Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2008-06-25 · Administracinė byla Nr. I-7867-473/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-25
Bylos Nr.
I-7867-473/2007
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Orthoservice“
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamam Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Advokatai
Gintaras Balčiūnas, Rūta Čilinskaitė
Kategorijos
  • 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 981/2008Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.1; 15.2.1.2; 15.2.2; 15.2.3.1; 15.2.3.2; 6.8
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS(S)LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. birželio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio,

sekretoriaujant Indrei Mikaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams Gediminui Kostkevičiui ir advokatei Rūtai Čilinskaitei,atsakovo atstovams Airai Mečėjienei ir advokatui Gintarui Balčiūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Orthoservice“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Orthoservice“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Baltic Orthoservice“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Baltic Orthoservice“, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 3 – 8), kurį patikslino (T 2, b. l. 2 – 9, 36 – 37), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti, jog atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Valstybinė ligonių kasa), vykdydamas gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis paslaugų pirkimą 2004 m., nesilaikė pirkimo skaidrumo ir pirkime dalyvavusių tiekėjų nediskriminavimo teisinių principų, todėl grubiai pažeidė jo teisę į teisingą konkursą ir konstitucinį teisėtų lūkesčių principą; 2) pripažinti, jog atsakovas Valstybinė ligonių kasa, vykdydamas gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis paslaugų pirkimą 2004 m., privalėjo vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, tačiau jomis nesivadovavo, todėl pažeidė jo teisę į tai, kad pirkimas būtų vykdomas Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, bei konstitucinius teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus; 3) pripažinti neteisėtu atsakovo Valstybinės ligonių kasos atsisakymą sudaryti sutartį su juo dėl UAB ,,Baltic Orthoservice“ dalyvavimo aprūpinant gyventojus ortopedijos technikos priemonėmis iš 2004 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 518 906,14 Lt turtinės žalos, atsiradusios dėl atsakovo Valstybinės ligonių kasos neteisėtų veiksmų, atlyginimą; 5) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 245 288 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo Valstybinės ligonių kasos direktorius 2004 m. sausio 27 d. pasirašė įsakymą Nr. 1K-11 ,,Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“, kuris buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2004 m. vasario 6 d. Vadovaujantis šiuo aktu, 2004 m. privačioms įmonėms, gaminančioms, pritaikančioms ar išduodančioms ortopedijos technikos priemones, buvo skirstomos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšos. Pareiškėjo nuomone, šis įsakymas yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo, Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo bei Konkurencijos įstatymo nuostatas. Šio įsakymo pagrindu sudaryta komisija svarstė įmonių, tarp jų ir UAB „Baltic Orthoservice“, paraiškas dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų skyrimo ir teikė rekomendacijas Valstybinės ligonių kasos direktoriui. Pareiškėjas teigė, kad Valstybinė ligonių kasa nepagrįstai, ignoruodama aukštesnės galios teisės akto (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. V-1) nuostatas, atsisakė sudaryti sutartį dėl jo dalyvavimo aprūpinant gyventojus ortopedijos technikos priemonėmis iš 2004 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Paaiškino, kad 2004 m. vasario 13 d. pateikė šiam atsakovui paraišką dėl dalyvavimo skirstant Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas. Atsakovas ir su kitomis įmonėmis, gaminančiomis ortopedijos technikos priemones arba tiekiančiomis jas iš kitų valstybių, nesudarė sutarčių, pažeisdamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1 patvirtintos Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos (toliau – Laikinoji tvarka) 5 punkto nuostatą. Atsakovas 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1K-13 nustatė, kad 2004 m. pirmąjį ketvirtį įmonės, kurios 2003 m. buvo pasirašiusios sutartis su Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija), gali priimti užsakymus ir išduoti gaminių gyventojams, neviršydamos 3/12 praėjusiais metais sutartyje nustatytos sumos. Ši biudžeto lėšų skirstymo sistema buvo tęsiama ir jau po atsakovo sudarytos komisijos išvadų pateikimo 2004 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1K-34, 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1K-49, 2004 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1K-61. Šie įsakymai, pažeidžiant nustatytą tvarką, nebuvo skelbiami „Valstybės žiniose“, todėl jam apie tokią sistemą nebuvo žinoma. Nurodė, kad, nesulaukęs jokios reakcijos į 2004 m. vasario 13 d. atsakovui pateiktą paraišką bei negavęs konkretaus atsakymo į 2004 m. vasario 17 d. pateiktą pretenziją, pakartotinai kreipėsi dėl sutarties sudarymo 2004 m. spalio 18 d. prašymu. Atsakovas 2004 m. gruodžio 24 d. raštu informavo, kad yra rengiamas atitinkamas įsakymas, kuris bus paskelbtas „Valstybės žiniose“, ir nurodė, jog įmonėms bus suteikta pakankamai laiko reikalingiems dokumentams pateikti. Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 1K-30 buvo patvirtinti reikalavimai įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2005 m. (įsakymo 3.2 punktas). Teigė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų neteko galimybės dalyvauti Privalomojo sveikatos draudimo fondo 2004 m. biudžeto lėšų paskirstymo procedūroje. Jam, pažeidžiant teisės aktų nuostatas, buvo neteikiama informacija apie jį dominančius lėšų skyrimo ir sutarčių sudarymo klausimus, ir tai yra konstatuota Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. balandžio 19 d. bei 2005 m. gegužės 20 d. sprendimuose. Pareiškėjo manymu, skelbdama 21 364 000 Lt vertės paslaugų pirkimą ir sudarydama sutartis su įmonėmis dėl lėšų paskirstymo, Valstybinė ligonių kasa turėjo vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis. Teigė, kad Valstybinė ligonių kasa, vykdydama gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis paslaugų pirkimus, neužtikrino vykdomo pirkimo skaidrumo, pirkime dalyvaujančių tiekėjų nediskriminavimo principų, grubiai pažeisdama Viešųjų pirkimų įstatymo, 1992 m. birželio 18 d. Tarybos Direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – 1992 m. birželio 18 d. Tarybos Direktyva 92/50/EEB), 1993 m. birželio 14 d. Tarybos Direktyvos 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – 1993 m. birželio 14 d. Tarybos Direktyva 93/36/EEB) nuostatas, reglamentuojančias valstybinio administravimo sistemai priklausančių perkančiųjų organizacijų vykdomų pirkimų procedūras. Kadangi Valstybinė ligonių kasa Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas skirstė nesivadovaudama objektyviais kriterijais, viešumo bei skaidrumo principais, jos veiksmai prieštarauja ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio normai. Atsakovo sudarytos komisijos vykdyto įmonių paraiškų svarstymo rezultatai nebuvo viešai paskelbti ir nebuvo aišku, kokį sprendimą atsakovas priėmė dėl 2004 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1K-11 paskelbto paraiškų teikimo. Pabrėžė, kad nebuvo informuotas apie konkurso rezultatus, todėl negalėjo pareikalauti konkurso rezultatų peržiūros. Jis buvo diskriminuojamas, susidarė nepalankios konkurencijos sąlygos, nes gyventojai, pageidaujantys, kad už jų įsigytas ortopedijos technikos priemones būtų kompensuojama, negali kreiptis į įmonę, dėl to ji praranda potencialius užsakovus bei pajamas. Nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam padaryta 518 906,14 Lt materialinė žala. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė ir didelę neturtinę žalą, kuri pasireiškė įmonės reputacijos pablogėjimu tarp pacientų bei gydytojų. Pateikdami pacientams informaciją, kurioje įmonėje jiems gali būti pagaminta reikalinga ortopedijos technikos priemonė, gydytojai nežinojo, kad įmonėje aptarnaujant pacientus jiems bus sudarytos nevienodos finansinės aptarnavimo sąlygos ir, apie tai iš anksto neįspėję savo pacientų, juos suklaidino. Dėl to, jog UAB „Baltic Orthoservice“ nedalyvauja iš Lietuvos valstybės biudžeto finansuojamose programose, pablogėjo ir jos įvaizdis tarp užsienio partnerių ir galimų užsakovų.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė ligonių kasa atsiliepime į skundą (T 1, b. l. 36 – 40; T 2, b. l. 15 – 22, 25 – 32, 43 – 46) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Valstybinė ligonių kasa nurodė, kad Laikinoji tvarka pradėta taikyti, netekus galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimui Nr. 430 ,,Dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos technika kompensavimo tvarkos“, t. y. nuo 2004 m. vasario 4 d. Atkreipė dėmesį į tai, kad paminėta tvarka yra laikina. Ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkcija iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reguliavimo srities sveikatos sistemos reguliavimo sričiai perduota tik nuo 2004 m. sausio 1 d. Iki tol minėtoje srityje galioję teisės aktai buvo taikomi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vykdant ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkciją. Pažymėjo, kad, galiojant laikinai gyventojų aprūpinimo ortopedijos priemonėmis kompensavimo tvarkai ir kol nepriimti nauji šią sritį reglamentuojantys teisės aktai, neturėjo teisinio pagrindo imtis atitinkamų veiksmų (sudaryti ilgalaikių paslaugų teikimo sutarčių, taikyti kitus kompensavimo principus ir pagrindus ir kt.). Siekiant apginti pacientų interesus ir neatidėliotinai spręsti jų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis klausimą, kartu su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – Sveikatos apsaugos ministerija) ėmėsi būtinojo reikalingumo ir priėmė sprendimą nekeisti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasirinkto kompensavimo modelio ir jo taikymą pratęsti iki 2005 m. birželio 30 d., t. y. iki bus parengta nauja gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis tvarka. Nurodė, kad sutartys 2004 m. II pusmetį (pereinamuoju laikotarpiu) buvo pasirašomos tuo pačiu principu – siekiant užtikrinti buvusios tvarkos (galiojusios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje) pereinamumą. Pažymėjo, jog tuo metu ėmėsi iniciatyvos parengti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą, kuriame būtų numatyti nauji reikalavimai įmonėms, siekiančioms sudaryti sutartis. Apie naujų reikalavimų rengimą buvo