Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-257-508-2013

Teisėjas: G. Kaulakis Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00036-2012-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.;

2.8.2.; 2.4.6.1.

2013 m. gegužės 9 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Kęstučio Dargužio, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorėms Jurgitai Mastauskienei, Jolantai Petraitytei, nuteistajam V. J., jo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 48 str. 6 d., nuteistasis V. J. įpareigotas per laisvės apribojimo terminą neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, bei per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam A. K. padarytą turtinę žalą. Nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį patenkinus visiškai, priteista iš nuteistojo V. J. nukentėjusiajam A. K. 2000 litų nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. J. nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. už tai, kad jis 2011 m. lapkričio 17 d. (duomenys neskelbtini), ūkininkui A. K. melagingai prisistatydamas kaip jo išsinuomoto, nukentėjusiajam Ž. Š. priklausančio, 8,03 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkas, iš ūkininko A. K. neteisėtai paėmė 2000 Lt dydžio žemės mokestį, tuo savo naudai apgaulės būdu įgijo ir pasisavino svetimą - nukentėjusiajam A. K. priklausantį turtą - 2000 Lt pinigų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, kadangi kaltinamasis aktas buvo surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus. Be to, pradėjus nagrinėti šią baudžiamąją bylą, teismas atsisakė patenkinti pareikštą nušalinimą prokurorei A. V., nutartyje nenurodydamas jokių motyvų, iš kurių būtų galima manyti, kad teismas atliko bylos dokumentų analizę, leidžiančią pagrįstai manyti, kad abejonės yra išgalvotos, dėl ko buvo pažeista kaltinamojo V. J. teisė į nešališką teismą. Šiuo atveju buvo pažeista ir kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, iš kaltinimo formuluotės - <...> iš ūkininko A. K. neteisėtai paėmė 2000 litų dydžio žemės nuomos mokestį, tuo savo naudai, apgaulės būdu įgijo nukentėjusiajam A. K. priklausantį turtą - 2000 litų“ – neaišku, kas laikoma nusikaltimo (sukčiavimo) dalyku - 2000 litų dydžio žemės nuomos mokestis ar A. K. turtas - 2000 litų. Prokurorė neteisingai įvykio faktines aplinkybes traktavo dvejopai, t.y. kaip santykius ir prievoles, atsiradusius žemės nuomos sutarties pagrindu, bei kaip santykį, atsiradusį tarp A. K., faktiškai dirbančio žemę, ir V. J., tariamai netinkamai veikiančio pagal Ž. Š. įgaliojimą. Teisinių santykių turinys, esmė, šalių valios išraiška, iš jų išplaukiančios teisės, pareigos ar prievolės ikiteisminio tyrimo metu atskleistos nebuvo. Be to, neaišku, kur prasideda ir baigiasi Ž. Š. pavedimo bei V. J. suteiktų įgaliojimų ribos. Taip pat neaišku, kokiu teisiniu pagrindu A. K. linkęs mokėti nuomos mokestį už 2011 metų liepos - gruodžio mėnesio laikotarpius, nes Ž. Š. nesudarė su juo rašytinės žemės nuomos sutarties. Ž. Š., nors ir nesudaręs įstatymo nustatytos formos žemės nuomos sutarties ir neįregistravęs jos viešame registre, nepagrįstai laiko save nuomotoju bei asmeniu, turinčiu reikalavimo teisę. Ž. Š., pranešdamas apie tariamą apgaulę, piktnaudžiauja teise, tačiau šios aplinkybės prokurorai netyrė ir nevertino. Tai reiškia, kad, esant tokiai teisiškai neapibrėžtai ir prokurorų nevisapusiškai ištirtai situacijai, V. J. ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu buvo klaidinamas dėl kaltinimo esmės ir jo pobūdžio, todėl negalėjo tinkamai gintis. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atskleista bylos esmė, o bylos nagrinėjimo metu teismas užkirto kelią gynybos bandymams plačiau išsiaiškinti V. J. ir Ž. Š. tarpusavio santykių aspektus. Be to, kaltinamajame akte netinkamai nurodytas inkriminuojamos veikos objektyvusis požymis, tuo pažeidžiant BPK 219 str. reikalavimus. Pagrindinė kaltinimo faktinė aplinkybė ir veikos objektyvusis požymis - nusikalstamas veikimas - yra apibrėžiami veiksmažodžiu „paėmė“. Įgijimas veiksmažodžiu „įgijo“ nurodomas ne kaip nusikalstamo veikimo būdas, bet kaip pasekmė. Dėl netinkamo veikos objektyviosios pusės atskleidimo V. J. negalėjo suprasti kaltinimo esmės ir tai pareiškė teismui. Teismas nepagrįstai pats ėmėsi kaltinamajam aiškinti kaltinimo esmę ir tai atliko netinkamai. Šiuo atveju V. J. nuteistas ne tik už veiksmus, kurie neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 str. 1 d., tačiau dar ir už tokius veiksmus, kuriais jis nebuvo kaltinamas ir kurie nenurodyti kaltinamajame akte, t. y. už pasisavinimą, kas yra aiškus teisės į gynybą pažeidimas. Teismas nusikalstamos veikos dalyku laiko turtą - 2000 litų pinigų, priklausančių A. K., kas reiškia, kad kaltinimo dalis, kur buvo nurodyta, kad V. J. neteisėtai paėmė 2000 litų žemės nuomos mokesčio, nepasitvirtino, t. y. neliko veiksmų neteisėtumo, tačiau teismas šioje dalyje išteisinamojo nuosprendžio nepriėmė. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė iš gynybos priimti Ž. Š. paruoštas šablonines žemės nuomos sutartis, kurias šis įteikė V. J., deklaratyviai teigdamas, kad jos neturi ryšio su byla.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią skundžiamą nuosprendį panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. J., nuteistąjį, prašiusį šį klausimą spręsti teismo nuožiūra, nuteistojo gynėją, palaikiusį prokurorės prašymą, sprendžia, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas nuosprendis panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. J..

