Telšių apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis V. V. savo kaltės nepripažino ir parodė, jog G. V. yra jo sūnus. Kol gyveno kartu, atrodo viskas buvo normaliai. Sutardavo, kartu žaisdavo. Aišku yra šaukęs ir pasakęs keiksmažodį, bet su rykšte ar diržu nėra mušęs. Per užpakalį tikrai yra užmetęs, bet tikrai nestipriai. Iki šiol su vaiku susitikdavo, susirašinėdavo ir bendraudavo. Neperseniausiai vaikas Telšiuose pas močiutę atostogavo, važiavo kartu į žvejybą, viskas buvo gerai, norėjo bendrauti. Gal santykiuose su vaiku buvo kiek šaltesnis, nes važinėjo į užsienį, grįždavo iš darbo pavargęs, tačiau vaiko nemušė, gal tik kažką blogo yra pasakęs, šaukęs, įžeidęs. Lietuvoje būdavo trumpai, mažai matydavosi su vaiku. Kai neseniai buvo žvejyboje, sūnaus paklausė, kodėl taip apie jį kalbėjo, sūnus pasakė, kad norėjo atkeršyti už tai, kad juos mažus paliko kaime. Kai pradėjo važinėti į užsienį dirbti, mažiau su sūnumi matydavosi ir bendraudavo, be to, išsiskyrė su L. R.. Jo žiniomis, ji keitė sugyventinius, galbūt vaikui buvo daugiau streso dėl kitų vyrų. Grįžęs pasiimdavo sūnų į Šiaulius. Yra vedęs jau beveik 10 metų. Paskui persikėlė į Telšius, vaiką taip pat pasiimdavo, būdavo ir dvynukai sūnūs kartu. Kai L. R. persikėlė gyventi į Telšius, vaikai ateidavo murzini, prasčiau apsirengę. Jis su žmona juos nuprausdavo, pavalgydindavo, pažaisdavo. Sakydavo jai, kad labiau prižiūrėtų vaikus. Paskui ji drausdavo vaikams ateiti pas jį. L. R. jį pirmąsyk informavo pernai rugpjūčio mėnesį, kad G. V. namie apsivogė, neklauso, pareina prisigėręs, prisirūkęs. Kad jis bėgdavo iš pamokų, jam broliai pasakydavo. Klausė sūnaus, kodėl taip elgiasi, pasakė, kad viską žino ir nenori to paties mokytis. Buvo nuvykęs į namus, klausė kodėl apsivogė, sakė, kad jam reikėjo pinigų, o mama neduoda, nes jis rūko. Pasakė jam, kad reikia mokytis. Sakė nebūk kaip žąsinas, nes gyvenime atsilieps. Tikrai su rykšte ir diržu sūnaus nemušė, būtų visi matę randus. Su ranka yra sudavęs per užpakalį, tai buvo namuose (duomenys neskelbtini). G. V. susimušė su broliais, vieną pastūmė ir jis prasikirto antakį į radiatorių, todėl sudavė. Būdavo, kad G. V. atstumdavo, sakydavau, kad eitų į šalį, nes būdavo pavargęs po darbų, norėdavo atsipūsti. Pripažįsta, kad sudavė ranka, bet nepripažįsta, kad mušė su rykšte. Su sūnumi buvo geriausi draugai ir dabar yra geriausi draugai, tik nežino kas čia jam užėjo. Ranka sūnui sudavė per sėdmenis ir subarė, nes pastūmė brolį ir šis prasiskėlė antakį. Tai negalėjo būti 2014 metais, nes tuo metu jie nebegyveno kartu. Tai galėjo būti 2012-2013 metais. 2013-2016 metų laikotarpiu, kai išsiskyrė su L. R., mažai grįždavo į Lietuvą ir retai aplankydavo vaikus. Kai grįždavo į Lietuvą vaikas būdavo pas jį, kiek galėdavo, tiek dalyvaudavo sūnaus gyvenime. Pastaruosius kelerius metus mažai bendraudavo su sūnumi, nes L. R. kraustėsi iš vieno miesto į kitą. Pripažįsta, kad neužtikrino tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Jo nuomone, tinkamos vaiko auginimo sąlygos – švarūs namai, prižiūrėti vaikai, skani vakarienė, gera mama, geras tėtis. Jis turi bendrauti su sūnumi, patarti jam. Jo užimtumas lėmė tai, kad negalėjo su sūnumi bendrauti tiek kiek norėjo. Blogas sūnaus G. V. elgesys galėjo atsirasti, nes mama labiau žiūrėjo savęs. Jo santykiai su G. V. dabar geri, bendrauja. Atsiprašė vaiko, kad buvo šaltesnis, kad nekreipė dėmesio į jį, kad per užpakalį sumetė. Sūnus labai gabus kalboms, kompiuteriams, turi gerą klausą, mėgsta sportuoti. Apie mašinas išmano daugiau nei jis.

