- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-02
- Bylos Nr.
- 2S-1599-450/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-03118-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Suinteresuotas asmuo
- UAB „JG reklamos dovanos“, D. S., UAB „Verslo inkorporacijos centras“
- Kategorijos
- 129.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens UAB „JG reklamos dovanos“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutarties, kuria atmestas pareiškimas dėl baudos skyrimo už teismo įpareigojimo nevykdymą, civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio Dariaus Stakeliūno pareiškimą suinteresuotiems asmenims D. S., UAB „Verslo inkorporacijos centras“ ir UAB „JG reklamos dovanos“ dėl baudos skyrimo už teismo įpareigojimo nevykdymą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas antstolis Darius Stakeliūnas pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vadovui M. S. ir D. S. skirti baudą iki vieno tūkstančio litų už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną už teismo nutarties nevykdymą. Nurodė, kad antstolių Nemiros Šiugždaitės ir Dariaus Stakeliūno kontoroje vykdoma Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-12-19 nutartis, kuria nutarta uždrausti atsakovams D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vykdyti Lietuvoje verslo dovanų prekybą, įskaitant, bet neapsiribojant ta prekyba, kuri yra vykdoma naudojantis prekės ženklu VIC Dovanos. Patikrinus nustatyta, kad D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ teismo nutarties nevykdo, t.y. atsakovai ir toliau vykdo verslo dovanų prekybą bei su tuo susijusius veiksmus. Šią aplinkybę įrodo antstolio D. Stakeliūno faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai: 2011-01-26 Nr. 32-12-282, 2012-02-09 Nr. 32-12-283, 2012-02-14 Nr. 32-12-284 ir 2012-03-02 Nr. 32-12-285.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo UAB „JG reklamos dovanos“ atsiliepime į pareiškimą prašė teismo antstolio pareiškimą tenkinti. Nurodė, kad atsakovai D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ nesilaiko teismo 2011-12-19 nutartimi taikytų prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. jie ir toliau vykdo verslo dovanų prekybą bei su ja susijusius veiksmus. D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ iniciatyva buvo įsteigta ir iki šiol veikia UAB „Adovanos“, kuria prisidengdami atsakovai ir toliau vykdo Lietuvoje verslo dovanų prekybą. Pažymėjo, kad UAB „Adovanos“ buvo įregistruota ir pradėjo veiklą nuo 2012-01-02, t.y. netrukus po to, kai buvo priimta teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teigė, kad UAB „Adovanos“ veikla identiška atsakovo vykdomai ir teismo laikinai uždraustai veiklai, t.y. verslo suvenyrų ir dovanų, reklaminės atributikos gamybai ir prekybai. UAB „Adovanos“ ir atsakovo buveinės adresai bei kontaktiniai duomenys sutampa. UAB „Adovanos“ vadovė J. V. yra atsakovo projektų vadovė ir veikia abiejų bendrovių vardu vienu metu. Nurodė, kad atsakovas vykdo verslo dovanų prekybą ne tik prisidengdamas UAB „Adovanos“ vardu, bet ir tiesiogiai savo vardu.
Suinteresuotas asmuo UAB „Verslo inkorporacijos centras“ prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad, gavęs teismo nutartį, priėmė sprendimą nutraukti veiklą ir atleisti visus darbuotojus. Nuo nutarties priėmimo jokių sandorių nebuvo sudaryta.
Suinteresuotas asmuo D. S. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. birželio 6 d. nutartimi atmetė antstolio Dariaus Stakeliūno pareiškimą dėl baudos skyrimo už teismo įpareigojimo nevykdymą. Teismas nustatė, kad antstolis 2011-12-22 patvarkymu priėmė vykdyti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-12-19 nutartį Nr. 2-17114-599/2011, kuria ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ prašymas tenkintas, uždrausta atsakovams D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vykdyti Lietuvoje verslo dovanų prekybą, įskaitant, bet neapsiribojant tą prekybą, kuri yra vykdoma naudojantis prekės ženklu VIC Dovanos. Vykdydamas šį vykdomąjį dokumentą, antstolis 2012-03-06 surašė nustatytos formos aktą dėl to, kad atsakovai nevykdo teismo nutarties, t.y. ir toliau vykdo verslo dovanų prekybą bei su tuo susijusius veiksmus bei dėl baudos skyrimo skolininkams kreipėsi į teismą. Atsižvelgdamas į antstolio vykdomos nutarties turinį, teismas atkreipė dėmesį, kad draudimas apibrėžtas nustatant draudžiamą veiklą (verslo dovanų prekyba, taip pat ir ta, kuri vykdoma naudojantis prekės ženklu VIC Dovanos), draudžiamos veiklos teritoriją (Lietuva) ir subjektus, kuriems taikomi draudimai (D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras). Draudžiama prekybos veikla vykdomoje teismo nutartyje yra detaliai neapibrėžta, šios sąvokos apibrėžimo nėra įtvirtinta ir CK. Antstoliui nepasinaudojus procesinėmis teisėmis ir nesikreipus į teismą dėl detalesnio išaiškinimo, kokie veiksmai teismo nutartimi uždrausti, sprendžiant skolininkų atsakomybės klausimą terminas prekybos veikla negali būti aiškinamas plečiamai. Teismo vertinimu, šis terminas turi būti aiškinamas adekvačiai, taip, kaip suprantama bendrinėje lietuvių kalboje. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne prekyba apibūdinama kaip ūkinė veikla, susijusi su pirkimu, pardavimu, pasikeitimu prekėmis. Todėl nagrinėjamu atveju antstolis turėjo nustatyti, ar teismo nutartyje nurodyti subjektai Lietuvoje vykdė tokią teismo uždraustą ūkinę veiklą. Susipažinęs su civilinės bylos Nr. 2-17114-599/2011 duomenimis, teismas nustatė, kad atsakovo atstovui nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įteikta 2011-12-23. UAB „Verslo inkorporacijos centras“ 2011-12-23 priėmė sprendimą nutraukti verslo dovanų prekybos veiklą, taip pat prekybą naudojantis prekės ženklu VIC Dovanos. Darbuotojos J. V. ir D. S. atitinkamai 2011-12-29 ir 2011-12-28 buvo atleistos iš UAB „Verslo inkorporacijos centras“. