Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-997-596/2021

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-10-28
Bylos Nr.: eI3-997-596/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03279-2020-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Jolita Rasiukevičienė (pirm.)
Pareiškėjas: UAB Brand Club
Atsakovas: Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Kauno teritorinei muitinei ir uždarajai akcinei bendrovei „Granito tarpininkai“
Advokatai: Mindaugas Kazlauskas

Kategorijos

13.2Prekių deklaravimas
13.6.1Muitinės procedūros
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI3-997-596/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03279-2020-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 13.2; 13.6.1; 55.1.3

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,dalyvaujant pareiškėjos atstovams Tomui Klasauskui ir advokatui Mindaugui Kazlauskui,atsakovo atstovei Mildai Kulbienei,trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Algimantui Sabaliauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Brand Club“ patikslintą skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno teritorinei muitinei ir uždarajai akcinei bendrovei „Granito tarpininkai“ dėl sprendimo ir ataskaitos dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Brand Club“ (toliau – ir pareiškėja arba bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas arba atsakovas) 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1A-172 (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas); 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – Muitinė) supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 0KM19/310225S (toliau – ir ataskaita) sprendimo dalis: 2.1. nepripažinti UAB „Brand Club“ importo prekių, deklaruotų elektroninėse importo deklaracijose (toliau – ir EID) (duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 14 d.) ir (duomenys neskelbtini) (2018 m. rugpjūčio 1 d.), deklaruotos muitinės vertės; 2.2. nustatyti UAB „Brand Club“ importuotų prekių, deklaruotų tikrinamomis EID, muitinę vertę vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi (alternatyvus metodas), naudojant duomenis, surinktus importuojančioje šalyje; 2.3. perskaičiuoti UAB „Brand Club“ importuotų prekių, įformintų tikrinamomis EID, muitinę vertę, importo muitą, PVM apmokestinamąją vertę ir importo PVM; 2.4. apskaičiuoti UAB „Brand Club“ už importo prekes, deklaruotas tikrinamomis EID, mokestinę nepriemoką: 8 326 Eur muito,16 459 Eur importo PVM, 159 Eur muito delspinigių; 2.5. skirti pareiškėjai 2 478 Eur baudą; 3) palikti galioti Muitinės ataskaitos sprendimo dalį pakeisti UAB „Brand Club“ importuotų prekių, įformintų EID (duomenys neskelbtini) (2018 m. rugpjūčio 1 d.), 33 langelyje prekės Nr. 1 TARIC kodą iš 3926 20 00 00 į 6216 00 00 00, prekės Nr. 15 TARIC kodą iš 4203 29 90 00 į 6506 99 90 00, prekės Nr. 125- Nr. 130 TARIC kodą iš 6110 20 99 00 į 6104 62 00 00, prekės Nr. 222 TARIC kodą iš 6209 20 00 20 į 6115 95 00 00 bei 41 langelyje nurodyti prekių kiekį: prekei Nr. 1 – 8 NPR, prekei Nr. 15 – 4 NAR vietoje 4 NPR, prekei Nr. 222 – 11 NPR vietoje 11 NAR; 4) priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad pareiškėja patikrinimo metu, atsakydama į Muitinės 2019 m. kovo 22 d. raštą Nr. (9.6/31)-1B-3188 ir 2019 m. balandžio 3 d. raštą Nr. (9.6/31)-1B-4402, prekių deklaruotai muitinei vertei pagrįsti kartu su raštais 2019 m. balandžio 8 d. reg. Nr. 2B-4530 ir 2019 m. balandžio 30 d. reg. Nr. 2B6638 pateikė komercinius dokumentus (sąskaitas (duomenys neskelbtini), pakavimo lapus, išrašus iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais, 2017 m. pelno nuostolių ataskaitą, gautų PVM sąskaitų faktūrų registravimo žurnalą, mokėjimo nurodymus (duomenys neskelbtini) (2018-07-25), Paysera pervedimo išrašą (duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 7 d.), mokėjimo nurodymą (duomenys neskelbtini) (2018 m. rugpjūčio 10 d.) ir (duomenys neskelbtini) (2018 m. birželio 1 d.), prekių pajamavimo orderius (be numerio, 2018 m. gegužės 14 d.) ir (be numerio, 2018 m. rugpjūčio 1 d.), Norvegijos eksporto deklaraciją (duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 7 d.), tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (be numerio, 2018 m. liepos 25 d.) ir (be numerio, 2018 m. gegužės 4 d.), MRN (duomenys neskelbtini) (2018 m. liepos 25 d.), PVM sąskaitas faktūras serija LGT (duomenys neskelbtini) (2018-0726), (duomenys neskelbtini) (2018-07-31), Serija LB (duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 10 d.), (duomenys neskelbtini) (2019 m. vasario 5 d.), sąskaitas (duomenys neskelbtini) (2018-09-03) ir (duomenys neskelbtini) (2018 m. liepos 25 d.)

Teigia, kad Muitinei ignoruojant pareiškėjos 2019 m. balandžio 30 d. paaiškinime (reg. Nr. 2B-6638, 2019 m. balandžio 30 d.) nurodytus argumentus, kad ji visada perka senų kolekcijų aprangą ir aksesuarus bei susitaria dėl bendros prekių kainos, pareiškėja sąskaitose (duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 3 d.) ir (duomenys neskelbtini) (2018 m. liepos 24 d.) nurodytų prekių įsigijimo kainai pagrįsti, pateikė Olandijos įmonės „Scotch&Soda Retail B.V“ raštą (be numerio, 2019 m. rugsėjo 23 d.), kuriame nurodytą, kad UAB „Brand Club“ importuotos prekės pagal pardavėjo – Norvegijos įmonės „Scotch&Soda Retail Norway AS“ išrašytas sąskaitas ((duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 3 d.) ir (duomenys neskelbtini) (2018 m. liepos 24 d.) yra senojo sezono kolekcijos prekės, pardavimo pavyzdžiai, vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės, todėl bendrovė susitarė dėl fiksuotos vieneto kainos, neatsižvelgiant į konkretų gaminio tipą.

Pareiškėja, atsižvelgdama į 2013 m. spalio 9 d. Europos Tarybos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodekso (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 70 straipsnį, į bylą papildomai pateikė paaiškinimus (reg. Nr. 2B-1002, 2020 m. sausio 22 d.), kartu su jais Muitinės departamentui pateikė kai kurių pakavimo lapuose nurodytų prekių ir jų etikečių nuotraukas, išrašus iš internetinių puslapių ir paaiškinimus, kad pagal pakavimo lapuose nurodytus prekių REF numerius galima nustatyti prekės sezoną ir kad iš minėtų etikečių matyti, jog dauguma pareiškėjos įsigytų prekių yra 2016 m. ar 2017 m. sezono arba kad prekės yra pardavimo pavyzdžiai, naudojami formuojant kolekcijas, bei renkant pirminius užsakymus naujiems sezonams, todėl savo paskirtimi yra ne prekybos objektas, o tik priemonė mažmeninės prekybos subjektams formuoti naują asortimentą savo prekybos taškams. Pažymėjo, kad ant minėtų prekių nebūna nurodoma sudėtis, o tik pagaminimo šalis, jos būna ženkliai prastesnės kokybės, turi technologinius neišbaigtumus, yra vieno dydžio ir iš esmės neturi komercinės vertės. Be to nurodė, kad iš pateiktos informacijos matyti, kad minėtų pardavimo pavyzdžių yra labai daug.

