- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-13
- Bylos Nr.
- I-35-661/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- G. S., Lietuvos Respublikos
- Pareiškėjas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko ir Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens G. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261‑314/2010 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. S. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 spalio 5 d. sprendimo Nr. 2.5-41-23419 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1,2 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,45 ha dalį, kurioje yra miškas.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamo sprendimo 1.1. punktu buvo nuspręsta G. S. gražinti natūra 4,6663 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai. 2006 lapkričio 13 d. Nekilnojamojo turto registre minėto Vilniaus apskrities viršininko sprendimo pagrindu buvo įregistruota G. S. nuosavybės teisė į 1,2 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,5 ha miško žemės. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 2.5‑41-23419 atkurdama G. S. nuosavybės teises į aukščiau nurodytą 1,2 ha žemės sklypą Vilniaus mieste (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 2.5‑23419 „Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. S.“ buvo atkurtos G. S. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko K. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,96 ha žemės vandens telkinio, esantį 1,0887 ha (duomenys neskelbtini), ir 3,5776 ha (duomenys neskelbtini), teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje. VĮ „Registrų centras“ išrašas patvirtina, kad nekilnojamojo turto registre nuo 2006 m. lapkričio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 5 d. sprendimo pagrindu yra įregistruota G. S. vardu nuosavybės teisė į 1,2000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), kurio dalis – 0,5000 ha sudaro miško žemės plotas. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo teritoriją buvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį. Remiantis minėta įstatymo nuostata, nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, t. y. pagal parengtą ir patvirtintą Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės bei Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektą (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje (toliau – ir Žemės reformos žemėtvarkos projektas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ bei Žemės ir miškų ūkio ministerijos 2000 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 108 (Žemės ūkio ministerijos 2001 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 240 redakcija) patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika, Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 2349-41 įsakė nuo 2002 m. birželio 10 d. pradėti rengti Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, tarp kitų teritorijų ir (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje. Šio įsakymo priede Nr. 1 eilės numeriu 122 yra nurodyta G. S., kuri pageidavo susigrąžinti 4,96 ha žemės. Vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika, UAB Korporacija „Matininkai“ pradėjo vykdyti projektavimo darbus. Žemės reformos projekte suformuojami grąžinami, perduodami arba suteikiami nuosavybėn neatlygintinai, perduodami neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise žemės sklypai, taip pat parduodami ir išnuomojami iš valstybės žemės sklypai. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 2.4-01-23419 buvo atkurtos nuosavybės teisės G. S. grąžinant natūra bendrą 4,6663 ha plotą žemės. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas ginčo atveju negalėjo būti vykdomas be žemėtvarkos projekto, jo rengimas ir įgyvendinimas yra ilgas procesas, o pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų pažeidimų, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje yra laikomasi pozicijos, kad projektavimo darbai buvo atlikti vadovaujantis galiojančiais tuo metu teisės aktais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, žemės reformos žemėtvarkos projektas derinamas su atsakingomis institucijomis. 2002 m. spalio 29 d. buvo suderintas be pastabų su Vilniaus miesto miškų urėdijos urėdo pavaduotoju. Vadovaujantis taisykle, kad teisės aktai atgal nėra taikomi ir atsižvelgiant į tą faktą, kad atsakinga institucija laiku ir tinkamai yra pateikusi išvadą dėl ginčo teritorijoje esančių miškų, teismo manymu, nebuvo teisinio pagrindo ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo, nurodant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2005 m. kovo 5 d. redakciją ir remiantis 2008 m. rugsėjo 2 d. valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentu. Žemėtvarkos projekto rengimo metu, nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Miškų įstatymo 2001 m. balandžio 10 d. redakcijos Nr. IX-240 4 straipsnio 4 dalies 3 punktu buvo numatyta, kada Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 bei jo vėlesniais pakeitimais buvo tvirtinami valstybinės reikšmės miškų plotai pagal Žemės ir miškų ūkio ministerijos (vėliau Aplinkos ministerijos) parengtas schemas, kuriose