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad po 2012-12-23 UAB „Verslo inkorporacijos centras“ ar D. S. būtų sudarę bent vieną verslo dovanų pirkimo-pardavimo sandorį. Sugretinus duomenis iš UAB „Verslo inkorporacijos centras“ bankinės sąskaitos apie įplaukas su UAB „Verslo inkorporacijos centras“ išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis, teismas darė išvadą, kad po 2011-12-23 bendrovė gavo pajamas tik iš 2012-12-23 ar anksčiau sudarytų verslo dovanų pardavimo sandorių. Iš išrašomų sąskaitų-faktūrų registro matyti, kad po 2012-12-23 bendrovė išrašė sąskaitas už veiklą, kuri teismo nutartimi nebuvo uždrausta. Iš šių aplinkybių teismas darė išvadą, kad po 2011-12-23 skolininkai verslo dovanų prekybos veiklos nevykdė. Atsižvelgdamas į išdėstyta, teismas sprendė, kad antstolis, surašydamas aktą ir kreipdamasis į teismą dėl sankcijų skolininkams skyrimo, skolininkų veiklos dokumentų (sąskaitų bankuose, išrašomų PVM sąskaitų-faktūrų, sudaromų sutarčių, kt. veiklos dokumentų) išsamiai neištyrė, dėl to padarė nepagrįstą įrodymais išvadą, kad skolininkai pažeidė teismo nutartimi nustatytus draudimus. Teismas pažymėjo, kad antstolio 2012-01-26, 2012-02-09, 2012-02-14 ir 2012-03-02 faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose užfiksuotos aplinkybės nepatvirtina teismo nutarties pažeidimo. 2012-01-26 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas UAB „JG reklamos dovanos“ ir Promotional Product Service Institute 2012-01-17 – 2012-01-18 elektroninis susirašinėjimas, iš kurio teismas sprendė, kad UAB „Verslo inkorporacijos centras“, kurią atstovavo M. S. ir D. S., dalyvavo PSI renginyje (parodoje) Vokietijoje. Iš byloje pateiktų duomenų apie kelionę matyti, kad UAB „Verslo inkorporacijos centras“ atstovai M. S. ir D. S. 2012-01-10 – 2012-01-14 vyko į kelionę Diuselforfe, Vokietijoje, kelionė buvo užsakyta 2011-11-02. M. S. pripažino, kad 2012 m. sausio mėn. dalyvavo parodoje Vokietijoje. Su D. S. 4 dienoms buvo sudaryta darbo sutartis. Teismas sprendė, kad UAB „Verslo inkorporacijos centras“ atstovų dalyvavimas 2012 m. sausio mėn. parodoje Vokietijoje nepagrindžia to, kad buvo pažeistas teismo nustatytas draudimas. Teismas nutartimi uždraudė vykdyti verslo dovanų prekybą Lietuvos teritorijoje, todėl dalyvavimas parodoje Vokietijoje negali būti laikomas teismo draudimo pažeidimu. Be to, nėra įrodyta, jog dalyvavimas parodoje pats savaime gali būti vertinamas kaip prekybos veikla. Taigi dalyvavimas parodoje, ypač atsižvelgiant, kad kelionė buvo užsakyta ir apmokėta dar 2011 m. lapkričio mėn., negali būti laikoma teismo nustatyto draudimo pažeidimu. 2012-02-09 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, kad atitinkamose internetinėse svetainėse buvo skelbiama informacija apie UAB „Verslo inkorporacijos centras“ ir UAB „Adovanos“. Antstolis nei surašytame akte, nei pareiškime nepagrindė teismui, kaip konkrečiai šios konstatuotos aplinkybės pagrindžia teismo nutarties nevykdymą. Iš suinteresuoto asmens UAB „JG reklamos dovanos“ argumentų galima spręsti, kad išieškotojas laiko, jog teismo nutartis pažeista, nes atsakovų iniciatyva buvo įsteigta ir iki šiol veikia UAB „Adovanos“, kuria prisidengdami atsakovai toliau vykdo Lietuvoje verslo dovanų prekybą. Su šia išieškotojo pozicija teismas nesutiko. Teismo vertinimu, išieškotojo nurodytos bendrovių „Verslo inkorporacijos centras“ ir „Adovanos“ sąsajos (UAB „Adovanos“ veiklą vykdo išnuomotose patalpose, kuriose buvo UAB „Verslo inkorporacijos centras“ buveinė, verčiasi verslo dovanų prekybos veikla, perėmė dalį klientų, direktore dirba buvusi UAB „Verslo inkorporacijos centras“ darbuotoja, akcininkas A. D. yra pažįstamas su M. S. iš verslo santykių) nepakankamos daryti išvadai, kad D. S. ar UAB „Verslo inkorporacijos centras“ verslo dovanų prekybos veiklą vykdo per minėtą UAB „Adovanos“. Pažymėjo, kad tai visiškai kita bendrovė, jos akcininkas yra kitas asmuo, nėra duomenų, kad skolininkai dalyvautų šios bendrovės valdyme, sprendimų priėmime ar gautų pajamas iš šios bendrovės (išskyrus nuomos mokestį, kurį gauna M. S. kaip fizinis asmuo). Draudimų bendrovei „Adovanos“ teikti verslo dovanų prekybos teismas nėra nustatęs. Jokių aktyvių skolininkų D. S. ar UAB „Verslo inkorporacijos centras“ veiksmų, kuriais jie vykdytų prekybos veiklą per įmonę „Adovanos“, nenustatyta. Taigi 2012-02-09 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuotos aplinkybės nepagrindžia teismo nutarties nevykdymo fakto. 2012-02-14 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuotas informacijos buvimas atsakovo internetinėje svetainėje apie verslo dovanų prekybą, prekės ženklo VIC dovanas. Šiame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole taip pat užfiksuotas elektroninis susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad asmuo, prisistatantis projektų vadove E. V., UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vardu ir naudojant prekės ženklą VIC dovanos 2012-02-01 pateikė komercinį pasiūlymą įsigyti verslo dovanų AB „Panevėžio statybos trestas“. 