Laikosi pozicijos kad Muitinės departamentas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus, jog Muitinė, siekdama nustatyti prekių muitinę vertę, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, o ne to paties kodekso 70 straipsniu, nepagrįstai ir neargumentuotai ignoravo pareiškėjos pateiktus muitinę vertę pagrindžiančius įrodymus ir tuo akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintą sutarties laisvės principą. Pažymi, kad nepagrįstas ir neteisėtas Muitinės departamento sprendimas iš esmės riboja pareiškėjos galimybes sutartine kaina nusipirkti ir nustatyti savo prekių ar paslaugų kainas bei galimybes vykdyti ūkinę – komercinę veiklą bei gauti pelną. Pažymi, kad Muitinės departamentas visiškai ignoravo pareiškėjos argumentus, kad Muitinė, nustatydama prekių muitinę vertę remiantis Sąjungos muitinės kodekso 4 straipsnio 3 dalimi, nenurodė ir neargumentavo, kokių Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų pareiškėja netenkino, visiškai ignoravo jos pateiktus muitinę vertę pagrindžiančius įrodymus, bei objektyviais duomenimis nepagrindė, dėl ko nustatant prekių muitinę vertę turėjo būti vadovaujamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi. Teigia, kad iš byloje pateiktų duomenų yra akivaizdu, jog sumokėtos sumos visiškai atitinka mokėtinas sumas pagal pardavėjo Olandijos įmonės „Scotch&Soda Retail B.V“ pateiktas sąskaitas faktūras, todėl mano, kad sprendimas nustatyti mutinę vertę vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, o ne 70 straipsniu yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Pareiškėja remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika nurodo, kad identiško pobūdžio bylose įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės netaikymo pirmiausia tenka muitinei. Atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje taip pat yra akcentuojama, jog vien žymus skirtumas tarp deklaruotos ir duomenų bazėje esančios vertės pats savaime negali paneigti sandorio vertės metodo. Importuotojui pateikus pakankamai įrodymų dėl vertinamų kainų skirtumo pastarieji gali būti laikomi normalia pasaulinės prekybos praktika. Papildomai pažymi, kad priešingas aiškinimas neatitiktų bendrojo Sąjungos proporcingumo principo, kadangi viršytų tai, kas būtina, siekiant užtikrinti, jog muitinės vertė atspindėtų visą faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją.

Šalies argumentai

Pareiškėja, atsižvelgdama į minėtą LVAT praktiką ir vertindama bylos duomenis mano, kad yra akivaizdu, jog Muitinės departamentas, patvirtindamas Muitinės ataskaitą, nepagrįstai visą įrodinėjimo dėl sandorio vertės naštą perkėlė pareiškėjai. Teigia, kad jos pateikti įrodymai buvo vertinami fragmentiškai, atsietai nuo jos verslo modelio ir visuotinės prekybos praktikos, taip pat visiškai nevertintos aplinkybės, jog pareiškėja į bylą pateikė visus įmanomus įrodymus ir paaiškinimus. Pareiškėjos vertinimu, tampa akivaizdu, kad atsižvelgiant į tai, jog prekės importuotos dar 2018 m. ir tuo pačiu laikotarpiu realizuotos vidaus rinkoje, ji neturi teorinės ar praktinės galimybės į bylą pateikti papildomų rašytinių ar daiktinių įrodymų dėl objektyvaus jų neegzistavimo.

Pareiškėjos teigimu, ginčui aktualios yra ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatos.

Pažymi, kad šį verslo modelį pareiškėja vysto jau daugiau nei 13 m., tačiau iš Muitinės departamentui pavaldžių įstaigų niekada nėra sulaukusi priekaištų dėl pateikiamų deklaracijų ar atliekamų muitinės procedūrų. Mano, kad kritiškai turėtų būti vertinami ginčijamame Sprendime išdėstyti teiginiai, jog yra nelogiška ir nesuprantama, kaip skirtingą komercinę vertę turinčios prekės (pvz. raktų pakabukai ir vyriškas švarkas iš odos), kuriems yra taikomas skirtingas muito tarifas, deklaruotos tokia pačia verte. Toks deklaravimas, Muitinės departamento nuomone, prieštarauja ekonominio pagrįstumo principui. Šiame kontekste pareiškėja pažymi, kad byloje nėra duomenų apie Muitinės departamento sprendimą rengusio specialisto patirtį, kompetenciją ar išsilavinimą verslo srityje, todėl tokie samprotavimai apie verslo logiką turėtų būti vertinami kritiškai. Be to mano, kad Muitinės departamento nuostatose išvardintos funkcijos ir teisės neapima pareigos Muitinės departamento darbuotojams vertinti ir analizuoti tarptautinės prekybos logikos pagrįstumą.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai prašė skundą tenkinti, remdamiesi atsiliepime išdėstytais argumentais. Akcentavo, kad šiame ginče pareiškėja pasigenda Muitinės argumentų ir motyvų, kurie leistų daryti išvadą, kad nustatant prekių vertę Muitinė buvo teisi, netaikydama įsigijimo kainos metodo vertės, o pasirinkdama alternatyvų metodą. Pažymėjo, kad įstatyme aiškiai išdėstyta, kokioms sąlygoms esant Muitinė gali konstatuoti, kad sandoris buvo ydingas, sudarytas ne rinkos sąlygomis, tarp susijusių asmenų, įtakotų asmenų, o šiuo atveju nė viena iš įstatyme įtvirtintų sąlygų nustatyta nebuvo. Nesutiko su Muitinės argumentais, kad pareiškėja nepagrindė kainos taikymo galimybės, kadangi pareiškėjos pateikti dokumentai (įsigijimo dokumentai, sąskaitos - faktūros, važtaraščiai) yra išvardinti skunde, rašytiniuose paaiškinimuose ir susirašinėjime. Muitinės tarpininkas nusprendė, kad sandorio vertės dokumentų pakanka, užpildė deklaracijas, sumokėjo mokesčius, tačiau po kelių metų pradėjus supaprastintą patikrinimą pareiškėjai yra sakoma, kad dokumentų nepakanka. Teigė, kad Muitinė nemotyvuotai nusprendė vadovautis savo PREMI informacinės sistemos duomenų baze, visiškai selektyviai, nesant galimybės patikrinti duomenų dėl prekių atrankos kriterijų ir nesant galimybės pasisakyti dėl prekių atrankos, vadovavosi dalimi dokumentų, kurie negali būti taikomi objektyviai, nes jie yra vėlesni.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad ginčo atveju, kilus abejonėms dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo, Muitinė, vadovaudamasi 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklės) 140 straipsnio 1 dalimi, 2019 m. kovo 22 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-3188 ir 2019 m. balandžio 23 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-4402, kreipėsi į pareiškėją dėl papildomos informacijos pateikimo ir gautus dokumentus įvertino. Pažymi, kad Muitinė, vykdydama Muitinės departamento 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1A-25, pakartotinio supaprastinto patikrinimo metu detaliai įvertino ne tik pareiškėjos pateiktus dokumentus (sąskaitas (duomenys neskelbtini), pakavimo lapus, išrašus iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais, 2017 m. pelno nuostolių ataskaitą, prekių pajamavimo orderius, mokėjimo nurodymus (duomenys neskelbtini) (2018 m. rugpjūčio 10 d.) ir (duomenys neskelbtini) (2018 m. birželio 1 d.), Norvegijos eksporto deklaraciją (duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 7 d.), tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius b/n, sąskaitas (duomenys neskelbtini) (2018 m. rugsėjo 3 d.) ir (duomenys neskelbtini) (2018 m. liepos 25 d.), bet ir pareiškėjos Muitinės departamentui papildomai pateiktą informaciją (nuotraukas ir pakavimo lapus) bei pasisakė dėl pareiškėjos pateiktų paaiškinimų apie žemą importuotų prekių kainą. Atsakovas nurodo, kad sutinka su Muitinės atliktu pareiškėjo pateiktų dokumentu vertinimu ir mano, kad pareiškėja neišsklaidė abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo (Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 140 straipsnio 2 dalis).

