Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. Š. uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams. Iš A. Š. priteista Z. Č. 21 547,20 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt išlaidų dalyvavusio byloje advokato paslaugoms apmokėti.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 18 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 12 d., apie 17.45 val., Vievyje, Naujojoje gatvėje, vairuodamas jam priklausantį automobilį „VW Golf” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas gyvenvietėje, viršijo leistiną greitį, t. y. važiavo ne mažesniu kaip 56 km/h greičiu, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 174 punkto, įpareigojančio vairuotoją gyvenvietėse važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, reikalavimus, atsiradus kliūčiai, pėsčiajam Z. Č. einant per gatvę, nesulėtino greičio ir savo automobilio nestabdė, o įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip pažeisdamas KET 145 punkto, numatančio, kad, prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, reikalavimus, bei KET 173 punkto, numatančio, kad, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, reikalavimus, dėl to padarė eismo įvykį ir partrenkė Z. Č.; nukentėjusiajam buvo padaryta odos nubrozdinimas kaktoje, muštinė žaizda nosies srityje, nosikaulių lūžis, odos nubrozdinimai kairėje kūno pusėje, kairio žastikaulio chirurginio kaklo lūžis, kairio didžiojo krūtinės raumens plyšimas, atviras kairio blauzdikaulio ir kairio šeivikaulio lūžis, kairio šlaunikaulio lūžis. Taip nukentėjusiajam dėl atviro kairės blauzdos kaulų lūžio ir kairio žastikaulio bei kairio šlaunikaulio kūnų lūžių buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Š. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasatoriaus nurodytų BPK pažeidimų

Kasatoriaus teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų nepagrįsti bei argumentuoti vien tikru arba tariamu bylos duomenų, kurių pagrindu teismai padarė neteisingas išvadas, prieštaringumu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo įrodymus, panaudojo visas leistinas procesines priemones įvykio liudytojų parodymų prieštaravimams pašalinti, teisme apklausė išvadas davusius specialistą autotechniką M. Račkovskį bei ekspertę prof. O. Lukoševičienę ir tik BPK nustatyta tvarka gautus duomenis, patikrintus bei išnagrinėtus teisme, pagal savo vidinį įsitikinimą pripažino įrodymais. Specialisto ir ekspertės išvados dėl to paties įvykio skirtingos, bet neprieštaringos. Specialistas pateikė išvadą atlikęs tyrimą pagal ikiteisminio tyrimo tyrėjo užduotį, pagrįstą bylos duomenimis. Ekspertė tyrimą atliko ir pateikė išvadas pagal duomenis, kurių byloje nebuvo. Beje, teisme atsakant į klausimus, ekspertės ir specialisto skaičiavimai bei išvados nesiskyrė. Teismas išanalizavo ir įvertino abi išvadas bylos įrodymų visumoje, atsižvelgdamas į tai, kokiais duomenimis vadovaujantis jos buvo pateiktos, ir pagrįstai atmetė specialistės O. Lukoševičienės išvadą konstatuodamas, kad nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jos išvadoje išdėstytą versiją, jog nukentėjusysis metėsi eiti skersai kelio esant betarpiškai arti iš kairės pusės atvažiuojančiam automobiliui, ir tokie pėsčiojo veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio priežastis. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo, neskirdamas pakartotinės autotechninės ekspertizės. A. Š. gynėjui pareiškus prašymą paskirti autotechninę komisijos ekspertizę, teismas išklausė proceso dalyvių nuomones šiuo klausimu ir motyvuotai nutarė netenkinti gynėjo prašymo, nesant objektyvių duomenų, kad ją atlikus byloje būtų nustatytos naujos aplinkybės. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį, jei teismas nusprendžia, kad byloje būtina atlikti ekspertizę arba ikiteisminio tyrimo metu pateiktas ekspertizės aktas nepakankamai išsamus ir nepakankamai pagrįstas, teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva, tačiau neprivalo to daryti. Teismas vadovavosi objektyviais bylos duomenimis pagrįsta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. lapkričio 14 d. specialisto išvada Nr. 11-2025(08) ir ją davusio specialisto M. Račkovskio paaiškinimais teisme, kurių įrodomąja reikšme nėra pagrindo abejoti.