2012-03-02 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas elektroninis susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad 2012-02-21 UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vardu, naudojant elektroninio pašto adresą „vicdovanos“ asmuo, prisistatantis projektų vadove E. V., bendrovei „Ekobana“ teikė verslo dovanų pasiūlymus. Teismas nurodė, kad informacijos buvimas internete apie verslo dovanas, nurodant prekės ženklą VIC dovanos, neturėtų būti traktuojamas kaip verslo dovanų prekyba, nes nenustatyta, jog skolininkai šios informacijos pagalba tiesiogiai ar netiesiogiai būtų sudarę prekybinius sandorius. Kaip minėta, prekyba turėtų būti suprantama kaip ūkinė veikla, susijusi su pirkimu, pardavimu. Tam, kad konstatuoti prekybą, būtina nustatyti tęstinę veiklą, pirkimo-pardavimo sandorių sudarymą, pajamų gavimą ar kt. Nagrinėjamu atveju skolininkas, nors ir viešai skelbia informaciją apie veiklą, tačiau jos faktiškai nevykdo, nes yra atleidęs darbuotojus, nėra sudaręs iš šios veiklos jokių sandorių, nėra gavęs jokių pajamų. Teismo nutartimi nėra įtvirtinto draudimo skelbti informaciją apie verslo dovanų prekybos veiklą. Išieškotojas nepasinaudojo teise kreiptis į teismą, pritaikiusį laikinąsias apsaugos priemones, su prašymu taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones (pvz., draudimą skelbti atitinkamą informaciją internete, draudimą naudoti atitinkamus kontaktus ar pan.). Teismo vertinimu, tai, kad J. V., UAB „Adovanos“ direktorė, 2012-02-01 ir 2012-02-21 UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vardu teikė komercinius pasiūlymus, taip pat neįrodo skolininkų neteisėtų veiksmų, nes J. V. nuo 2011 m. gruodžio mėn. nedirba UAB „Verslo inkorporacijos centras“, nėra jokių duomenų, kad skolininkas jai išdavė įgaliojimus veikti bendrovės vardu. Iš skolininko atstovo paaiškinimų matyti, kad apie tokią jos veiklą skolininkui nebuvo žinoma, šį faktą patvirtina ir liudytojos J. V. parodymai. Teismo vertinimu, šiuo atveju antstolis netinkamai suprato teismo vykdomuoju dokumentu nustatytų skolininkų veiklos draudimų turinį, ir, nesikreipdamas į sprendimą priėmusį teismą, nepagrįstai išplėtė teismo vykdomojo dokumento turinį, objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo teismo vykdomojo dokumento vykdymo klausimo, todėl padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad skolininkai pažeidė teismo nutartimi nustatytus draudimus, dėl to nepagrįstai ir neteisėtai surašė nustatytos formos aktą bei kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo skolininkams. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad skolininkai nepažeidė teismo nustatyto draudimo, todėl antstolio pareiškimas atmestinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Suinteresuotas asmuo UAB „JG reklamos dovanos“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti antstolio D. Stakeliūno pareiškimą dėl baudos už teismo įpareigojimo nevykdymą skyrimo. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad būtent antstolis D. Stakeliūnas turėjo išsamiai ir objektyviai nustatyti, ar atsakovai pažeidė aukščiau nurodyta nutartimi teismo taikytas prevencines laikinąsias apsaugos priemones, tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta. Kadangi šiuo atveju teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nereikia vykdyti priverstinai, tai laikinosios apsaugos priemonės pažeidimo faktą gali konstatuoti tik teismas ir taikyti atsakomybę už šį pažeidimą. Reikalavimas, kad pažeidimo faktas būtų konstatuotas antstolio, o po to tas pats akivaizdus faktas būtų tikrinamas dar ir teismo, prieštarautų proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principams [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2009]. Byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad atsakovai nesilaiko teismo nutartimi taikytų prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau teismas, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė visiškai priešingą išvadą. Bylos nagrinėjimo metu ne kartą buvo akcentuojama tai, kad iš atsakovo banko sąskaitos išrašo matyti, jog atsakovas 2012-01-20 mokėjimą atliko tušinukų tiekėjui iš Lenkijos „PHU KODER WALDEMAR SIKORA“, 2012-01-23 - puodelių tiekėjui iš Lenkijos „MAXIM ZBIGNIEW KACZOR“, 2011-12-30, 2012-01-05, 2012-01-31 ir 2012-02-14 - atšvaitų tiekėjui iš Lietuvos UAB „Kingalis“, o 2011-12-28 ir 2012-01-31 - tekstilės tiekėjui iš Lietuvos UAB „BARKER textiles“. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pagal įprastą verslo dovanų prekyboje susiklosčiusią praktiką, prekių tiekėjas pagal priimtą užsakymą pradeda gaminti prekes tik tuomet, kai gauna apmokėjimą už šias prekes pagal pateiktą išankstinę sąskaitą - faktūrą, nebent užsakovas turėtų kokias nors išskirtines sąlygas. Šios ieškovo atstovo nurodytos aplinkybės yra teisingos, nes tiekėjai iš Lenkijos „PHU KODER WALDEMAR SIKORA“ ir „MAXIM ZBIGNIEW KACZOR“ yra ieškovo verslo partneriai. Nurodyti atsakovo apmokėjimai verslo dovanų prekių tiekėjams bei kiti byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad atsakovas šias prekes užsakė ir jas apmokėjo tik 2012 metų pradžioje, t.y. tuo metu, kai teismas jau buvo uždraudęs atsakovams vykdyti verslo dovanų prekybą Lietuvoje. Tuo tarpu vien tai, kad byloje nėra duomenų, jog nurodytu laikotarpiu atsakovas būtų sudaręs oficialius sandorius dėl šių prekių pirkimo - pardavimo, nereiškia, kad faktiškai tokių sandorių nebuvo, tuo labiau, kad atsakovas, žinodamas apie teismo taikomą draudimą, kaip tik stengėsi išvengti tokių oficialių sandorių sudarymo. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad tik nuo atsakovo geranoriškumo priklauso nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų pateikimas į bylą, o atsakovas neabejotinai yra suinteresuotas tokių įrodymų nepateikti. Kita vertus, tai, kad 2012 m. pradžioje atsakovas užsakė ir apmokėjo verslo dovanų prekes, leidžia teigti, jog atsakovas turėjo tikslą šias prekes realizuoti rinkoje tiek tiesiogiai veikdamas savo vardu, tiek ir UAB „Adovanos“ vardu bei tai padarė. Priešingu atveju tokio verslo dovanų prekių įsigijimo, atsakovui žinant apie teismo taikomą draudimą, nebūtų galima protingai paaiškinti. Teismas į visas šias aplinkybes neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė, priimdamas skundžiamą nutartį. Atsakovo pateiktos sąskaitos - faktūros bei jų registras teismo turėjo būti vertinami labai kritiškai, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas pateikė visas aktualiu laikotarpiu išrašytas sąskaitas - faktūras, tuo labiau, kad, kaip minėta, atsakovas yra suinteresuotas to nedaryti. Kelia įtarimą ir atsakovo pateiktų sąskaitų - faktūrų numeracija, pvz., 2011-12-30 sąskaita - faktūra VIC/2011 Nr. 0016, išrašyta UAB „Projektų ekspertizė“, pagal numeraciją turėjo būti išrašyta 2011 m. pradžioje, tačiau išrašyta tik 2011-12-30. Be to, pateiktos ne visos sąskaitos - faktūros, pagal kurias atsakovas gavo pajamas ir darė apmokėjimus banko sąskaitos išraše nurodytu laikotarpiu. Negana to, pateiktas tik vienos banko sąskaitos išrašas, nors atsakovas, kaip verslo subjektas, turi daug daugiau banko sąskaitų, kuriomis naudojantis taip pat vykdomi atsiskaitymai, susiję su verslo dovanų prekyba. Šių reikšmingų aplinkybių teismas tinkamai neištyrė. Nesutiktina su teismo išvada, kad atsakovų dalyvavimas 2012 m. sausio mėn. Vokietijoje vykusioje Tarptautinės verslo dovanų organizacijos PSI rengtoje specializuotoje verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų parodoje nepagrindžia to, jog buvo pažeistos teismo taikytos prevencinės laikinosios apsaugos priemonės. Dalyvavimas tokio pobūdžio parodoje yra neabejotinai susijęs su verslo dovanų prekybos vystymu ne tik kitose šalyse, bet ir Lietuvoje. Tai, kad šioje parodoje buvo dalyvaujama išskirtinai komerciniais tikslais, patvirtino ir pats atsakovo atstovas M. S. 2012-04-03 teismo posėdžio metu. Bylos nagrinėjimo metu taip pat ne kartą buvo akcentuota tai, kad, pritaikius prevencines laikinąsias apsaugos priemones, atsakovo iniciatyva buvo įsteigta ir iki šiol veikia UAB „Adovanos“, kuria prisidengdami atsakovai ir toliau vykdo Lietuvoje verslo dovanų prekybą. Tai patvirtina faktinės aplinkybės, kad UAB „Adovanos“ buvo įregistruota ir pradėjo veiklą tik nuo 2012-01-02, t.y. netrukus po to, kai buvo priimta teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. UAB „Adovanos“ veikla identiška atsakovo vykdomai ir teismo laikinai uždraustai veiklai, t.y. verslo suvenyrų ir dovanų, reklaminės atributikos gamybai ir prekybai. UAB „Adovanos“ ir atsakovo buveinės adresai (duomenys neskelbtini) bei kontaktiniai duomenys (telefono ir fakso numeriai) sutampa. UAB „Adovanos“ ir atsakovo buveinė randasi net tame pačiame kabinete, esančiame minėtu adresu (duomenys neskelbtini). UAB „Adovanos“ vadove yra buvusi atsakovo projektų vadovė E. V. ir veikia abiejų šių bendrovių vardu vienu metu. Be to, pats teismas konstatavo, kad E. V. atsakovo vardu naudojantis prekės ženklu V1C dovanos 2012-02-01 pateikė komercinį pasiūlymą įsigyti verslo dovanų AB „Panevėžio statybos trestas“, o 2012-02-21 - UAB „Ekobana“. Tai vienareikšmiškai leidžia pripažinti, kad pats atsakovas vykdė verslo dovanų prekybą tuo metu, kai ši veikla buvo uždrausta. Tuo tarpu vien tai, kad E. V. nuo 2011 m. gruodžio mėn. oficialiai nebedirba pas atsakovą ar neturi įgaliojimo veikti atsakovo vardu, nepaneigia šio akivaizdaus fakto. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas siekia šiuos veiksmus vykdyti slaptai, todėl reikalavimas pateikti tiesioginius įrodymus, patvirtinančius, kad E. V. oficialiai veikia atsakovo vardu, yra nesąžiningas ieškovo atžvilgiu. Atsakovo vienintelis akcininkas ir vadovas M. S., norėdamas įrodyti, jog tariamai laikosi teismo taikytų prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių, 2011-12-23 priėmė formalų sprendimą „Dėl verslo dovanų prekybos veiklos nutraukimo“ bei perregistravo atsakovo buveinės adresą iš (duomenys neskelbtini) esančios (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), taip pat atleido atsakovę ir E. V. iš atsakovo projektų vadovių pareigų. Ieškovo vertinimu, priešingai nei pripažino teismas, visi šie veiksmai buvo atlikti tik „dėl akių“. Netrukus po to 2011-12-30 M. S. nurodytas buvusias atsakovo buveinės patalpas įsigijo kaip savo asmeninę nuosavybę, o tai tik patvirtina jo ketinimą atsakovo ir UAB „Adovanos“ vardu tęsti verslo dovanų prekybą. Tuo labiau, kad M. S. šias patalpas išnuomojo E. V., kuri, kaip minėta, yra buvusi atsakovo darbuotoja bei 2012-01-02 įsteigtos UAB „Adovanos“ vadovė. Teismo posėdžio metu UAB „Adovanos“ vienintelis akcininkas A. D. paaiškino, kad E. V. pažįsta seniai, ji yra šeimos draugė, kuri jam pasipasakojo, jog atsakovas dėl teismų procesų negali vykdyti veiklos, o ją meta iš darbo, todėl Adas pasiūlė įsteigti kitą įmonę ir pradėti tokią pačią veiklą. M. S. taip pat patvirtino, kad E. V. buvo atleista iš darbo tik dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Tuo tarpu pati E. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad dar dirbdama pas atsakovą suprato, jog verslo dovanų prekyba yra labai perspektyvi veikla, todėl nusprendė įsteigti savo įmonę, vykdančią analogiško pobūdžio veiklą, ir būtent dėl to nutraukė darbo santykius su atsakovu. Negana to, E. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad apie šiuos veiksmus atsakovo neinformavo, netgi juos stengėsi nuslėpti, nors atsakovo atstovas M. S. nurodė, kad jis sutiko neatlygintinai perleisti E. V. visą VIC Dovanos vardu vykdytą verslo dovanų prekybos verslą. Toks esminis prieštaravimas tarp atsakovo atstovo M. S. paaiškinimų bei liudytojų A. D. ir E. V. parodymų tik dar kartą patvirtina, kad UAB „Adovanos“ buvo įsteigta tik tam, jog atsakovai, prisidengdami šia bendrove, ir toliau galėtų vykdyti Lietuvoje verslo dovanų prekybą. Toks naujos įmonės įsteigimas, kuomet neatlygintinai perimama kitos įmonės (šiuo atveju atsakovo) visa veikla, know-how, ryšiai, kontaktai bei patirtis, visiškai neatitinka įprastos verslo praktikos ir protingumo principo. Be to, atsakovo vienintelis akcininkas ir vadovas M. S. bei UAB „Adovanos“ vienintelis akcininkas A. D. gyveno ir/ar gyvena kaimynystėje. Teismo posėdžio metu A. D. patvirtino, kad su M. S. jį sieja daugiau nei dalykiniai santykiai. Pastebėtina ir tai, kad atsakovui/UAB „Adovanos“ paslaugas teikia ta pati Vilniaus miesto 27-ojo notaro biuro notarė Rita Aleksandravičiūtė. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovai tiek tiesiogiai, tiek per trečiuosius asmenis ir toliau vykdo teismo nutartimi uždraustą veiklą.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys UAB „Verslo inkorporacijos centras“ ir D. S. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartį nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo 2009-02-13 nutartimi, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-57/2009. Šioje byloje (priešingai nei cituojamoje nutartyje) nebuvo akivaizdaus laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo fakto, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad būtent antstolis Darius Stakeliūnas turėjo išsamiai ir objektyviai nustatyti, ar atsakovai pažeidė teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas visiškai nepagrįstai tapatina atsakovo veiksmus (prekių pirkimą, dalyvavimą parodoje ir pan.) su teismo nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismo nutartimi atsakovams buvo uždrausta vykdyti tokią veiklą, iš kurios jie gautų pajamų, o ne vykdyti pirkimus ar dalyvauti parodoje. Užsakyti tušinukai iš Lenkijos tiekėjo „PHU KODER WALDEMAR SIKORA“ ir puodeliai iš Lenkijos „MAXIM ZBIGNIEW KAZHOR“ buvo užsakyti ne verslo dovanų prekybai, o atsakovo įmonės reikmėms (reprezentacinėms ir pan.) (Atsakovas nuo 2001 metų vykdė ir kitą veiklą, įskaitant konsultacijų įmonių veiklos klausimais teikimą). Tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas nurodytas prekes pardavė kitiems asmenims, t.y. vykdė verslo dovanų prekybos veiklą. Aukščiau išvardintų prekių - tušinukų, atšvaitų, puodelių bei tekstilės gaminių užsakymai buvo padaryti iki 2011-12-23 dienos, o gautos jau po teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, gavimo dienos. Atsakovas pateikia 2011-12-23 UAB „Barker Textiles“ PVM sąskaitą- faktūrą Serija BTX No. 00004913, kurioje aiškiai nurodyta, kad „<...> Sąskaitą apmokėti iki 2012-01-22 (per 30 dienų)“. Atsakovas taip pat pateikia UAB „Kingalis“ PVM sąskaitą - faktūrą Serija KING Nr. 1112113, kurioje nurodyta, kad liemenių, atšvaitų bei kitų daiktų pardavimo data yra 2011-12-14. Atsakovas gautų prekių verslo dovanų prekyboje nerealizavo, o dalį jų naudoja savo kasdieninėms reikmėms. Atkreipė dėmesį, kad CPK 178 str. įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi būtent ieškovui, o ne atsakovui kyla pareiga įrodyti, kad minėtos prekės buvo naudojamos verslo dovanų prekyboje. Kadangi atsakovas nevykdė verslo dovanų prekybos iškart po teismo nutarties gavimo, todėl jokių prekių užsakymo sutarčių negali pateikti į bylą, nes jų nebuvo. Pažymėjo, kad ieškovas nenurodė, kuo remiantis jis nustatė, kad yra būtent tokia jo pateikta verslo dovanų prekyboje susiklosčiusi praktika. Tai, kad ieškovui taikomos vienos ar kitos sąlygos verslo dovanų prekyboje, nėra pagrindas spręsti, jog būtent tokia praktika vyrauja ir visoje verslo dovanų prekyboje. Be to, sudarant pirkimo-pardavimo sandorius, kiekviena iš šalių pirmiausia atsižvelgia į kitos šalies mokumą, jos pelną ar skolinius įsipareigojimus ir kitas svarbias aplinkybes, kurios turi įtakos atsiskaitymams. Ieškovo nurodomą verslo praktiką paneigia atsakovo pateiktos sąskaitos - faktūros bei 2012-02-03 tiekėjas UAB „Kingalis“. Nurodė, kad atsakovas vykdė ne tik verslo dovanų prekybos veiklą, bet taip pat teikė konsultacijas įmonių teisės ir veiklos klausimais. Atsakovas, siekdamas patogumo bei palengvinti buhalterinę apskaitą, už paslaugas iš verslo dovanų prekybos ir teisinių konsultacijų įmonių teisės klausimais išrašydavo bei suteikdavo skirtingus sąskaitų - faktūrų numerius. Už verslo dovanų prekybą atsakovas išrašydavo sąskaitas - faktūras, kurių numeris prasidėdavo VICD, pvz., VICD/2011 Nr. 0001, o už teisines konsultacijas įmonių teisės klausimais išrašydavo sąskaitas - faktūras, kurių numeris prasidėdavo VIC (be D raidės), pvz., VIC/2011 Nr.0001 konsultacijas. Atsižvelgiant į išdėstyta, nėra jokio pagrindo manyti, kad atsakovo išrašytų sąskaitų - faktūrų numeracija turi būti vertinama kritiškai. Tuo tarpu atsakovo atstovų dalyvavimas parodoje, kuri vyko Vokietijoje, negali būti laikomas teismo draudimo pažeidimu, kadangi dalyvavimas pats savaime negali būti vertinamas kaip prekybos veikla ir negali būti aiškinamas plečiamai. Be to, kelionė buvo užsakyta ir apmokėta dar 2011-11-03, t.y. iki teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo. Tuo tarpu atsakovas, pagrįstai manydamas, jog jam taikomos laikinosios apsaugos priemonės anksčiau ar vėliau bus panaikintos bei siekdamas, jog panaikinus laikinąsias apsaugos priemones galėtų sėkmingai tęsti pradėtą verslo dovanų prekybos verslą, į parodą vyko su tikslu gauti būsimų verslo klientų, tiekėjų kontaktus, kurie galimai pravers ateityje. Atsakovo atstovas M. S. į parodą vyko ir dėl parodoje eksponuojamų graviravimo techninių įrenginių bei šilkografinių staklių, kadangi domėjosi jų pirkimo galimybėmis. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad UAB „Adovanos“ buvo įsteigta atsakovo iniciatyva. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad „UAB „Adovanos“ buvo įregistruota ir pradėjo veiklą tik nuo 2012-01-02. Viešai prieinamas išrašas iš Juridinių asmenų registro apie UAB „Adovanos“ patvirtina, jog UAB „Adovanos“ buvo inicijuota įsteigti dar 2011-11-27 (t.y. sudarytas steigimo aktas). Kadangi įmonės steigimo iniciavimo metu nebuvo jokių objektyvių priežasčių atsakovui steigti kitą analogišką veiklą vykdančią įmonę, todėl ir dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo teigti, jog UAB „Adovanos“ kaip nors neteisėtai susijusi su atsakovu. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovo ir UAB „Adovanos“ buveinės adresai bei kontaktiniai duomenys sutampa. Atsakovas teismui buvo pateikęs 2012-01-16 nuomos sutartį, sudarytą tarp M. S. ir UAB „Adovanos“, kuri patvirtina, kad patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotos UAB „Adovanos“. Be to, išrašas iš Juridinių asmenų registro patvirtina, jog atsakovas dar 2011-12-27 pateikė prašymą Juridinių asmenų registrui dėl buveinės adreso pakeitimo registravimo. Išrašuose iš Juridinių asmenų registro akivaizdžiai matosi, jog atsakovo buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini), o UAB „Adovanos“ - (duomenys neskelbtini). M. S. išnuomojus patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), UAB „Adovanos“ buvo perduoti naudotis patalpose esantys telefono bei fakso numeriai, siekiant išlaidas, mokamas telefono paslaugų tiekėjui, perkelti UAB „Adovanos“, kadangi atsakovas nebegalėjo tęsti verslo dovanų prekybos veiklos dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Pažymėjo, kad E. V. dar 2011-12-15 pateikė prašymą atsakovui atleisti iš darbo iš užimamų pareigų, todėl M. S. atsakovo vardu dar 2011-12-29 nutraukė darbo sutartį su E. V. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ji dirba abiejų bendrovių vardu vienu metu, nes tariamo komercinio pasiūlymo ruošimo dieną E. V. neturėjo jokių įgaliojimų veikti atsakovo vardu. Vėlgi išraše iš Juridinių asmenų registro aiškiai matyti, jog UAB „Adovanos“ vienintelis akcininkas yra A. D. Atsakovas ar jo atstovai nėra jokiais ryšiais susiję su UAB „Adovanos“ vieninteliu akcininku A. D. ar jo vykdoma veikla. M. S. jau daugiau nei 3 metai negyvena (duomenys neskelbtini), ir nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ankstesnis gyvenimas kaimynystėje patvirtina, jog A. D. ir M. S. sieja kokie nors dalykiniai santykiai, susiję su verslo dovanų prekybos verslu. Atkreipė dėmesį, kad teismas 2012-06-15 nutartimi panaikino atsakovams teismo 2011-12-19 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nutartimi nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos todėl, kad ieškovas pats kreipėsi į teismą su prašymu laikinąsias apsaugos priemones panaikinti, nes jos yra neveiksmingos. Ieškovo prašymo patenkinti antstolio Dariaus Stakeliūno pareiškimą dėl baudos už teismo įsipareigojimo nevykdymą nepagrįstumą įrodo ir tai, kad teismas 2012-04-04 sprendimu c. b. Nr. 2-603-599/2012 ieškovo ieškinį atsakovams dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų nutraukimo atmetė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). LR CPK 320 str. 1 d. numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo [nutarties] negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, pagrindinė pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas ar nutartis būtų kuo greičiau iš tikrųjų įvykdyta, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymo saugomus interesus (CPK 634 str. 2 d.). Vienok antstolio diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama įstatymo. Naudotis ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Vykdomosios bylos duomenimis nustatyta, kad antstolis Darius Stakeliūnas priėmė vykdyti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-12-19 nutartį, priimtą civ. byloje Nr. 2-17114-599/2011, kuria atsakovams D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ uždrausta vykdyti Lietuvoje verslo dovanų prekybą, įskaitant, bet neapsiribojant tą prekybą, kuri yra vykdoma naudojantis prekės ženklu VIC Dovanos. Vykdydamas nurodytą teismo nutartį, antstolis 2012-03-06 surašė nustatytos formos aktą dėl to, kad atsakovai nevykdo teismo nutarties, t. y. ir toliau vykdo verslo dovanų prekybą bei su tuo susijusius veiksmus. Akte pažymėta, kad teismo nutarties pažeidimo faktą patvirtina antstolio surašyti 2012-01-26 Nr.32-12-282, 2012-02-09 Nr. 32-12-283, 2012-02-14 Nr. 32-12-284 ir 2012-03-02 Nr. 32-12-285 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai. Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei vadovaudamasis LR CPK 771 str. 5 d. ir 7 d., antstolis kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo teismo nutartį nevykdantiems subjektams.