Atsiliepimas

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja tiek skunde Muitinės departamentui, tiek teismui nurodė, kad itin žemą importuojamų prekių kainą sąlygojo tai, jog importuojamos prekės yra senojo sezono kolekcijos prekės, pardavimo pavyzdžiai, pirkėjų grąžintos nekokybiškos prekės, kitaip tariant, komercinės vertės neturinčios prekės, tačiau jokiuose tiek pareiškėjos muitinimo įforminimo metu, tiek vėliau pateiktuose komerciniuose dokumentuose nėra informacijos, patvirtinančios šiuos pareiškėjos teiginius. Pažymi, kad pareiškėjos pateikti dokumentai bei EID (duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 14 d.) ir (duomenys neskelbtini) (2018 m. rugpjūčio 1 d.) deklaracijos neatitiko 2004 m. balandžio 13 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 27.35.2 punkto reikalavimų. Nurodo, kad minėtų deklaracijų 31 langelyje nėra nurodyta, kad importuotos prekės buvo nukainotos, nekokybiškos, prekių pavyzdžiai ar pirkėjų grąžintos prekės, todėl pareiškėjos teiginius apie nekokybiškas bei prekybai netinkančias prekes vertina kritiškai ir laiko nepagrįstais konkrečiais duomenimis.

Muitinės departamentas pareiškėjos poziciją, kad skirtingą komercinę vertę turinčių prekių deklaravimas tokia pačia verte prieštarauja ekonominio pagrįstumo principui ir turėtų būti vertinami kritiškai, nes nėra duomenų apie Muitinės departamento sprendimą rengusį specialistą, vertina tik kaip pareiškėjos nuomonę, neturinčią įtakos bylos nagrinėjimui. Pažymi, kad Muitinės departamento Sprendimas yra priimtas ne Muitinėje dirbančio specialisto, o Muitinės departamento, ir yra pasirašytas įstaigos vadovo. Atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), pasisakydamas dėl sandorio vertės, nurodė, kad ji turi atspindėti realią importuojamų prekių ekonominę vertę ir kad muitinė gali nepatvirtinti deklaruotos vertės, jeigu išlieka abejonės po to, kai ji paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir suteikė asmeniui galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės. Atsakovas teigia, kad yra akivaizdu, jog Muitinė, spręsdama dėl prekių muitinės vertės, vertina ar sandorio vertė atspindi realią importuojamų prekių ekonominę vertę, o pareiškėjai neišsklaidžius abejonių dėl deklaruotos vertės teisingumo, neprivalo importuotų prekių muitiniam įvertinimui taikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo.

Atsakovas remiasi Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 8 punkto 2 pastraipa, 10 punktu, ESTT praktika, Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo akto 140 straipsniu ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos importuotų prekių deklaruota vertė net iki 14 kartų (nuo 2 iki 14 kartų) mažesnė, lyginant su Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptais kitų importuotojų duomenimis, todėl atsižvelgiant į nustatytą ženklų kainų skirtumą bei į tai, jog pareiškėja nepateikė patikimų įrodymų, kad importuotos prekės buvo pavyzdinių kolekcijų pavyzdžiai, iš esmės neturintys komercinės vertės, senų kolekcijų prekės bei vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės, skundžiame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neišsklaidė abejonių dėl deklaruotos prekių vertės teisingumo.

Nurodo, kad Muitinė pagrįstai nusprendė nepripažinti deklaruotos sandorio vertės bei, nesant galimybės taikyti sandorio vertės metodo ir kitų Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalies a, b, c ar d punktuose išvardintų metodų, prekių muitinę vertę skaičiavo vadovaujantis minėto straipsnio 3 dalimi. Pažymi, kad prekių muitinė vertė nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta naudojant Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptus duomenis apie kitų importuotojų importuotas prekes, kurių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas buvo pripažintas.

Apibendrindamas atsakovas nurodo, kad Muitinės departamento sprendimas ir Muitinės 2020 m. balandžio 15 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 0KM19/310225S yra pagrįsti ir teisėti, priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad, vykdydama Muitinės departamento 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1A-25, išnagrinėjo pareiškėjos pateiktame Olandijos įmonės „Scotch&Soda Retail B.V“ 2019 m. rugsėjo 23 d. rašte pateiktą informaciją ir nustatė, kad jame tvirtinama, jog prekių pardavėjo – Norvegijos įmonės „Scotch&Soda“ Retail Norway AS“ išrašytose sąskaitose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra nurodyta sutartinė, fiksuota bendra visoms prekėms kaina, tačiau pareiškėja pagal muitinio įforminimo metu pateiktą sąskaitą (duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 3 d.) EID (duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 14 d.) deklaravo 59 įvairių rūšių aprangos, aksesuarų ir avalynės prekes, o pagal sąskaitą (duomenys neskelbtini) (2018 m. liepos 24 d.) EID (duomenys neskelbtini) (2018 m. rugpjūčio 1 d.) deklaravo 239 įvairių rūšių aprangos, aksesuarų, avalynės prekes, nurodant tik vieną bendrą prekių kainą, atitinkamai EID (duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 14 d.) 4 Eur už vienetą, o EID (duomenys neskelbtini) (2018 m. rugpjūčio 1 d.) – 2,89 Eur už vienetą, nors šios prekės klasifikuojamos skirtingais prekių kodais, taikant skirtingus muitų tarifus ir tai turi įtakos apskaičiuotų importo mokesčių dydį.

Nurodo, kad pareiškėjos pateiktame Olandijos įmonės „Scotch&Soda Retail B.V“ 2019 m. rugsėjo 23 d. rašte nurodyta, kad minėtos prekės yra senojo sezono prekės, pardavimo pavyzdžiai, vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės, tačiau EID (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 31 langelyje deklaruotų prekių aprašymuose nėra nurodoma, jog prekės yra nukainotos, tikrinamų EID muitinio įforminimo metu pateiktose sąskaitose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) taip pat nėra duomenų, kad šios prekės yra ankstesnių sezonų kolekcijos, Norvegijos eksporto deklaracijos (duomenys neskelbtini) 31 langelyje prekių aprašyme nenurodyta, kad prekės yra senojo sezono prekės, pardavimo pavyzdžiai ar vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės.

Teigia, kad pareiškėjos pateiktuose prekių pajamavimo orderiuose (be numerio 2018 m. gegužės 14 d.; be numerio 2018 m. rugpjūčio 1 d.) taip pat nėra informacijos apie prekių kokybę, juose prekės netiksliai ir neišsamiai aprašytos (apranga, aksesuarai, avalynė). Pažymi, kad aukščiau nurodytose pardavimo sąskaitose ir pajamavimo dokumentuose nenurodytas kiekvienos prekės pavadinimas (aprašymas), pateiktuose išrašuose iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais taip pat nėra informacijos apie tai, kad importuotos prekės yra ankstesnių sezonų kolekcijos, nėra aptartos ir prekių kainos.

Vadovaudamasi PMO Muitinio įvertinimo komiteto „Nutarimo dėl atvejų, kai muitinės tarnybos turi pagrindo abejoti deklaruojamos vertės teisingumu ar tikslumu“ nuostatomis nurodo, kad importuojamų prekių muitinė vertė negali būti nustatyta pagal sandorio vertę. Faktine verte turi būti laikoma tokia kaina, už kurią importuojančios valstybės įstatymų nustatytu laiku ir nustatytoje vietoje tokia ar panaši prekė, esant įprastiniams prekybiniams ryšiams bei ryškios konkurencijos sąlygoms, yra parduodama ar siūloma parduoti. Nurodo, kad pareiškėja nepateikė konkrečių parduodamų prekių išsamaus aprašymo ir jų kainų, kurios esant įprastiniams prekybiniams ryšiams bei ryškios konkurencijos sąlygomis, būtų parduodamos ar siūlomos parduoti, kaip nurodyta teisės aktuose, nurodytuose Muitinės 2020 m. balandžio 15 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje (duomenys neskelbtini), nors Muitinė 2019 m. kovo 22 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-3188 buvo įpareigojusi pareiškėją jas pateikti, o tikrinamomis EID deklaruota sandorio vertė yra žymiai mažesnė, lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje. Daro išvadą, kad Olandijos įmonės „Scotch&Soda Retail B.V“ 2019 m. rugsėjo 23 d. raštas ir jame nurodytos sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) negali būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais importuotų prekių EID (duomenys neskelbtini) ir EID (duomenys neskelbtini) deklaruotą sandorio vertę.