Kaltinamojo V. V. kaltę įrodo :

Nukentėjusysis G. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, jog V. V. yra jo biologinis tėvas. Nieko gero jis neatsimena. Ryškiausi prisiminimai yra iš vaikystės. Gyveno su tėvu iki 8 metų. Gyveno mažame kaimelyje (duomenys neskelbtini). Būdavo, kad tėvas nieko nedarydavo, būdavo, kad rėkaudavo. Rėkaudavo ant jo, ant mamos. Kažkada buvo susipykęs su mama, ji pasakė, kad apie tai pasakys tėvui ir grįžęs jis pradėjo rėkauti. Jis nekreipdavo dėmesio, nenorėjo jo akyse matyti. Juos auklėjo mama, todėl apie tėvo elgesį nieko negali pasakyti. Kartą, kai jau nebegyveno kartu, grįžo iš dienos centro, tada tėvas pagriebė už rankos, įvedė į vidų, išsitraukė diržą ir pradėjo lupti. Tėvas grįžo mašina, laukė kieme. Diržu pataikė visur, per nugarą dažniausiai, per šonus, rankas, kojas. Kiek tų smūgių buvo, neatsimena. Apie 20 smūgių tikrai. Nieko nejuto, kai palietė, norėdavo trenkti jam atgal. Skausmas 5-6 balai. Diržas buvo odinis juodas, ar juodai rudas. Tai buvo jų namuose (duomenys neskelbtini) prie dienos centro. Ten buvo butas (duomenys neskelbtini), bet gerai neatsimena. Jam buvo 8-9 metai, mokėsi gal trečioje klasėje, (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje. Matyti gal niekas nematė, kaip mušė. Girdėti galėjo mama, kaip rėkė iš skausmo ir kaimynas, kuris gyveno viršuje. Tėvas išvažiuodamas mamai pasakė, kad jei dar bus problemų, tegul paskambina ir vėl jis atvažiuos. Už ką tada jį mušė, nežino. Yra buvę ir daugiau kartų, kaip tėvas jį mušdavo. Apie 7-8 kartus. Tai ir buvo paskutinis kartas, bet labai gerai neatsimena. Apie tą įvykį niekam nėra pasakojęs. Nuo mušimo liko raudonos žymės. Ant kojos liko mėlynė (parodė dešinę šlaunį). Dar ant rankos buvo, parodo kairę ranką virš alkūnės. Raudonos žymės liko ant rankų ir šonų abiejų. Raudonų žymių buvo daugokai. Gydyti jų nereikėjo, niekas jų nematė. Ar mama matė tas žymes, nežino. Kur buvo broliai, nežino, ar darželyje, ar pas močiutę, bet namuose jų nebuvo. Tėvas jį pačiupo už rankos ir nusivedė, nieko nesakė. Mušamas buvo kambaryje prie salono. Ten buvo jo kambarys ir balkonas, o mama girdėjo, nes sėdėjo virtuvėje. Mušamas gulėjo ant lovos ir rėkė. Bandė dengtis veidą ir pats atsigulė ant lovos. Jis tik verkė ir sakė „Ai". Verkė iš skausmo. Mušimas truko 5 minutes, ar daugiau. Už mušimą tėvas jo neatsiprašė ir apie tai su juo nėra kalbėjęs. Šiaip, tėvas pas juos apsilankydavo labai retai. Per gimtadienius ir Kalėdas. Pirmą kartą mušamas buvo, kai tėtis dar gyveno kartu su jais ir jie dar gyveno senajame bute, ne prie pieninės. Sėdėjo, žiūrėjo filmą, mama prieš tai buvo rėkavusi ant jo. Tėvas suėmė per pažastis ir nunešęs į kambarį ataudė su vyte. Vytė