Pagal LR CPK 771 str. 5 d. (redakcija nuo 2011-10-01) teismas, nustatęs sprendimo [nutarties] neįvykdymo faktą, skolininkui [atsakovams] gali paskirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą [nutartį] dieną išieškotojo naudai. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad antstolis nepagrįstai surašė atitinkamą aktą, kadangi skolininkai [atsakovai] nepažeidė teismo nutartimi nustatyto draudimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pateiktą bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, neturi pagrindo daryti priešingas nei pirmosios instancijos teismo išvadas. Teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-57/2009 išsakyta pozicija, kad „laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo faktą konstatuoti gali tik teismas“ nepaneigia antstolio, vykdančio valstybės jam suteiktas funkcijas, pareigos tinkamai įvertinti bei nustatyti faktines aplinkybes, reikšmingas tam tikro procesinio veiksmo atlikimui. Antstolio, atliekančio savo funkcijas, pareiga vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais įtvirtinta ir LR Antstolių įstatymo 3 str. 1 d. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad antstolis D. Stakeliūnas, priimdamas 2012-03-06 aktą, netinkamai nustatė faktines aplinkybes, reikšmingas pripažinti teismo nutarties, kuria nustatyti draudimai atsakovams, nevykdymo faktą. Kaip teisingai nurodoma skundžiamoje teismo nutartyje, spręsdamas, ar teismo nutartyje nustatyti draudimai buvo pažeisti, antstolis pirmiausiai turėjo išsiaiškinti teismo nutartimi nustatymo draudimo turinį. Byloje nėra duomenų, kad antstolis kreipėsi į teismą su prašymu dėl nurodytos teismo nutarties išaiškinimo. Nesant tokio išaiškinimo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad teismo nutartyje nustatytas draudimas turi būti aiškinamas adekvačiai bei negali būti aiškinamas plečiamai. Atsižvelgiant į teismo nutarties rezoliucinėje dalyje pateiktą draudimo formuluotę, spręstina, kad draudimas versti verslo dovanų prekyba nustatytas dviem subjektams [D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“]. Verslo dovanų prekyba uždrausta verstis Lietuvos teritorijoje. Tuo tarpu sprendžiant dėl teismo nutartimi uždraustos veiklos [jos masto], pagrįsta vadovautis bendrinėje lietuvių kalboje pateikiamu termino „prekyba“ išaiškinimu. Taigi remiantis lietuvių kalbos žodynu žodis „prekyba“ apibūdinamas kaip ūkinė veikla, susijusi su pirkimu, pardavimu, pasikeitimu prekėmis. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad D. S. ir/ar UAB „Verslo inkorporacijos centras“ pažeidė teismo nustatytą draudimą, turi būti nustatytos faktinės aplinkybės, kad šie subjektai Lietuvos teritorijoje vykdė ūkinę komercinę veiklą, realizuojant verslo dovanas, įskaitant prekės ženklo VIC dovanas. Pažymėtina, kad bylos šalys neginčijo pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad atsakovo atstovui nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įteikta 2011-12-23. Taigi po nutarties įteikimo atsakovams tavo žinomi ir privalomi teismo nutartimi nustatyti draudimai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tiek pareiškėjo [antstolio], tiek suinteresuoto asmens UAB „JG reklamos dovanos“ nurodytas faktines aplinkybes, kuriomis buvo įrodinėjami atsakovų neteisėti veiksmai, nenustatė kad po 2011-12-23 UAB „Verslo inkorporacijos centras“ ar D. S. sudarė verslo dovanų sandorius, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjantis teismas itin visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino tiek apelianto, tiek byloje dalyvaujančių kitų asmenų argumentus [faktines aplinkybes], apeliacinės instancijos teismas plačiau pasisako dėl tų apelianto argumentų, kurie buvo akcentuojami atskirajame skunde. Apelianto įsitikinimą, kad D. S. ir/ar UAB „Verslo inkorporacijos centras“ verslo dovanų prekybą vykdė per UAB „Adovanos“, apeliacinės instancijos teismas negali pripažinti kaip objektyviai įrodytą. Apeliantas niekuo nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, kad D. S. ar UAB „Verslo inkorporacijos centras“ neatliko jokių aktyvių veiksmų, kuriais jie vykdytų prekybos veiklą per UAB „Adovanos“ ir gavo iš to pajamų. Nepaneigė aplinkybių, kad pastarųjų įmonių akcininkai yra skirtingi asmenys, neįrodė, kad atsakovai dalyvautų UAB „Adovanos“ valdyme, sprendimų priėmime ir gautų pajamas iš šios bendrovės vykdomos veiklos. Byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, kad J. V., 2011-12-29 atleista iš darbo įmonėje „Verslo inkorporacijos centro“, 2012-02-01 ir 2012-02-01 pateikdama komercinius pasiūlymus UAB „Verslo inkorporacijos centro“ vardu turėjo įgaliojimus veikti šios bendrovės vardu. Be to, paties komercinio pasiūlymo pateikimas pats savaime nepatenka į teismo nutartimi nustatyto draudimo turinį. Tuo tarpu byloje nenustatyta, kad pastarųjų komercinių pasiūlymų pagrindu buvo sudaryti pirkimo-pardavimo sandoriai, UAB „Verslo inkorporacijos centro“ gavo iš tokių sandorių pajamų. Apeliantas tvirtino, kad atsakovų dalyvavimas 2012 m. sausio mėn. Vokietijoje vykusioje tarptautinės verslo dovanų suvenyrų parodoje įrodo, kad atsakovai pažeidė teismo nutartimi nustatytą draudimą. Apeliantas nėra teisus, nes, kaip nurodyta aukščiau, teismo nutartyje nebuvo draudimo atsakovams dalyvauti parodose. Pažymėtina ir tai, kad pati paroda vyko Vokietijoje, byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, kad parodos metu atsakovas [jo atstovai] sudarė verslo dovanų sandorius, gavo iš tokių sandorių pajamų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad tokiais savo veiksmais atsakovai pažeidė teismo nutartimi nustatytus draudimus. Nors nėra pagrindo prieštarauti apeliantui, kad atsakovas, dalyvaudamas tokio pobūdžio specializuotose parodose, siekia komercinių tikslų, tačiau ir pats atsakovas UAB „Verslo inkorporacijos centras“ [jo atstovas] pripažino, kad nebuvo priėmęs sprendimo ateityje nevykdyti tos pačios veiklos, tuo labiau, kad teismo taikytos prevencinio pobūdžio priemonės yra laikinos [terminuotos].