Paaiškina, kad patikrinusi EID (duomenys neskelbtini) pateiktos Norvegijos eksporto deklaracijos (duomenys neskelbtini) kopijos duomenis, nustatė, kad minėtoje deklaracijoje prekės deklaruotos kaip viena prekė, nurodant KN kodą 6114 90 00, o tikrinamoje EID (duomenys neskelbtini) deklaruotos 59 įvairių rūšių aprangos, aksesuarų ir avalynės prekės, klasifikuojamos skirtingais prekių kodais, todėl minėtos Norvegijos eksporto deklaracijos negalima susieti su konkrečiomis importuotomis prekėmis, deklaruotomis EID (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad importuotoms prekėms, deklaruotoms EID (duomenys neskelbtini) , Norvegijos eksporto deklaracija nepateikta.

Nurodo, kad išnagrinėjusi pareiškėjos skundo nagrinėjimo metu 2020 m. sausio 22 d. Muitinės departamentui teiktame rašytiniame paaiškinime (toliau – ir Paaiškinimas) pateiktą informaciją ir kartu su juo pateiktų prekių ir etikečių nuotraukas nustatė, kad, pareiškėja teigia, jog importuotos prekės, deklaruotos EID (duomenys neskelbtini) ir EID (duomenys neskelbtini), yra praėjusių sezonų kolekcijų prekės, pardavimų pavyzdžiai, vartotojų grąžintos prekės ir t.t. ir kartu su Pareiškėja Paaiškinime pateikė kai kurių pakavimo lapuose esančių prekių ir jų etikečių nuotraukas, išrašą ir „Google“ paieškos sistemos apie prekę REF Nr. 15251220644, taip pat išrašą iš internetinio puslapio „Amazon“ bei nurodė, kad pakavimo lapuose yra nurodytas prekių REF numeris (artikulas), kurį galima rasti ir ant pateiktų etikečių, ir kad kiekvienoje etiketėje pateikiama informacija apie prekės sezoną, kuris atvaizduojamas skaičiumi ir raidžių FW deriniu. Pažymi, kad pareiškėjos Paaiškinimo teiginys, kad minėtos importuotos prekės yra praėjusių sezonų, pardavimų pavyzdžiai, vartotojų grąžintos prekės, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjos nurodytame internetiniame puslapyje pateiktų prekių etiketėse nurodytas 2017 m. ir 2018 m. prekybos sezonas, t. y. naujausias sezonas, o ne vien tik susidedantis iš senų kolekcijų, kaip teigiama Paaiškinime.

Atkreipia dėmesį, kad muitinio įforminimo metu prie tikrinamų EID pateiktuose dokumentuose (sąskaitose, prekių sąrašuose) nenurodytas prekių artikulas, pareiškėjos pateiktuose prekių pajamavimo orderiuose (be numerio, 2018 m. gegužės 14 d.; be numerio, 2018 m. rugpjūčio 1 d.) ir prekių pardavimo sąskaitoje (duomenys neskelbtini) prekės užpajamuotos ir parduotos nenurodant prekių artikulo, prekes aprašant netiksliai ir neišsamiai („apranga, aksesuarai, avalynė“), taip pat nenurodant kiekvienos prekės pavadinimo, jos matavimo vieneto, prekės kiekio ir vieneto kainos, o pakavimo lapus su nurodytų prekių artikulu pareiškėja pateikė tik mokestinio ginčo metu. Atsižvelgdama į tai daro išvadą, kad iš pareiškėjos kartu su Paaiškinimu pateiktų prekių ir jų etikečių nuotraukų bei išrašų iš internetinių puslapių nustatyti, ar tai yra tos pačios pareiškėjos EID (duomenys neskelbtini) ir EID (duomenys neskelbtini) deklaruotos prekės, nėra galimybės, kaip ir nustatyti, kurios prekės yra senojo sezono kolekcijos prekės, pardavimo pavyzdžiai ar vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės, nes nei kartu su minėtomis EID pateiktose sąskaitose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nei pakavimo lapuose nėra įrašų apie nekokybiškas prekes, nėra žinoma, kuria preke tikrinamose EID deklaruotose nuotraukose nurodytos nekokybiškos prekės. Kadangi nei prekių ir jų etikečių nuotraukose, nei internetiniuose puslapiuose nėra nurodytos parduodamų prekių kainos, minėtų prekių ir jų etikečių nuotraukų, išrašų iš internetinių puslapių, pakavimo lapų negalima susieti su tikrinamomis EID pagal sąskaitas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) deklaruotomis prekėmis.

Pažymi, kad Muitinė 2019 m. spalio 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 9KM19/31603/S netaikydama sandorio metodo importuotoms prekėms, įformintoms EID (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nesirėmė Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punktu, kuriame yra išdėstytos nuostatos, kad sandorio vertė netaikoma, jeigu prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma įvertinti.

Teigia, kad Muitinė pakartotinio supaprastinto mokestinio patikrinimo metu įvertinusi visus pareiškėjos pateiktus dokumentus ir informaciją nustatė, kad pareiškėja nepateikė Muitinei dokumentų, pagrindžiančių prekių įsigijimo kainas, nors pareiškėjai 2019 m. kovo 22 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-3166 ir 2019 m. balandžio 23 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-4402 buvo nurodyta pateikti papildomus dokumentus, t. y. pareiškėjai buvo suteikta galimybė pagrįsti tikrinamomis EID deklaruotą prekių sandorio vertę. Muitinė, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nepagrindžia deklaruotos sandorio vertės, nes juose nurodyta neišsami informacija, nepateikti duomenys apie parduodamų prekių kainas, daro išvadą, kad jie negali būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais tikrinamomis EID deklaruotą prekių muitinę vertę, o tikrinamomis EID deklaruota sandorio vertė yra žymiai (nuo 2 iki 14 kartų) mažesnė, lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje, todėl Muitinei iškilo pagrįstos abejonės dėl sandorio vertės metodo pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio nuostatas taikymo.

Nurodo, kad pakartotinio supaprastinto mokestinio patikrinimo metu įvertinusi visą turimą informaciją, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 57 straipsniu, 2017 m. spalio 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2017/1925, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamento Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedas, patvirtintą Kombinuotąją nomenklatūrą (KN, 2018), 1 ir 6 bendrosiomis KN aiškinimo taisyklėmis (toliau – ir BAT), Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos paaiškinimais (HSENs, 2017), Kombinuotosios nomenklatūros paaiškinimais (OL C 76/01, 2015) KN 43 skirsnio 2 (e) pastaba, KN 6104, 6115, 6216, 6506 pozicijų ir KN 6104 62, 6115 95, 6216 00, 6506 99 subpozicijų pavadinimais Muitinė nustatė, kad EID (duomenys neskelbtini) prekė Nr. 1 turi būti klasifikuojama TARIC kodu 6216 00 00 00 vietoje 3926 29 99 99, prekė Nr. 15 - TARIC kodu 6506 99 90 00 vietoje 4203 29 90 00, prekės Nr. 125-130 - TARIC kodu 6104 62 00 00 vietoje 6110 20 99 00, prekė Nr. 222 - TARIC kodu 6115 95 00 00 vietoje 6209 20 00 20; EID (duomenys neskelbtini) prekei Nr. 1, deklaruotinai TARIC kodu 6216 00 00 00, 41 langelyje „Papildomas matavimo vienetas“ nurodytas prekių kiekis 8 NPR, prekei Nr. 15, deklaruotinai TARIC kodu 6506 99 90 00, 41 langelyje nurodytas prekių kiekis 4 NAR vietoje 4 NPR, prekei Nr. 222, deklaruotinai TARIC kodu 6115 95 00 00, 41 langelyje nurodytas prekių kiekis 11 NPR vietoje 11 NAR.