buvo seniai nuskinta, ji buvo laikoma ant spintelės prie televizoriaus. Kartu nešė ir pasiėmė vytę. Tada sudavė 4-5 kartus. Mušamas juto skausmą 7 balus, nes buvo mažesnis. Tada namuose buvo visi. Jis, mama, tėvas ir broliai. Jam galėjo būti 6-7 metai, broliams D. ir K. 4 metai. Jie liko visi kitame kambaryje, jį mušė jo kambaryje. Mušamas rėkdavo ir bandė saugotis, rietėsi, kad nepataikytų, norėjo pasitraukti. Rėkė, sakė skauda, baik. Liko mažos raudonos linijos. Ant kojų blauzdų ir rankų. Rodo kairę koją prie pėdos ir rankų. Parodo nuo riešo link alkūnės. Žymių niekas nematė, nes vaikščiodavo su ilgomis kelnėmis ir rankovėmis. Apie tai niekam nėra pasakojęs. Dabar pasakoja pirmą kartą. Buvo vasara, ar ruduo, vakaras. Jie su broliais žaidė su kareivėliais, rėkavo. Mama su tėvu irgi rėkavo, tada tėvas paėmė jį ir nusinešė. Tuo metu lankė (duomenys neskelbtini) darželį. Vytė yra maža, tiesi, tvirta šaka, nulaužta nuo medžio. Mama po mušimo pas jį neatėjo ir nepaguodė. Tėvas jį mušė jo ir brolių kambaryje. Tai buvo butas, kuris yra ne prie pieninės, jų ankstesnis butas. Apie tai, kad buvo mušamas vyte, niekam nepasakojo. Kiek prisimena, vytė buvo padėta anksčiau. Ką su ja darė, nežino, gavęs su ja yra tik tą vieną kartą. Mušęs tik ir yra tėvas tais dviem adresais. Tėvas bando su juo susirašinėti, jis ignoruoja, užblokuoja jį. Reikėjo pagalvoti prieš paliekant mažą, 8 metų vaiką. Su tėvu nustojo bendrauti, kai jam buvo 10 metų. Buvo nuvažiavęs pas tėvą paimti brolio daiktus, iš tėvo sulaukė tik garsinimų. Jis pasakė, kad jei bus kokių problemų su juo, tai jis jį pasiims ir atidaužys. Jo toks tėvo elgesys, žodžiai sukelia pyktį, jis nenori jo akyse matyti. Po tėvų skyrybų, pas tėvą yra svečiavęsis 3-4 kartus. Jis vaidindavo gerulį, bet kai tik kas nutikdavo, rėkdavo ir statydavo į kampą. Mušęs savo namuose nėra. Tėvas gyveno Šiaulių mieste. Adreso neatsimena. Gyveno bute. Daug žinučių jis iš tėvo sulaukęs, bet visas jas ištrynęs ir tėvą užblokavęs. Tėvas yra rašęs, kad jei nenori gyventi pas motiną, jis atvažiuos, pasiims, o tada jis jį užmuš. Nepriimtų jis iš tėvo jokių atsiprašymų, jei ir bandytų atsiprašyti. Jam jokie pinigai nerūpi, gali jis juos duoti, ar neduoti. Jis jo net akyse nenori matyti, prisiminti jo nenori. Mažeikiuose gyvena nuo Covido pradžios, tai yra parėjusių metų žiemos pabaigos, pavasario pradžios. Kai gyvena Mažeikiuose, tėvas prieš jį nėra smurtavęs, jis jo nėra matęs dabar. Tėvas su broliais elgiasi švelniau nei su juo, kad smurtautų prieš juos, nėra matęs (nepilnamečio liudytojo apklausos protokolas pagarsintas, vadovaujantis BPK 276 staipnio 2 dalimi, 1 t., b. l. 23-27; laikmena su nepilnamečio apklausos įrašu prie 2 t. bylos viršelio).