Apelianto teigiama, kad teismo nutarties pažeidimo faktą įrodo aplinkybės, kad tiek po 2011-12-23, tiek 2012 m. UAB „Verslo inkorporacijos centras“ atliko mokėjimus savo tiekėjams „Phu Koder Waldemar sikora“, „Maxim Zbigniew Kaczor“, „Barker textiles“, UAB „Kingalis“. Aplinkybes, kad mokėjimai šiems subjektams buvo atlikti tiek po 2011-12-23 datos, tiek 2012 m. patvirtina byloje esantis UAB „Verslo inkorporacijos centras“ sąskaitos išrašas, tačiau kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuoti asmenys pateikė įrodymus, kad 2012 m. sausio 5 d. UAB „Kingalis“ atliktas mokėjimas 2011-12-15 PVM sąskaitos-faktūros pagrindu, 2012-01-31 mokėjimas UAB „Barker textiles“ atliktas 2011-12-23 PVM sąskaitos-faktūros pagrindu. Pateiktame UAB „Kingalis“ rašte taip pat nurodyta, kad įmonė sutinka, jog UAB „Verslo inkorporacijos centras“ apmokėjimus už prekes atliktų per 90 d. po sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Apeliantas taip pat kėlė įrodymų pakankamumo klausimą, pažymėdamas, kad ne visi UAB „Verslo inkorporacijos centras“ sąskaitos išraše nurodyti mokėjimai buvo pagrįsti byloje pateiktomis PVM sąskaitomis-faktūromis. Apelianto teigimu, UAB „Verslo inkorporacijos centras“ turi ir kitų sąskaitų, kuriomis naudojantis buvo vykdomi atsiskaitymai, susiję su verslo dovanų prekyba. Teismas pažymi, kad apeliantas negali remtis, o teismas neturi pagrindo vertinti nagrinėjamų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui [LR CPK 306 str. 2 d.]. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantis UAB „Verslo inkorporacijos centro“ banko sąskaitos išrašas ir prie jos pateiktos PVM sąskaitos-faktūros nepagrindžia fakto, kad po 2011-12-23 datos suinteresuoto asmens UAB „Verslo inkorporacijos centro“ atlikti ar gauti mokėjimai buvo susiję su verslo sandoriais, sudarytais po 2011-12-23 datos. Nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad verslo dovanų prekyboje yra susiklosčiusi atitinkama praktika, kad pateiktas užsakymas vykdomas tik po to, kai gaunamas mokėjimas už prekes. Tokia apelianto pateikiama praktika nėra tinkamai įrodyta, t.y. apeliantas neįrodė, kad UAB „Verslo inkorporacijos centras“, sudarydamas verslo sandorius su tiekėjais, pirmiausiai atlikdavo mokėjimus, o tik tada gaudavo prekes. Priešingai apelianto teiginiams tiekėjas UAB „Kingalis“ rašte patvirtino, kad sutinka mokėjimus iš atsakovo už prekes gauti po 90 dienų nuo prekės pateikimo ir PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad UAB „Verslo inkorporacijos centras“ atliekami mokėjimai prekių tiekėjams buvo išimtinai po PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo, praėjus tam tikram laikui, todėl teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad UAB „Verslo inkorporacijos centras“ atlikti mokėjimo savo tiekėjams, įskaitant mokėjimus, atliktus 2012 m., buvo nesant įvykdytiems užsakymams [prekių perdavimui]. Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai vertina apelianto abejones dėl PVM sąskaitų-faktūrų teisingumo, atsižvelgiant į jų numeraciją, kaip teisiškai nepagrįstas.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į bylos dalyvių galimybes disponuoti tam tikra informacija ir duomenimis, tuo tarpu byloje keliamų faktinių aplinkybių konstatavimas išimtinai priklausė nuo UAB „Verslo inkorporacijos centras“ ir jo geranoriškumo. Teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto motyvais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vienas iš esminių civilinio proceso principų, kuriuo privalo vadovautis tiek bylą nagrinėjantis teismas, tiek ir bylos šalys, yra civilinio proceso kodekse įtvirtintas rungimosi principas, numatantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (LR CPK 12 str.). Šios nuostatos yra pakartojamos ir civilinio proceso kodekso normose, reglamentuojančiose įrodinėjimo tvarką, šalims tenkančias pareigas pateikti įrodymus (LR CPK 178 str.). Pažymėtina, kad teismas [išskyrus įstatymų leidėjo numatytas išimtis] neturi teisės būti aktyvus ir pats savo iniciatyva rinkti įrodymus. Kitaip tariant, teismas, išskyrus įstatymų leidėjo numatytas išimtis, vadovaudamasis CPK 176-185 str., nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis, nagrinėja bylą tiesiogiai tirdamas byloje esančius įrodymus (CPK 235 str.). Priešingas teismo elgesys ne tik pažeistų šalių rungimosi (CPK 12 str.) bei procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principus, bet ir konstitucinį asmenų lygybės teismui principą (LR Konstitucijos 29 str. 1 d., CPK 6 str.). Šiuo atveju tiek pareiškėjas [antstolis], tiek suinteresuotas asmuo UAB „JG reklamos dovanos“ prašė paskirti UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vadovui M. S. ir D. S. baudą už teismo nutarties nevykdymą, tačiau proceso dalyviai neįrodė, kad nurodyti asmenys pažeidė minėta teismo nutartimi nustatytus draudimus. Tokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai turimų įrodymų visete antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo atmetė kaip nepagrįstą. Bylos medžiaga patvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme vyko trys teismo posėdžiai. Šiuo atveju apeliantas buvo aktyvus proceso dalyvis, t.y. teikė teismui rašytinius įrodymus. Negalėdamas gauti tam tikrų duomenų bei dokumentų, teikė teismui prašymus dėl reikalingų duomenų bei dokumentų išreikalavimo iš UAB „Verslo inkorporacijos centro“ ir kitų byloje nedalyvaujančių asmenų. Bylos medžiaga nustatyta, kad visi apelianto prašymai dėl įrodymų prijungimo prie bylos, liudytojų apklausos, dokumentų išreikalavimo buvo tenkinti bylą nagrinėjančio teismo. Taigi teismas sudarė tinkamas sąlygas bylos dalyviams visapusiškai ir pagrįstai išaiškinti bylos aplinkybes, įrodyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl apeliantas, galimai netinkamai ar neefektyviai išnaudojęs procesines teises, neturi pagrindo įrodinėjimo naštos perkelti kitiems bylos dalyviams ar pačiam teismui.
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str.).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki atskirojo skundo nagrinėjimo [dieną prieš posėdį] buvo gauti apelianto UAB „JG reklamos dovanos“ rašytiniai paaiškinimai dėl suinteresuotų asmenų UAB „Verslo korporacijos centras“ ir D. S. atsiliepimo bei priedai prie paaiškinimų. Pagal LR CPK 318 str. dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau apeliacinis procesas nenumato kitų procesinių dokumentų pateikimo galimybės, tame tarpe ir rašytinių paaiškinimų į byloje dalyvaujančių asmenų pateiktą atsiliepimą, todėl apelianto pateikti dokumentai su priedais nepriimami ir grąžinami juos padavusiam asmeniui.
Bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme faktą bei dydį pagrindžiančių duomenų į bylą nebuvo pateikta, todėl atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotų asmenų UAB „Verslo inkorporacijos centras“ ir D. S. pateiktas prašymas jas priteisti negali būti tenkinamas [LR CPK 98 str. 2 d.].
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsisakyti priimti apelianto UAB „JG reklamos dovanos“ rašytinius paaiškinimus su priedais bei juos grąžinti padavusiam asmeniui.