- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-29
- Bylos Nr.
- 2A-415-340/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-00996-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tatjana Žukauskienė, Jūratė Varanauskaitė, Andrius Verikas
- Suinteresuotas asmuo
- Trakų istorijos muziejaus, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos
- Pareiškėjas
- Lietuvos karaimų religinės bendruomenės
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Trakų istorijos muziejaus apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pareiškimą ir patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Trakų istorijos muziejui ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl nuosavybės teisių į turėtą religinės bendruomenės nekilnojamąjį turtą nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Karaimų muziejaus pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. liepos 30 d. nuosavybės teise priklausė Lietuvos karaimų religinei bendruomenei, atnaujinti terminą nuosavybės teises į Karaimų muziejaus pastatą patvirtinantiems dokumentams pateikti. Nurodė, kad Lietuvos karaimų religinei bendruomenei (toliau - Bendruomenė) iki 1940 m. įvykdytos religinėms bendrijoms ir bendruomenėms priklausančio turto nacionalizacijos, nuosavybės teise priklausė pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris buvo statytas už Bendruomenei paaukotas lėšas, ant Bendruomenei priklausančio žemės sklypo. Žemės sklypą, 1400 kv. m ploto, esantį (duomenys neskelbtini) (tarybiniais laikais - (duomenys neskelbtini)), pastato statybai Bendruomenei padovanojo Trakų miesto taryba 1938-03-01. Pastato statyba buvo pradėta 1938-07-06, tačiau nebuvo baigta, prasidėjus pasauliniam karui. Pastatas, motyvuojant tuo, kad niekas nepateikė nuosavybės dokumentų į jį, buvo nusavintas. Po 1995-03-21 priimto Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo, neišsprendus jo grąžinimo Bendruomenei klausimo, muziejaus pastatas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos žinioje ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu perduotas Lietuvos istorijos muziejui Trakuose. Nuo 1992 m. Bendruomenė ne kartą kreipėsi į Trakų rajono savivaldybę, Lietuvos Respublikos kultūros ministrą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo, įskaitant ir pastatą. 2012-01-19 Bendruomenė kreipėsi į Vyriausybę su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Pastatą, 2012-04-17 gautas Ministro Pirmininko tarnybos pasitarimo protokolas Nr. 9-59, kuriame nurodyta, kad tikslinga Įstatymo nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl Bendruomenės nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini), atkūrimo, grąžinant nekilnojamąjį turtą Lietuvos karaimų religinei bendruomenei natūra pagal Įstatymo 15 str. 1 d., taip pat Bendruomenei pasiūlyta kreiptis į teismą dėl Bendruomenei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, adresu Karaimų g. 22, Trakai, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir gavus tokį teismo sprendimą jį pateikti Kultūros ministerijai, kuri, suderinusi grąžinimo klausimus su Vyriausybe, pagal panaudos sutartį suderintam terminui pastatą grąžins Bendruomenei. Pareiškėjas neturi nuosavybės teises į pastatą patvirtinančių dokumentų ir negali jų gauti kitokia, t.y. ne teismo tvarka. Bendruomenė prašymus atkurti nuosavybės teises į turėtą turtą pateikė 1993-08-18 ir 1994-02-15 Trakų rajono valdytojui, 1994-04-20 Vyriausybei, 1994-12-15 Kultūros ministrui, t.y. nepraleidusi įstatymu nustatyto termino pateikti prašymą nusavinto turto valdytojui. Kultūros ir švietimo ministerijos Kultūros paveldo departamento direktoriaus 1992-07-03 raštu Nr. 41-05-678 buvo išreikšta nuomonė, kad Kultūros ministerija sutiktų perduoti Pastatą Bendruomenei. Bendruomenė reikalavimą, kad papildomai reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, sužinojo tik 2012-04-17 pasitarimo pas Ministro Pirmininko kanclerį metu, todėl prašo atnaujinti terminą nuosavybės teises į Karaimų muziejaus pastatą patvirtinantiems dokumentams – teismo sprendimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl Lietuvos karaimų religinės bendruomenės nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – Karaimų muziejų, esantį (duomenys neskelbtini) - pateikti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Pastato valdytoju Trakų istorijos muziejus tapo tik 2001 metais, iki to laiko Pastatas buvo Kultūros ministerijos žinioje. Bendruomenė teikė prašymus dėl turto grąžinimo Vyriausybei, todėl prašymai teikti 1992, 1993 metais grąžinti Bendruomenei turtą natūra prilyginami prašymams atkurti ir grąžinti nuosavybę natūra.