- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-1026-340/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05292-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus
- Kategorijos
- 44.5.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus patikslintą ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas, patikslinęs reikalavimus, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 139,99 Lt žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2012-08-05 Kupiškio - Utenos kelyje R. M. vairuojamas automobilis lenkė traktorių, įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjo R. M.. Pastarajai dėl patirto krūtinės ląstos sužalojimo nustatytas laikinas nedarbingumas nuo 2012-08-08 iki 2012-08-16, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8, 14 straipsniais bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 39, 34, 58 punktais paskirta 139,99 Lt ligos pašalpa. Kadangi eismo įvykio kaltininku pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 124(1) straipsnio 3 dalį pripažintas R. M., kurio civilinę atsakomybę pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau - TPVCAPDĮ) buvo apdraudęs atsakovas, pastarajam kyla pareiga atlyginti ieškovo išmokėtas sumas dėl žalą padariusio asmens. Tačiau atsakovas atsisakė atlyginti žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas su patikslinto ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog R. M. sužalojimai atsirado būtent eismo įvykio metu. Pažymėjo, jog neturėdamas teisėsaugos institucijų patvirtintų medicininių dokumentų, kuriais nustatomi sužalojimai ir sveikatos sutrikdymo mastas, negali konstatuoti žalos egzistavimo fakto ir dydžio. Taip pat nurodė, kad R. M. buvo nubaustas tik už kitiems asmenims priklausančio turto sugadinimą ir už lenkimą draudžiamojoje vietoje, bet ne už KET pažeidimą, sukėlusį kitiems asmenims sveikatos sutrikdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 139, 99 Lt žalos atlyginimo; priteisė iš atsakovo 110, 90 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
Nustatė, kad R. M. 2012-08-16 pareiškė prašymą ieškovui dėl Ligos pašalpos skyrimo, kuriame nurodė eismo įvykio vietą - Kupiškio raj. – Utena kelyje; įvykio laikas: 2012-08-05 12-13 val. Ieškovo 2012-08-24 sprendimu buvo R. M. buvo skirta 139,99 Lt ligos pašalpa už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012-08-06 iki 2012-08-16. Nurodė, kad ieškovo 2012-09-20 R. M. medicininių dokumentų patikrinimo pažymoje Nr. (9.74) nurodyta, kad pagal išrašus medicininiuose dokumentuose apdraustoji R. M. nuo 2012-08-06 iki 2012-08-16 gydėsi ir buvo pripažinta laikinai nedarbinga dėl eismo įvykio metu patirtos traumos. Pažymėjo, jog diagnozė pagrįsta gydytojų-specialistų apžiūros duomenimis, nedarbingumo laikotarpį patvirtina į bylą pateikti nedarbingumo pažymėjimai.
Sprendė, kad atsakovo atsisakymas pagal ieškovo reikalavimą atlyginti padarytą žalą yra nepagrįstas. Nurodė, jog R. M. paaiškinime dėl nelaimingo atsitikimo aplinkybių, adresuotame ieškovui, nurodytų aplinkybių, kad įvykio kaltininko nėra, administracinėje byloje teiktų paaiškinimų, nėra pagrindo laikyti atsisakymu nuo reikalavimo teisės. Pažymėjo, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad R. M. yra eismo įvykio kaltininkas ir būtent su jo veiksmais siejamas ligos pašalpos mokėjimas. Atmetė atsakovo aiškinimą, kad R. M. nelaikant R. M. kaltininku, nereiškiant jam pretenzijų ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovui. Pažymėjo, jog tik tuo atveju, jeigu R. M. būtų atsisakiusi nuo jai išmokėtos ligos pašalpos, ieškovas neturėtų reikalavimo teisės atsakovui.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmos instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kadangi, ignoruodamas surinktų visų įrodymų visumą, padarė priešingą išvadą byloje esantiems dokumentams. Teismas, nepaisydamas R. M. pareiškimų, kad ji atsisako visų pretenzijų savo vyro atžvilgiu ir teikdama prašymą ieškovui atsisakė nurodyti kaltininką, padarė visiškai priešingą išvadą, jog vis dėlto R. M. savo reikalavimo teisės į kaltininką neatsisakė. Reikalavimo teisės atsisakymas yra itin svarbus, nes R. M. pareiškus, kad ji pretenzijų vyrui neturi, buvo nutrauktas tolesnis eismo įvykio aplinkybių tyrimas, nenustatytas sveikatos sužalojimo mastas, kuris reikšmingas vertinant žalos atlyginimo pagrįstumą. Apelianto teigimu, R. M. veiksmai yra aiškūs ir suprantami, kadangi kaltininkui esant jos šeimos nariui, manytina, jog jis ėmėsi veiksmų atlyginti nukentėjusiajai žalą pats, nes priešingu atveju, įsijungus į procesą draudikui ir teisėsaugos institucijoms, nukentėtų ne tik pats kaltininkas, bet ir šeima, jų finansinė padėtis, nes pabrangtų šeimos automobilio draudimas, galimai būtų buvusios reikalingos teisininkų paslaugos.
2. Remiantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiajam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė, kurios sąlygas nustato teisėsaugos institucijos, o draudikas, priimdamas sprendimą dėl žalos atlyginimo, vadovaujasi teisėsaugos institucijų ar teismo priimtu sprendimu. Šiuo atveju policijos pareigūnai, įvertinę R. M. paaiškinimus, priėmė sprendimą nubausti R. M. tik dėl svetimo turto sugadinimo eismo įvykio metu, tuo tarpu jokio kompetentingos institucijos sprendimo dėl R. M. atsakomybės už žalą R. M. byloje nėra. Kadangi pastaroji atsisakė visų savo reikalavimų, kaltininko prievolės, kylančios iš deliktinių teisinių santykių baigėsi pagal CK 6.125 straipsnį. Tuo tarpu prievolei pasibaigus, ieškovas negali reikalauti jokių išmokų iš kaltininko ir (ar) jo draudiko, o ieškovo išmokėtos sumos turi būti vertinamos kaip R. M. naudojimasis valstybės socialinio draudimo sistema, kurios tikslas, šiuo atveju įvykus nelaimei, aprūpinti jos ginamą asmenį, nepriklausomai nuo deliktinės civilinės, administracinės ar baudžiamosios atsakomybės egzistavimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:
1.Teismas, spręsdamas klausimą, ar nurodyto eismo įvykio metu buvo sužalota R. M., vadovavosi ne tik byloje esančia administracinio teisės pažeidimo medžiaga ar atsakovo teiktais dokumentai, bet visa bylos medžiaga, kuri patvirtina, kad R. M. yra eismo įvykio kaltininkas ir būtent su jo veiksmais yra siejamas ligos pašalpos mokėjimas. Teismo nustatytos aplinkybės patvirtinta visas įstatyme numatytas sąlygas R. M. civilinės atsakomybės taikymui, t.y. neteisėti veiksmai yra siejami su R. M. sukeltu eismo įvykiu ir jo metu R. M. sužalojimu; dėl R. M. sužalojimų kaltas R. M.; žala siejama su ieškovo R. M. išmokėta ligos pašalpa; tarp žalos ir neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimus atsakovui reiškė kaip atsakingo už žalą asmens draudikui. Pirmos instancijos teismas, nustatęs, jog eismo įvykio, įvykusio dėl automobilį vairavusio R. M. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimo lenkiant kitą transporto priemonę, buvo sužalota kartu su juo važiavusi sutuoktinė – R. M., dėl to jai laikotarpiu nuo 2012-08-08 iki 2012-08-16 buvo nustatytas nedarbingumas ir ieškovo išmokėta 139,99 Lt ligos pašalpa, sprendė, kad atsakovas, apdraudęs R. M. civilinę atsakomybę pagal TRVCAPDĮ, turi pareigą atlyginti ieškovo išmokėtos išmokos sumą. Nesutikdamas su tokia pirmos instancijos teismo pozicija, apeliantas iš esmės nurodo dvi argumentų grupes, susijusias su netinkamai byloje surinktų įrodymų vertinimu bei netinkamu materialinių teisės normų, reglamentuojančių įstatyminės cesijos įgyvendinimą, aiškinimu.
Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai neįvertino byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog nukentėjusioji – R. M. nereiškė jokių pretenzijų eismo įvykio kaltininkui, dėl to pastarojo kaltė nebuvo nustatinėjama atsakingų valstybės institucijų, atitinkamai dėl to buvo nutrauktas eismo įvykio aplinkybių tyrimas, nenustatytas sveikatos sužalojimo mastas, kuris yra reikšmingas vertinant žalos atlyginimo pagrįstumą. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kuomet socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja specialieji teisės norminiai aktai – TPVCAPDĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) ir kt. TPVCAPDĮ 16 straipsnis, nustatantis draudimo išmokos mokėjimo principus, numato, jog atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Tuo tarpu CK normos civilinės atsakomybės taikymo pagrindą sieja su atitinkamų sąlygų nustatymu (kalte, neteisėtais veiksmais, žala bei priežastiniu ryšiu tarp pastarosios ir neteisėtų veiksmų) (CK 6.245 str.). Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad R. M. yra eismo įvykio kaltininkas ir būtent su jo veiksmais siejamas R. M. ligos pašalpos mokėjimas (žala): iš į bylą pateiktų R. M. sveikatos istorijos duomenų matyti, kad ji 2012-08-05 nukentėjo autoavarijos metu, skundėsi dešinio žasto ir krūtinės skausmais, diagnozė patvirtinta gydytojų – specialistų apžiūros duomenimis (b. l. 23-25); iš administracinės bylos duomenų (b.l.74-90) matyti, kad dėl eismo įvykio, kuris įvyko 2012-08-05, kelyje Kupiškis-Utena, kaltu pripažintas R. M. (b.l. 75-76, 77-78); Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyresnysis patrulis S. G. tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio 2012-08-05 nurodė, kad <...> automobilio keleivė R. M. medicininiam patikrinimui buvo išvežta į Utenos apskrities ligoninę, tačiau po apžiūros paleista (b. l.79); R. M. 2012-08-05 paaiškinimuose nurodyta, kad <...