Muitinė, atsižvelgdama į pakartotinio supaprastinto mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą bei įvertinusi tai, kad jai liko neišsklaidytos abejonės dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą už prekes kainą, nes pareiškėjos pateikti dokumentai nepagrindžia deklaruotos sandorio vertės, kadangi juose nurodyta neišsami informacija, nepateikti duomenys apie parduodamų prekių kainas, atspindinčias realią importuotų prekių ekonominę vertę, ir jie negali būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais tikrinamomis EID deklaruotą prekių muitinę vertę, o EID (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) deklaruota sandorio vertė yra žymiai (nuo 2 iki 14 kartų) mažesnė lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso nuostatų įgyvendinimo taisyklių 140 straipsniu, sandorio vertės metodas pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio nuostatas nebuvo taikytas.

Pažymi, kad nesant galimybės pritaikyti tapačių ir panašių prekių muitinio įvertinimo metodo (nėra galimybės nustatyti ar importuotos prekės tapačios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę, rūšį, lyginant su Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje esančiais duomenimis ir nėra galimybės nustatyti ar prekės turi panašias savybes, ar atitinka jų kokybė, rūšis, reputacija rinkoje), todėl Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalyje nurodyti muitinio įvertinimo metodai nebuvo taikyti. Nesant galimybės nagrinėjamų prekių muitinę vertę nustatyti pagal Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalies a – d punktus, jų muitinė vertė buvo nustatyta vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, remiantis duomenimis, surinktais importuojančioje šalyje.

Pareiškėjos importuotos prekės, deklaruotos EID (duomenys neskelbtini ) ir (duomenys neskelbtini) pagal sąskaitas (duomenys neskelbtini ) ir (duomenys neskelbtini), kuriose nurodyta fiksuota prekės vieneto kaina, o vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 144 straipsniu nustatant muitinę vertę negalima remtis sutartinėmis ar fiktyviomis vertėmis. Nurodo, kad pareiškėjos importuotų prekių, deklaruotų tikrinamomis EID, muitinė vertė nustatyta naudojant duomenis, kuriuos galima gauti importuojančioje šalyje, t. y. remiantis Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptais duomenimis, taikant mažiausią vertę iš atrinktų alternatyvių verčių.

Nurodo, kad, kaip teisingai akcentuota Muitinės departamento sprendime, vadovaujantis 2004 m. balandžio 13 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintomis Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 27.35.2 punktu, bendrojo administracinio dokumento importo rinkinio 31 langelio vidurinėje dalyje, kairėje pusėje įrašomas prekių rūšies aprašymas paprastai vartojamas prekyboje. Prekės turi būti aprašytos taip, kad pakaktų duomenų jas vienareikšmiškai identifikuoti ir suklasifikuoti pagal Kombinuotąją nomenklatūrą (išskyrus atvejus, kai ne Bendrijos prekės deklaruojamos muitinio sandėliavimo procedūrai jas padedant į A, B, C, E ir F tipo muitinės sandėlius), prekių importo, laikinojo įvežimo arba muitinio sandėliavimo procedūros draudimams bei apribojimams taikyti, nustatytiems importo muitams ar mokesčiams apskaičiuoti.

Atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualių EID (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 31 langelyje deklaruotų prekių aprašymuose nenurodyta, jog prekės yra nukainotos, tikrinamų EID muitinio įforminimo metu pateiktose sąskaitose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) taip pat nėra duomenų, kad šios prekės yra ankstesnių sezonų kolekcijos. Norvegijos eksporto deklaracijos (duomenys neskelbtini) 31 langelyje prekių aprašyme taip pat nenurodyta, jog prekės yra senojo sezono prekės, pardavimo pavyzdžiai ar vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės. Pareiškėjos pateiktuose prekių pajamavimo orderiuose (be numerio, 2018 m. gegužės 14 d.; be numerio, 2018 m. rugpjūčio 1 d.) taip pat nėra informacijos apie prekių kokybę, juose prekės netiksliai ir neišsamiai aprašytos – „apranga, aksesuarai, avalynė“. Aukščiau nurodytose pardavimo sąskaitose ir pajamavimo dokumentuose nenurodytas kiekvienos prekės pavadinimas (aprašymas), pateiktuose išrašuose iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais taip pat nėra informacijos apie tai, kad importuotos prekės yra ankstesnių sezonų kolekcijos, nėra aptartos ir prekių kainos.

Muitinė nesutinka su skunde nurodytu argumentu, kad atsižvelgiant į tai, jog prekės importuotos 2018 m., pareiškėja neturi galimybės į bylą pateikti papildomų rašytinių įrodymų dėl objektyvaus jų neegzistavimo. Mano, kad tokie pareiškėjos argumentai subjektyviai priklauso tik nuo jos pačios, nes tokie dokumentai turi būti saugomi ne trumpiau kaip 8 m., neatsižvelgiant į juos saugančių asmenų naudojamas informacijos kaupimo laikmenas. Taigi atsižvelgdama į tai, kad ginčui aktualios prekės importuotos 2018 m., su šių prekių importu susiję dokumentai, be kita ko, ir dėl muitinės vertės, privalėjo būti išsaugoti, todėl pareiškėja visus dokumentus gali ir privalo pateikti, taip pat ir įrodinėdama ginčui aktualių prekių muitinę vertę.

Teigia nesutinkanti ir su skunde išdėstytu argumentu, kad Muitinė nepagrįstai ir neargumentuotai ignoravo pareiškėjos pateiktus muitinę vertę pagrindžiančius įrodymus, tuo akivaizdžiai pažeisdama CK įtvirtintą sutarties laisvės principą. Pažymi, kad Muitinė nevertino pareiškėjos pateiktų įrodymų CK nurodytu aspektu, o vertino pareiškėjos pateiktus įrodymus specialiųjų muitų teisę reglamentuojančių normų taikymo apimtyje, todėl jokiu būdu negalėjo pažeisti CK įtvirtinto sutarties laisvės principo.

Pažymi, kad pareiškėja pakartotiniam patikrinimui teikė papildomus įrodymus dėl ginčui aktualių importuotų prekių pobūdžio, kainų ir kt. Vertindama Olandijos įmonės raštą, kuriame nurodyta, kad minėtos prekės yra senojo sezono prekės, pardavimo pavyzdžiai, vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės, visų įrodymų visumoje Muitinė pažymi, kad muitinio tikrinimo ir įforminimo (importuojant prekes) metu nebuvo pateikta tokių dokumentų, o prekės ginčui aktualiose deklaracijose deklaranto nebuvo taip parašytos, kaip nurodoma rašte, be to raštas pateiktas jau prasidėjus supaprastintam mokestiniam patikrinimui.

Šalies argumentai

Trečiojo suinteresuoto asmens Muitinės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, teismui pateiktame prašyme prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Granito tarpininkai“ atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė. Teismo posėdyje šio trečiojo suinteresuoto asmens atstovas su pareiškėjos skundu sutiko.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2020 m. balandžio 20 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos dalies bei Muitinės departamento 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo, kuriuo ši atskaita buvo patvirtinta, teisėtumo bei pagrįstumo.

Proceso dalyvių paaiškinimais ir byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyrius 2019 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-8333 pateikė pranešimą pareiškėjai apie galimą nepalankų sprendimą vykdant supaprastintą patikrinimą. Nurodė, kad bus pakeisti importuotų prekių, deklaruotų EID (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) prekių TARIC kodai ir visų prekių muitinė vertė bus nustatyta kitais (antriniais) muitinio įvertinimo metodais, numatytas Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnyje, taip pat bus perskaičiuoti importo mokesčiai.