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Trakų istorijos muziejus prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad nėra pakankamai įrodymų, jog ginčo pastatą nuosavybės teise valdė karaimų bendruomenė, o terminas nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui praleistas be svarbių priežasčių. Pareiškėjas pats pripažino, kad iki okupacijos pastatas nebuvo inventorizuotas ir teisiškai įregistruotas kaip bendruomenės nekilnojamasis turtas. Pastatas nacionalizuotas nebuvo, o perėjo valstybei kaip bešeimininkis turtas, todėl nėra esminės sąlygos nuosavybės atkūrimui ir prašomas nustatyti faktas nesukurs jokių teisinių pasekmių. Iš teismui pateikto 1940 – 1944 metų susirašinėjimo darytina išvada, kad pats H. Š. teikė prašymus perduoti muziejų Kauno Vytauto Didžiojo universiteto žinion, ko nebūtų buvus jei Pastatas būtų nusavintas. Kadangi pareiškėjas iki nacionalizacijos nevaldė nuosavybės teise ginčo turto ir jis nebuvo iš pareiškėjo nusavintas, tai prašomas nustatyti juridinę turintis faktas nesukels teisinių pasekmių, nes jo pagrindu nebus galimas nuosavybės atkūrimas.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija prašė pareiškėjo reikalavimo netenkinti. Nurodė, kad ginčo pastatas nebuvo nacionalizuotas, bet perėjo valstybei kaip bešeimininkis turtas, o ši aplinkybė neatitinka vienos iš svarbiausių sąlygų numatytų Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 1 str. Byloje nėra įrodyta, kad pareiškėjas šį turtą valdė nuosavybės teise iki galimos nacionalizacijos, nes turtas nebuvo įregistruotas. Taip pat nebuvo įrodyta, kad Pastatai iki nacionalizacijos buvo baigti statyti 80 procentų ir, kad visi Lenkijos Švietimo ministerijos skirti pinigai (33000 zlotų) būtų panaudoti muziejaus statybai.
Suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nurodė, kad ginčo pastatas nėra Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamoji kultūros vertybė. Šis pastatas kartu su žemės sklypu patenka į Kultūros vertybių registre registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių – Trakų senamiesčio ir Trakų senojo miesto vietos teritoriją. Atsižvelgiant į tai, kad prašomas nustatyti juridinis faktas nėra susijęs su Departamento kompetencija, suinteresuotas asmuo prašo sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškimą tenkino visiškai, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad muziejaus pastatas, unikalus (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), iki turto nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė Lietuvos karaimų religinei bendruomenei, juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu, atnaujino Lietuvos karaimų religinei bendruomenei terminą nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimui dėl nekilnojamojo turto – muziejaus pastato, unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), grąžinimo, priteisė iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Trakų istorijos muziejaus po 506,84 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui bei po 10,16 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas pažymėjo, jog 1992-07-03 Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos Kultūros paveldo departamento direktoriaus raštu Nr. 41-05-678 Lietuvos karaimų religinės bendruomenės primininkas M. F. buvo informuotas, kad Kultūros ir švietimo ministerija sutiktų perduoti karaimų bendruomenei pastatą Trakuose, Karaimų g. 22, jei jis būtų ir toliau naudojamas muziejinei paskirčiai, o toks atsakymas leido pareiškėjui pagrįstai manyti, kad nuosavybės teisės į pastatą jam bus atkurtos. Per visą laikotarpį, kuomet pareiškėjas siekė susigrąžinti nusavintą bendruomenės turtą, Kultūros ministerija nepareiškė, kad trūksta nuosavybės teises pagrindžiančių dokumentų. Apie tokį reikalavimą bendruomenė sužinojo tik 2012-04-17 pasitarimo metu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas terminą nuosavybės teises į pastatą patvirtinantiems dokumentams pateikti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl minėtą terminą atnaujino. Sprendė, jog byloje esantys rašytinai įrodymai patvirtina, kad pastato statyba buvo pradėta iki 1940 metų birželio mėnesio. Byloje atlikta