Liudytoja V. B. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini), kai įvyko įvykis dirbo tame pačiame skyriuje (duomenys neskelbtini). Iš jų koordinatoriaus buvo gauta užduotis, dėl G. V. netinkamo elgesio mokykloje. Su juo nesusitvarkė ne tik pedagogai, bet ir tėvai. Mokykloje G. V. elgesys buvo agresyvus jis nedalyvavo ugdymo procese, įžeidinėjo darbuotojus ir sėdėjo koridoriuje. Sukonfliktavo su direktoriaus pavaduotoja, išvadino ją necenzūriniais žodžiais. Nuvykus į mokyklą buvo susirinkę nemažai žmonių, buvo G. V., jo mama, socialinė pedagogė, du pareigūnai ir psichologė, vaiko teisių specialistė. Kadangi su vaiku reikia bendrauti atskirai, buvo paprašyta vykti į jų gyvenamąją vietą. Nuvykus į G. V. namus ir įėjus į jo kambarį, jis buvo labai susierzinęs, piktas ir nevaldė savo emocijų. Šaukė, sakydamas, kad kai pasirodys tėtis, prieš jį bus agresyvus. Kol pavyko jį nuraminti praėjo gal penkiolika minučių. Nurodė, kad mokykloje jį skaudina tai, kad klasės auklėtoja nuolatos klausinėja kur jo tėtis, kur patėvis, kišasi į jo šeimos gyvenimą. Vėliau jis pradėjo pasakoti, kad tėvas jį mušdavo diržu ir jam tai buvo skaudu. Nurodė, kad tada jis buvo devynerių metų ir kai jis grįžo iš dienos centro, tėtis neleidęs net nusiauti batų „audė“ jį diržu. Tuomet tėtis su mama jau nebegyveno, tėtis pasak jo atvykdavo mamos kvietimu, kad jį paauklėtų. Paklaustas ką jis tuo metu jautė, pasakoti nenorėjo. Sakė, kad tėvui atkeršys, kai tik pasirodys jų namuose. Tėvo nenori matyti akyse, dėl jo ankstesnių poelgių. Mokykloje iš mokinių patyčių nėra patyręs. Paklausus ar policijai yra žinoma apie tėvo smurtavimą prieš jį, nurodė, kad ne. Pasakė kam to reikia, jis netikėjo, kad padės, nes iki tol jam niekas nepadėjo. Berniukas minėjo tik tą vieną smurto atvejį. Mama to nepaneigė, tik patvirtino, kad tėvas atvykęs darydavo jam psichologinį spaudimą. Tėvas atvykęs norėdavo sudaryti rūpestingo tėvo įvaizdį. Paskutinį kartą tėvas lankėsi 2022 metų rugsėjį. G. V. labai pykdavo ant tėčio. Vaiko ir tėvo bendravimas niekada neapsieidavo be grasinimų, kad „duos į krame“ ir panašiai. Nurodė, kad tėvas nuolatos grasina G. V., vadina „dalbajobu“, „gaidžiu“, „žąsinu“. Dėl tokio tėvo elgesio motina dar gyvendama Telšiuose kreipėsi į vaikų teises. Su tėvu buvo pravesti pokalbiai, tačiau jo elgesys negerėdavo, pagerėjimas būdavo tik trumpalaikis pokytis. Motina teigė, kad po skyrybų tėvas terorizavo ir taikė psichologinį smurtą jos ir sūnaus atžvilgiu. Kad tėvas muštų sūnų po skyrybų, nėra mačiusi ir sūnus apie tai jai nebuvo minėjęs. Gyvenant santuokoje tėvas G. V. suduodavo ranka arba diržu ir šie jo veiksmai kartodavosi. Mama nurodė, kad šeimos nariai gali tai paliudyti. Toks tėvo elgesys galėjo iššaukti vaiko destruktyvų elgesį mokykloje. Vaikas jautėsi nelaimingas, nemylimas. Kaip specialistė tikėjo tuo vaiku, jis buvo nuoširdus. Matėsi, kad jam yra skaudu.

