Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „flyLAL – Lithuanian airlines“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „flyLAL – Lithuanian airlines“ skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkarda skundą prašė atmesti (b. l. 22-24). Atsakovas paaiškino, kad ICAO konvencijos 9 priedo straipsniai, kuriais jis vadovavosi, yra ne rekomendacinio pobūdžio, o tarptautiniai standartai, taikytini visose ICAO narėse. Nuostatos, numatančios vežėjo atsakomybę, numatytos 2005 m. gegužės 19 d. Transporto veiklos pagrindų įstatymo papildymo įstatyme Nr. X-214. Jos perkeltos ne tik iš Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos, bet ir iš Tarybos 2001 m. birželio 28 d. direktyvos 2001/5 l/EB „Dėl konvencijos, įgyvendinančios 26 straipsnio nuostatus, papildymo". Šengeno įgyvendinimo konvencijos 26 straipsnio 1 dalies b punktas aiškiai nurodo, kad vežėjas, naudodamasis visomis reikiamomis priemonėmis, privalo įsitikinti, jog oro keliu gabenamas užsienietis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Susitariančių šalių teritoriją (tai yra atsakomybės pagrindas). Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Nagrinėjimu atveju pagal tarptautinius susitarimus, numatytus Reglamentu (EB) Nr. 539/2001 su pakeitimais, padarytais Reglamentais (EB) Nr. 2414/2001, Nr. 453/2003 ir Nr. 1932/2006 „Dėl bendro trečiųjų šalių, kurių piliečiai privalo turėti valstybių narių vizas, sąrašo patvirtinimo", Alžyro pilietis M.H. privalėjo turėti galiojantį dokumentą, kuris laikomas galiojančiu įvažiavimui į Lietuvos Respubliką tik su Lietuvos Respublikos įvažiavimo viza (vizos turėjimas šiam užsieniečiui buvo neatsiejama kelionės dokumento dalis, kurios neesant, jam neturėjo būti leista vykti prie valstybės sienos). Pažymėta, jog pagal Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo „Formalumų mažinimas" 3.40 punktą vežėjai keleivių įlaipinimo punkte privalo imtis priemonių, kad keleiviai turėtų visus patikrinimui būtinus dokumentus, o pagal 3.40.3 punktą susitariančios šalys ir vežėjai, kur tai įmanoma, turi bendradarbiauti, nustatant pasų ir vizų tinkamumą bei tikrumą.

II.