Priešingai, nei teigia kasatorius, teismai išanalizavo A. Š. duotus parodymus ir motyvuotai pasisakė, kodėl laiko juos prieštaringais, kritiškai vertina ir priimdami sprendimus nesivadovauja jo paaiškinimais apie tai, kad jis važiavo apie 50-60 km/h greičiu ir neturėjo galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo tik dėl to, kad nukentėjusysis staiga išėjo priešais A. Š. vairuojamą automobilį – šie nuteistojo parodymai paneigti iš dalies jo paties parodymais, taip pat nukentėjusiojo Z. Č., liudytojų V. L.-P., L. P., D. K. parodymais (išaiškinus ir pašalinus netikslumus juose), specialisto autotechniko M. Račkovskio išvada bei jo apklausos teisiamajame posėdyje duomenimis. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai išsiaiškino visas svarbias kaltei nustatyti faktines aplinkybes, ypatingą dėmesį skyrė įvykio mechanizmui nustatyti ir išanalizavę įrodymų visumą konstatavo, kad eismo įvykis kilo tada, kai Z. Č., įžengęs į kelio važiuojamąją dalį nuo jos dešiniojo krašto bei praleidęs priešinga eismo juosta važiavusį V. L.-P. vairuojamą automobilį, judėjo kitos gatvės pusės link (tuo metu jis buvo arčiau kelio ašinės linijos, o ne kelkraščio, nuo kurio ėjo), o A. Š., turėdamas galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo, pasirinko techniniu požiūriu netinkamą manevrą ir ne mažino greitį savo eismo juostoje, o mėgino apvažiuoti pėsčiąjį iš kairės, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą bei partrenkė nukentėjusįjį automobilio stabdymo pradžioje.

Nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys, kad teismai nenustatė jo kaltės formos. Nuosprendyje kaltės forma aptarta ir padaryta pagrįsta išvada nurodant kaltės formą – neatsargumą.

Apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktą skundą argumentuotai išnagrinėjo visas skundo nurodytas aplinkybes ir dėl jų padarė išvadas, t. y. bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, bei nurodė motyvus, kodėl skundas atmetamas.

Taigi kolegija nenustatė BPK 320 ir 332 straipsnių pažeidimų.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 281 straipsnio 3 dalis, 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas)

Teisėjų kolegijai nekelia abejonių teismų išvada, kad būtent A. Š. veiksmai, t. y. greičio viršijimas, automobilio nestabdymas laiku ir bandymas apvažiuoti nukentėjusįjį iš kairės pusės, buvo susieti tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Vairuotojui nebuvo jokių kliūčių pastebėti į jo eismo juostą neatsargiai įžengusį pėsčiąjį ir vykdyti KET 173 straipsnio reikalavimus: sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Pats nuteistasis pripažino, kad matė pėsčiąjį savo eismo juostoje, bet tikėjosi, kad šis jį praleis, ir tik įsitikinęs, kad pėsčiasis nesiruošia jo vairuojamo automobilio praleisti, stabdė bei bandė apvažiuoti kliūtį iš kairės. Teismai tokį vairuotojo pasitikėjimą pėsčiuoju visiškai pagrįstai įvertino kaip neatsargų elgesį, pažeidžiantį KET reikalavimus.

Kasatoriaus teiginys, kad pats nukentėjusysis Z. Č. pažeidė KET 87 ir 89 punktų reikalavimus,– pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, atmesdamas apelianto skundo argumentus dėl KET reikalavimų pėsčiajam pažeidimų, išanalizavo visus KET 87 ir 89 punktų reikalavimus pėsčiajam pereinant į kitą kelio važiuojamosios dalies pusę, kai matomumo zonoje nėra perėjos ar sankryžos. Teismas konstatavo, kad pagal KET reikalavimus Z. Č. per kelią ėjo stačiu kampu ir gerai apžvelgiamoje vietoje, bet neįvertino esminio taisyklių 87 punkto reikalavimo – įsitikinti, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, bei 89 punkto reikalavimo pėsčiajam įžengti į kelio važiuojamąją dalį tik po to, kai jis įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį, bei įsitikinama, kad tai yra saugu. Šis taisyklių reikalavimas nereiškia įvertinimo autotransporto vairuotojo galimybės stabdyti ar kitaip apvažiuoti kliūtį (tai – vairuotojo pareiga), o būtent įsitikinimą, kad pereiti kelio važiuojamąją dalį bus saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, t. y. nereikės nei stabdyti, nei apvažiuoti pėsčiojo. Teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes padarė klaidingą išvadą, o tai nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies taikymą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusysis į kitą kelio važiuojamosios dalies pusę ėjo neįsitikinęs, jog tai bus saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, bei taip pažeidė KET 87 ir 89 punktų reikalavimus, o toks rizikingas nukentėjusiojo elgesys turėjo įtakos A. Š. nusikalstamos veikos padarymui. Pagal BK 59 straipsnio1 dalies 6 punktą ši aplinkybė pripažintina kasatoriaus atsakomybę lengvinančia aplinkybe, švelninant nuteistajam paskirtą bausmę ir mažinant priteistą neturtinės žalos sumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 dalimi,

nutaria:

Pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 18 d. nutartį.

Sutrumpinti nuosprendžiu paskirtą A. Š. laisvės atėmimo bausmę iki vienerių metų, jos vykdymo atidėjimą – iki vienerių metų bei tam pačiam laikotarpiui palikti teismo paskirtą įpareigojimą.

Sutrumpinti draudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones laikotarpį iki vienerių metų.

Priteistą iš A. Š. 21 547,20 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti Z. Č. sumažinti iki 15 000 Lt.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.