Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalios Pranckienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorei, ginančiai viešąjį interesą, Lidijai Burbienei,

atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujančio Utenos skyriaus atstovui L. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Utenos skyriaus, A. V. L. ir R. L. dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises dalies panaikinimo, nekilnojamojo daikto dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo posėdyje Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė, ginanti viešąjį interesą, L. Burbienė, pakartojusi prašyme nurodytus argumentus ir motyvus bei remdamasi jame išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktu teisės normų, teisminės praktikos aiškinimu, prašė tenkinti prašyme suformuluotus reikalavimus. Prokurorė L. Burbienė nurodė, kad atsižvelgus į archyvinių dokumentų duomenų visumą, nekyla abejonių, jog Apšlavo ežeras iki 1940 metų buvo valstybės nuosavybėje.

Teismo posėdyje dalyvavęs atsakovas R. L. nurodė, kad Utenos AVA priimtas Sprendimas, kurio 1.2.1 punktu jo motinai A. V. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant lygiavertį turėtajam 0,94 ha ploto Apšlavo ežero dalį, yra pagrįstas ir pagrindo jį naikinti nėra. Atsakovas akcentavo, kad jis, dovanojimo sutartimi gavęs nuosavybėn Apšlavo ežero dalį, ketino vystyti verslinę žuvininkystę, į šios ūkinės veiklos vystymą investavo piniginių lėšų, todėl netekęs šio turto, patirs turtines išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas.

Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities viršininkas 2007 m. balandžio 23 d. parengė Išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria patvirtino A. V. L. teisę atkurti nuosavybės teises į 178,64 Eur (612 Lt) vertės 0,50 ha ploto valstybės išperkamą vandens telkinį. Nurodyta išvada buvo pateikta Utenos rajono žemėtvarkos skyriui (38 b. l.). Utenos apskrities viršininkas 2008 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino suformuotų vandens telkinių, registruojamų Nekilnojamojo turto registre Utenos apskrities viršininko administracijos vardu, kadastro duomenis. Šio įsakymo priedo 1-oje eilutėje įrašytas Apšlavo ežeras kaip 37,30 ha ploto vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkinys, sklypo projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Utenos rajone, Leliūnų seniūnijoje, Antalgės kaime (31-32 b. l.). Utenos apskrities viršininkas 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino Utenos rajono Leliūnų seniūnijos Antalgės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą; jame suprojektuotų žemės, miško sklypų ribas, plotus, nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą (pobūdį) bei specialiąsias naudojimo sąlygas; piliečių, kuriems Utenos rajono Leliūnų seniūnijos Antalgės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti žemės, miško sklypai, sąrašą. Minėto sąrašo 31 eilutėje kaip IX-o eiliškumo pretendentė nurodyta A. V. L. ir jai suprojektuotas 0,94 ha ploto vandens ūkio paskirties sklypas, esantis projektuojamame 34,90 ha ploto sklype, kurio projektinis Nr. (duomenys neskelbtini) (33-36 b. l.). Utenos AVA 2010 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. V. L.“, kurio 1.2.1 punktu atkūrė nuosavybės teises į atsakovei tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 612 Lt vertės 0,50 ha ploto vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam 0,94 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo (bendrojo naudojimo vandens telkiniai) dalį, esančią Utenos rajono savivaldybės Leliūnų seniūnijos Antalgės kaime 37,30 ha dydžio vandens telkinio sklype (Apšlavo ežere), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdomame bendrosios dalins nuosavybės teise su A. D. ir Utenos AVA (39 b. l.). Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarė B. G. 2010 m. balandžio 1 d. patvirtino žemės sklypo dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria A. V. L. padovanojo savo sūnui R. L. 94/3730 dalis žemės sklypo – Apšlavo ežero, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)1, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (40-42 b. l.). Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, nagrinėjant teismine tvarka ginčą, į vandens ūkio bendrojo naudojimo paskirties daiktą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotos šių asmenų nuosavybės teisės: Lietuvos Respublikos - į 3396/3730 dalis, R. L. – į 94/3730 dalis; A. Š. – į 120/3730 dalis, M. D. ir L. D. – kiekvienam į 9/746 dalis, L. D. – į 3/373 dalis (28-30 b. l.).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinio dalį, teisėtumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą, ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-13). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, pagal kurį, įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Nagrinėjamoje byloje viešuoju interesu teismas pripažįsta išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės į vandens telkinius, kaip ypatingus nuosavybės teisės objektus, užtikrinimą. Pagal Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Dėl šių priežasčių miškų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas pripažįstamas viešuoju interesu, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Tokį viešojo intereso aiškinimą yra pateikęs ir Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų - ir valstybinės reikšmės vidaus vandenims ( 6 punktas). Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsnį, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. VIII-1757 redakcija) nustatė, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis, minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio, nustatančio pagrindinių šio įstatymo sąvokų reikšmę, 40 dalį, vanduo – tai aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį. Šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28 d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – jeigu iki 1940 metų priklausė Lietuvos valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Teismas sprendžia, kad aplinkybę, jog Apšlavo ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei, vertinamą kaip Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytą kriterijų, patvirtina atsakovei Nacionalinės žemės tarnybai atstovaujančio Utenos skyriaus ir Prokuroro pateiktų Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentų duomenys. Utenos apskrities Utenos valsčiaus Antalgės kaimo ir Padborkos vienkiemio žemės vienkiemiais išskirstymo plane, sudarytame 1931 metais, nurodyta, kad šios žemės ribojasi su valstybės ežeru Apšlavas (27 b. l.). Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai 1935 m. gegužės 20 d. parengto Utenos apskrities, Leliūnų valsčiaus, Aknystėlių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo 505/18 eilutėje nurodytas Utenos miškų urėdijos žinioje esantis Apšlavo (originale – Apšluvas) ežeras, kurio savininkas – valstybė (24-26, 66-67 b. l.). Utenos apskrities Leliūnų valsčiaus Stabulunkių kaimo išskirstymo vienkiemiais 1933 m. plane, patvirtintame 1934 m. balandžio 17 d., Pagirių kaimo išskirstymo vienkiemiais 1935 m. plane, patvirtintame 1935 m. gruodžio 3 d., ir Ažugirių kaimo išskirstymo vienkiemiais 1935 m. plane, patvirtintame 1935 m. gruodžio 21 d., nurodyta, kad šių kaimų žemės ribojasi su valstybės ežeru Apšlavas (68-70 b. l.). Miškų departamento 1937 m. vasario 25 d. pavedimu parengto Utenos miškų urėdijos valstybinių ežerų sąrašo 60-oje eilutėje nurodytas Leliūnų eiguvoje esantis Apšlavo ežeras (22-23, 61-62 b. l.). Teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių abejoti aukščiau nurodytų archyvinių dokumentų duomenimis: šiuos dokumentus parengė tuometinės Lietuvos valstybės valdžios institucijos, jų kopijas Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyrius ir Prokuroras nustatyta tvarka gavo iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (20, 55 b. l.).

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus ir vadovaudamasis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teismas konstatuoja, kad Utenos rajone, Leliūnų seniūnijoje, Antalgės kaime esantis Apšlavo ežeras, nagrinėjant bylą Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 37,3000 ha ploto bendrojo naudojimo vandens telkinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Atsižvelgus į tai, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d., šiame straipsnyje įtvirtintas nuostatas Utenos AVA privalėjo taikyti, 2010 m. sausio 19 d. priimdama ginčijamą Sprendimą. Teismas sprendžia, kad nepaisant to, jog priimant ginčijamą Sprendimą, Apšlavo ežeras teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams nurodytu momentu nulėmė aukštesnės galios teisės akto - Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tokia išvada daroma, atsižvelgus į formuojamą teisminę praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad tam, jog atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vieno iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014).