ekspertizė patvirtino, kad pastatas buvo statomas ir už Lenkijos Respublikos lėšas, skirtas Karaimų muziejui statyti, todėl abejoti Lenkijos Respublikos skirtų lėšų panaudojimu nėra pagrindo. Pažymėjo, jog 1940-10-07 raštu Lietuvos švietimo ministerijos buvo prašoma skirti 12-14 tūkst. Litų sumą vidaus darbams pabaigti, o šio rašto tekstas nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad bendruomenė neprieštaravo dėl pastato perėjimo valstybei. Konstatavo, kad iki 1940 m. liepos mėn. pastatas nebuvo baigtas statyti, todėl valstybės buvo paimtas iš bendruomenės kaip nebaigtas statyti, o iki nacionalizacijos pastatas buvo pastatytas 80 proc., tą patvirtina ir byloje atlikta ekspertizė. Pastatas, kurį pagal 1938 m. statybos leidimą statė Bendruomenė Kauno g. 30, Trakuose, yra tas pats pastatas, kuriame šiuo metu yra įsikūręs Trakų istorijos muziejui priklausantis Karaimų muziejus adresu (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad iki turto nacionalizacijos pastatas nebuvo bešeimininkis, o iš pareiškėjo pastatas buvo paimtas be teisėto pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Trakų istorijos muziejus prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2015-05-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjas neįrodė, kad ginčo turtas iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, o tai yra privaloma sąlyga nuosavybės teisės atkūrimui. Pareiškėjas nurodė, jog turtas valstybės naudai perėjo kaip bešeimininkis, o bešeimininkio turto perėmimas nėra neteisėtas turto nusavinimo aktas. Teismo sprendimu nepaneigtas suinteresuotų asmenų nurodytas argumentas, kad bendruomenė pati sutiko, jog pastatas bus užbaigtas valstybės lėšomis ir pereis valstybės žinion. Tokio pastato, koks jis yra dabar, pareiškėjas nevaldė, jis nemaža dalimi buvo pastatytas, įrengtas ir vėliau perstatytas valstybės lėšomis. Dabar išlikusio pastato dalis, pastatyta iki 1940 m. birželio mėn. pabaigos už Bendruomenės ir Lenkijos Respublikos lėšas, skirtas muziejaus statybai sudarė 49,3 proc. Ekspertizė taip pat nustatė, kad pastato dalis, pastatyta iki 1940 m. yra išlikusi ir sudaro 79,8 proc. visų iki 1940 m. atliktų darbų, o tai reiškia, kad realiai išliko 39,34 proc. iki 1940 m. pastatytos pastato dalies. Nustačius juridinį faktą tokia apimtimi, kokia jis nustatytas teismo sprendimu, būtų nepagrįstai sudaryta pareiškėjui galimybė įgyti kompensaciją už visą pastatą, taip pat ir tą dalį, kurios pareiškėjas nebuvo pastatęs. Pažymėjo, jog pareiškėjas neturi teisės į turto atkūrimą natūra, nes pagal Atkūrimo įstatymo 4 str. 3 p., natūra neatkuriamos teisės į pastatus ir statinius, kurie perduoti mokslo, sveikatos, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms, t.y. pareiškėjas gali pretenduoti tik į valstybės išpirkimą, o toks sprendimas sudarytų prielaidas pareiškėjui pretenduoti į nepagrįstai didelę kompensaciją. Atkūrimo įstatymas nenumato, kad tam tikra tvarka gali būti atnaujinamas terminas pateikti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus, todėl teismui nenustatyta teisė tokius praleistus terminus atnaujinti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad įstatymo nustatytą terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjui visą laiką buvo žinoma, kad jis neturi nuosavybės teisių į ginčo pastatą patvirtinančių įrodymų, tad pareiškėjas negalėjo tikėtis, jog, siekiant atkurti nuosavybės teises, jam nereikės tokių dokumentų pateikti. Aplinkybė, kad Kultūros ministerija nėra nurodžiusi, jog pareiškėjui trūksta nuosavybės teises patvirtinančių įrodymų negali būti vertinama kaip svarbi priežastis, nes pareiškėjas neturėdamas nuosavybės teises patvirtinančių įrodymų, negalėjo tikėtis, kad jų nereiks pateikti siekiant nuosavybės teisių atkūrimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas Lietuvos karaimų religinė bendruomenė prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. numato, kad buvę religinių bendrijų pastatai, statiniai, perduoti mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms religinėms bendruomenėms negrąžinami, tačiau šio įstatymo 15 str. nurodyta, kad išimtiniais atvejais nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nurodytą 4 str., gali būti atkuriama grąžinant jį natūra Vyriausybės ir religinės bendrijos sutikimu, kuriam pritaria Lietuvos Respublikos Seimas. Bendruomenė 2012-01-19 kreipėsi į Vyriausybę, prašydama išimties tvarka