Muitinė atliko supaprastintą mokestinį patikrinimą dėl UAB „Sound Spirit“ (dabar - UAB „Brand Club“) į Sąjungos Muitų teritoriją importuotų prekių, deklaruotų EID (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), muitinės vertės nustatymo teisingumo. Atlikusi patikrinimą Muitinė 2019 m. spalio 3 d. surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 9KM19/310603S, kuria nusprendė: 1) nepripažinti pareiškėjos importo prekių, deklaruotų EID (duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 14 d.) ir (duomenys neskelbtini) (2018 m. rugpjūčio 1 d.), deklaruotos muitinės vertės; 2) nustatyti UAB „Sound Spirit“ importuotų prekių, deklaruotų tikrinamomis EID, muitinę vertę vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi (alternatyvus metodas), naudojant duomenis, surinktus importuojančioje šalyje; 3) pakeisti UAB „Sound Spirit“ importuotų prekių, įformintų EID (duomenys neskelbtini) (2018 m. rugpjūčio 1 d.), 33 langelyje prekės Nr. 1 TARIC kodą iš 3926 20 00 00 į 6216 00 00 00, prekės Nr. 15 TARIC kodą iš 4203 29 90 00 į 6506 99 90 00, prekės Nr. 125- Nr. 130 TARIC kodą iš 6110 20 99 00 į 6104 62 00 00, prekės Nr. 222 TARIC kodą iš 6209 20 00 20 į 6115 95 00 00 bei 41 langelyje nurodyti prekių kiekį: prekei Nr. 1 – 8 NPR, prekei Nr. 15 – 4 NAR vietoje 4 NPR, prekei Nr. 222 – 11 NPR vietoje 11 NAR. 4) perskaičiuoti UAB „Sound Spirit“ importuotų prekių, įformintų tikrinamomis EID muitinę vertę, importo muitą (A00), PVM apmokestinamąją vertę ir importo PVM (B00); 5) apskaičiuoti UAB „Sound Spirit“ už importuotas prekes, deklaruotas tikrinamomis EID, mokestinę nepriemoką ir delspinigius.

Pareiškėja, iš dalies nesutikdama su Muitinės 2019 m. spalio 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 9KM19/310603S, pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2020 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 1A-25 nusprendė panaikinti minėtą supaprastinto patikrinimo ataskaitą ir pavesti priimti naują sprendimą. Muitinės departamentas padarė išvadą, kad Muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaita nėra pakankamai motyvuota bei pagrįsta, todėl laikė ją neatitinkančia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyrius 2020 m. vasario 25 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-1990 pateikė pranešimą pareiškėjai apie galimai nepalankų sprendimą vykdant supaprastintą patikrinimą, kuriame nurodė, kad bus pakeisti importuotų prekių, deklaruotų EID (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) tam tikrų prekių TARIC kodai ir visų prekių muitinė vertė bus nustatyta kitais (antriniais) muitinio įvertinimo metodais, numatytas Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnyje, taip pat bus perskaičiuoti importo mokesčiai.

Muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyrius, atlikęs UAB „Brand Club“ (buvusi UAB „Sound Spirit“) pakartotinį supaprastintą mokestinį patikrinimą, 2020 m. balandžio 15 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/310225S, kuria nusprendė: 1) nepripažinti pareiškėjos importuotų prekių, deklaruotų EID (duomenys neskelbtini) ir(duomenys neskelbtini), deklaruotos muitinės vertės; 2) nustatyti UAB „Brand Club“ importuotų prekių, deklaruotų tikrinamomis EID, muitinę vertę vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi (alternatyvus metodas), naudojant duomenis, surinktus importuojančioje šalyje; 3) pakeisti UAB „Brand Club“ importuotų prekių, įformintų EID (duomenys neskelbtini) 33 langelyje prekės Nr. 1 TARIC kodą iš 3926 20 00 00 į 6216 00 00 00, prekės Nr. 15 TARIC kodą iš 4203 29 90 00 į 6506 99 90 00, prekės Nr. 125- Nr. 130 TARIC kodą iš 6110 20 99 00 į 6104 62 00 00, prekės Nr. 222 TARIC kodą iš 6209 20 00 20 į 6115 95 00 00 bei 41 langelyje nurodyti prekių kiekį: prekei Nr. 1 – 8 NPR, prekei Nr. 15 – 4 NAR vietoje 4 NPR, prekei Nr. 222 – 11 NPR vietoje 11 NAR; 4) perskaičiuoti UAB „Brand Club“ importuotų prekių, įformintų tikrinamomis EID muitinę vertę, importo muitą (A00), PVM apmokestinamąją vertę ir importo PVM (B00); 5) apskaičiuoti UAB „Brand Club“ už importuotas prekes, deklaruotas tikrinamomis EID, mokestinę nepriemoką – 8 326 Eur muito, 16 459 Eur importo PVM, 159 Eur delspinigių, taip pat paskirti 2 478 Eur baudą.

Pareiškėja, iš dalies nesutikdama su 2020 m. balandžio 15 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 0KM19/310225S, pateikė skundą Muitinės departamentui.

Muitinės departamentas 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 1A-172 patvirtino Muitinės 2020 m. balandžio 15 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/310225S.

Liudytoja E. S. P., kuri atliko pareiškėjos pakartotinį supaprastintą mokestinį patikrinimą ir 2020 m. balandžio 15 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą, teismo posėdyje parodė, kad nagrinėjamu atveju buvo išrašyta sąskaita viena kaina visoms pareiškėjos importuotoms prekėms, kas neatspindi prekių realios ekonominės vertės, o dėl neteisingai deklaruojamų prekių verčių neteisingai apskaičiuojami importo mokesčiai. Sandoris buvo atmestas kaip nepagrįstas ir pritaikyti kiti vertinimo metodai. Pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nebuvo įvardinti konkretūs aprašymai, jų senumas, nuotraukose kai kurių prekių etikečių kaina buvo uždengta, nuotraukos buvo parinktos iš interneto, nebuvo etikečių. Prekės buvo deklaruotos viena kaina, todėl sandorio vertė nebuvo pripažinta ir sandorio metodas netaikytas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje liudytoja S. G., kuri nustatė pareiškėjos importuotoms prekėms tikrinamose EID muitinę vertę, parodė, kad supaprastinto patikrinimo procedūra Muitinėje buvo inicijuota dėl to, kad pareiškėjos importuotos prekės buvo deklaruotos nerealiomis vertėmis, dalis jų buvo neteisingai suklasifikuotos. Patikrinimo metu prekių vertė buvo tikrinama duomenų bazėje, kurioje yra sukaupti visi muitinėje deklaruoti sandoriai, buvo naudojamos duomenų bazės prekės lyginimui su prekių kainomis, kurias deklaravo importuotojas. Pareiškėjos deklaruotos prekių kainos buvo nurodytos labai sumažintomis vertėmis. Sandoris buvo laikomas nerealiu ne dėl to, kad įmonės buvo susijusios, o dėl to, kad prekės buvo importuotos mažomis vertėmis, o skirtingos prekės buvo deklaruotos viena kaina, todėl remtis sandorio vertės metodu nebuvo galima. Buvo ieškoma panašių prekių duomenų rinkinių atsižvelgiant į prekių kiekį, panašią kilmės šalį ir parenkama pati mažiausia deklaruoto sandorio vertė.

Liudytojas A. S. teismo posėdyje parodė, kad jis konsultavo pareiškėją, ją atstovavo Muitinėje ir pildė pareiškėjos importo deklaracijas. Kadangi jis pastebėjo, kad prekių vertės yra šiek tiek mažesnės, nei įprastai, kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti prekių vertę pagrindžiančius dokumentus ir pats juos įvertino. Liudytojo manymu, sandoris buvo tikras, eksporto deklaracijose ir kituose dokumentuose sumos sutapo. Liudytojas nurodė, jog žodžiu kreipėsi į posto viršininkę dėl visų prekių deklaravimo vienu kodu, tačiau toks sutikimas nebuvo duotas.