> autoįvykio metu nežymiai nukentėjo žmona. Po įvykio žmoną R. M. nuvežė į Utenos <...> (84 b. l.). R. M. 2012-08-11 paaiškinimuose nurodė, kad <...> kadangi jai labai skaudėjo krutinę, žmonės, kurie jau buvo sustoję jau po eismo įvykio prie mūsų, iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Dėl eismo įvykio metu padarytų sveikatos sutrikdymų R. M. buvo nustatytas laikinas nedarbingumo laikotarpis nuo 2012-08-08 iki 2012-08-16 ir išmokėta ligos pašalpa (b.l.8). Nors R. M. atžvilgiu nebuvo inicijuotas baudžiamasis procesas dėl asmens sveikatos sužalojimo, tuo tarpu administracinėn atsakomybėn R. M. buvo patrauktas tik dėl turto sugadinimo, šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad pastarojo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos negali būti įrodinėjamos ir nustatytos. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą/nebuvimą galima įrodinėti visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str.), tuo tarpu faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu bylose iš administracinių teisinių santykių ir administracinės teisenos bylose, pareigūno nutarimu administracinės teisės pažeidimo bylose neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje ir nurodyti dokumentai vertintini kartu su kitais rašytiniais įrodymais (CPK 185 str. 2 d.). Nurodytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai patvirtina priežastinį ryšį tarp R. M. neteisėtų veiksmų – Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir R. M. padaryto sveikatos sutrikdymo, todėl pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti R. M. civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvimą.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus dėl pirmos instancijos teismo nepagrįstai nustatytos R. M. valios gauti turtinės žalos atlyginimą iš asmens, atsakingo už jos sužalojimą, kreipiantis į ieškovą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog reikalavimo teisės faktą patvirtina ieškovo išmokėtos ligos pašalpos faktas. Pažymėtina, jog nukentėjęs asmuo – R. M. neturėjo savarankiškos teisės reikalauti, kad atsakovas išmokėtų jai ligos pašalpą už nedarbingumo laikotarpį. Tokią teisę, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, turi tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius ir aptariama teisės norma tiesiogiai numato, kad šią teisę šis subjektas įgyja tik po to, kai išmoka atitinkamas išmokas. Todėl apelianto argumentai, kad kreipdamasi į ieškovą, R. M. nesitikėjo turtinės žalos atlyginimo ir buvo atsisakiusi savo reikalavimo teisės, atmetami.
Dėl apelianto argumentų, jog atsakovas, priimdamas sprendimą dėl žalos atlyginimo vadovaujasi teisėsaugos institucijų ir (ar) teismo priimtu sprendimu, dar kartą pažymėtina, jog siekiant įrodyti civilinės atsakomybės subjekto kaltę, yra galimos visos leistinos įrodinėjimo priemonės, tuo tarpu tai, kad dėl eismo įvykio kaltininko veiksmų sutrikdant sutuoktinės sveikatą nebuvo priimtas atitinkamas teisėsaugos institucijų ar teismo sprendimas, nepaneigia byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių pastarojo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimą.
Apelianto teigimu, R. M. paaiškinimai dėl eismo įvykio, duoti policijos pareigūnams, vertinti pagal BPK 38 straipsnyje nustatytas sąlygas dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius ir išsprendimus visus reikalavimus dėl žalos atlyginimo. Atmesdamas šiuo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtos normos taikymas būtų aktualus sprendžiant baudžiamosios atsakomybės iniciavimo klausimą eismo įvykio kaltininko - R. M. atžvilgiu, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, siekdamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pagrindu išmokėtos ligos pašalpos priteisimo iš kalto asmens draudiko, ieškovas įrodinėjo kaltininko civilinės atsakomybės sąlygas, kurios buvo nustatytos, vadinasi apeliantui kyla pareiga atsakyti pagal apdraustojo civilinės atsakomybės taikymo pasekmes. Kaip minėta, šiuo atveju nukentėjusioji R. M. neturėjo savarankiškos teisės reikalauti, kad kaltininkas ar jo draudikas (atsakovas) išmokėtų jai ligos pašalpą už nedarbingumo laikotarpį, nes ši pareiga nustatyta valstybinį socialinį draudimą įgyvendinančioms valstybės institucijoms. Kadangi šiuo atveju ligos pašalpos išmokėjimą sąlygojo apdraustojo R. M. veiksmai, ieškovas įgijo regreso teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką), tuo tarpu aplinkybė, jog nukentėjusioji teisinių pretenzijų kaltininko atžvilgiu nereiškė, neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškovo reikalavimų atsakovui pagrįstumo.
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.