Kauno apygardos teismo nutartis

2011-04-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-263-238-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-21
Bylos Nr.
1A-263-238-2011
Teisminio proceso Nr.
1-20-2-00184-2009-09
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
Nuteistasis
D. L., D.
Advokatai
Danius Svirinavičius
Kategorijos
  • 2.4.6.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr.1A-263-238/2011;

Teisėjas G. Varanavičius Teisminio proceso Nr.1-20-2-00184-2009-09; Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.1.2.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistojo D. L. gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. ir jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieniems) metams, įpareigojant jį nuo 24.00 val. iki 05.00 val. būti savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš D. L. priteista 769,50 Lt UADB „(duomenys neskelbtini)“ žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

D. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009-02-10(duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą, UADB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, t. y. pateikdamas UADB „(duomenys neskelbtini)“ melagingą informaciją apie 2009-02-08 (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje eismo įvykio metu padarytus automobilio „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), esminius pažeidimus, jo vairuojamam automobiliui susidūrus su V. B. vairuojamu automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nors realiai nurodyti išoriniai sužalojimai negalėjo būti padaryti 2009-02-08 šių automobilių susidūrimo metu, tačiau pradėto nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes atlikus tyrimą ir paaiškėjus apgaulei, UADB „(duomenys neskelbtini)“ draudimo išmoką mokėti atsisakė.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. L. apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-14 nuosprendį panaikinti ir priėmus naują nuosprendį jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad 2009-02-08(duomenys neskelbtini) sankryžoje iš tiesų buvo eismo įvykis. Jam vairuojant automobilį „Audi A3“, išvažiavo automobilis „Audi A6“, kurį vairavo V. B.. Stengėsi išvengti susidūrimo, tačiau nepavyko, ir automobiliai susidūrė. „Audi A6“ labiau kairiuoju, vairuotojo pusės kampu, atsitrenkė į „Audi A3“ priekinę dalį. Jis ir vairuotojas V. B. užpildė autoįvykio deklaraciją. Jis paprašė draugo, kad jo automobilį nutemptų iš eismo įvykio vietos į aikštelę. Po eismo įvykio jis kreipėsi į draudimo kompaniją, ekspertas pasiūlė preliminarią draudimo išmoką, kuri buvo akivaizdžiai per maža. Tada jis kreipėsi į specialistus, dirbančius (duomenys neskelbtini). Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad ant jo automobilio gaubto buvo aptikta kitokio pobūdžio dažų, kurie galėjo atsirasti transportuojant, nes tempiant automobilį trūko tempimo trosas, kurio gale buvo metalinis kablys, nutrūko metalinė kilpa ir vilkstis trenkėsi į jo automobilį, dėl to ir galėjo likti šie pėdsakai. 2009-02-05 jo nesugadintas automobilis buvo pateiktas techninei apžiūrai. Be to, 2009-02-05 automobilį nufotografavo, ir matosi, jog automobilis išoriškai niekaip nesugadintas. Ši byla inspiruota draudimo kompanijos nenoro mokėti jam draudimo išmoką. Jo parodymus byloje patvirtino liudytojas V. B., rašytiniai duomenys (oficialūs dokumentai apie techninę apžiūrą), nuotraukos. Teigia, jog jo parodymų pagrįstumą patvirtino ir ekspertė O. Lukoševičienė. Apeliantas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai, remdamasis prielaidomis, atmetė ekspertės O. Lukoševičienės išvadą ir jos paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, bei nepagrįstai rėmėsi specialistų E. S. ir V. M. surašytų aktų išvadomis bei jų paaiškinimais teisme. Teigia, jog ekspertės O. Lukoševičienės išvada buvo įtikinama, argumentuota, pagrįsta bylos duomenų visuma, nes ji išvadą paruošė pati išsamiai ištyrusi net ir autoįvykio vietą, ir išvadą pagrindė oficialiai ekspertinėje praktikoje taikomais fizikiniais skaičiavimais. O kiti specialistai šioje byloje savo išvadas paruošė remdamiesi nelicencijuota kompiuterine programa, patvirtinta ekspertinio darbo naudojimui. Taip pat apeliantas mano, jog bylos iniciatorė draudimo kompanija yra šališka, nes nesuinteresuota mokėti gana nemažos draudimo išmokos. Nuteistasis nurodo, jog jis, t. y. apeliantas, ir liudytojas V. B., skirtingas draudimo kompanijas yra patraukę civilinėn atsakomybėn, ir civilinės bylos dar neišnagrinėtos. Dėl šių aplinkybių apeliantas mano, jog byloje neįrodyta, kad jo veikoje būtų jam inkriminuotos ar kokios nors kitos nusikalstamos veikos sudėtis, todėl turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Nuteistojo D. L. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės tesimo 2010-05-14 nuosprendį, D. L. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad jo ginamasis jam inkriminuojamą kaltinimą nuosekliai paneigė, o jo parodymus patvirtina byloje esantys duomenys. Byloje esanti VGTU Automobilių transporto katedros prof. habil. dr. O. Lukoševičienės 2010-01-20 specialisto išvada kategoriškai paneigė ne tik dvi jau buvusias specialistų išvadas, bet ir kaltinimą jo ginamajam. Ši specialisto išvada, apelianto teigimu, patvirtina, jog nurodytasis įvykis tikrai buvo, o taip pat kad visi D. L. automobiliui konstatuoti apgadinimai galėjo būti padaryti to eismo įvykio metu. Ši specialistė savo išvadą motyvavo itin išsamiai, nuosekliai, be to, ji pateikė išvadą ištyrusi, apžiūrėjusi ir pačią eismo įvykio vietą. O kiti specialistai savo išvadas grindė tik formaliais skaičiavimais, naudodami Lietuvos Respublikoje neaprobuotą kompiuterinę programą. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, jog teismas visiškai nepagrįstai, remdamasis prielaidomis atmetė ekspertės O. Lukoševičienės išvadą ir jos paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, bei nepagrįstai rėmėsi specialistų E. S. ir V. M. surašytų aktų išvadomis bei tų specialistų paaiškinimais, duotais teismo posėdyje. Apeliantas pažymi, jog teismas, atmesdamas ekspertės O. Lukoševičienės išvadą ir jos paaiškinimus, bei remdamasis specialistų E. S. ir V. M. surašytų aktų išvadomis bei tų specialistų paaiškinimais, duotais teismo posėdyje, viso to konkrečiau neanalizavo, savo išvadų konkrečiau nemotyvavo, šiuos įrodymus įvertino vien deklaratyviais teiginiais. Teismo išvadas nulėmė ta aplinkybė, jog kaltinančioji šalis šioje byloje bandė remtis dviejų skirtingų specialistų išvadomis, o gynyba, ginčydama nepagrįstą kaltinimą, rėmėsi vieno eksperto išvada ir paaiškinimais, duotais teismo posėdyje. Toks įrodymų vertinimas (pagal specialistų, ekspertų išvadų kiekybę ar pan.), nuteistojo gynėjo manymu, nenumatytas baudžiamajame procese. Skunde taip pat teigiama, jog nuosprendyje nurodytas iš esmės tik vienas konkretesnis motyvas, kodėl teismas atmetė ekspertės- specialistės O. Lukoševičienės išvadą, t. y. tai, jog ji neturi juridiškai įteisintos transporto trasologijos eksperto kvalifikacijos, tačiau ši aplinkybė, nuteistojo gynėjo manymu, nesudaro pagrindo atmesti motyvuotą šios ekspertės išvadą, nes baudžiamajame procese įrodymų šaltinis yra ne tik ekspertų, bet ir specialistų išvados. Gynėjas skunde nurodo, jog bylos iniciatorė draudimo kompanija yra visiškai šališka, nes ji suinteresuota nemokėti gana nemažų draudimo išmokų D. L., bei pažymi, jog nuteistasis ir liudytojas V. B. skirtingas draudimo kompanijas yra patraukę civilinėn atsakomybėn, t. y. yra padavę ieškinius teismuose draudimo kompanijoms dėl draudimo išmokų išmokėjimo, ir civilinės bylos dar neišnagrinėtos. Apeliantas pažymi, jog byloje suformuluotas kaltinimas nėra visiškai aiškus. Liudytojas G. Š. nurodė, kad minėtų automobilių susidūrimas buvęs, tik, pasak jo, ne visi kaltinamojo automobiliui padaryti apgadinimai galėję būti padaryti tame eismo įvykyje. Panašiai parodė ir kaltinančių šalių pasirinkti specialistai E. S., V. M.. O iš paties kaltinimo išeitų, jog to eismo įvykio esą iš viso nebuvę ar pan. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, jog net jeigu kiltų kokių nors abejonių dėl šioje byloje nagrinėjamo eismo ar įvykio, kitų su juo susijusių aplinkybių dėl kaltinamojo kaltės, tai visos byloje nepašalintos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nuteistojo gynėjo manymu, byloje neįrodyta, kad D. L. veikoje būtų jam inkriminuojamos ar kokios nors kitos nusikalstamos veikos sudėtis, todėl byloje turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas D. Svirinavičius prašė apeliacinius skundus tenkinti, nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba bylą perduoti prokurorui, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas.

Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. L. ir jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies. Nuosprendis naikintinas ir byla perduotina prokurorui.

Daroma išvada, kad pagrįstas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra aiškus kaltinimas, kuris pareikštas D. L.. Nustatyta, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas, tačiau jis neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnyje nurodytų reikalavimų. Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnyje nustatyti reikalavimai kaltinamajam aktui. Be įtariamojo duomenų, pagrindinių duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, Baudžiamojo kodekso straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, nurodymo, baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas. Tai reiškia, kad turi būti išdėstyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamajame akte turi būti tiksliai nurodyti visi kaltinimo formulavimui reikšmingi duomenys, Baudžiamojo kodekso atitinkamo straipsnio dispozicijos konkreti nuostata. Šios nuostatos yra svarbios užtikrinant kaltinamojo teisę į tinkama gynybą, o taip pat teisę žinoti kuo jis kaltinamas, kuo grindžiamas kaltinimas. Asmens teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas. Atsižvelgiant į tai, kad nuo kaltinamojo akto įteikimo kaltinamajam momento jis žino, kuo yra kaltinamas, ir pagal tai gali rengtis gynybai, šis procesinis dokumentas turi būti surašytas tiksliai ir išsamiai. Tai taikytina ir faktinių aplinkybių išdėstymui bei jų apimčiai, nes tai turi įtakos veikos kvalifikavimui pagal atitinkamo straipsnio atitinkamą dalį. Įtarime ir kaltinamajame akte pateikta išsami informacija apie nusikaltimą, kurio padarymu yra asmuo įtariamas ar kaltinamas, yra svarbi aplinkybė, užtikrinanti asmens procesines teises.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad toks reikalavimas taip pat taikomas ir pranešant asmeniui apie įtarimą bei nuteisiant ir priimant nuosprendį.

Byloje D. L. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad pasikėsino padaryti LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. tuo, kad jis turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą draudimo bendrovei pateikė melagingą informaciją apie eismo įvykio metu jo automobiliui padarytus esminius pažeidimus, nors realiai, nurodyti išoriniai sužalojimai negalėjo būti padaryti nurodyto eismo įvykio metu.

Kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas panaudojant apgaulę. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą ar įgyti turtinę teisę, taip pat išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ sukčiavimas apibrėžiamas kaip nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Apgaulės požymis yra esminis, būtinasis LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymis, todėl kaltinamajame akte turi būti aiškiai nurodytos šį požymį apibūdinančios faktinės aplinkybės. Iš kaltinimo D. L. matyti, jog jis buvo kaltinamas pateikęs tikrovės neatitinkančią informaciją apie jo automobilio patirtus sugadinimus ir taip siekęs neteisėtai įgyti svetimą turtą. Tačiau pažymėtina, jog iš kaltinimo akto neaišku, apie kokius konkrečius esminius automobilio sužalojimus D. L. pateikė melagingą informaciją. Iš byloje esančio kaltinimo formuluotės neaišku, kas laikytina esminiais automobilio pažeidimais šioje konkrečioje byloje, o taip pat neaišku, ar D. L. pateikė neteisingą informaciją apie visus automobilio pažeidimus, kaip padarytus nurodyto eismo įvykio metu, ar tik apie dalį jų, apie kuriuos konkrečiai. Be to, kaltinimas yra prieštaringas, nes nepagrindžiama, nenurodoma jokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog pateikta melaginga informacija apie esminius pažeidimus, nes kaltinime, siekiant patvirtinti apgaulę nurodoma, jog „nurodyti išoriniai sužalojimai negalėjo būti padaryti nurodyto eismo įvykio metu“. Taigi kaltinime inkriminuojamas melagingos informacijos pateikimas dėl „esminių“ sužalojimų, tačiau nurodant informacijos neatitikimą jau kalbama apie „nurodytus išorinius“ sužalojimus, tačiau nei kas tai yra, kokie yra „esminiai“ pažeidimai, nei kas yra „išoriniai sužalojimai“ kaltinime nekonkretizuojama. Kaltinamasis aktas surašytas ir perduotas teismui D. L. kaltę grindžiant vien 2 specialistų išvadomis ir iš dalies liudytojo G. Š. parodymais.

2009-03-30 specialisto išvadoje Nr. ES-8-09, kurią atliko Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedros docentas, technologijos mokslų daktaras E. S., konstatuojama, jog automobilių sugadinimų analizė ir padarytas tyrimas įgalina teigti, kad automobilių „AUDI A3“ (duomenys neskelbtini), ir „AUDI A6“, v/n (duomenys neskelbtini) sugadinimai tarpusavyje nesuderinami ir negalėjo būti padaryti deklaruoto 2009 m. vasario 8 d. eismo įvykio metu šių automobilių vairuotojų D. L. ir V. B. nurodytomis aplinkybėmis, kadangi esminiai automobilių sugadinimai buvo padaryti ne šio eismo įvykio metu, o kitomis aplinkybėmis.

Tačiau šios išvados tyrimo dalyje nurodoma, jog sprendžiant iš automobilių „AUDI A3“ v/n (duomenys neskelbtini) ir „AUDI A6“, v/n (duomenys neskelbtini) sugadinimų, šie automobiliai galėjo tarpusavyje kontaktuoti, automobilio „AUDI A6“ priekiniam kairiajam kampui kontaktuojant su automobilio „AUDI A3“ priekine dalimi. Tačiau esminiai automobilių sugadinimai buvo padaryti ne šio eismo įvykio metu. (t. 1, b. l. 7-20)

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-09-24 specialisto išvadoje Nr. 11-1995 (09) konstatuojama, jog visi nuotraukose matomi automobilių „AUDI A6“ v/n (duomenys neskelbtini) ir „AUDI A3“ v/n (duomenys neskelbtini), išoriniai sugadinimai negalėjo būti padaryti jų tarpusavio kontakto metu, per 2009-02-08 deklaruotą eismo įvykį šių transporto priemonių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis.