buvo pažymimi konkretūs miškų plotai. Aplinkos ministerija nurodė, kad ginčo miškas, kuris yra grąžintas natūra G. S., buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 pakeitimo“. Aplinkos ministerija nurodyto fakto patvirtinimui pateikė Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą. Teismas pažymėjo, kad šios bylos duomenys bei minėtas teisinis reglamentavimas patvirtina, jog žemėtvarkos projekto rengimo, jo patvirtinimo metu, nebuvo pagrindo svarstyti klausimo, ar ginčo miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams nei pagal Miškų įstatymo, nei pagal Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nuostatas. Teismas pažymėjo, kad prokuroras, ginčydamas įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neginčija apskrities viršininko įsakymų, kuriais žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas ir vėliau papildomas. Teismas nurodė, kad Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo, kuriuo ginčo miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui, priėmimo metu buvo įsigaliojusi Miškų įstatymo nauja redakcija, pagal kurią miesto miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės miškais be atskiro jų priskyrimo šios kategorijos miškui. Tačiau valstybės institucijų – Aplinkos ministerijos, kuri ruošė minėtas schemas, kuriose buvo nurodomi konkretūs miestų miškų plotai, ir kitų institucijų veiksmai patvirtino, kad miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės miškais tik po to, kai jie buvo įtraukiami į minėtas schemas. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas priimtas galiojant Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcijai, kurioje buvo numatyta, kad miestų ar kitų numatytų kategorijų miškui miško plotas turėjo būti priskirtas valstybinės reikšmės miškui, jeigu iš minėto įstatymo nuostatų nebuvo aišku konkrečiu atveju, kad tam tikras miško plotas priklauso konkrečiai teritorijai (pvz. nacionalinio ir regioninio parko teritorijai). Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo 2.2 punkte buvo numatyta nuostata, kad vykstant žemės reformai, turi būti teikiami pasiūlymai dėl miško masyvų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams, dėl laisvo miškų fondo masyvų. Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 750 Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas išdėstytas nauja redakcija, kurios 2 punkte buvo numatyta pavesti Aplinkos ministerijai: per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti nurodytas 1 punkte schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams; vykstant žemės reformai, suformavus laisvos valstybinės žemės fondo miškų plotus, nustatytąja tvarka teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei suderintus su atitinkamų apskričių viršininkais pasiūlymus dėl šių miškų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. Vyriausybės 2003 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 980 Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas papildytas 3 punktu, kuriame buvo numatyta pavesti apskričių viršininkams, patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus, teikti Aplinkos ministerijai pasiūlymus dėl laisvos valstybinės žemės fondo miškų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš ankščiau aptarto teisinio reglamentavimo dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo matyti, kad iki Vyriausybės 2003 m. liepos 23 d. nutarimo Nr. 980 priėmimo buvo numatytos nuostatos, kad Aplinkos ministerija, suderinusi su apskričių viršininkais, Vyriausybei teikė pasiūlymus priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams tik laisvo fondo miškų plotus. Priėmus Vyriausybės 2003 m. liepos 23 d. nutarimą minėta nuostata buvo patikslinta. Iš patikslinimo matyti, kad Vyriausybės 2003 m. liepos 23 d. nutarimo 3 punkto tinkamo vykdymo atveju tapo negalima tokia situacija, kuomet žemės reformos žemėtvarkos projekte numatytas grąžinti natūra miškas, galėtų būti pasiūlytas priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Priėmus Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą, kuriuo ginčo miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui, atsirado būtent tokia situacija, kuomet žemėtvarkos projekte numatytas natūra grąžinti miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui. Teismas tai vertino kaip situaciją, atsiradusią dėl nepakankamai aiškaus ir nuoseklaus teisinio reglamentavimo bei dėl to, kad valstybės institucijos, kurioms buvo pavesta minėta tvarka derinti konkrečių miško plotų priskyrimą valstybinės reikšmės miškams klausimą su turimais duomenimis dėl laisvo miškų fondo, nepakankamai tiksliai atliko minėtus pavedimus. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpio teisinio reglamentavimo nenuoseklumas pasireiškė tuo, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas buvo priimtas ir vykdomas galiojant Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcijai, vėliau galiojo iš esmės tos pačios nuostatos, kurios dalinai buvo keičiamos. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas buvo keičiamas ir vykdomas galiojant Miškų įstatymo 2001 m. balandžio 10 d. naujai redakcijai, kurioje kitaip buvo reglamentuojamas klausimas dėl valstybinės reikšmės miškų. Teismas padarė išvadą, kad tokios priežastys, kaip nepakankamai išsamus teisinis reglamentavimas, nepakankamai suderinti valstybės institucijų veiksmai, negali sudaryti pagrindo pripažinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą neteisėtu bei naikinti individualų administracinį aktą, kuriuo yra asmeniui atkurtos nuosavybės teisės į mišką, pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359, kurio 1 straipsnis deklaruoja nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimą bei atkūrimo tvarką ir sąlygas, įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Teismas pažymėjo, kad prokuroras savo prašyme vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią, tačiau kaip ir kiti įstatymai galioja nuo jų paskelbimo, jeigu juose nėra numatyta kitaip. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis, numatanti prokuroro teisę ginant viešąjį interesą įstatymų nustatytais atvejais kreiptis su pareiškimu į teismą, nenustato termino, per kurį prokuroras galėtų kreiptis į teismą su tokiu pareiškimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, kreipiasi į teismą ir prašo panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taikomas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Administracinių teismų praktika Nr. 8. Vilnius, Teisinės informacijos centras, 2006. P. 474-475). Teismas nustatė, kad ginčą faktiškai inicijavo Aplinkos ministerija, kuri raštu kreipėsi į Valstybinę miškotvarkos tarnybą, kuri nustatė bei nurodė, kad Aplinkos ministerijos paklausime buvo minėti 41 miško sklypai, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 Valstybinė miškotvarkos tarnyba pateikė valstybinės reikšmės miškų plotų schemų fragmentus, kuriuose pažymėti ginčo sklypai kaip valstybinės reikšmės miško plotai, tarp kurių buvo ir pareiškėjai priklausanti žemės sklypo dalis. Byloje nėra pateiktas Aplinkos ministerijos paklausimas Valstybinei miškotvarkos tarnybai, tačiau iš pastarosios institucijos atsakymo matyti, kad Aplinkos ministerijai jai paklausimo pateikimo metu jame nurodyti duomenys buvo žinomi. Nurodytą aplinkybę patvirtina ankščiau minėtos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nuostatos, pagal kurias Aplinkos ministerija dalyvavo vykdant šį nutarimą, turėdama pateikti apskrities viršininkams valstybinės reikšmės plotų schemas, kurių fragmentus 2008 m. išreikalavo iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos. Be to, pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 5 dalį Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija įgyvendina valstybinių miškų savininko teises ir pareigas. Teismas padarė išvadą, kad neaišku, dėl kokių priežasčių Aplinkos ministerija nesinaudojo jai įstatyme numatyta kompetencija įgyvendinti valstybinių miškų savininko teises ir pareigas, kol asmenims nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į mišką, bet dalyvavo inicijuojant teisminį procesą praėjus 4 metams po nuosavybės teisių atkūrimo proceso, kuris tęsėsi nuo 1991 m. Aplinkos ministerija į Vilniaus apygardos prokuratūrą kreipėsi 2008 m. spalio 7 d. su prašymu imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo panaikinimo. Paskutiniai dokumentai iš Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gauti 2008 m. spalio 13 d.. Prokuroras kreipėsi į teismą 2008 m. lapkričio 20 d. Esant šioms aplinkybėms teismas padarė išvadą, jog Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras nuo sužinojimo dienos ir pakankamo duomenų surinkimo bei aplinkybių įvertinimo, termino kreiptis į teismą su pareiškimu nepraleido. Teismas konstatavo, kad prokuroras, kreipdamasis į teismą, privalėjo atsižvelgti į Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį ir pasiūlyti apskrities viršininkui spręsti klausimą administracine tvarka. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostata yra tam tikra garantija asmenims, kuriems yra atkurtos nuosavybės teisės į turtą, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, jog atkūrus asmenims nuosavybės teises, šių teisių ginčijimas pirmiausia turi būti derinamas su tais asmenimis, o nepavykus išspęsti klausimų administracine tvarka, inicijuojamas teismo procesas.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus patenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 2.5-41-23419 dalį „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. S.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1,2 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, kad bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 2.5-23419 „Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. S.“ buvo atkurtos G. S. nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko K. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,96 ha žemės vandens telkinio, esantį 1,0887 ha (duomenys neskelbtini), ir 3,5776 ha (duomenys neskelbtini), teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1‑1304 priskirtoje Vilniaus miestui, teisėtai ir pareiškėjo pareiškimą dėl šio sprendimo panaikinimo atmetė. Teismas konstatavo, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertino kartu. Pažymėjo, jog Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 2 d. pažyma Nr. 16554, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės 2008 m. rugsėjo 2 d. schemos fragmentas Nr. P0809-0007, Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. rugpjūčio 22 d. aktas Nr. 253 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,45 ha valstybinės reikšmės miško ploto. Patikrinimas yra atliktas vietoje apžiūrint sklypą, todėl nėra pagrindo abejoti pateiktais duomenimis. Teismo vertinimu, šiam ginčui yra reikšminga faktinė padėtis, todėl teismas rėmėsi įrodymais, kurie patvirtina faktinį miško plotą, o ne Nekilnojamojo turto registro duomenimis, įrašytais 2006 m. lapkričio 3 d., apie tai, kad miško plotas yra 0,50 ha dydžio. Pažymėjo, jog ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams buvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Tokiu būdu, atsakovui priimant šioje byloje ginčijama sprendimą galiojo aukštesnės galios teisės aktas, t. y. minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013, kuris draudė atkurti nuosavybes teises į ginčo žemės sklypą, nes sklypas buvo Vilniaus miesto teritorijoje ir buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Nurodė, jog Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra jos išimtinė nuosavybė. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Todėl jų perdavimas privatinėn nuosavybėn galimas tik remiantis įstatymu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu nustatyta, kad valstybė išperka miškus, kurie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymą, 2010 m. sausio 25 d. nutartimi konstatavo (administracinė byla A525–19/2010), kad ši norma „yra imperatyvi ir aiškiai nustato, kad tam tikras sąlygas atitinkantys miškai yra išperkami. Šioje nuostatoje yra vartojama bendrinė sąvoka „miškas“, kurios definicijos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas atskirai nepateikia ir jos konkrečiai nesusieja su iki nacionalizacijos ir jos metu buvusiu ar sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu esamu mišku atitinkamame žemės sklype. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymo sritis apima ir tą mišką, kuris šio įstatymo 4 straipsnyje yra įvardijamas kaip „žemė, apaugusi mišku“. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, taikant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį turi būti vadovaujamasi bendruoju miško apibrėžimu, esančiu Miškų įstatyme, ir būtent jo pagrindu sprendžiama, ar tam tikra teritorija yra valstybės išperkamas miškas. Todėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis, kurios taikytinos visiems atvejams, kai teritorija, į kurią numatoma atkurti nuosavybės teises, atitinka miško sąvoką pagal Miškų įstatymą. Kitaip tariant, nėra teisiškai reikšminga, ar sklype, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) buvo dar iki nacionalizacijos ar susiformavo jau po jos. Jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius. Išvadą, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis ir taikytinos visais atvejais, kai nuosavybės teisės atkuriamos į turtą, kuris sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu yra miškas Miškų įstatymo prasme, iš esmės pagrindžia ir Konstitucijos bei Miškų įstatymo nuostatų analizė“. Teismas pažymėjo, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose ir analogiškose bylose. Esant šioms aplinkybėmis šioje byloje taikytinos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties (administracinė byla A525–19/2010) nuostatos, nes bylos iš esmės yra analogiškos. Tokiu būdu, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 2.5-41-23419 dalį „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. S.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1,2 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį patenka 0,45 ha valstybinės reikšmės miško, teismas laikė neteisėta iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, ir tai yra pagrindas sprendimą panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.). Pažymėjo, jog panaikinus sprendimo dalį nuosavybės teisių atkūrimo procedūra šioje dalyje turi būti tęsiama pretendentų pasirinktu būdu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 16 punktu nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę natūra atkuriamos pažymėjus grąžinamo žemės sklypo ribas žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinus jį vietovėje. Teismo vertinimu, atsakovo sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo sukūrė atitinkamas teises ir sukėlė tam tikras pasekmes, o ne žemėtvarkos projektas. Todėl pagrįstai pareiškėjas ginčijo atsakovo sprendimą, o ne įsakymą dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo. Nurodė, jog prokuroras pareiškimą pateikė per vieną mėnesį surinkęs duomenis, patvirtinančius, kad pažeistas viešasis interesas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad prokuroras, teikdamas pareiškimą teismui, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto termino nepraleido. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, taikytinas šiam ginčui ir tai yra pagrindas panaikinti sprendimą (ABTĮ 143 str.). Panaikinus sprendimą priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo pareiškimas tenkintas (ABTĮ 88 str. 2 p.).