spręsti klausimą dėl galimybės atkurti nuosavybės teises natūra ir tarpininkauti Seime, kad būtų priimtas individualus teisės aktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, o su šiuo prašymu pridėti įrodymai, kad pareiškėjas dar iki Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo įsigaliojimo kreipėsi į Vyriausybę, Kultūros ministeriją, Trakų rajono savivaldybę, prašydamas atkurti nuosavybės teises į muziejaus pastatą natūra. Vyriausybė priėmė pareiškėjo prašymą, jį svarstė, priėmė 2012-04-17 protokolinį nutarimą ir tokiu būdu pradėjo turto grąžinimo natūra išimties tvarka procedūrą, todėl pagrindo svarstyti praleisto termino klausimą nėra pagrindo. Šis protokolinis nutarimas nebuvo skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Ministro Pirmininko tarnybos pasitarimo protokole Nr. 9-59 nurodyta, kad tikslinga Įstatymo nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl Bendruomenės nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini), atkūrimo, grąžinant nekilnojamąjį turtą Lietuvos karaimų religinei bendruomenei natūra pagal minėto įstatymo 15 str. 1 d. Paaiškino, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad bendruomenė savanoriškai perdavė savo turtą valstybei. Pastatas su priklausiniu 1956 m. sprendimu Nr. 252 pripažinti bešeimininkiu turtu. Profesoriaus S. Š. karamikos kolekcijos perdavimas valstybei nesietinas su pastato perdavimu. Pareiškėjo turtas nusavintas okupacines valdžios be pareiškėjo sutikimo, todėl nuosavybės teisė į jį atkurtina. Apeliantas painioja eksperto nustatytų įdėtų lėšų santykį su statinio pagrindinių konstrukcijų pakeitimu. Kadangi pastato plotas nedidėjo, o valstybės lėšomis pastatas buvo remontuojamas nekeičiant pagrindinių konstrukcijų. Pareiškėjas įstatymo nustatytą terminą praleido dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių.
Suinteresuotas asmuo Kultūros ministerija atsiliepimu su apeliaciniu skundu sutiko, prašo pareiškimą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų (duomenys neskelbtini) str. 2 d. nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų teisinį santykį (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).
Pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį religinėms bendrijoms atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį Lietuvos teritorijoje nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas iš religinių bendrijų be jų valios. Pareiškėjas, siekdamas, kad jam būtų atkurta nuosavybė į buvusį Karaimų muziejų, turi įrodyti, kad nuosavybės teise iki 1940-07-30 valdė Karaimų muziejų; kad valdytas pastatas išliko ir kad jis buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas iš Karaimų religinės bendrijos. Šio įstatymo 7 str. nustatyta, kad jeigu nuosavybę patvirtinantys dokumentai neišliko arba jų nerasta Lietuvos valstybiniame archyve, suinteresuota religinė bendrija nuosavybės teisę į turtą patvirtinantį juridinį faktą gali įrodinėti teisme.
Dėl praleistų terminų prašymui atkurti nuosavybės teisę į ginčo pastatą bei prašymui pateikti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus.
Pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 str. 1 d. religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos; nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti per vienerius metus nuo prašymo atkurti nuosavybė teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Apeliantas nurodo, kad LR Konstitucinio Teismas 2012-06-19 nutarime „Dėl religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo“ yra nurodęs, jog Atkūrimo įstatymo 5 str. yra įtvirtintas pakankamas (protingas) terminas religinių bendrijų prašymams atkurti nuosavybės teisę pateikti, ir nei Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje, nei kitose jo straipsniuose nėra nustatyta, kad jog tam tikra tvarka gali būti atnaujinamas terminas religinių bendrijų prašymams dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir terminas įrodymams apie nuosavybės teisę pateikti. Dėl tokio išaiškinimo apeliantas teigia, kad teismui nenustatyta teisė tokius praleistus terminus atnaujinti; teismas tai padarė nepagrįstai. Apeliantas taip pat nurodė, kad net ir pripažinus, kad teismas turėjo teisę atnaujinti pareiškėjo praleistą terminą nuosavybės dokumentams pateikti, byloje nėra įrodymų, jog terminai prareiškimui dėl nuosavybės teisės atkūrimo paduoti bei įrodymams pateikti buvo praleisti dėl svarbių priežasčių.
Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo Lietuvos karaimų religinės bendruomenės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija ir sprendžia, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisės į Karaimų muziejaus pastatą atkūrimo pateikti ir terminas nuosavybės teisę patvirtinantiems įrodymams pateikti praleistas nebuvo. Lietuvos karaimų religinė bendruomenė buvo atkurta 1992 m. balandžio 4 d.; bylos duomenimis ši bendruomenė 1994 m. rugpjūčio 18 d., dar iki Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo priėmimo (1995 m. kovo 21. Nr. 1-822) kreipėsi į Trakų rajono valdytoją dėl Karaimų muziejaus pastato (Karaimų g. 22) su sklypu grąžinimo Karaimų religinei bendrovei (T.1, b.l. 37). Iš byloje esančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės patarėjo religijos klausimais 1994 m. balandžio 20 d. atsakymo seka, kad 1994 m. balandžio 15 d. bendruomenė kreipėsi dėl pastato Karaimų g. 22 grąžinimo į Lietuvos Respublikos Vyriausybę (T. 1, b.l. 39-41), t.y. nuosavybės teisės į išlikusi turtą procedūros buvo pradėtos iki įstatymo priėmimo, o įstatymui įsigaliojus, procedūros tęsėsi. Pažymėtina, kad religinės bendrijos prašymus dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo galėjo teikti dar iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo (pagal 1990 m. vasario 14 d. įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“), o vėliau šiuos prašymus papildyti pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas. Dėl išdėstyto, teismas sprendžia, kad prašymas dėl nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo natūra su nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais buvo paduotas nepažeidžiant Atkūrimo įstatymo nustatyto termino.
Lietuvos karaimų bendruomenė 2012 m. sausio 19 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašydama išimties tvarka spręsti klausimą dėl galimybės atkurti nuosavybės teises natūra ir tarpininkauti Lietuvos Respublikos Seime, kad būtų priimtas individualus teisės aktas dėl nuosavybės teisų atkūrimo į Karaimų muziejaus pastatą. Kartu su prašymu buvo pateikti įrodymai, kad bendruomenė dar iki Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo priėmimo, kreipėsi dėl nuosavybės teisės į šį pastatą atkūrimo.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija šį pareiškimą priėmė ir svarstė; 2012 m. balandžio 17 d. protokoliniu nutarimu pritarė nuostatai, kad tikslinga Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl Lietuvos karaimų religinės bendruomenės nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą Trakuose, Karaimų g. 22, atkūrimo, grąžinant minėtą nekilnojamąjį turtą Lietuvos karaimų religinei bendruomenei natūra pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, bei pasiūlė Lietuvos karaimų religinei bendruomenei kreiptis į teismą dėl Lietuvos karaimų religinės bendruomenės nuosavybės teisės į nurodytą nekilnojamąjį turtą juridinę reikšmę turinčio fakto ir teismo sprendimą pateikti Kultūros ministerijai. Vyriausybės kanceliarijos protokolinio nutarimo 2.2 punktu nurodyta Kultūros ministerijai, gavus nurodytą teismo sprendimą, parengti atitinkamus Vyriausybės ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės susitarimo, Vyriausybės nutarimo ir Seimo nutarimo projektus ir juos nustatyta tvarka pateikti Vyriausybei (T.1, b.l. 45).
Nutarimo turinys patvirtina, kad institucija, kompetentinga inicijuoti nuosavybės teisių grąžinimo procedūrą Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, priėmė pareiškėjo prašymą ir pradėjo nuosavybės teisės atkūrimo procedūrą pagal Karaimų religinės bendruomenės pareiškimą; kartu pasiūlė pareiškėjui kreiptis į teismą dėl atitinkamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tokiu būdu buvo pripažinta, kad terminas pareiškimui dėl nuosavybės teisių į Karaimų muziejaus pastatą paduoti Atkūrimo įstatymo numatyta tvarka praleistas nebuvo, kartu konstatuota, kad kartu su pareiškimu patiektų dokumentų, pareiškėjo manymu, pagrindžiančių jo nuosavybės teisę į pastatą (sąmatos, statybos leidimas, išrašai iš archyvinių dokumentų), nuosavybės atkūrimui nepakanka. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo 2012 m. balandžio 30 d., t.y. nepraleidęs vienerių metų termino nuo to momento, kai paaiškėjo, jog jo pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisei įrodyti (T.1, b.l. 1).