Taip pat konstatuojama, jog šviesiai mėlynos spalvos užnešimai ant automobilio „AUDI A3“ variklio dangčio, šio automobilio priekinio valstybinio numerio ženklo, radiatoriaus apdailos grotelių sugadinimai, o taip pat raudonos spalvos užnešimai ant automobilių automobilio „AUDI A6“ priekinio bamperio buvo padaryti minėtoms transporto priemonėms kontaktuojant tarpusavyje, o kiti nuotraukose matomi abiejų automobilių sugadinimai buvo padaryti ne tarpusavio kontakto metu. (t. 1, b. l. 50-55)

Pažymėtina, jog nei viena, nei kita specialisto išvada nepaneigia buvus D. L. vairuojamo automobilio „AUDI A3“ ir V. B. vairuoto automobilio „AUDI A6“ tarpusavio kontaktą ir automobilių apgadinimus. Tačiau neatriboti, kurie apgadinimai padaryti kontakto metu, o kurie-ne.

Taip pat pažymėtina, jog pirmojoje specialisto išvadoje kalbama apie esminius pažeidimus, kad jie negalėjo atsirasti 2009-02-08 deklaruoto eismo įvykio aplinkybėmis, be to, kalbama apie abiejų automobilių esminius sužalojimus, jie nekonkretizuojami išvados rezoliucinėje dalyje. O Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje konstatuojama, jog visi nuotraukose matomi išoriniai sugadinimai negalėjo būti padaryti jų tarpusavio kontakto metu per 2009-02-08 deklaruotą eismo įvykį šių transporto priemonių vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, t. y. šioje išvadoje kalbama apie visus išorinius sugadinimus, nenurodant, neišskiriant, kurie yra esminiai, kurie ne, tačiau šioje išvadoje taip pat konstatuojama, jog dalis matomų nuotraukose sugadinimų buvo padaryti minėtiems automobiliams kontaktuojant tarpusavyje. Taigi neišaiškinta aplinkybė, kurie sužalojimai melagingi, o kurie tikrai padaryti įvykio metu ir kokia konkreti suma priklausė atlyginti, kuri-ne.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. Š. paaiškino, jog apžiūrėjus automobilį „AUDI A3“ jam kilo įtarimų, kad automobilio priekinės dalies dalis sugadinimų buvo padaryti ne šio eismo įvykio metu, tačiau kokie būtent sugadinimai kėlė įtarimų, G. Š. nenurodė.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pareikštas kaltinimas nekonkretus, netikslus, neaiškus ir prieštaringas, nes nedetalizuota, nekonkretizuota, dėl kokių konkrečių apgadinimų D. L. pateikė melagingą informaciją, dėl esminių ar dėl visų, dėl esminių ar dėl išorinių. Kaltinime nurodyta, jog D. L. pateikė melagingą informaciją dėl esminių automobilio sugadinimų, tačiau apgaulė grindžiama ta aplinkybe, kad tikrovės neatitinka informacija ne apie esminius automobilio sugadinimus, o apie nurodytus išorinius sugadinimus, tačiau išoriniai sugadinimai nenurodyti, neišvardinti ir nekonkretizuoti. Taigi laikytina, jog kaltinamajame akte neišdėstytos ir nenurodytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios pagrindinį sukčiavimo požymį-apgaulę bei svarbias aplinkybes, kurios nekonkretizuotos.

Kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju, esant ydingam kaltinimui, buvo pažeista apelianto teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir taip nebuvo užtikrinta tinkama teisė pasirengti gynybai. Šias teises jam garantuoja LR BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis.

Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „a“ punkte įtvirtina kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau EŽTT) byloje Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją nurodė, kad reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. Šiuo konkrečiu atveju nebuvo paisoma Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „a“ punkte įtvirtinto reikalavimo, jog kaltinamasis turi teisę būti išsamiai informuotas tiek apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, tiek ir apie šių veikų teisinį vertinimą.