Liudytoja O. A. parodė, jog dirbo (duomenys neskelbtini) darželyje kai G. V. lankė priešmokyklinę grupę. Vaikas buvo judrus, norėjo dėmesio. Neprisimena jokių incidentų, neišsiskyrė nuo kitų vaikų. Jei kažkas būtų buvę, būtų pas specialistus nukreipę. G. V. labai mylėjo tėvą, laukė jo grįžtant iš komandiruočių. Mama nesiskundė tėvo elgesiu.

Liudytoja E. K. parodė, kad kelis metus sesuo su šeima ir ji su šeima visi kartu gyveno pas mamą. G. V. buvo neseniai gimęs. Sesuo su V. V. gyveno nesusituokę. Sutardavo atrodo gerai, kaip ir pas visus būdavo visko. Vėliau jie išsikėlė gyventi į Telšius, o sesers šeima liko pas mamą gyventi. Po G. V. gimimo, praėjus dviem metams, gimė dvyniai, neužilgo sesuo su V. V. išsiskyrė. Nematė, kad V. V. vaikus skriaustų, bet nematė ir meilės. G. V. buvo kokių keturių metų, kai tėvas jam sakydavo pasitrauk „asile“. Yra mačiusi, kad atstūmė nuo savęs, bet kad pakeltų ranką nematė. Sesuo pasiguosdavo, kai su V. V. susipykdavo. Sesuo sakydavo, kad G. V. be galo myli tėvą, pykdavo, kad tėvas meluoja ir neatvažiuoja jo pasiimti.

Liudytojas T. K. parodė, kad vieną kartą matė kaip prie tvarto V. V. trenkė ranka G. V. per galvą. Nežino skaudėjo ar ne, bet vaikas verkė. Vaikas norėdavo tėvą apsikabinti, jis vaiką atstumdavo. Kartą per Onines vieną iš dvynukų metė, buvo krūmai iškirsti, nedaug trūko, kad vaikas būtų persismeigęs. Iš G. V. nėra girdėjęs nusiskundimų dėl tėvo. G. V. mama sakė, kad su sūnumi turi problemų, jis bėga iš pamokų. Bandė kalbėtis su G. V., bet jis tyli, nekalba. Galbūt prisižiūrėjęs internete, teigia, kad yra sustresuotas vaikas, todėl dabar bėga iš mokyklos. Mano, kad tėvo atstūmimai ir įžeidimai galėjo sutraumuoti vaiką.

Liudytoja V. K. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini). G. V. ateidavo į dienos centrą. Kartais jis būdavo nervingas, bet iš kitų vaikų neišsiskyrė. Kai dirbdavo mokyklos bibliotekoje, G. V. išeidavo iš pamokų ir ateidavo į biblioteką skaityti knygų.

Liudytoja N. N. parodė, kad kai dirbo (duomenys neskelbtini), G. V. atėjo į pirmą klasę. Jo adaptacija buvo labai sunki, pykdavosi su klasiokais. Labai nenorėjo eiti į mokyklą, nuolatos reikėdavo įkalbinėti. Kai klausdavo kas atsitiko, būdavo susinervinęs, susierzinęs, sakydavo, kad nenori eiti į mokyklą. Kreipėsi pagalbos į psichologinę-pedagoginę tarnybą, tai buvo po adaptacijos, baigiantis pirmai klasei. Susidarė nuomonę, kad tuo metu vaikui viskas susidėjo. Jis labai dažnai minėdavo, kad nori tėčio, kad nenori į mokyklą, nori į Švediją. Augo tik su mama ir broliukais, tėtis jam buvo reikalingas. Mama ateidavo į mokyklą, nuramindavo G. V., bendradarbiaudavo. Visada bandydavo įsigilinti į situaciją, nebūdavo taip, kad visada tik G. V. kaltas. Pagal savo kompetenciją pasiūlė mamai su G. V. nuvykti psichologinę-pedagoginę tarnybą. Taip pat žino, kad mama su G. V. važiavo į Vilniaus raidos centrą. Tai buvo gal antroje klasėje. Telšių pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje buvo nustatytas elgesio ir emocijų sutrikimas. G. V. skųsdavosi, kad viskas tik broliukams, o ne jam. Nėra sakęs, kad kas jį skriaustų ar smurtautų.