Nurodytos faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos kaip aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą terminą pareiškimui dėl nuosavybės atkūrimo bei terminą įrodymams apie nuosavybę pateikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo pripažinimas buvo perteklinis: bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Karaimų muziejaus pastatą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka; prašymas buvo priimtas, jo pagrindu pradėtos atitinkamos procedūros, t.y. terminas pareiškimui paduoti praleistas nebuvo. Dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo pareiškėjas kreipėsi po 13 dienų po to, kai buvo konstatuota, jog jo pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisei įrodyti, t.y. nepraleidęs vienerių metų terminą nuo šiuos aplinkybės paaiškėjimo momento. Dėl išdėstyto, skundo argumentas, jog pareiškėjas praleido terminus pareiškimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti bei įrodymams apie nuosavybės teisę pateikti 16 metų, toks ilgas savo teisių neįgyvendinimo terminas objektyviai negali būti pateisinamas, pagrindų jo atnaujinimui nėra, atmetamas, kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstas..
Dėl nuosavybės teisių į Karaimų muziejaus pastatą ir pastato priverstinio nusavinimo.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti įrodymai leidžia pagal Lietuvos Karaimų religinės bendruomenės pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ši bendruomenė nuosavybės teise iki turto nacionalizacijos valdė Karaimų bendruomenės pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Karaimų religinė bendruomenė iki turto nacionalizacijos valdė Karaimų bendruomenės pastatą, unikalus (duomenys neskelbtini), valdė nuosavybės teise; faktas gali būti nustatytas įrodžius kad valdytas pastatas buvo, išliko ir kad jis buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas iš Karaimų religinės bendrijos.
Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad Karaimų muziejaus pastatas nebuvo registruotas nuosavybė teise. 1938-03-01 Trakų miesto tarybos posėdžio protokolo išrašas patvirtina, kad miesto taryba Lenkijos Respublikos Karaimų religinei sąjungai skyrė žemės sklypą Trakų mieste Karaimų muziejaus atidarymui (t. I, b. l. 7). Pareiškėjas į bylą pateikė muziejaus statybos projektą, kopijuotą iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus (t. I, b. l. 8-9). 1938-05-19 Vilniaus vaivadijos valdyba su pastabomis pastato statybos projektą patvirtino (t. I, b. l. 10-11). Šie rašytiniai įrodymai tvirtina, kad pastato statyba buvo prasidėjusi dar iki 1940 m. birželio mėn. Statyba buvo vykdoma Karaimų religinės sąjungos (pareiškėjas – jos teisių perėmėjas) ir valstybės (Lenkijos Respublikos) lėšomis; bylos duomenimis, buvo asignuota 33 000 zlotų pastatyti ir įrengti muziejų. 1940-11-28 rašte Inspektoriui muziejų reikalams prie Liaudies švietimo komisariato nurodyta, kad pastatas beveik baigtas, įrengiama laiptinė į antrą aukštą, tuo metu dar buvo rengiama biblioteka ir muziejaus vedėjo buto patalpos; taip pat nurodyta, kad baigiamieji darbai užims dar 2 mėnesius (t. I, b. l. 21-24). Taigi šie rašytiniai įrodymai rodo, kad pastato baigtumo lygis iki 1940 m. liepos mėn. buvo didelis. 2015 m. kovo 6 d. Statybos techninės ekspertizės aktu nustatyta, kad pastatas, kurį pagal 1938 m. statybos leidimą statė Karaimų religinė bendruomenė Kauno g. 30, Trakuose, yra tas pats pastatas, kuriame šiuo metu yra įsikūręs Trakų istorijos muziejui priklausantis Karaimų muziejus adresu Karaimų g. 22, Trakai; šio pastato dalis, pastatyta iki 1940 m., išliko ir ši išlikusi dalis sudaro 79,8 proc. visų iki 1940 m. atliktų darbų; pastatas Karaimų g.22 Trakuose po 1940 m. birželio mėnesio iš esmės perstatytas ar rekonstruotas nebuvo: bendras plotas nepadidėjo, nebuvo naujai sukurto ploto, pagrindinės pastato konstrukcijos buvo pakeistos 21,80 proc. Bylos aplinkybės patvirtina pareiškėjo atstovo duotus bylos nagrinėjimo metu paaiškinimus apie tai, kad pastatas iki 1940 m. birželio mėn. buvo pastatytas 80 proc. Lenkijos Respublikos ir Karaimų religinės sąjungos lėšomis; žemės sklypas, ant kurio buvo statomas pastatas, taip pat priklausė Karaimų religinei bendruomenei.