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, gavęs BPK 313 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais apeliacinį skundą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagristumą. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad V. J. kitoje baudžiamojoje byloje jam inkriminuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu (nuo 2011-12-19 iki 2012-01-03, 2 t., b. l. 44) sirgo šizotipiniu sutrikimu, dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, taip pat ir šiuo metu serga šizotipiniu sutrikimu, dėl kurio negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jam rekomenduojama skirti stacionarinį stebėjimą ir gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, tai yra Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ką patvirtina prokurorės pateiktas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus 2013 m. kovo 5 d. – 2013 m. balandžio 8 d. Teismo psichiatrijos aktas Nr. 82 TPK-3/2013 (2 t., b. l. 51-57), o taip pat įvertinus prokurorės prašymą skundžiamą nuosprendį panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. J., kadangi jau iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo V. J. sirgo psichine liga ir jam turėjo būti taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, darytina išvada, kad byla turi būti perduota skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui spręsti dėl nuteistojo V. J. priverstinio gydymo specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Lietuvos Respublikos BPK 393 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad asmuo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba po nusikalstamos veikos padarymo jam sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Lietuvos Respublikos BPK 394 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad jeigu nagrinėjant bylą teisme nustatomos šio Kodekso 393 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjas priima nutartį pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Pažymėtina, kad šio klausimo apeliacinės instancijos teismas išspręsti negali, kadangi tokiu atveju būtų pažeista asmens procesinė teisė į apeliacinį procesą. Skundžiamas nuosprendis naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui ne apeliacinio skundo motyvais, todėl jie iš esmės nenagrinėjami.

Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 4 p. numatyta, kad kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, jog nuteistasis veikos padarymo metu ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, priimama nutartis perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. J. ir jo gynėjo advokato Valdo Falkausko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą Kaišiadorių rajono apylinkės teismui spręsti dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. J..