Teismas vadovavosi Transporto veiklos pagrindų įstatymu (toliau - TVPĮ), kuris reglamentuoja santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos transporto viešojo administravimo, vežėjų (operatorių) ir transporto infrastruktūros valdytojų veikla, valstybės pagalba plėtojant transporto infrastruktūrą ir jos valdymo bendraisiais principais, transporto infrastruktūros valdytojų teisiniu statusu, jų santykiais su transporto infrastruktūros savininkais bei naudotojais, visuomenės aptarnavimo įsipareigojimais, saugaus eismo užtikrinimu ir kitais su transporto veikla susijusiais santykiais. TVPĮ 20 straipsnio 1 dalis nustato, jog vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro transportu, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Konstatuota, jog tinkamas atsakomybėn traukiamas subjektas pagal šią normą yra vežėjas, šiuo atveju aviakompanija „flyLAL -Lithuanian Airlines Lietuvos avialinijos" (b. l. 29-36). Pripažinta, jog minėtoje teisės normoje nurodomo „kelionės dokumento" definicija, kelionės dokumento ar jį pakeičiančių (atstojančių) dokumentų sąrašas (baigtinis ar pavyzdinis) įstatyme neduoti. Kokie dokumentai reikalingi įvažiuoti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką, nustatyta įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - UTPĮ), 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr.562/2006, nustatančiame taisykles, reglamentuojančias asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekse (Šengeno sienų kodeksas). Ginčijamo pažeidimo padarymo metu galiojusios UTPĮ redakcijos 2 straipsnio 10 dalis kelionės dokumentą apibrėžė kaip užsienio valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą, skirtą vykti į užsienio valstybę bei pripažintą Lietuvos Respublikoje, o vizą kaip įklijos formos leidimą, įklijuojamą į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimą, suteikiantį teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną (2 str. 33 d.). Konstatuota, jog bendrąja prasme viza nėra atskiras dokumentas, kelionės dokumentas apima ir vizą, kai tokia kelionei reikalinga. Be to UTPĮ kelionės dokumentą nusako ne tik kaip piliečio pasą, bet ir kitą, jį atitinkantį dokumentą, skirtą vykti į užsienio valstybę. Atsižvelgus į tai, nedarytina išvada, jog UTPĮ vienaskaita pavartotas terminas „kelionės dokumentas" visais atvejais reiškia pasą, kuris yra pakankamas dokumentas išpildyti TVPĮ 20 straipsnio 1 dalies reikalavimas. Pažymėta, jog TVPĮ 20 straipsnis kalba apie kelionės dokumentus, t.y. ne tik pasą, bet ir kitus dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Kokius dokumentus turintis užsienietis įleidžiamas į šalį, numato UTPĮ 7 straipsnis, kuriame pasakyta, jog užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai: 1) turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip; 2) turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, arba turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) turi dokumentus, kuriuose nurodyta užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką ar buvimo joje tikslas ir sąlygos, turimos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje metu ar jų gavimo šaltinis, turimos lėšos grįžti į savo kilmės valstybę ar vykti tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją į kitą valstybę, taip pat dokumentą, patvirtinantį sveikatos draudimą, ir pareikalavus juos pateikia; 4) užsienietis nėra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą; 5) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Užsienietis neįleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, jeigu šių sąlygų neatitinka (8 str. 1 d. 1 p.), o atvykimas į Lietuvos Respubliką be galiojančio kelionės dokumento ir atitinkamo dokumento, suteikiančio teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, laikomas neteisėtu (10 str. 4 p.).

Pagal Reglamento 5 straipsnio 1 dalį ne ilgiau kaip tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį trunkančiam buvimui trečiųjų šalių piliečiams nustatoma (be kitų sąlygų) ir tokia atvykimo sąlyga - galiojančios vizos turėjimas, jei to reikalaujama pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001, nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorės sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi. Reglamento Nr.539/2001 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą. Šiame sąraše yra Alžyras, taigi, M.H., kirsdamas Lietuvos Respublikos sieną, privalėjo turėti vizą. TVPĮ 20 straipsnio 1 dalis numato, jog joje įtvirtintą pareigą vežėjai privalo užtikrinti, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, t.y., ją kirtus. Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikos valstybės siena - linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis Lietuvos Respublikos teritorijos ribas sausumoje, žemės gelmėse, oro erdvėje, vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ir jos gelmėse. Pareiškėjo teigimu, Alžyro pilietis nebuvo praėjęs pasienio kontrolės posto, todėl nelaikytina, kad jis kirto sieną ir pažeidė TVPĮ 20 straipsnio 1 dalį. Tačiau teismas, remdamasis Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje pateikta pasienio kontrolės punkto sąvoka (tarptautiniame oro uoste (aerodrome), atvirame tarptautinei laivybai jūrų ir upių (vidaus vandenų) uoste, geležinkelio stotyje ar prie automobilių kelio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įsteigta vieta, kurioje patikrinimą atlieka Valstybės sienos apsaugos tarnyba, muitinė ir kitos tam įgaliotos valstybės institucijos), konstatavo, jog valstybės sieną sausumoje galima pereiti tik po patikrinimo pasienio kontrolės punkte (5 str. 1 d.). Kadangi be vizos kelionės dokumentas pasas Lietuvoje negalioja, o Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje vežėjui nustatyta pareiga užtikrinti, kad keleivis turėtų kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus oro uosto užkardos pareigūno 2007 m. kovo 2 d. nutarime pagrįstai konstatuota, jog viza yra neatskiriama kelionės dokumento dalis, teisinių pagrindų naikinti skundžiamą nutarimą nėra.