Liudytoja D. P. parodė, kad yra (duomenys neskelbtini). 2022 metais lapkričio mėnesį gavusi pranešimą nuvyko į G. V. gyvenamąją vietą. Pirmiausia buvo bendrauta su mama, vėliau buvo pakviestas G. V.. Įvykis buvo dėl to, kad mokykloje kilo kivirčas tarp direktorės ir jo. Neva direktorė jį koridoriuje užkliuvo, paklausdama kodėl jis ne klasėje pamokų metu. Jis direktorę išvadino necenzūriniais žodžiais. Mokykla kreipėsi į mamą ir į vaiko teises. Vaiko teisės įvertino, kad šeimai reikalinga pagalba. Buvo sudarytas pagalbos planas šeimai, tai buvo įsipareigojimai tiek pačiai mamai, tiek G. V.. Jis nenorėjo priimti pagalbos, nes neva ji jam nereikalinga, tačiau po pokalbio sutiko priimti psichologo pagalbą. G. V. nuvyko į vieną konsultaciją ir daugiau nebevyko. Mama išklausė pozityvios tėvystės mokymus, lankėsi pas tą patį psichologą. Turėjo būti šeimos mediacija, tarp G. V. ir mamos, bet vaikas atsisakė dalyvauti. Gegužės mėnesį buvo pakartotinis posėdis, kuriame nuspręsta vadybos nebetęsti, G. V. išsakė savo norus, nurodė, kad nenori, jog kištusi į jo reikalus. Kai buvo susitikę jų namuose, tada mama papasakojo, kad G. V. nėra pasiruošęs juos priimti, kad gali būti nusiteikęs agresyviai. Mama teigė, kad jo emocinė būsena yra dėl to, kad jis turi daug išgyvenimų iš praeities, iš tėvo pusės. Bendraujant su G. V. jis kategoriškai nenorėjo kalbėti apie savo praeitį, stengėsi tvardyti savo emocijas, virpėjo, dūsavo, atrodė, kad užpuls. Nurodė, kad psichologo jam nereikia, nes vaikystėje yra lankęsis, bet jam nepadėjo. Paklausus apie tėvą, pasakė, kad nenori apie jį kalbėti ir tegul jis jam akyse nesirodo, nes nežino ką jam padarytų. Mama pasakojo, kad jis buvo mušamas, žeminamas tėčio. Tai vyko, kai jie gyveno kartu. Mušamas buvo dėl to, kad neklausė, buvo hiperaktyvus. Mama tuomet kreipėsi į vaiko teises Telšiuose, kad pasikalbėtų apie tai su tėčiu.

Liudytoja R. S. parodė, kad dukra pas ją su vyru ir sūnumi G. V. gyveno apie porą metų. Dvynukai gimė, kai jie išsikraustė į Telšius. Per aštuonis metus teko tik vieną kartą apsipykti su žentu. Kai išsikraustė į Telšius, atvykdavo pas ją visi į svečius. V. V., kai būdavo su draugais ir gerdavo čerkelę, vaiką gindavo, kad nebūtų šalia. V. V. užsiimdavo su vaikais kol gyveno su L. R.. Anūkai ir dabar yra pas ją, V. V. juos visus tris pasiima ir vežasi į žvejybą. Anksčiau V. V. žmona neleisdavo jam su vaikais bendrauti, kai jis vienas gyveno Telšiuose, vaikus priimdavo. Nematė, kad V. V. muštų G. V.. Dabar G. V. yra patenkintas, kad susitinka su tėčiu ir broliais. Jie visi supjovė ir suskaldė jai malkas. Nežino kodėl G. V. nenori eiti į mokyklą. Nežino kodėl jis taip pasikeitė, kai buvo mažas buvo auksinis vaikas, atėjęs apsikabindavo, nubučiuodavo.

Liudytoja E. S. parodė, kad G. V. lankė dienos centrą tris metus, atėjo būdamas pirmokas. Dažnai būdavo piktas, nervingas. Žinojo, kad jis toks yra, kitiems vaikams sakydavo, kad nieko jam nedarytų, kad neišprovokuotų pykčio. Išprovokuotas G. V. tapdavo agresyvus, norėdavo muštis, pasistumdydavo. Tada kviesdavo mamą, ji atėjusi sūnų nuramindavo. Kalbėdavo ir pačios su juo, ramindavo. Tėtis nėra buvęs atėjęs, sakė yra išvykęs į užsienį. G. V. nėra skundęsis dėl blogo elgesio su juo šeimoje.