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę: kad aplinkybė, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. liepos 21 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999). 1920-1940 metais Trakų miestas buvo Lenkijos Respublikos dalis sudėtyje, t.y. nuosavybės santykiams buvo taikoma Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis su pakeitimais ir papildymais, padarytais Lenkijos įstatymų leidėjo. Pagal Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 387 straipsnį bažnytiniai ir kiti pastatai buvo laikomi žemės sklypo priklausiniais, t.y. buvo įtvirtinta prezumpcija, kad pastatas priklauso žemės sklypo savininkui, nors įstatymas nedraudė statyti pastatus ir svetimoje žemėje, iš savininko išnuomotoje. Dėl išdėstyto sutiktina su pirmosios instancijos teismui, kad nebaigtas statyti pastatas Karaimų g. 22, Trakuose iki 1940 m. liepos 21 d. nuosavybės teise pareiškėjui. Apeliantas nurodė, kad Statybos techninės ekspertizės duomenimis, Lenkijos Respublikos lėšos pastatytoje iki 1940 m., pabaigos pasato dalyje sudarė 49,3 proc. visų lėšų, panaudotų užbaigtos pastato dalies statybai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas iki 1940 m. pastatytą pastato dalį (80 proc.) nevaldė kaip savo. Byloje nėra jokių duomenų, kad Lenkijos Respublika suteiktų lėšas statybai su sąlyga, kad pastatytas statinys priklausys bendrąja nuosavybės teise abiems fundatoriams, jokių aplinkybių, leidžiančių paneigti pastato, kaip žemės priklausinio, teisinį režimą. Dėl analogiškų motyvų atmetamas apelianto argumentas, kad realiai yra išlikusi tik 39,34 proc. pastato (79,8 proc. nuo 49,3 proc.); toks apelianto teiginys tiesiogiai prieštarauja Statybos techninės ekspertizės išvadai apie pastatytos iki 1940 m. pasato dalies išlikimą (79,8 proc.); be to apeliantas tapatina pastato išlikimą natūroje procentine išraiška su valstybės lėšomis, panaudotomis iki 1940 m., procentine išrašką, kas prieštarauja bendrai logikai.
Apelianto manymu, ginčo pastatas nebuvo priverstinai nusavintas, nes bylos duomenimis, pastatas nebuvo nacionalizuotas, perėjo valstybei kitu pagrindu – kaip bešeimininkis turtas, t.y. teisėtai, nes turto primažinimas bešeimininkiu negali būti vertinamas kaip neteisėtas turto nusavinimo aktas. Apeliantas pažymėjo, kad bylos duomenimis, turtas galėjo pereiti valstybei ir savininko valia: Vilniaus apygardos teismas 2014-02-17 nutartimi perduodamas byla nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodė įvertinti Orientalistikos centro profesoriaus H. Š. 1940-1944 m. susirašinėjimą, kuris ne tik teikė prašymus perduoti muziejų Kauno Vytauto Didžiojo universiteto žinion, tačiau rūpinosi papildomu valstybės finansavimu statybų užbaigimui; tokie bylos duomenys nurodo, jog bendruomenė pati sutiko, kad pastatas bus užbaigtas ir pereis valstybės žinion.
Byloje pateiktas 1940-10-07 Orientalistikos centro profesoriaus H. Š. raštas, kuriuo Lietuvos Švietimo ministerijos buvo prašoma skirti 12-14 tūkstančių Lt sumą baigti vidaus darbams, nurodant, kad Muziejaus rūmus galėtų kontroliuoti Kauno Vytauto Didžiojo muziejus (T. I, b. l. 18-20). Teisėjų kolegijos vertimu, pasiūlymas kontroliuoti muziejaus veiklą negali būti vertinamas kaip atisakymas nuo nuosavybė teisių į pastatą ir pasiūlymas perduoti jį nuosavybės teise valstybei; labiau tikėtina, kad toks pasiūlymas liečia tik muziejaus kolekcijos likimą.