IV.
Trečiasis suinteresuotas asmuo G. S. 2010 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantis miškas, pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų plotų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 6 daliai. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo išvada, kad ginčo sklypas Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ buvo priskirtas Vilniaus miestui neatitinka tikrovės. Minėtu įstatymu ginčo sklypas priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, o ne Vilniaus miestui.
2. Įstatymų leidėjas Miškų įstatyme nurodydamas, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai turėjo omenyje miesto, kaip gyvenamosios vietovės, teritorijoje esantį mišką. Įstatymų leidėjas Miškų įstatyme nenumatė „Miesto savivaldybės miškų“ sąvokos, o įtvirtino sąvoką „Miestų miškai“.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 ta apimtimi, kuria priskyrė mišką esantį teritorijose, prijungtose prie Vilniaus miesto savivaldybės 1996 metais, prie valstybinės reikšmės miškų, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui (nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje), 5 straipsnio 6 daliai (nuosavybės teisės į Vilniaus miesto savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d. žemę atkuriamos natūra pagal šios įstatymo 4 straipsnį (kaip kaimo vietovėje)).
4. Suformuota teismų praktika yra neteisinga ir pažeidžianti įstatymus. Suformuotoje teismų praktikoje „Miesto“ ir „Miesto savivaldybės“ sąvokų klausimas svarstomas nebuvo. Tuo buvo padaryta teisės taikymo klaida.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
G. S. prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose numatytais pagrindais.
Pastebėtina, kad nors G. S. formuluodama prašymo reikalavimą remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, tačiau nenurodo jokių argumentų, dėl kurių procesas administracinėje byloje Nr. A261‑314/2010 galėtų būti atnaujintas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu). Iš prašymo atnaujinti procesą argumentacijos matyti, jog G. S. iš esmės nesutinka su materialinės teisės normų taikymu byloje, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ji prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr. pvz., administracines bylas Nr. P15-69/2005, Nr. P415-233/2007, Nr. P261 – 102/2009 ir pan.). Taigi, teismo sprendimo įsiteisėjimo data yra atskaitos taškas, nuo kurio yra skaičiuojamas terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A261‑314/2010 buvo priimtas ir įsiteisėjo 2010 m. kovo 18 d., todėl būtent nuo šio sprendimo įsiteisėjimo skaičiuojamas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Trečiojo suinteresuoto asmens G. S. prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2010 m. rugpjūčio 5 d., t. y. žymiai praleidus įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja neprašo atnaujinti termino paduoti prašymui dėl proceso atnaujinimo.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog G. S. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261‑314/2010 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl prašymas negali būti tenkinamas ( ABTĮ 159 str. 1 d.). Konstatavus, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas praleidus įstatymu nustatytą terminą, G. S. argumentai dėl nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo nenagrinėtini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Trečiojo suinteresuoto asmens G. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-314/2010 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. S. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.