Byloje ginčas iš esmės kilęs dėl to, kad to, kad Muitinė nusprendė nepripažinti muitine verte pareiškėjos į Sąjungos muitų teritoriją importuotų prekių deklaruotos sandorio vertės ir jų muitinę vertę nustatyti vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Sąjungos muitinės kodeksas, Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklės bei Taisyklės.

Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnyje įtvirtintas sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prekių muitinės vertės pagrindas, visų pirma, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktiška sumokėta arba mokėtina kaina yra visa pirkėjo pardavėjui arba pirkėjo trečiajai šaliai arba pardavėjo naudai sumokėta arba mokėtina pinigų suma už importuojamas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba vykdytinus mokėjimus, kurie yra importuojamų prekių pardavimo sąlyga. Šio straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta, kad sandorio vertė taikoma, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos: pirkėjui netaikomi disponavimo prekėmis arba jų naudojimo apribojimai, išskyrus šiuos: įstatymo arba Sąjungos valdžios institucijų nustatytus arba reikalaujamus nustatyti apribojimus (i papunktis); geografinės srities, kurioje prekės gali būti perparduotos, apribojimus (ii papunktis); prekių muitinei vertei didelės įtakos neturinčius apribojimus (iii papunktis).

Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei muitinė turi pagrįstų abejonių dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visa sumokėtą arba mokėtiną kainą už prekes, kaip nurodyta Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalyje, ji gali paprašyti, kad deklarantas pateiktų papildomos informacijos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jei abejonių nepavyksta išsklaidyti, muitinė gali nuspręsti, kad prekių vertė negali būti nustatoma pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį.

Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnyje įtvirtinti antriniai muitinio įvertinimo metodai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 70 straipsnį, ji nustatoma iš eilės taikant kiekvieną 2 dalies punktą nuo a iki d, kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį prekių muitinę vertę įmanoma nustatyti. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, pasitelkiant tinkamas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas, kurie išdėstyti visuose šiuose aktuose: susitarime dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo (a punktas); bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnyje (b punktas); Muitinės sąjungos kodekso 2 skyriuje (c punktas)

Pareiškėja skunde nurodo, kad nepagrįstai buvo taikoma Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalis, o ne to paties kodekso 70 straipsnis. Teigia, kad Muitinės departamentas nenurodė ir neargumentavo, kokių Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų pareiškėja netenkino, visiškai ignoravo jos pateiktus muitinę vertę pagrindžiančius įrodymus, bei objektyviais duomenimis nepagrindė, kodėl nustatant prekių muitinę vertę, turėjo būti vadovaujamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi.

Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, Muitinei kilo abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo. Taigi vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 140 straipsnio 1 dalimi, 2019 m. kovo 22 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-3188 ir 2019 m. balandžio 23 d. raštu Nr. (9.6/31)-1B-4402 Muitinė kreipėsi į pareiškėją dėl papildomos informacijos pateikimo ir gautus dokumentus įvertino. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Muitinė vykdydama Muitinės departamento 2020 m. sausio 23 d. sprendimą 1A-25, pakartotinio supaprastinto patikrinimo metu detaliai įvertino pareiškėjos sąskaitas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pakavimo lapus, išrašus iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais, 2017 m. pelno nuostolių ataskaitą, mokėjimo nurodymus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), išrašus iš elektroninio pašto apie susirašinėjimą su tiekėjais, Norvegijos eksporto deklaraciją (duomenys neskelbtini), tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius b/n, sąskaitas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Taip pat buvo detaliai įvertinta pareiškėjos Muitinės departamentui pateiktos nuotraukos ir pakavimo lapai. Atkreiptinas dėmesys, kad buvo pasisakyta ir dėl pareiškėjos pateiktų paaiškinimų apie žemą importuotų prekių kainą.

Pažymėtina, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nepagrindė duomenų apie parduodamų prekių kainas, todėl negalėjo būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais EID deklaruotą prekių muitinę vertę, o tikrinamomis EID deklaruota sandorio vertė žymiai (nuo 2 iki 14 kartų) mažesnė, lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorių vertėmis, sukauptomis Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje, taigi teismas sutinka, kad dėl šių aplinkybių, kurias, be kita ko, teismo posėdyje patvirtino liudytojomis apklaustos Muitinės pareigūnės, Muitinei kilo pagrįstų abejonių dėl sandorio vertės metodo pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio nuostatas taikymo.

Atkreiptinas dėmesys, kad pakartotinio supaprastinto mokestinio patikrinimo metu Muitinė įvertino visą turimą informaciją, EID (duomenys neskelbtini) TARIC kodų atitiktis, tačiau buvo nustatyta daug reikšmingų neatitikimų. Todėl atsižvelgiant į pakartotinio supaprastinto mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įvertinus, kad Muitinei kilo pagrįstų abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės už visą sumokėtą prekės kainą, nes pareiškėjos pateikti dokumentai nepagrindė deklaruotos sandorio vertės, kadangi juose buvo nurodyta neišsami informacija, nepateikti duomenys apie parduodamų prekių kainas, atspindinčias realią importuotų prekių ekonominę vertę, todėl negalėjo būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais tikrinamomis EID deklaruotą prekių muitinę vertę, o EID (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) deklaruota sandorio vertė buvo ženkliai (t. y. net nuo 2 iki 14 kartų) mažesnė, lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje. Atsižvelgiant į tai, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio nagrinėjamoje situacijoje taikyti negalima. Pažymėtina, kad importuotų prekių muitinė vertė buvo nustatinėjama pagal 74 straipsnio 2 dalį, paeiliui taikant kiekvieną punktą, tačiau pagal šiuos punktus dėl to, kad nebuvo galimybės pritaikyti tapačių ir panašių prekių muitinio įvertinimo metodo (nebuvo galimybės nustatyti, ar importuotos prekės tapačios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę, rūšį, lyginant su Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje esančiais duomenimis ir nebuvo galimybės nustatyti, ar prekės turi panašias savybes, ar atitinka jų kokybė rūšis, reputacija rinkoje) vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą (pareiškėja nepateikė duomenų nors buvo įpareigota Muitinės raštais juos pateikti) ir apskaičiuotosios vertės metodo. Dėl šių aukščiau išvardintų priežasčių – nesant galimybės nagrinėjamų prekių muitinę vertę nustatyti pagal Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalies a – d punktus, jų muitinė vertė buvo nustatyta pagal 74 straipsnio 3 dalį. Teismas sutinka su šiuo Muitinės ir Muitinės departamento vertinimu ir pažymi, kad, įvertinus visą pareiškėjos pateiktą medžiagą, buvo teisėtai ir pagrįstai pritaikyta Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalis. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjos skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja teigia ir tai, kad taikant Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies, o ne to paties kodekso 70 straipsnį, nepagrįstai ir neargumentuotai buvo ignoruoti pareiškėjos pateikti muitinę vertę pagrindžiantys įrodymai, tuo pažeidžiant CK įtvirtintą sutarties laisvės principą.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Muitinė vertino tik pareiškėjos pateiktus įrodymus specialiųjų muitų teisę reglamentuojančių normų taikymo apimtyje, o pareiškėjos pateiktų įrodymų CK vertinimo aspektu (kaip dokumentų, jų turiniui keliamų reikalavimų atitinkamiems sandoriams ar kt.) nevertino. Taigi darytina išvada, kad sutarties laisvės principas negalėjo būti pažeistas.