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Apšlavo ežeras, kurio dalis, kaip lygiavertis nekilnojamasis turtas buvusio savininko turėtam nekilnojamam turtui, Prokuroro ginčijamo Sprendimo 1.2.1 punktu buvo neatlygintinai perduota A. V. L. privačion nuosavybėn, šio sprendimo priėmimo momentu turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė Lietuvos valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Utenos AVA, kurios pareigų ir teisių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama Sprendimo 1.2.1 punktą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn. Dėl nurodytų motyvų Utenos AVA 2010 m. sausio 19 d. priimto Sprendimo 1.2.1 punktas naikinamas, kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 92 straipsnis, kuris nustato, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Tai reiškia, kad panaikinus kaip neteisėtą Sprendimo 1.2.1 punktą, 94/3730 dalys, sudarančios 0,94 ha ploto Apšlavo ežero, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinamos Lietuvos Respublikos nuosavybėn.

Byloje nustatyta, kad atsakovė A. V. L., Sprendimo 1.2.1 punkto pagrindu įgijusi nuosavybės teises į 94/3730 dalis Apšlavo ežero, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jas nustatyta tvarka 2010 m. vasario 9 d. įregistravusi Nekilnojamojo turto registre, šias teises 2010 m. balandžio 1 d. notarine tvarka patvirtinta žemės sklypo dovanojimo sutartimi, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), perleido sūnui R. L. (28, 40-42 b. l.).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginant viešąjį interesą, yra svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). Prokuroro reikalavimas pripažinti negaliojančia 2010 m. balandžio 1 d. d. dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 605, laikomas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo panaikinti Sprendimo 1.2.1 punktą. Todėl patenkinus Prokuroro prašymo pagrindinį reikalavimą, tenkinamas ir išvestinis reikalavimas pripažinti negaliojančia A. V. L. ir R. L. notarine tvarka sudarytą žemės sklypo dovanojimo sandorį.

Aiškindamas restitucijos taikymą civiliniuose teisiniuose santykiuose, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). CK 1.78 straipsnio 5 dalis nustato, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). CK 1.80 straipsnio 1 dalis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, o straipsnio 3 dalis sako, kad restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ji gali būti netaikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šioje byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma, nenustatyta.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad į 37,30 ha ploto Apšlavo ežero, vandens telkinio sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Antalgės kadastro vietovėje, Antalgės kaime, Leliūnų seniūnijoje, Utenos rajono savivaldybėje, patenkanti 0,94 ha ploto ežero dalis, Sprendimo 1.2.1 punktu perduota neatlygintinai nuosavybėn A. V. L. ir pagal 2010 m. balandžio 1 d. žemės sklypo dovanojimo sutartį, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdoma R. L., grąžinama Lietuvos Respublikos nuosavybėn.

Pasisakydamas dėl atsakovo R. L. argumentų apie patirtos žalos atlyginimą, teismas pažymi, kad šiam atsakovui nėra užkirstas kelias per nustatytą ieškinio senaties terminą skundu dėl žalos (turtinės ir (ar) neturtinės) atlyginimo kreiptis į administracinį teismą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis ir 6.271 straipsnis, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas, spręsdamas klausimą, ar Prokuroras nėra praleidęs įstatymo nustatyto termino prašymui paduoti, atsižvelgia į tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nustato, jog skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, įgaliotų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585-05; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013). Byloje nustatyta, jog Panevėžio apygardos prokuratūra apie viešąjį interesą pažeidžiančio administracinio akto priėmimą sužinojo 2015 m. lapkričio 9 d., Prokuroras pareiškimą administraciniam teismui pateikė 2015 m. gruodžio 4 d. (2, 8 b. l.). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymu dėl neteisėto Sprendimo panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi, nepraleidęs įstatymo nustatyto termino.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2010 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei A. V. L.“ 1.2.1 punktą.

Pripažinti negaliojančia Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notaro biuro notarės B. G. 2010 m. balandžio 1 d. patvirtintą A. V. L. ir R. L. sudarytą žemės sklypo dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją natūra ir grąžinti Lietuvos Respublikos nuosavybėn iš R.L. 94/3730 dalis, sudarančias 0,94 ha ploto bendrojo naudojimo vandens telkinio – Apšlavo ežero, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Antalgės kadastro vietovėje, Utenos rajono savivaldybėje, Leliūnų seniūnijoje, Antalgės kaime.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.