EŽTT byloje Sipavičius prieš Lietuvą pasisakė, kad kaltinamasis aktas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek jų teisiniam vertinimui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis kiekvienam asmeniui garantuoja jo teisę į teisingą teismą. Sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis yra asmens teisė į gynybą. Kadangi buvo pažeista apelianto (nuteistojo) teisė į gynybą, todėl apeliacinės instancijos teismas negali įgyvendinti Konstitucijoje įtvirtino teisingumo vykdymo funkcijos. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatuoja, jog „baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims, o jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas“. Esant šioms aplinkybėms, negalima laikyti pagrįstu ir teisėtu 2010-05-14 nuosprendį, nes jame nustatytos aplinkybės nėra išsamios ir pagrįstos bylos duomenimis, nepateiktos išvados, nenurodyti motyvai. Kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnyje keliamų reikalavimų, todėl nuosprendyje nurodžius nustatytas aplinkybes dėl veikos, kaip ir nurodyta kaltinamajame akte, reikia laikyti, jog teismo nustatytos aplinkybės dėl nusikalstamos veikos nėra išsamios.

LR BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta galimybė apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. Tokia nutartis gali būti priimama tik esant būtinoms sąlygoms: 1) ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės LR BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) pažeidimas trukdo nagrinėti bylą.

Šiuo atveju dėl anksčiau išdėstytų ir aptartų trūkumų darytina išvada, jog surašytas iš esmės LR BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, nes nenurodytos faktinės aplinkybės, kaip pasireiškė būtinasis LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, kuri inkriminuta D. L., požymis – apgaulė bei kokia konkreti melaginga informacija pateikta. Tai trukdo bylą nagrinėti teismui bei taip buvo pažeista kaltinamojo teisė į tinkamą gynybą. Dėl šių kaltinamojo akto trūkumų apeliacinės instancijos teismas negalės priimti šioje byloje aiškaus ir visiems suprantamo sprendimo, todėl nuosprendis naikintinas ir byla perduodama prokurorui. Bylos perdavimas prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą duoda pagrindą manyti, jog kaltinimas bus konkretesnis, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje. Tad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje perduoti bylą prokurorui kyla iš protingumo, teisingumo, sąžiningumo, onus probandi ir kitų bendrųjų teisės principų, kad šioje byloje prokuroro padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro.

Teismas daro išvadą, kad siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 22 straipsnio 3 dalies (teisė žinoti, kuo asmuo kaltinamas) ir BPK 44 straipsnio 7 dalies (teisė pasirengti gynybai) nuostatas, D. L. turi būti suformuluotas ir pateiktas konkretus įtarimas bei kaltinimas, kad kaltinamasis žinotų, kuo yra kaltinamas ir nuo kokio konkretaus kaltinimo jis turi teisę gintis. Todėl byla turi būti perduota prokurorui, kad būtų surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantis kaltinamasis aktas ir kaltinamajam įteiktas naujas pranešimas apie įtarimą, nes šiuo atveju turi keistis įtarimo turinys (BPK 187 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad Kauno rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą V. B. atžvilgiu, kuris buvo kaltinamas analogišku nusikaltimu ir yra šio eismo įvykio dalyvis. Prokurorė prašė bylą perduoti ikiteisminiam tyrimui papildyti, nes reikalinga atriboti automobilių sugadinimus padarytus eismo įvykio metu ir po jo. Teismas prokurorės prašymą patenkino ir 2010-12-01 nutartimi bylą perdavė prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Teismas nutartyje nurodė, kad būtina atriboti automobilio sugadinimus ir atitinkamai perskaičiuoti žalą, kurią turėtų atlyginti draudimo įstaiga, o tai susiję su kaltinimo apimtimi. Analogiška situacija ir šioje baudžiamojoje byloje.

Kadangi dėl kaltinamojo akto neatitikimo įstatymui byla grąžinama prokurorui, kolegija į apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo neatsakys.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nutarė:

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendį panaikinti, bylą perduoti prokurorui.

Kolegijos pirmininkė teisėja Danguolė ŠiugždinytėTeisėjai Valdas VitunskasGytis Večerskas