informuotas ir pareiškėjas 2004 m. gruodžio 24 d. raštu Nr. 4K-40-4364. Nurodė, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas kompensuoja ortopedijos technikos priemonių ir jų pritaikymo paslaugų išlaidas konkrečiam pacientui (apdraustajam), o ne skirsto lėšas šiuos gaminius ir jų pritaikymo paslaugas teikiantiems subjektams – ortopedijos įmonėms. Pažymėjo, kad toks mechanizmas, kai ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidas kompensuoja ne konkrečiam pacientui (apdraustajam), o šias paslaugas pacientui suteikusiai ortopedijos įmonei, taikomas siekiant pritaikyti sveikatos draudimo sistemoje taikomą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų administravimo mechanizmą. Teigė, kad kompensavimas už ortopedijos technikos priemones nėra viešasis pirkimas pagal Viešųjų pirkimų įstatymo prasmę. Kompensavimo santykiai savo esme yra visiškai skirtingi nei pirkimo santykiai pagal Viešųjų pirkimų įstatymą. Pažymėjo, kad pareiškėjas klaidina teismą, nurodydamas, jog pirkimo konkurso rezultatai nebuvo viešai paskelbti ir jis nebuvo informuotas apie konkurso rezultatus, kadangi painioja viešąjį pirkimą su paciento turėtų išlaidų kompensavimu. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Valstybinė ligonių kasa pažeidė Europos Bendrijų steigimo sutartyje įtvirtintus fundamentalius teisės principus ir 1992 m. birželio 18 d. Tarybos Direktyvos 92/50/EEB bei 1993 m. birželio 14 d. Tarybos Direktyvos 93/36/EEB nuostatas. Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2004 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 1K-11, nustačiusio reikalavimus įmonėms, pageidaujančioms vykdyti gyventojų aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis 2004 m., priėmimo ir įsigaliojimo dieną pareiškėjo nurodyti teisės Europos Sąjungos aktai Lietuvos Respublikos teritorijoje negaliojo. Teigė, kad nepažeidė Konkurencijos įstatymo, nes sudarė visoms įmonėms vienodas sąlygas, neišskirdama ir nenustatydama skirtingų kriterijų skirtingoms įmonėms. Reikalavimai ortopedijos technikos priemones gaminančioms ir pacientams jas pritaikančioms įmonėms neriboja galimybės pacientui rinktis paslaugų teikėjo ir gauti aukštesnės kokybės paslaugų, t. y. pacientai galėjo rinktis bet kurią iš dešimties ortopedijos įmonių, esančių skirtinguose Lietuvos miestuose. Ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidos 2004 m. buvo kompensuojamas ne visiems apdraustiesiems, o tik toms pacientų grupėms, kurios buvo nurodytos Laikinosios tvarkos 9 – 11 punktuose (pirmosios redakcijos) arba 17 – 19 punktuose (naujos redakcijos). Kitiems apdraustiesiems šios priemonės nekompensuojamos, ir jas jie gali įsigyti savo lėšomis, todėl pareiškėjas (kaip ir kitos ortopedijos įmonės) turėjo ir turi visas sąlygas prekiauti savo produkcija. Nurodė, kad visiškai neaiškūs pareiškėjo pateikti žalos apskaičiavimo principai ir nepagrįsti pareiškėjo patirtos žalos dydžiai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 1 d. sprendimu (T 3, b. l. 58 – 65) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad atsakovo sudarytos komisijos pasiūlymams teikti vykdytas paraiškų svarstymas negali būti laikomas pirkimu pagal Viešųjų pirkimų įstatymo prasmę, nes specialių lėšų paskirstymą reglamentavo kiti teisės aktai, kuriais remiantis ir buvo paskirstytos lėšos. Teismas pažymėjo, jog įgyvendindamas Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatą, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2004 m. sausio 6 d. priėmė įsakymą Nr. V-1, kuriuo patvirtino Laikinąją tvarką. Teismas nustatė, kad Valstybinės ligonių kasos direktorius 2004 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1K-11 ,,Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ (atkreipė dėmesį, kad šio įsakymo 2.2 ir 2.3 punktus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. liepos 25 d. sprendimu pripažino prieštaraujančiais Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktui) sudarė Komisiją pasiūlymams teikti dėl lėšų paskirstymo įmonėms bei pavedė šiai komisijai iki vasario 15 dienos parengti siūlymus dėl lėšų paskirstymo įmonėms. Šiuo įsakymu taip pat nustatyti reikalavimai įmonėms, pretenduojančioms gauti biudžeto lėšas, bei 5 dienų terminas, per kurį įmonės privalo pateikti paraiškas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas 2004 m. vasario 13 d. pateikė atsakovui paraišką, išreikšdamas savo norą dalyvauti atrankoje. Komisija, 2004 m. vasario 17 d. posėdyje preliminariai išnagrinėjusi pareiškėjo paraišką, nustatė, kad įmonė neatitinka aukščiau paminėtuose įsakymo punktuose nustatytų įmonėms keliamų reikalavimų. Pareiškėjas 2004 m. vasario 17 d pateikė pretenziją atsakovui, kurioje išreiškė savo nepasitenkinimą dėl 2004 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1K-11 reglamentuoto paslaugų pirkimo organizavimo ir nepagrįstų reikalavimų konkurse dalyvaujančioms įmonėms kėlimo. Atsakovas 2004 m. kovo 29 d. raštu atsakė į pareiškėjo pretenziją, kurią šis gavo 2004 m. balandžio 1 d., nurodydamas, kad paminėtas įsakymas atitinka teisės aktuose nustatytus formos ir turinio reikalavimus, tačiau neinformavo pareiškėjo apie 2004 m. vasario 17 d. Komisijos pasiūlymams teikti posėdžio rezultatus. Teismas pabrėžė, kad atsakovas pripažino, jog neinformavo pareiškėjo apie tai, kad 2004 m. vasario 17 d. Komisijos pasiūlymams teikti posėdyje buvo nutarta, jog įmonė neatitinka keliamų reikalavimų. Atsakovas teigė, kad apsisprendė nevykdyti įmonių atrankos pagal minėtą 2004 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. 1K-11, kadangi privalėjo vykdyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. V-747/A1-214, kuriuo 2004 m. buvo nustatytas ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkcijos perdavimo pereinamasis laikotarpis, o taip pat 2004 m. vasario 2 d. jo priimtą įsakymą Nr. 1K-13, kuriuo buvo nustatyta pratęsti sutartis su įmonėmis. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio nuostatomis, padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo realizuoti savo teisę į teisminę gynybą per du mėnesius nuo tada, kai negavo atsakymo dėl 2004 m. vasario 13 d. pateiktos paraiškos vertinimo (t. y. iki 2004 m. balandžio 13 d.), arba nuo tada, kai gavo atsakymą į 2004 m. vasario 7 d. pateiktą pretenziją (t. y. iki 2004 m. gegužės 1 d.). Pareiškėjas nepasinaudojo šia savo teise. Iš pareiškėjo 2004 m. vasario 7 d. pateiktos pretenzijos matyti, kad jis nesutiko su atsakovo 2004 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1K-11 nustatyta atrankos tvarka ir procedūromis, kurios buvo taikomos priimant jo paraišką, tačiau neskundė minėtų teisės aktų, nesikreipė į Sveikatos apsaugos ministeriją ar kitas suinteresuotas institucijas, prašydamas sureguliuoti, jo manymu, neteisingą teisinį reguliavimą. Tai, kad pareiškėjas iškart po paraiškos pateikimo (2004 m. vasario 13 d.) nesirūpino tolesne atrankos proceso eiga, nesidomėjo rezultatais ir tik praėjus 8 mėnesiams (2004 m. spalio 18 d.) pakartotinai kreipėsi su prašymu, teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nebuvo nuoseklus siekdamas savo teisių gynimo, nesirūpino šių teisių užtikrinimu. Teismas pažymėjo, kad laikotarpis nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-747/A1-214 įgaliotų institucijų buvo apibrėžtas kaip ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkcijos perdavimo pereinamasis laikotarpis (2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-958/A1-298 laikotarpis pratęstas iki 2005 m. birželio 30 d.). Šiuo laikotarpiu buvo vykdomas minėtų funkcijų administravimo perdavimas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos į Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijos sritį. Pereinamuoju laikotarpiu atsakovas nesudarinėjo naujų sutarčių su įmonėmis, o tik pratęsdavo senas, jau sudarytas prieš pereinamojo laikotarpio pradžią. 2004 m. vasario 17 d. Komisijos pasiūlymams teikti posėdyje buvo priimti pasiūlymai (tarp jų ir pareiškėjui nenaudingas pasiūlymas) dėl įmonių atitikimo keliamiems reikalavimams, tačiau šie pasiūlymai nebuvo įgyvendinti, jų pagrindu atsakovo direktorius 2004 m. nepriėmė sprendimo sudaryti naujas sutartis ir jų nesudarė nei su viena iš Komisijos pasiūlymams teikti atrinktų įmonių. Įmonėms, gaminančioms ortopedines priemones arba teikiančiose jas iš kitų valstybių buvo kompensuojama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. V-747/A1-214, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. V-958/A1-298 ir 2004 m. vasario 2 d. atsakovo priimtą įsakymą Nr. 1K-13, kurių pareiškėjas neginčijo. Atsakovo pasirinktas būdas dėl sutarčių pratęsimo nebuvo apskųstas suinteresuotų asmenų, pareiškėjas skundų dėl to taip pat nepateikė. Teismas konstatavo, kad 2004 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. 1K-11 nebuvo vykdomas ir įgyvendinimas, todėl negalėjo sukelti pareiškėjui nei teisinių, nei faktinių pasekmių ir nepažeidė jo teisėtų interesų. Dėl sutarties gauti kompensavimą už ortopedijos technikos priemones sudarymo pareiškėjas į atsakovą kreipėsi 2004 m. spalio 18 d., t. y. kai jau buvo išskirstytos numatytos valstybės biudžeto lėšos 2004 m., remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-958/A1-298 ir 2004 m. vasario 2 d. atsakovo priimtu įsakymu Nr. 1K-13. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas negalėjo patenkinti pareiškėjo prašymo, todėl tinkamai atsakė į jo prašymą, pateikdamas 2004 m. gruodžio 24 d. atsakymą. Atsakovo kaltė ginčijamu atveju nenustatyta, todėl jo atsisakymas sudaryti sutartį su pareiškėju dėl bendrovės dalyvavimo aprūpinant gyventojus ortopedijos techninėmis priemonėmis iš 2004 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų negali būti laikomas neteisėtu. Teismas, spręsdamas bylą, atsižvelgė į Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalis, 6.250 straipsnio 1, 2 dalis, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsnius. Teismas pažymėjo, jog turtinę ir su ja susijusią neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo teisei priešingų veiksmų, išvardintų pirmame, antrame ir trečiame skundo reikalavimuose. Tačiau teismui nenustačius atsakovo veiksmų neteisėtumo, taip pat pripažinus, kad skundžiamuose atsakovo veiksmuose nėra viešojo administravimo subjekto kaltės, nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, taigi ir pagrindo atsirasti valstybės civilinei atsakomybei (CK 6.271 str. 4 d.), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir su ja susijusią neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 69 – 79) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, atmesdamas skundą, privalėjo pateikti motyvus dėl jo argumentų, susijusių su Viešųjų pirkimų įstatymo taikymu, nepagrįstumo. Teismas paminėjo vienintelę įstatymo normą – Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kurioje nenurodyta, jog valstybės paramai ortopedijos technikos priemonėms įsigyti netaikomas Viešųjų pirkimų įstatymas.

2. Teismas atmetė jo skundą kaip nepagrįstą ir nenutraukė bylos, vadinasi, teismas pripažino, kad jis į teismą kreipėsi laiku. Todėl neaišku, kodėl sprendime nurodomi argumentai dėl praleisto termino.

3. Teismo pozicija dėl teisinio reguliavimo trūkumų yra ypatingai novatoriška. Vien pateikdamas 2004 m. vasario 17 d. pretenziją, kurioje nurodė Valstybinės ligonių kasos vykdomos procedūros trūkumus, jau išreiškė savo pilietišką poziciją. Pasinaudojo ABTĮ 111 straipsnyje numatyta teise pateikti prašymą dėl Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymo, kuris nėra individualus administracinis aktas, teisėtumo individualioje byloje.

4. Jokie įgaliotų institucijų nustatyti pereinamieji laikotarpiai nesudaro pagrindo viešojo administravimo institucijai nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų. Pagal analogiją taikant Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio normas, Valstybinė ligonių kasa privalėjo sudaryti sutartis pirmiausia vadovaudamasi CK ir kitais įstatymais, o ne poįstatyminiais teisės aktais. Teismas sprendė bylą ne pagal įstatymus, o pirmenybę suteikė atsakovo neteisėtai nustatytai lėšų skirstymo praktikai.

5. Tai, kad atsakovas pažeidė savo paties priimtą ir galiojantį teisės aktą, negali būti pagrindas atmesti jo reikalavimus, kylančius iš netinkamo šiame teisės akte numatytų procedūrų vykdymo. Nors Valstybinės ligonių kasos direktorius nevykdė savo paties nustatytos lėšų paskirstymo procedūros, tačiau jo konkurentai šias lėšas gavo. Teismas privalėjo įvertinti, ar šios lėšos buvo paskirstytos pagal įstatymus.

6. Jo teisės buvo pažeistos dėl to, kad atsakovas nesudarė su juo sutarties, vadovaudamasis būtent Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2004 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1K-11. Šis įsakymas tiesiogiai sukėlė jam neigiamas pasekmes. Tai, kad jis pateikė pakartotinį prašymą, remdamasis po pirmosios paraiškos pateikimo priimtu teisės aktu, neatleido atsakovo nuo pareigos paskirstyti 2004 m. skirtas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas pagal įstatymų reikalavimus.

7. Atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal Viešojo administravimo įstatyme numatytus principus, Viešųjų pirkimų įstatymą ir Konkurencijos įstatymą. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartį.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė ligonių kasa atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 88 – 92) prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas pateikė motyvus, kodėl ginčo situacijoje Viešųjų pirkimų įstatymas neturi būti taikomas. Teismas išsamiai aptarė, kokie teisės aktai reglamentavo ortopedijos technikos priemonių kompensavimo iš valstybės biudžeto bei šių biudžeto lėšų skirstymo klausimus.

2. Teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjas dėl 2004 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 1K-11 teisėtumo galėjo kreiptis žymiai anksčiau, t. y. kai gavo jį netenkinančius atsakymus bei kai nesulaukė atsakymo į pateiktą paraišką. Teismo išvada, jog pareiškėjas nepakankamai rūpinosi savo teisių gynimu, yra pagrįsta.

3. Teismas pagrįstai vadovavosi tais teisės aktais, kurie reguliavo ginčo santykį, ir neturėjo jokio teisinio pagrindo šių aktų netaikyti bei vadovautis kitais teisės aktais, kurie šiam teisiniam santykiui netaikytini.

4. 2004 m. vasario 27 d. komisijos posėdyje priimti pasiūlymai nebuvo realizuoti, todėl 2004 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. 1K-11 pareiškėjo teisių nepažeidė. Pareiškėjas neskundė sutarčių pratęsimo pereinamuoju laikotarpiu tvarkos.

5. Veikė pagal galiojančius teisės aktus, t. y. teisėtai, todėl nenustačius jo kaltės nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Taip pat nėra ir kitų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, numatytų CK 6.246 – 6.249 straipsniuose.

Žemesnės instancijos teismas

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 14 d. nutartimi perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimo spragas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas ir tokio pažeidimo (jį nustačius) teisinės pasekmės skundą padavusiam asmeniui (pareiškėjui), t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, ar šios teisės (interesai) teismo gali būti apginti ta prasme, kad (nustačius skunde nurodytų teisių pažeidimo faktą) jos gali būti teismo atkurtos ir asmuo (pareiškėjas) galėtų jomis pasinaudoti po (jam palankaus) teismo sprendimo priėmimo.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jame nurodyti keturi reikalavimai. Tai - reikalavimai pripažinti atsakovo (Valstybinės ligonių kasos) veiksmų (vykdant gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis paslaugų pirkimą 2004 m.) neteisėtumą ir tuo pačiu jo (pareiškėjo) teisės dalyvauti teikiant tokį aprūpinimą pažeidimo faktą bei (eilės tvarka) ketvirtasis reikalavimas priteisti iš atsakovo (Lietuvos valstybės) jo nurodytas pinigų sumas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui. Kolegija pažymi, kad paminėti pirmieji trys reikalavimai yra nukreipti į fakto konstatavimą, t. y. jų patenkinimas (atsižvelgiant į tai, kad skunde kalbama apie teisinius santykius dėl 2004 m. sveikatos draudimo fondo lėšų paskirstymo, kurie pasibaigė 2004 m. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas paduotas teismui 2005-04-27) nesukeltų pareiškėjui teisinių pasekmių administruojant minėtų lėšų paskirstymą, nes šie teisiniai santykiai (nurodytas biudžeto lėšų administravimas) pasibaigė negrįžtamai. Tai matyti ir iš paties pareiškėjo (ketvirto) reikalavimo dėl jo nurodytos žalos atlyginimo, kuris parodo pareiškėjo siekį apginti savo (tariamai) pažeistas teises žalos atlyginimo būdu. Todėl konstatuotina, kad ABTĮ taikymo požiūriu paminėti pirmieji trys pareiškėjo skundo reikalavimai negali būti laikomi savarankiškais administracinio skundo reikalavimais. Jų nagrinėjimas yra reikšmingas bylai tik reikalavimo dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo aspektu. Tai reiškia, kad pareiškėjo nurodytų atsakovo (Valstybinės ligonių kasos) tariamai padarytų teisės pažeidimų faktas gali turėti reikšmę ir teismo turėjo būti tiriamas tik CK 6.271 straipsnio taikymo prasme.

Kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą būtina vadovautis šia teisės norma, t. y. joje pateiktais civilinės (deliktinės) atsakomybės prielaidų (sąlygų) aiškinimais.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje straipsnio dalyje nurodyto „akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė (pagal šį straipsnį) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pastaroji straipsnio nuostata reiškia, kad civilinė (deliktinė) atsakomybė atsiranda tuo atveju, kai valstybės valdžios institucija pažeidė jai nustatytą privalomojo elgesio modelį, t. y. veikė pažeidusi atitinkamą jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, kurie tiesiogiai įpareigojo ją veikti kitokiu negu institucijos (jos darbuotojų) pasirinktu būdu.

Pareiškėjas nurodo, kad Valstybinė ligonių kasa, vykdydama teisinių santykių dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų paskirstymo valstybės paramai ortopedijos technikos priemonėms įsigyti, veikė neteisėtai. Todėl nagrinėjamojoje byloje yra būtina (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšminga) nustatyti, kokie teisės aktai reglamentavo nurodytus teisinius santykius (dėl 2004 m. minėto biudžeto lėšų paskirstymo), koks vaidmuo pagal juos buvo suteiktas atsakovui (Valstybinei ligonių kasai), t. y. kaip pagal šiuos teisės aktus privalėjo veikti Valstybinė ligonių kasa, taip pat išaiškinti, ar Valstybinė ligonių kasa šiuo atveju veikė nesilaikydama (pažeisdama) šių aktų jai nustatytus reikalavimus.

Materialinė, įstatymo pavidalu nustatyta teisės norma, reglamentavusi teisinius santykius dėl minėtų (2004 m.) biudžeto lėšų panaudojimo valstybės paramai ortopedijos technikos priemonėms įsigyti, buvo Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktas, kurioje nurodyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokama valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. (Pažymėtina, kad ši teisės norma įsigaliojo būtent nuo 2004-01-01, t. y. nuo šiai bylai aktualių metų pradžios). Iš šios teisės normos matyti, kad joje nustatytas bendras nurodytų biudžeto lėšų panaudojimo nurodytu tikslu (valstybės paramai ortopedijos technikos priemonėms įsigyti) principas, tačiau nėra nustatyta šios nuostatos realizavimo tvarka. Atsižvelgiant į blanketinį šios įstatymo normos pobūdį, konstatuotina, kad nurodytos valstybės paramos reglamentavimas (jos administravimas) buvo perduotas Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijai. Todėl, aiškinant šios paramos administravimo klausimus (Valstybinės ligonių kasos vaidmenį šiame administravime), būtina vadovautis šiais klausimais priimtais Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktais: Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkto pagrindu šios ministerijos kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija priimtu 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-747/A1-214, įsigaliojusiu nuo 2004 m. sausio 1 d. (toliau – Įsakymas Nr. V-747/A1-214), nuo 2004 m. vasario 4 d. įsigaliojusiu Sveikatos apsaugos ministerijos 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1 (toliau – Įsakymas Nr. V-1) bei nuo 2004 m. liepos 7 d. įsigaliojusiu Sveikatos apsaugos ministerijos 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-466 (toliau – Įsakymas Nr. V-466). Pažymėtina, kad pagal šios bylos situaciją, kalbant apie minėtą Valstybinės ligonių kasos 2004 m. sausio 27 d. įsakymą, reikšmingos yra tuo metu galiojusios tik Įsakymo Nr. V-747/A1-214 nuostatos.

Iš šio įsakymo matyti, kad juo buvo nustatytas ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkcijos perdavimo pereinamasis laikotarpis – nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. (kuris vėliau buvo pratęstas iki 2005-06-30) ir kad ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkcija šiuo pereinamuoju laikotarpiu buvo pavesta atsakovui (Valstybinei ligonių kasai).

Iš šio įsakymo taip pat matyti, kad juo buvo nurodyti teisės aktai, kuriais šis atsakovas buvo įpareigotas vadovautis (Sveikatos apsaugos ministro patvirtinta Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis laikinoji tvarka, Ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų iš valstybės biudžeto lėšų, bazinių kainų nustatymo laikinoji metodika bei Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002-04-19 įsakymu Nr. 58 „Dėl ortopedijos technikos priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš valstybės biudžeto lėšų, nomenklatūros sąrašo patvirtinimo“ patvirtintas Ortopedijos technikos priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš valstybės biudžeto lėšų, nomenklatūros sąrašas). Pažymėtina, kad šiame įsakyme paminėti laikinoji tvarka ir laikinoji metodika (patvirtinti Įsakymu Nr. V-1) įsigaliojo tik nuo 2004 m. vasario 4 d. Išvardintos Įsakymo Nr. V-747/A1-214 nuostatos leidžia konstatuoti, kad: 1) Valstybinė ligonių kasa privalėjo administruoti nurodytus ortopedijos technikos priemonių kompensavimo santykius, t. y. ABTĮ požiūriu tapo šių santykių viešojo administravimo subjektu; 2) šių santykių reglamentavimas (bylai aktualiu atitinkamų įmonių dalyvavimo šiame kompensavime aspektu) nebuvo šiuo įsakymu sureglamentuotas taip, kad Valstybinės ligonių kasai būtų aiškiai nustatytas privalomojo elgesio modelis, t. y. CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu iš Valstybinės ligonių kasos būtų galima reikalauti vienareikšmiškai aiškaus privalomojo elgesio modelio.

Iš Įsakymo Nr. V-1 matyti, kad juo patvirtintoje Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinojoje tvarkoje (kaip pažymėta aukščiau, įsigaliojusioje nuo 2004-02-04) yra bendrai suformuluotos nuorodos dėl sutarčių tarp minėtas technikos priemones gaminančių ar jas tiekiančių įmonių ir Valstybinės ligonių kasos sudarymo, tačiau nėra pateiktas joks tokių sutarčių sudarymo reglamentavimas ar minėtų įmonių pasirinkimo būdas (4, 6 p.). Tas pats pasakytina ir dėl Įsakymu Nr. V-1 patvirtinto Gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos aprašo (4, 6 p.). Esant tokiam teisiniam neapibrėžtumui, kolegijos manymu, CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu iš Valstybinės ligonių kasos taip pat nebuvo galima reikalauti vienareikšmiškai aiškaus privalomojo elgesio modelio.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodyto Viešųjų pirkimų įstatymo taikymo, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl minėtos valstybės paramos teikimo neatitinka viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sampratos, pateiktos CK 6.380 straipsnyje, nes, skirtingai nuo šiame straipsnyje pateikto viešojo pirkimo-pardavimo sutarties apibūdinimo, šie teisiniai santykiai skirti asmenų, kuriems tokia parama adresuota, o ne valstybės arba savivaldybės ar jų institucijų, įmonių, įstaigų bei organizacijų poreikiams tenkinti. Be to, kaip pažymėta aukščiau, minėtuose teisės aktuose, kuriais privalėjo vadovautis Valstybinės ligonių kasa, nėra jokių nuorodų į Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų taikymą. O įstatymų interpretavimas (jų pasirinkimas, taikymas pagal analogiją) CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme nepatenka į viešojo administravimo subjekto privalomąjį elgesio modelį.

Išvardinti argumentai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju nėra CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatytos būtinos sąlygos atlyginti pareiškėjui jo nurodytą (prašomą atlyginti) turtinę bei neturtinę žalą. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRoma Sabina AlimienėAnatolijus BaranovasStasys Gagys