Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-01-20 · Administracinė byla Nr. I1-398-402/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-01-20Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-05-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-20
Bylos Nr.
I1-398-402/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01939-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Natalja Zelionkienė (pirm.)
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-398-402/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01939-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 37.6; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 20 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,dalyvaujant pareiškėjui A. L. (A. L.),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo (b. l. 1-2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovė) 4 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu. Pareiškėjas nurodo, jog 2019 m. kovo 25 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl Pravieniškių PN 2019 m. kovo 4 d. direktoriaus nutarimo Nr. 67-387 ir 2019 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 67-466, kuriais buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas 15 parų ir 5 paroms. Mano, kad toks paskyrimas buvo neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi dėl susiklosčiusios situacijos buvo priverstas atsisakyti 2 – o būrio. Nurodė, kad 2-ame būryje kali telefoniniai sukčiai, narkomanai, nėra rūkymo dėžučių, todėl atsisakė šiame būryje būti. Atsisakymo priežastis nurodė 2019 m. kovo 1 d. ir 2019 m. kovo 16 d. pasiaiškinimuose. Teigia, kad Departamento atsakymas buvo abstraktus ir nepagrįstas, neargumentuotas ir nesprendžiantis buvusios situacijos. Nurodė, kad Pravieniškių PN administracija neužtikrina kalinčių asmenų saugumo bei privalėjo paskirti pareiškėją atlikti bausmę su panašaus amžiaus asmenimis. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN galima laisvai disponuoti narkotinėmis medžiagomis. Nurodo, kad ne kartą Departamento prašė, jog leistų bausmę atlikti pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 punktą arba 2 dalį. Pataisos namai paskirdami pareiškėją į atitinkamą būrį, privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo amžių bei asmenines savybes, jog jis nėra narkomanas. Departamentas, svarstydamas skundą, privalėjo atlikti išsamų tyrimą ir išsiaiškinti, ar Pataisos namų administracija atliko teisėtus veiksmus paskiriant nuobaudą – patalpinimą į kamerų tipo patalpas. Cituoja BVK 142 straipsnio nuostatas. Mano, kad Pravieniškių PN 2019 m. kovo 4 d. direktoriaus nutarimu Nr. 67-387 ir 2019 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 67-466 paskirtos nuobaudos yra neteisėtos, nes pareiškėjas nepažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, atsisakė būti 2 būryje dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl to, jog būryje nuteistieji neatitinka pareiškėjo amžiaus, vartoja narkotikus, konfliktiški, kali telefoniniai sukčiai, pažymėjo, jog būryje visi nuteistieji rūko, o rūkymo dėžučių nėra įrengta, todėl gyvenant tokioje aplinkoje kyla grėsmė sveikatai ir gyvybei. Pažymėjo, kad pareigūnai suinteresuoti asmeniškai kenkti pareiškėjui, nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Pravieniškių PN dėl pareiškėjo motyvuoto atsisakymo turėjo pritaikyti BVK 70 straipsnio 6 punktą ir taip užtikrinti pareiškėjo saugumą ir teisinį statusą. Teigia, kad dėl Pataisos namų veiksmų patyrė didžiulį ir ilgai trunkantį dvasinį stresą, smuko savivertė, išsivystė nemiga, patyrė dvasinį skausmą bei sukrėtimą, nutrūko socialiniai ryšiai, išsivystė baimė. Prašo priteisti 4200 Eur neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 18-21) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 1 d. apie 18.00 val. padarė bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimą, t. y. kategoriškai atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį nenurodydamas konkrečių priežasčių. Pažymėjo, jog Pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai 2019 m. kovo 4 d. pravedė profilaktinio pobūdžio pokalbį su pareiškėju, siekiant išsiaiškinti pareiškėjo atsisakymo gyventi jam paskirtame būryje priežastis. Pareiškėjas teigė, jog atsisako gyventi jam paskirtame 2-ame būryje, kadangi tame būryje yra jauni nuteistieji, narkomanai, dėl šių priežasčių ir neis į būrį. Pareiškėjui buvo pasiūlyta gyventi kitose kamerose, tačiau ir kitose kamerose gyventi atsisakė. Pareiškėjas pažeidė LR BVK 110 str. 1 d. 1 ir 2 p. Pareiškėjui buvo paskirta nuobauda- perkelti į kamerų tipo patalpas 15 parų. Pareiškėjui 2019 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 67-466 buvo paskirta nuobauda, už analogišką nusižengimą. 2019 m. kovo 16 d. 19.00 val. padarė bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimą, t. y. kategoriškai atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį nenurodydamas konkrečių priežasčių. Pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai 2019 m. kovo 18 d. pravedė profilaktinio pobūdžio pokalbį su pareiškėju, siekiant išsiaiškinti atsisakymo gyventi jam paskirtame būryje priežastis. Pokalbio metu pareiškėjas pareiškė, kad atsisako gyventi jam paskirtame būryje, konkrečių priežasčių neįvardino, taip pat pareiškė, kad negali atlikti likusios bausmės ir kituose būriuose. Tuo pareiškėjas pažeidė LR BVK 110 str. 1 d. 1 ir 2 p. Pareiškėjui buvo paskirta nuobauda- perkelti į kamerų tipo patalpas 5 paras. Uždaroje zonoje, kur yra kamerų tipo patalpos, yra įrengtos dėžutės rūkymui. Pareiškėjas nuolat piktybiškai pažeidinėja pataisos įstaigose (Alytaus pataisos namuose ir Pravieniškių PN-AK) nustatytą tvarką, įžūliai elgdavosi, nevykdydavo įstaigos administracijos reikalavimų. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal BVK 10 straipsnį bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymuose nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teismo nuosprendyje. Nuteistųjų teisių bei laisvių suvaržymus, tam tikrus draudimus ir (ar) pareigas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų, argumentų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu, bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių PN arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad Pataisos namai nesiaiškina jo atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežasčių, o skiria nuobaudas dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad už administracijos nurodymų nevykdymą, atsisakius gyventi paskirtame būryje, Pravieniškių PN 2019 m. kovo 4 d. direktoriaus nutarimu Nr. 67-387 pareiškėjui skirta drausminė nuobauda perkėlimas į kamerų tipo patalpas 5 paroms, Pravieniškių PN 2019 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 67-466 pareiškėjui skirta drausminė nuobauda perkėlimas į kamerų tipo patalpas 5 paroms (b. l. 32-33, 44-45).