Nurodyta, jog Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas teismų prašymus ištirti, ar kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų (pvz. Tabako kontrolės įstatymo) nuostatos, suvaržančios teismo galias, atsižvelgus į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga), vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, skirti mažesnę piniginę baudą, nei šiose nuostatose įtvirtintos griežtai apibrėžto dydžio piniginės baudos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, yra konstatavęs, jog toks reglamentavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, jog teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Teismas pažymėjo, jog įstatymuose nustatytos baudos ir jų sistema turi būti tokios, kad teismas, skirdamas nuobaudas, galėtų vykdyti teisingumą, o įstatyme įtvirtinti nediferencijuoti baudų dydžiai, kurių individualizuoti nėra galimybės, nesiderina su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo ir teisinės valstybės principais. Kolegija, vadovaudamasi teisės analogija (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 dalis), protingumo ir teisingumo principais, įvertinusi, jog byloje nėra įrodymų apie pareiškėjos anksčiau padarytus analogiškus pažeidimus, kad dėl pažeidimo valstybei jokių žalingų pasekmių neatsirado, paskirtą baudą sumažino.

III.

Kelionės dokumentų sąvoka, vartojama TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje, apelianto teigimu, negali būti aiškinama dokumentų pakankamumo aspektu. Priešingai, vadovaujantis minėtu įsakymu Nr. V-63/1V-174, įsakymu Nr. 1V-280A/-109 bei Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 straipsnio 1 dalimi, užsienietis turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir neturėdamas vizos. Viza ir kelionės dokumentas yra atskiri dokumentai, vizos nebuvimas užsieniečio pase nedaro užsieniečio paso negaliojančiu ir neatima iš jo teisės vykti į Lietuvą. Tačiau tam, kad užsienietis būtų įleistas į Lietuvos Respubliką, kertant valstybės sieną, jis privalo turėti ne tik kelionės dokumentą, vizą, bet ir dokumentus, kuriuose nurodyta užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką ar buvimo joje tikslas, sąlygos, turimos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje metu ar jų gavimo šaltinis, turimos lėšos grįžti į savo kilmės valstybę ar vykti tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją į kitą valstybę, taip pat dokumentą, patvirtinantį sveikatos draudimą. Tai numatyta Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnyje. Visi Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnyje paminėti dokumentai yra savarankiškos ir lygiavertės sąlygos užsieniečiui būti įleistam į Lietuvos Respubliką. Bent vienos iš šių sąlygų nebuvimas yra pagrindas atsisakyti įleisti užsienietį į Lietuvą (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 8 str. 1 d. 1 p.). Todėl teismo prezumpcija, jog viza yra kelionės dokumento dalis bei teiginys, jog TVPĮ 20 straipsnio 1 dalies normoje vartojama „kelionės dokumentų" sąvoka aiškintina pakankamumo aspektu, apelianto manymu, yra nepagrįsta.

Kadangi vežėjo reisu (oro transportu) užsienietis tik atvyksta į Lietuvos Respubliką iki valstybės sienos, o ne kerta Lietuvos Respublikos sieną (kirsti ar nekirsti valstybės sieną (per veikiančius pasienio kontrolės punktus) yra individualus užsieniečio sprendimas), įstatymas negali numatyti prievolės vežėjui tikrinti dokumentų daugiau nei jie būtini tam, kad užsienietis galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką (t.y. reikalauti iš keleivių daugiau nei jų paso ar kito galiojančio ir Lietuvoje pripažįstamo kelionės dokumento). Faktą, kad užsienietis nekirto valstybės sienos, patvirtina tai, kad Keleiviui nėra iškelta administracinė byla dėl neteisėto valstybės sienos kirtimo arba neteisėto atvykimo į Lietuvos Respubliką pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 205² ir 206 straipsnius.

