Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vadovaujasi 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą, bei Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382 2022 m. kovo 4 d. kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatoma, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, ir pradedama taikyti laikinoji apsauga, ir teigia, kad šių sprendimų tikslas – suteikti laikinąją apsaugą Ukrainoje gyvenantiems Ukrainos piliečiams, kurie buvo perkelti 2022 m. vasario 24 d. arba vėliau dėl tą dieną prasidėjusios Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės invazijos. Teigia, kad yra svarbu neišskirti šeimų ir vengti, kad tos pačios šeimos nariai turėtų skirtingą statusą, todėl mano, kad būtina suteikti laikinąją apsaugą ukrainiečių šeimų nariams, nes karas Ukrainoje nėra pasibaigęs.

Paaiškina, kad darbo pagrindu išduotas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. 760166273 galiojo iki 2024-10-07; 2024-11-01 baigėsi pareiškėjo bevizio režimo laikotarpis (90 dienų per 180 dienų), todėl Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nuo 2024-11-01 Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

Vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir teigia, kad pareiškėjas Ukrainoje gyveno Charkivo srityje, tačiau šioje Ukrainos dalyje šiuo metu nevyksta kariniai veiksmai, todėl pareiškėjas gali būti grąžintas į savo kilmės valstybę. Mano, kad pareiškėjas skunde neneigia Sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, kad jis iki 2024-11-01 neįteisino savo buvimo Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatos nereglamentuoja užsieniečių teisinės padėties.

Vadovaujasi Įstatymo 62 straipsnio 4 dalimi ir nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pareiškėjas nuo 2019 m. Lietuvos Respublikoje dirbo be jokių pažeidimų. Teigia, kad pareiškėjas skunde patvirtino, kad nuo 2023 m. rudens išėjo iš darbo, vykdė kitą veiklą, nei deklaravo Migracijos departamentui, t. y. ne tuo pagrindu, pagal kurį jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

Vadovaujasi Įstatymo 127 straipsnio 1 ir 3² dalimis, 128 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymi, kad atvejai, kada yra draudžiama priimti grąžinimo sprendimą, yra nustatyti tik šiame Įstatymo 130 straipsnyje, jokių kitų imperatyvių nuostatų, draudžiančių priimti tokį sprendimą, nei Įstatyme, nei kitame teisės akte nėra nustatyta.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundą iš esmės jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino neturintis duomenų, kad pareiškėjas išvyko į Ukrainą, nes pareiškėjas jam nepranešė, todėl negalintis patvirtinti, at Sprendimas yra įvykdytas. Teigia, kad kol vyksta karas, pareiškėjas yra suinteresuotas gyventi Lietuvoje. Nurodė nežinantis, ar Migracijos departamentui priėmus Sprendimą pareiškėjas teikė prašymą dėl naujo leidimo gyventi išdavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėjui, kuris yra Ukrainos pilietis, 2022-08-03 išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760166273, galiojęs iki 2024-08-03, todėl Migracijos departamentas 202408-04 paskelbė šį leidimą laikinai gyventi negaliojančiu pasibaigus jo galiojimo terminui. Naujas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui nebuvo išduotas.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 127 straipsnio 1, 3(1) ir 6 dalimis, 2024-12-03 priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame nusprendė grąžinti pareiškėją į Ukrainą, t. y. per 21 dieną nuo Sprendimo įteikimo dienos (iki 2024-12-24) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Ukrainą, nes pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Sprendime nurodyta, kad jis „priimtas atsižvelgus į UTPĮ 128 str. 1 d. nurodytas aplinkybes, t. y., Lietuvos migracijos informacinės sistemos duomenimis nenustatyta, kad užsienietis turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, t. y. – apie jos šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau užsieniečio teigimu, bei patikrinus duomenų bazėse, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo žmona N. T. gim. (duomenys neskelbtini) (turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje - laikinoji apsauga) ir dukra E. T. gim. (duomenys neskelbtini) (turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – laikinoji apsauga), Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra <...>“. Pažymėtina tai, kad Migracijos departamento pateiktame MIGRIS sistemos 2025-01-03 išraše nurodytas pareiškėjo „pažeidžiamumas“, t. y. „šeima, kurioje yra bent vienas vaikas (11-15 metų)“.

Tokia Sprendimo formuluotė, susijusi su pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis vertinimu, yra prieštaringa ir kontraversiška, nes iš Sprendimo turinio neaišku, ar pareiškėjas turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ar turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), ir kaip Migracijos departamentas įvertino šias aplinkybes.

Sprendime taip pat nurodoma, kad „<...> Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, jis [pareiškėjas] Lietuvoje buvo įdarbintas UAB „Viltosta“ nuo 2019-12-18 iki 2022-04-21, UAB „Vin Cor“ nuo 2022-04-22 iki 2022-08-12, UAB „Modernizacijos projektai“ nuo 2022-09-19 iki 2023-10-04, bei nuo 2024-03-08 vykdo individualią veiklą iki šiol <...>“, tačiau nėra aišku, kaip ši informacija yra susijusi su Sprendimu, nes joks šių aplinkybių vertinimas Sprendime nepateiktas. Iš Migracijos departamento pateikto MIGRIS sistemos 2025-01-03 išrašo matyti, kad pareiškėjui 2019-12-09 išduota nacionalinė viza, galiojusi iki 2020-04-04, 2020-11-05 - nacionalinė viza, galiojusi iki 2021-02-11, 2020-09-02 išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2022-08-23 bei 2022-08-03 leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2024-08-03, t. y. pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2019 m., tačiau Sprendime neįvertinti pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika.

Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir VAĮ reikalavimai. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalį kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Ginčo atveju konstatuotina, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka esminių VAĮ 10 straipsnyje nustatytų administracinio sprendimo turinio reikalavimų, o tuo pačiu ir gero administravimo, proporcingumo, objektyvumo, išsamumo principų (VAĮ 3 straipsnis). Todėl pareiškėjo skundas tenkintinas, o skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo V. T. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-12-03 sprendimą Nr. 24S280318.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.