Kadangi 1940 m. birželio mėn. pastato statyba nebuvo baigta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad jo nusavinimas negalėjo būti atliktas nacionalizacijos aktu, nes pastato nuosavybė nebuvo registruota Karaimų religinės bendruomenės vardu. Kita vertus, byloje nepateikta jokių įrodymų, kad pastatas butų buvęs perduotas valstybes nuosavybėn savanoriškai. Nėra jokių duomenų, kad karaimų muziejus kokia nors forma butų perduotas Kauno Vytauto Didžiojo muziejaus žinion. Jeigu nebaigtas statyti pastatas būtų savininko perduotas valstybei, nebūtų kliūčių užbaigus pastato statybą įregistruoti jį valstybės nuosavybės teise, tačiau, bylos duomenimis, pastatas buvo pripažintas bešeimininkiu Trakų rajono LDT vykdomojo komiteto 1956 m. sprendimu Nr. 252 ir perduotas namų valdybai į vietinio ūkio fondą, įregistruojant valstybės nuosavybės teise vietos tarybos fonde. Trakų miesto LDT vykdomojo komiteto 1956 m. rugpjūčio 18 d. sprendime Nr. 155 nurodyta, kad daugiau kaip dešimt metu sprendimo priede išvardintais namais (jų tarpe Karaimų muziejaus pastatas) naudojasi Trakų m. namų valdybos ir per šį laiką niekas nepateikė jokių nuosavybės dokumentų (T.1, b.l. 86-87), t.y. pateikti dokumentai patvirtina, kad pastatu maždaug nuo 1946 m. naudojosi Trakų miesto valdyba. Bylos nagrinėjimo metu liudytojai L. M., Z. R., J. F. paliudijo, kad pastate 1944-1945 metais buvo įkurtas karaimų kultūros centras, t.y. bendruomenė pastatu dar naudojosi, po to pastatas buvo nacionalizuotas ir 1949 m. ten įkurdinta Trakų rajono kooperatyvų sąjunga (T. 2, b.l. 21-26). Tokiu būdu byloje sutrinkti įrodymai patvirtina, kad Karaimų muziejaus pastatas buvo nacionalizuotas de facto 1946-1949 m.; nors nacionalizacijos aktas nebuvo priimtas, nes nuosavybės teisė į pastatą nebuvo įregistruota, tačiau pastato savininko valdymas buvo nutrauktas, perdavus pastatą valdyti Trakų miesto valdybai. 1956 m. buvo pripažintas bešeimininkiu turtu ir perduotas valstybės nuosavybei galutinai. Jokių duomenų, kad tokie veiksmai buvo atlikti buvusiam pastato savininkui pageidaujant, byloje nėra, priešingai, liudytoja L. M. paliudijo, kad pastatas buvo nacionalizuotas, t.y. eiliniai Karaimų bendruomenės nariai pastato perdavimo procedūrą įvertino kaip nacionalizacijos (priverstinio nusavinimo) aktą; tikėtina, kad žmonėms taip ir buvo paaiškintas pastato perdavimo pagrindas. Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Karaimų muziejaus pastatas buvo priverstinai nusavintas 1946-1949 m. be pastato savininko (Karaimų religinės bendruomenės) valios.
Apeliantas nurodo, kad pareiškėjai neturi teisės į turto atkūrimą natūra, nes pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 punktą, natūra neatkuriamos teisės į pastatus ir statinius, kurie perduoti mokslo, sveikatos kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu. Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad išimtiniais atvejais nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nurodytą šio įstatymo 4 straipsnyje, gali būti atkuriama grąžinant jį natūra Vyriausybės ir religinės bendrijos susitarimu, kuriam pritaria Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2012 m. balandžio 17 protokolinis nutarimas patvirtina, kad buvo pradėta Karaimų muziejaus pastato grąžinimo procedūra Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies numatyta tvarka – t.y. pastato gražinimo natūra išimties tvarka procedūra.
Suinteresuoto asmens Trakų istorijos muziejaus apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.