Pareiškėja skunde nurodė ir tai, kad Muitinė ignoravo pareiškėjos paaiškinime nurodytus argumentus, kad pareiškėja visada perka senų kolekcijų aprangą ir aksesuarus bei susitaria dėl bendros prekių kainos. Taip pat pažymėjo, kad pagal pardavėjo – Norvegijos įmonės „Scotch&Soda Retail Norway AS“ išrašytas sąskaitas (duomenys neskelbtini) (2018 m. gegužės 3 d.) ir (duomenys neskelbtini) (2018 m. liepos 24 d.) prekės yra senojo sezono kolekcijos, pardavimo pavyzdžiai, vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės, todėl pareiškėja susitarė dėl fiksuotos vieneto kainos, neatsižvelgiant į konkretų gaminio tipą.

Pažymėtina, kad Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, pateikdamas muitinei muitinės deklaraciją, prisiima atsakomybę už deklaracijoje pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą bei visų deklaraciją papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Muitinė išnagrinėjo pareiškėjos skundo nagrinėjimo metu Muitinės departamentui paaiškinime pateiktą informaciją ir su juo pateiktų etikečių nuotraukas. Muitinė pažymėjo, kad muitinio įforminimo metu prie tikrinamų EID pateiktuose dokumentuose (sąskaitose, prekių sąrašuose) nebuvo nurodytas prekių artikulas, pareiškėjos pateiktuose prekių pajamavimo orderiuose (be numerio, 2018 m. gegužės 14 d.; be numerio, 2018 m. rugpjūčio 1 d.) ir prekių pardavimo sąskaitoje (duomenys neskelbtini) prekės užpajamuotos ir parduotos nenurodant prekių artikulo, jas aprašant netiksliai ir neišsamiai – „apranga, aksesuarai, avalynė“, taip pat nebuvo nurodytas kiekvienos prekės pavadinimo aprašymas, prekės matavimo vienetas, kiekio ir vieneto kainos. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja pakavimo lapus su nurodytu prekių artikulu pateikė tik ginčo metu.

Muitinė pažymėjo ir tai, kad EID (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 31 langelyje deklaruotų prekių aprašymuose nebuvo nurodyta, jog prekės yra nukainotos, tikrinamų EID muitinio įforminimo metu pateiktose sąskaitose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) taip pat nėra duomenų, kad prekės yra ankstesnių sezonų kolekcijos, Norvegijos eksporto deklaracijos (duomenys neskelbtini) 31 langelyje prekių aprašyme taip pat nenurodyta, kad prekės yra senojo sezono prekės, pardavimo pavyzdžiai ar vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatuoja, kad Muitinė padarė teisingą išvadą, jog iš pareiškėjos pateiktų prekių ir jų etikečių nuotraukų bei išrašų iš internetinių puslapių nustatyti, ar tai yra tos pačios bendrovės EID (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) deklaruotos prekės Muitinei galimybės nebuvo. Taip pat sutiktina ir su tuo, kad Muitinei nebuvo galimybės nustatyti, kurios prekės yra senojo sezono kolekcijos prekės, pardavimo pavyzdžiai ar vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės. Pažymėtina, kad nei kartu su jau aukščiau minėtomis EID pateiktose sąskaitose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nei pakavimo lapuose nebuvo pateikti įrašai apie nekokybiškas prekes. Nebuvo žinoma ir tai, kuria preke tikrinamose EID deklaruotos nuotraukose nurodytos nekokybiškos prekės, nes nei prekių ir jų etikečių nuotraukose, nei internetiniuose puslapiuose nenurodytos parduodamų prekių kainos, todėl minėtų prekių ir jų etikečių nuotraukų, išrašų iš internetinių puslapių bei pakavimo lapų susieti su tikrinamomis EID pagal aukščiau minėtas sąskaitas deklaruotoms prekėms nebuvo galima. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundo argumentai, jog Muitinė ignoravo jos paaiškinime nurodytus argumentus bei tai, kad aukščiau minėtose sąskaitose nurodytos prekės yra senojo sezono kolekcijos prekės, pardavimo pavyzdžiai, vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pareiškėja skunde nurodo, kad visa įrodinėjimo dėl sandorio vertės našta jai buvo perkelta nepagrįstai.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus, mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, nepagrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

LVAT yra pasisakęs, kad mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014). Teismas konstatuoja, kad Muitinės padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos įrodymais, todėl buvo įvykdyta pareiga, numatyta MAĮ 67 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjos skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja skunde teigia, kad jos pateikti įrodymai buvo vertinami fragmentiškai, atsietai nuo jos verslo modelio ir visuotinės prekybos praktikos, taip pat visiškai nevertintos aplinkybės, jog pareiškėja į bylą pateikė visus įmanomus įrodymus ir paaiškinimus.

Teismas pažymi, kad pareiškėja prasidėjus patikrinimui ir pakartotiniam patikrinimui teikė papildomus įrodymus dėl ginčui aktualių importuotų prekių pobūdžio, kainų ir t. t. Pareiškėja teikė Olandijos įmonės „Scotch&Soda Retail B.V“ 2019 m. rugsėjo 23 d. raštą, kuriame buvo nurodyta, kad minėtos prekės yra senojo sezono prekės, pardavimo pavyzdžiai, vartotojų grąžintos nekokybiškos prekės. Tačiau pažymėtina, kad muitinio tikrinimo ir įforminimo metu nebuvo pateikti tam tikri dokumentai, o prekės ginčui aktualiose deklaracijose deklaranto nebuvo taip aprašytos, kaip nurodoma minėtame rašte. Pažymėtina ir tai, kad minėtas raštas buvo pateiktas jau prasidėjus supaprastintam mokestiniam patikrinimui.

LVAT yra pasisakęs, kad siekiant objektyvaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo tokie vėliau pateikti įrodymai turi būti atidžiai įvertinti ir turi būti išsiaiškinta, dėl kokių priežasčių jie buvo pateikti ne iš karto, o po tam tikro laiko. Be abejonės, tokį įrodymų pateikimo uždelsimą gali nulemti objektyvios priežastys, tačiau taip pat toks vėlesnis įrodymų pateikimas gali reikšti ir mokesčių mokėtojo bandymą, žinant nustatytus jo mokesčių nesumokėjimo faktus, sudaryti jo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti mokestinių prievolių vykdymo (LVAT 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-1067-06).

Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta objektyvių priežasčių, kurios galėjo lemti vėlesnį dokumentų (įrodymų pateikimą). Darytina išvada, kad pareiškėja teikė minėtą dokumentą ne siekdama patvirtinti iš tikrųjų buvusius faktus, o siekdama sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, teismas šiuos pareiškėjos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjos manymu, Muitinės departamento sprendime išdėstyti teiginiai dėl skirtingą komercinę vertę turinčių prekių turi būti vertinami kritiškai, nes byloje nėra jokių duomenų apie minėtą sprendimą rengusio specialisto patirtį, kompetenciją ar išsilavinimą verslo srityje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipia dėmesį, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Muitinės departamento, o ne, kaip teigia pareiškėja, Muitinėje dirbančio specialisto, jis pasirašytas Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo, atliekančio generalinio direktoriaus funkcijas, J. M.. Pažymėtina, kad ESTT yra nurodęs, kad sandorio vertė turi atsispindėti realią importuojamų prekių ekonominę vertę ir kad muitinė gali nepatvirtinti deklaruotos vertės, jeigu išlieka abejonės po to, kai ji paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir suteikė asmeniui galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės (2013 m. gruodžio 12 d. C-116/12; 2016 m. birželio 16 d. C-291/15). Teismas konstatuoja, kad pareiškėjos argumentai, kad Muitinės departamento Sprendime išdėstyti teiginiai turi būti vertinami kritiškai yra niekuo nepagrįsti, prieštaraujantys aukščiau išdėstytiems argumentams, todėl atmestini.

LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2020 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-291-822/2020).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiama Muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitos dalis ir Muitinės departamento Sprendimas yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl laikytini pagrįstais ir teisėtais. Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų, kuriais remiantis būtų galima naikinti ginčijamus sprendimus, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atmetus pareiškėjos skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Brand Club“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė