Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2006-09-11 · Administracinė byla Nr. A-438-569-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2006-09-11
Bylos Nr.
A-438-569-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Algirdas Taminskas (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Sigita Rudėnaitė
Pareiškėjas
E.M., Z.M., A.K., Ž.M., J.L.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Klaipėdos teritorinei muitinei
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A8 – 569 /2006Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. rugsėjo 11 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,proceso dalyviams ir jų atstovams nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E.M., Z.M., A.K., Ž.M., J.L. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E.M., Z.M., A.K., Ž.M., J.L. prašymus atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Klaipėdos teritorinei muitinei dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybės tarnautojų veiksmais, atlyginimo

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymais ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir Klaipėdos teritorinės muitinės jiems padarytą turtinę žalą dėl neišmokėto atlyginimo dalies už laikotarpį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d. imtinai: E.M. 14477,85 Lt, Z.M. 16024,56 Lt, A.K. 17169,62 Lt, Ž.M. 11621,94 Lt, J.L. 18962,76 Lt.

Pareiškėjai nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr.686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų antrą pusmetį", Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo taisyklių", Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalies nuostata jiems nuo 2002 m. liepos l d. iki 2004 m. birželio 30 d. imtinai buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, nes jį apskaičiuojant buvo taikomas indeksavimas, todėl dėl ne nuo jų valios priklausančių priežasčių pareiškėjai patyrė žalą, buvo pažeista jų turtinė teisė. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnis).

Be to, pareiškėjų teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams" pripažinta, kad LR Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr.686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį" ir šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės prieštaravo bei Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr.53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" l ir 2 punktai ir šiuo nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio l ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio l daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kaip nurodė pareiškėjai, Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnis negali būti pagrindu siaurinamai aiškinant Konstitucijos 7 straipsnį, nes tai reikštų, kad įstatymas, nors ir prieštaraujantis Konstitucijai galioja. Be to šiame straipsnyje pasisakoma tik dėl įstatymo galiojimo į ateitį ir nepasisakoma dėl įstatymo negaliojimo teisinių pasekmių. Pareiškėjai išdėstė nuomonę, kad įstatymo negaliojimo atveju turėtų būti taikomos sandorių negaliojimą reglamentuojančios teisės normos (CK 1.78, 1.80, 1.8 straipsniai). Pareiškėjai pabrėžė, jog kreipėsi į Klaipėdos teritorinę muitinę, tačiau geruoju išmokėti dėl indeksacijos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (patirtą žalą) jiems buvo atsisakyta.

Šalies argumentai

Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovaujantis atsakovą Lietuvos Respubliką, nurodė, jog su pareiškėjų prašymų reikalavimais nesutinka ir prašo jų netenkinti.

Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos paaiškino, kad pareiškėjams darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas buvo taikomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr.686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų antrą pusmetį", 2003 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" nuostatomis. Konstituciniam teismui 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažinus, kad minėti Vyriausybės nutarimai prieštarauja konstitucijai, indeksavimas nebuvo taikomas. Taigi Klaipėdos teritorinės muitinės įsakymai dėl darbo užmokesčio nustatymo ir mokėjimo policijos pareigūnams atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teigimu, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodami šio akto nekonstitucingumu, jų veiksmai buvo teisėti, o žala pagal CK 6.271 straipsnį gali būti padaryta tik neteisėtais valstybės tarnautojų veiksmais.

Atsiliepimas

Klaipėdos teritorinė muitinė, atstovaujanti atsakovą Lietuvos Respubliką, atsiliepimuose į pareiškėjų prašymus nurodė, kad prašo juos atmesti. Paaiškino, kad Klaipėdos teritorinės muitinės darbuotojų turtinė teisė buvo pažeista dėl nepakankamo prievolės mokėti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto dydžio algą vykdymo ir finansavimo iš valstybės biudžeto. Šiuo atveju Klaipėdos teritorinė muitinė tik vykdė teisės aktus, kuriuos priėmė Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjų prašymus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas pabrėžė, jog Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėse buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį tais atvejais, kai valstybės ar savivaldybės institucijai nepakanka paskirtų lėšų valstybės tarnautojui darbo užmokesčiui mokėti, valstybės tarnautojams yra apskaičiuojamas - taikant indeksavimo koeficientą -mažesnis darbo užmokestis negu priklauso pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus ir jiems už jų atliktą darbą gali būti išmokėta tik dalis pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausančio darbo užmokesčio. Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nustatytas iš esmės toks pat valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo principas, koks nustatytas Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr.686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį" patvirtintose Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėse.

Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalimi, 2003 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr.53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių", kuriuo patvirtino Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles. Šiose taisyklėse vėl buvo nustatytas iš esmės toks pats valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo principas - taikant indeksavimo koeficientą, kuris taikomas, jeigu nustatytas valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui lėšų poreikis viršys Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, jog Klaipėdos teritorinėje muitinėje 2002-2004 metais trūkstant lėšų darbo užmokesčiui, Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko 2002 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 224, 2002 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 261, 2002 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 314, 2002 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 345, 2002 gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 376, 2002 m. gruodžio 21d. įsakymu Nr. 394, 2003 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. RŽ3-35, 2003 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. RŽ3-134, 2003 m. liepos 30 d. Nr. RŽ3-214, 2003 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. RŽ3-353, 2004 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. RŽ3-45, 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. RŽ3-226 buvo taikomi skirtingi indeksavimo koeficientai skaičiuojant valstybės tarnautojams darbo užmokestį. Klaipėdos teritorinės muitinės pažymos patvirtina, kad pareiškėjams dėl indeksavimo koeficiento taikymo nuo 2002 m. liepos l d. iki 2004 m. birželio 30 d. buvo neapskaičiuota ir neišmokėta atitinkama atlyginimo dalis.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog 2004 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su jais susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams" rezoliucinės dalies 8, 13 ir 14 punktais minėti teisės aktai pripažinti prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio l ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio l daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau, kaip nurodė teismas, įstatymų leidyboje galioja įstatymų teisėtumo prezumpcijos principas - įstatymas laikomas atitinkančiu Konstituciją iki tol, kol nebus pareikšta oficiali Konstitucinio teismo pozicija šiuo klausimu. Tai reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje ir konstitucinio teisėtumo garantas Lietuvoje yra Konstitucinis Teismas. Konstitucijos 102 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisęs aktą, motyvuojant šio akto nekonstitucingumu. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis teismas konstatavo, kad Klaipėdos teritorinės muitinės viršininkas 2002-2004 metų laikotarpiu taikydamas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimui indeksavimo koeficientus, veikė teisėtai, o įsakymai dėl indeksavimo koeficientų taikymo nėra panaikinti ar nuginčyti teismine tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio ketvirtoje dalyje nurodyta, jog neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendiniai nėra įvykdyti. Kaip nurodoma teismo sprendime, šiuo atveju Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo grindžiamas reikalavimas, įsigaliojo 2004 m. gruodžio 18 d., o pareiškėjams darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas taikant indeksavimo koeficientą iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo teisės aktų nuostatos dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo principo taikant indeksavimo koeficientą buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ne visas darbo užmokestis jiems buvo mokamas taip pat tik iki šio nutarimo įsigaliojimo. Ši aplinkybė patvirtinama pareiškėjų bei atsakovo atstovų paaiškinimais. Remiantis išdėstytu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatų teismas nagrinėjamoje byloje netaikė.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Klaipėdos teritorinė muitinė pareiškėjams darbo užmokestį mokėjo vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, todėl muitinės darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais, o esant teisėtiems veiksmams civilinė atsakomybė neatsiranda. CK 6.246 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlygintina tik įstatymų nustatytais atvejais. Galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenumatyta, t.y. įstatymų leidybai taikomas valstybės civilinės atsakomybės imunitetas.

III.

Apeliaciniais skundais pareiškėjai E.M., Z.M., A.K., Ž.M., J.L. prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus tenkinti. Apeliaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

1. Konstitucijos 107 straipsnio l dalies nuostata reiškia tai, jog oficialiai paskelbus Konstitucinio teismo sprendimą, nustatantį, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai, vėliau teismas spręsdamas konkrečią bylą neturi teisės taikyti prieštaraujantį Konstitucijai teisės aktą. Šioje byloje Klaipėdos apygardos administracinis teismas taikė prieštaraujantį Konstitucijai aktą, t. y. pažeidė imperatyvias (adresuotas teismui) nuostatas, numatytas Konstitucijos 107 straipsnio l dalyje, 110 straipsnio l dalyje. Tuo tarpu Konstitucijos 110 straipsnio l dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

2. Pareiškėjų nuomone, byloje yra pakankamai įrodymų, kad neteisėti veiksmai sukėlė jiems turtines pasekmes. Konstitucijos 30 straipsnio l dalyje nustatyta, kad asmuo, kuriuo konstitucinės teisės ar laisvės pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjų teigimu, jeigu pirmosios instancijos teismo pateikiamas teisės aiškinimas būtų pripažintas tinkamu, būtų paneigta asmens konstitucinė teisė į teisminę gynybą nuo neteisėtų valstybės veiksmų, numatyta ne tik Konstitucijoje, bet ir Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse, visų pirma, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Šiuo atveju Konstitucinio Teismo nutarimo ir pateiktų byloje įrodymų pagrindu Klaipėdos apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo konstatuota, kad nors pareiškėjų nuosavybės teisės pažeistos, tačiau nėra mechanizmo apginti jas, atstatyti pažeistas žmogaus teises.

3. Konstitucijos preambulėje konstatuota, kad Konstitucija yra priimama siekiant teisingos visuomenės. Konstitucijos 109 straipsnio l dalyje nustatyta, kad teismas vykdo teisingumą. Taigi teisingumo principas įtvirtintas Konstitucijoje, o teismas, pareiškėjų manymu, šioje byloje privalėjo teisingumą įvykdyti. Kaip nurodo pareiškėjai, šioje byloje konkuruoja vertybės - teisinės valstybės principas, demokratijos principas, asmens teisių pripažinimas kaip ypatingos vertybės, galimybės asmeniui gintis nuo neteisėtų valstybės veiksmų konkuruoja su ne itin reikšmingais valstybės materialiniais interesais, valstybės apsauga nuo jos pačios teisinio broko - prieštaraujančių Konstitucijai teisės aktų - pasekmių. Anot pareiškėjų, pirmosios vertybės yra reikšmingesnės, o pirmosios instancijos teismas, netinkamai pasirinkęs gintinas vertybes, šioje byloje neįvykdė teisingumo.

4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjų prašymuose buvo nurodyta, jog žala atsirado dėl neteisėtų antikonstitucinių Vyriausybės nutarimų priėmimo bei vykdymo. Teismas neįvertino esminio pareiškėjų prašymo pagrindo -Vyriausybės veiksmų teisėtumo priimant antikonstitucinius nutarimus. LR CK 6.271 straipsnis numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. 2004 m. gruodžio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams" įrodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį" ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" yra valdžios institucijos neteisėti aktai. O tai, pareiškėjų teigimu, reiškia, kad byloje įrodyti visi atsakovo civilinės atsakomybės pagrindai.

Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo pareiškėjų apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimus į apeliacinius skundus grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais bei motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse.

Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.

Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio l dalis, kuri nustato sutrumpintą (l mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos -nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų - nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą.

Taigi, valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas.

Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Byloje nustatyta, kad teisės aktai - Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1243 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo 53 l ir 2 punktai bei šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, kuriais remdamasi Klaipėdos teritorinė muitinė valstybės tarnautojams mokėjo tik dalį jiems priklausančio darbo užmokesčio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13d. nutarimu buvo pripažinti antikonstituciniais.

Tokiu būdu, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo Klaipėdos teritorinė muitinė galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą valstybės tarnautojams visa apimtimi.

Byloje reikalavimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateikti nepraleidus senaties terminų, o tai, kaip minėta, yra ta sąlyga, kuri įgalina ginčijamus atsakovo sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Apibendrinant kas pasakyta, darytina išvada, kad reikalavimai dėl neišmokėtosios darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįsti.

Iš pareiškėjų skundų teismui matyti, kad jų reikalavimo dalyką iš esmės sudaro reikalavimas priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Šiam reikalavimui pagrįsti nurodo faktinį skundo pagrindą – minėtų teisės normų antikonstitucinį pobūdį.

Tokiu būdu, šios aplinkybės ir sudaro pareiškėjų skundų pagrindus ir dalykus, o atitinkamų teisės normų pritaikymas skundo reikalavimui teisiškai pagrįsti, nėra susijęs su skundo pagrindo ir dalyko pakeitimu.

Dėl ko teismas, teisiškai vertindamas skundo pagrindą ir dalyką, nėra saistomas su pareiškėjo pateiktu teisiniu vertinimu. Iš bylos matyti, kad ginčas yra kilęs iš valstybės tarnybos teisinių santykių, kurių reguliavimo sritis yra glaudžiai susijusi su darbo teisiniais santykiais (Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis).

Civilinio kodekso 1.1. straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai, o Civilinio kodekso normos šiems santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.

Iš to kas pasakyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje kilusio ginčo teisiniams santykiams nepagrįstai taikė Civilinio kodekso normas, reguliuojančias žalos atlyginimo institutą, o tuo pačiu, nepagrįstai traktavo, jog tinkamu atsakovu byloje gali būti Lietuvos Respublikos valstybė.

Iš bylos matyti, kad atsakovu į bylą buvo įtraukta ir Klaipėdos teritorinė muitinė, kuri tiesiogiai ir vykdė antikonstitucinius teisės aktus, t.y. tiesiogiai neišmokėjo pareiškėjams visos darbo užmokesčio dalies (t.2, b.l. 163, 166).

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas, byloje priimant naują sprendimą, kuriuo tenkinami pareiškėjų skundai jiems priteisiant iš atsakovo – Klaipėdos teritorinės muitinės – neišmokėtas darbo užmokesčio dalis (ABTĮ 143 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjų E.M., Z.M., A.K., Ž.M., J.L. apeliacinius skundus tenkinti.

Iš Klaipėdos teritorinės muitinės priteisti: E.M. 14477,85 (keturiolika tūkstančių keturis šimtus septyniasdešimt septynis Lt aštuoniasdešimt penkis ct), Z.M. 16024,56 Lt (šešiolika tūkstančių dvidešimt keturis Lt penkiasdešimt šešis ct), A.K. 17169,62 Lt (septyniolika tūkstančių šimtą šešiasdešimt devynis Lt šešiasdešimt du ct), Ž.M. 11621,94 Lt (vienuolika tūkstančių šešis šimtus dvidešimt vieną Lt devyniasdešimt keturis ct), J.L. 18962,76 Lt (aštuoniolika tūkstančių devynis šimtus šešiasdešimt du Lt septyniasdešimt šešis ct).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas KlišauskasSigita RudėnaitėAlgirdas Taminskas