Pažymima, jog tikrinti, ar užsienietis turi vizas ir kitus dokumentus, įvardintus Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte tam, kad užsieniečiui būtų leista kirsti valstybės sieną, turi atsakovas. Atsakovo išimtinė teisė tikrinti, ar užsienietis atitinka visas Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnyje nustatytas sąlygas, tam, kad jis būtų įleistas į Lietuvos Respubliką, yra įtvirtinta šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje bei 9 straipsnio 2 punkte, o taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 straipsnyje. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktai nesuteikia teisės vežėjui reikalauti iš užsieniečių pateikti vizas, santuokos liudijimus, sveikatos draudimus ar išrašus iš sąskaitų, kuriuos turi teisę išsireikalauti iš užsieniečio atsakovas pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 straipsnį. Minėti teisės aktai taip pat nenurodo procedūros, kuria turėtų vadovautis vežėjas, spręsdamas klausimą, ar užsieniečiui, registracijos skrydžiui metu neturinčiam Lietuvos Respublikos vizos, ji galėtu būti išduota Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkte, kaip tai numato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymas Nr. 1V-280A/-109 „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo taisyklių patvirtinimo". Šio apelianto argumento, kaip teigiama, pirmos instancijos teismas net nenagrinėjo.

Apeliantas pažymi neturįs teisės riboti užsieniečių galimybes laisvai judėti, negalįs nuspręsti, ar užsieniečio pateikiamos priežastys yra pakankamai svarios, kad Lietuvos Valstybė įleistų jį į savo teritoriją. Kadangi šiems asmenims yra suteikta galimybė kreiptis dėl vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, apeliantas nurodo negalįs reikalauti keleivio pateikti vizą registracijos į skrydį metu, negalįs būti atsakingas už valstybės institucijos sprendimus atsisakyti įleisti asmenį į Lietuvos Respubliką. Apelianto teigimu, dėl duomenų nepakankamumo byloje net negalima pasisakyti, ar Keleivio atžvilgiu atsakovas priėmė teisingą sprendimą, nes jokio konkretaus sprendimo pagrindo atsakovas nenurodė.

Kadangi kituose panašius teisinius santykius reglamentuojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose „kelionės dokumento" sąvoka yra vartojama vienaskaitos forma, o TVPĮ 20 straipsnio 1 dalies sąvoka „įveždamas" nėra vartojama jokiuose kituose norminiuose aktuose (vartojamas žodis „vykti"), apelianto teigimu, teisės norma yra neaiški, nesuderinta su kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais. „Kelionės dokumentų" sąvokos negalima aiškinti per pakankamumo teisei kirsti sieną aspektą, nes toks aiškinimas prieštarauja teisės aiškinimo principams, yra plečiamojo pobūdžio ir pažeidžia tiek apelianto teisėtus lūkesčius, tiek konstitucinį teisinės valstybės principą.

Pažymima, jog ir kitų ES valstybių analogiškuose teisės aktuose (kuriais yra įgyvendinama 2001 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva Nr. 2001/51/EB) įtvirtintos prievolės, susijusios su vežėjų atsakomybe už užsienio piliečių imigraciją. TVPĮ nedviprasmiškos vežėjo prievolės užtikrinti, kad užsieniečiai turėtų vizas, nėra, todėl apeliantui atsakomybė už tai, kad jis neužtikrino, jog Keleivis turėtų kitus dokumentus (be kelionės dokumento), atsirasti negali.

Kadangi apeliantas, priimdamas į skrydį Alžyro pilietį M.H., patikrino šio keleivio galiojantį kelionės dokumentą, apelianto manymu, laikytina, jog jis tinkamai įvykdė savo prievolę, įtvirtintą TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje. Pažymima, jog pagal TVPĮ 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei Nutarimo įstatymo pažeidimo byloje formos užpildymo taisyklių, patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 4-716 „Dėl dokumentų transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo bylose rekomenduojamų formų bei jų užpildymo taisyklių patvirtinimo", 11.2 punktą, aplinkybė, jog vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, jog šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, sudaro pagrindą atsisakyti skirti baudą ir bylą nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos 2007 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 167-16 pareiškėjui paskirta 11000 Lt bauda. Bauda paskirta Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, remiantis Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo 3.40 punktu bei Reglamentu (EB) Nr. 539/2001. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, paskirtą baudą sumažino iki 5000 Lt.

Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-214 redakcija) nustato, jog vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį.

Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, Alžyro pilietis M.H., pareiškėjo 2007 m. vasario 2 d. atgabentas oro transportu į Lietuvos Respubliką, neturėjo Lietuvos Respublikos vizos. Pareiškėjo darbuotojams prieš įlaipinimą į lėktuvą jis pateikė tik Alžyro piliečio pasą, kurį patikrinus, pareiškėjo manymu, buvo įvykdyta Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta vežėjo prievolė užtikrinti, kad įvežamas į Lietuvos Respubliką užsienietis turėtų reikalingus įvažiuoti į šalį kelionės dokumentus. Pareiškėjas pažymėjo, jog viza nėra nurodytas kaip kelionės dokumentas, reikalingas atvykti į Lietuvos Respubliką, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. V-63/1V-174 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 9/1V-16 „Dėl kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos ir sąrašo patvirtinimo" pakeitimo" išvardintame sąraše. Kadangi šiuo atveju keleivis turėjo leidimą gyventi Prancūzijoje (leidimo gyventi Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/EB „Dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje“, pareiškėjo teigimu, reikalavimas turėti vizą jam galėjo būti netaikomas arba viza galėjo būti išduota pasienio kontrolės punkte (dėl to sprendžia atsakovas).

Kelionės dokumento sąvoka nustatyta Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, kurioje nurodoma, kad kelionės dokumentas yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. To paties įstatymo 7 straipsnio, nustatančio užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygas, 1 punkte, tarp kitų šiame straipsnyje išvardintų būtinųjų užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygų, nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, o šio straipsnio 2 punkte nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respubliką, kai turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 33 punkte pateiktą sąvoką viza yra įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną. Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad atitinkamais atvejais viza (pagal formą - įklija kelionės dokumente arba atskirai įformintas sprendimas) yra būtina užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlyga. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta kelionės dokumentų sąvoka apima visus dokumentus, kurie pagal teisės aktus yra būtini ir pakankami tam, kad užsienietis galėtų įvažiuoti (valstybės sienos kontrolę vykdančios tarnybos pareigūnų pagal pateiktus kelionės dokumentus būtų įleistas) į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad vežėjo tikrintinais kelionės dokumentais TVPĮ 20 straipsnio 1 dalies prasme laikytini dokumentai, kurie yra reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, t.y. dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas valstybės sienos apsaugos tarnyboms pareigūnams praleisti arba nepraleisti keleivį per dokumentų kontrolės (šiuo atveju – oro uosto) punktą. Teismas, nustatęs, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjo įvežtas į Lietuvos Respublikos teritoriją reisu TE 471 iš Paryžiaus Alžyro pilietis M.H. turėjo galiojantį Alžyro piliečio pasą, tačiau neturėjo galiojančios Lietuvos Respublikos vizos, padarė pagrįstą išvadą, kad TVPĮ 20 straipsnio 1 dalies prasme minėtas užsienietis neturėjo kelionės dokumento, reikalingo įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos vežėjo pareigos užtikrinti, kad jų įvežami į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka analogiškose bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (2007 m. vasario 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A11 – 223/2007; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis adm. byloje Nr. A10-779/2007; 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A3-1004/2007 ir kt.). Minėtose nutartyse konstatuota, kad pagal TVPĮ įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktą vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų sampratą tokiais dokumentais laikytini dokumentai, reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Prie tokių dokumentų priskirtini dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas praleisti arba nepraleisti užsienietį per dokumentų kontrolės punktą. Šioje sampratoje pabrėžiamas ne tik kelionės dokumento turėjimo, bet ir jo pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną aspektas. Tokia samprata neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną.

TVPĮ 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vežėjui bauda neskiriama, jeigu: 1) vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“; 2) vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, jog šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; 3) VSAT nustato, kad užsieniečio kelionės dokumentas, kuris reikalingas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra suklastotas. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Byloje nenustatyta ir kitų aplinkybių, suteikiančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Vilniaus oro uosto užkardos 2007 m. kovo 2 d. nutarimą Nr. 167-16. Apelianto argumentas, kad Lietuvai prisijungus prie Šengeno erdvės nuo 2008 m. kovo 30 d. panaikinama vidaus sienų kontrolė oro uostuose nėra pagrindas naikinti skundžiamą nutarimą, kadangi jo priėmimo metu galioję teisės aktai buvo taikyti teisingai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais ir pareiškėjo atstovo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „flyLAL – Lithuanian airlines“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.