Be kita ko, administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas 2019 m. kovo 25 d. skundu kreipėsi į Departamentą, kuris pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 3-4).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. kovo 4 d., 2019 m. kovo 18 d. Pravieniškių PN Kriminalinės žvalgybos skyrius atliko profilaktinio pobūdžio pokalbius su pareiškėju ir surašė pažymas „Dėl nuteistojo A. L. atsisakymo gyventi jam paskirtame būryje priežasčių“, iš kurių matyti, kad atsisakydamas atlikti laisvės atėmimo bausmę paskirtame būryje pareiškėjas nurodydavo, kad tame būryje yra jauni nuteistieji, narkomanai, aplinkybių nedetalizavo (b. l. 43, 46). Iš bylos duomenų matyti, kad kiekvieną kartą pareiškėjui atsisakius gyventi būryje, jam buvo suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinimus(b. l. 42, 49).

Pareiškėjas paaiškinimuose (b. l. 42, 49), skunde bei teismo posėdžio metu, nurodė, jog atsisakė atlikti bausmę paskirtame būryje, kadangi jame yra narkomanų, telefoninių sukčių, konfliktuojančių nuteistųjų, bei dėl amžiaus, tačiau konkrečių asmenų ar aplinkybių neįvardijo. Taigi, savo atsisakymo eiti į paskirtą būrį pareiškėjas nepagrindė ir aplinkybių nedetalizavo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu jokios konkrečios informacijos apie grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei pataisos namuose nebuvo surinkta ir šių aplinkybių pats pareiškėjas niekada nekonkretizavo. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog 2-ame būryje kalintys nuteistieji būtų priešiškai nusistatę pareiškėjo atžvilgiu ir dėl ko jis negalėtų gyventi paskirtame būryje. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtame būryje būtų priežastiniame ryšyje su, kaip nurodoma skunde, kitų nuteistųjų netinkamu elgesiu bei iš to kylančia grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, jog jis atsisakė gyventi paskirtame būryje dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei ir, kad Pataisos namai nesiaiškina jo atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežasčių, vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmetami.

Pareiškėjas nurodė, kad 2-ame būryje visi rūko, o rūkymo dėžučių nėra įrengta, todėl atsisakė šiame būryje būti.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė foto nuotrauką (b. l. 22), kuri paneigia pareiškėjo keliamus argumentus, jog nėra įrengta rūkymo reikmenims susidėti dėžučių. Nuotraukoje matoma, jog minėtos dėžutės yra įrengtos.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog jis yra ramaus būdo, nekonfliktiškas. Pareiškėjo argumentus paneigia, atsakovo atstovo pateikta pažyma „Apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus“ (b. l. 23-31). Iš pateiktos pažymos nustatyta, jog pareiškėjas nuolat piktybiškai pažeidinėjo pataisos įstaigose nustatytą tvarką, įžūliai elgdavosi, nevykdydavo įstaigos administracijos reikalavimų. Darytina išvada, jog pareiškėjas nėra ramaus būdo ir yra konfliktiškas.

BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų, garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Bendrąsias nuteistųjų teises reglamentuoja BVK 11 straipsnis, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitų valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ar tarptautines institucijas. Aptartų BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto normų imperatyvus pobūdis ir BVK 11 straipsnyje reglamentuotos bendrosios nuteistųjų teisės reiškia, kad nuteistasis privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji pataisos įstaigose skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į BVK įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų BVK 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti BVK 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., LVAT 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., LVAT 2012-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą (BVK 5 str., 12 str., 110 str. 1 d. 2 p. ir 3 d., 143 str. 5 ir 9 d.), o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą) (žr., pvz., LVAT 2014-02-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 ir kt.). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus gyventi paskirtame būryje (eiti gyventi į paskirtą būrį), pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus ir toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas nuobaudai skirti (BVK 142 str.).

BVK 183 straipsnyje (Bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimas) nustatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos (1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos (2 dalis). Departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (3 dalis). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Departamento direktoriui, o šio sprendimai – per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui.

Nagrinėjamos administracinės bylos atveju nuobaudos buvo paskirtos už tai, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti teisėtus pataisos namų administracijos nurodymus – atsisakė atlikti bausmę jam administracijos paskirtame būryje. Byloje esantys įrodymai (b. l. 41, 42, 43, 46, 47,48, 49) patvirtina, kad nuobaudos paskirtos įvertinus tarnybinio patikrinimo metu surinktus duomenis.

Pareiškėjas paaiškinimuose (b. l. 42, 49), skunde bei teismo posėdžio metu, nurodė, jog atsisakė atlikti bausmę paskirtame būryje, kadangi jame yra narkomanų, telefoninių sukčių, konfliktuojančių nuteistųjų, bei dėl amžiaus, tačiau konkrečių asmenų ar aplinkybių neįvardijo. Vadovaujantis BVK 142 straipsniu, už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti Pataisos namų direktoriaus nutarimai „Dėl nuteistojo nubaudimo” buvo BVK nustatytais terminais apskųsti Kalėjimų departamento direktoriui. Kita vertus, byloje nėra ginčo dėl to, kad nei Pravieniškių PN 2019 m. kovo 4 d. direktoriaus nutarimas Nr. 67-387 ir 2019 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 67-466, nei Departamento sprendimas nebuvo įstatymų nustatytais terminais apskųsti administraciniam teismui. Priimti Pravieniškių PN 2019 m. kovo 4 d. direktoriaus nutarimas Nr. 67-387 ir 2019 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 67-466 ir Departamento sprendimas yra įsiteisėję, apskundimo terminas yra pasibaigęs. Darytina išvada, kad šiuo metu nėra pagrindo vertinti, ar nuobaudos buvo paskirtos pagrįstai, nes, kaip minėta, terminas apskųsti teisės aktus, kuriuo skirtos nuobaudos, pasibaigė, o pareiškėjas neginčijo ir šioje administracinėje byloje neprašė atnaujinti skundo padavimo termino. Apibendrinus konstatuotina, kad šiuo atveju nėra nustatyti neteisėti pareigūnų veiksmai, kurie pagal pareiškėją kilo jam nepagrįstai skiriant nuobaudas, nes nėra duomenų, kad nuobaudų skyrimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo nagrinėtas įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-186-1062/2019, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1901-520/2018 ir kt.).

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Pataisos namuose galima laisvai prekiauti narkotinėmis medžiagomis, ir jog pareigūnai suinteresuoti asmeniškai kenkti pareiškėjui, nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes, pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. nenurodo kurie pareigūnai galimai veikė neteisėtai, kada tai vyko; kokie asmenys, kada ir kur disponavo narkotinėmis medžiagomis, neteikia įrodymų (pvz., liudytojų, girdėjusių ir (arba) mačiusių nurodytas aplinkybes raštų, pavardžių ir pan.), patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Anksčiau buvo minėta, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų Pataisos namų pareigūnų veiksmų negalima konstatuoti, teismas sprendžia, kad nėra ir kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, egzistavimo. Nagrinėjamos bylos atveju nenustatyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikytini nepagrįstais.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad Pataisos namai vadovavosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Įvertinus anksčiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

TeisėjaNatalja Zelionkienė