Liudytoja V. T. parodė, kad buvo 3-4 metus G. V. darželio auklėtoja. G. V. buvo guvus, linksmas vaikas, niekuo iš kitų neišsiskyrė. Buvo labai žingeidus. Jį atvesdavo mama arba tėtis, kartais močiutė. Nesiskundė vaikas, kad kas jį šeimoje muštų. Nepastebėjo jokių sumušimų. G. V. norėjo dėmesio kaip ir daugelis vaikų. Gali tik gerai atsiliepti apie vaiką ir šeimą. G. V. labai laukdavo kada ateis tėtis jo pasiimti.

Liudytoja L. R. parodė, jog V. V. nebuvo smurtautojas, bet vaikų auklėjime nelabai dalyvavo. Kai jie išsiskyrė, vaiko bendravimas su tėčiu atitolo. Vaikas labai norėjo tėčio, tėtis nelabai norėjo to kontakto. Jos santykis su sūnumi būdavo visoks, ir pasibardavo, ir pasikalbėdavo. Ji su V. V. išsiskyrė prieš G. V. pirmą klasę, tada prasidėjo mokykloje bėdos. Vežė jį į raidos centrą Vilniuje ir pas psichologus. Visada ieškojo ryšio su vaiku. Praėjusiais metais mokykloje, prasidėjus dar didesnėms bėdoms, pati kreipėsi į Vaikų teises. Ieškojo pagalbos, kad padėtų susikalbėti su vaiku, lankė kursus. Sūnus smurtavo mokykloje prieš klasiokus, jam užeidavo isterijos priepuoliai. Nenorėjo būti mokykloje, ieškojo priežasčių, kad neiti į ją. Pamokos metu atsistodavo ir išeidavo, eidavo pas socialinę darbuotoją, su kuria gerai sutaria. Kiek pavykdavo, tiek papasakodavo V. V. apie sūnaus elgesį, nes pradžioje, kai išsiskyrė, jis nelabai norėjo bendrauti. Jis visada ją kaltindavo, nors ji liko viena su vaikais ir juos reikėjo prižiūrėti. Darželyje G. V. taip pat pasipešdavo, bet labiau gindamas brolius. Kol gyveno su V. V., tarp jo ir sūnaus nebuvo artimo ryšio. Pradžioje, kai vaikas gimė ir ji mokėsi, vaikas iki pusantrų metų visada būdavo su tėčiu. Vaikas labai prisirišo prie tėčio, jam visada jo reikėdavo. Kai dirbdavo užsienyje, grįždavo kas porą mėnesių, pabūdavo su vaiku, bet kai išsiskyrė, jis visiškai nutraukė su juo kontaktą. Būdavo taip, tėvas pasakydavo, kad atvažiuos jų pasiimti. G. V. sėdėdavo virtuvėje prie lango ir laukdavo iki kol sutems, bet tėvas net nepasirodydavo. G. V. labai išgyvendavo. Gyvenant (duomenys neskelbtini), G. V. kažką padarė ir tėvas jam sudavė per užpakalį. Vaikas verkė. G. V. nesenai man parodė žinutes, kuriose tėvas jį išvadino „gaidžiu, žąsinu“. Tai buvo prieš kokius du metus. Kai mažesnis buvo, nevadindavo tokiais žodžiais. V. V. nesikeikia pastoviai, tik kai supyksta. Buvo kažkokios problemos dienos centre, kai V. V. sudavė sūnui. Mušimo nematė, tik girdėjo, kad V. V. susikeikė, o G. V. verkė. Matė ir kai lauke G. V. užmetė per užpakalį, bet tai buvo nežymus užmetimas. Neklausė V. V. kas nutiko, nes kai jis būna supykęs ir jo ko nors klausi, jis trenkia durimis ir išeina nieko nepaaiškinęs. V. V., gimus dvyniams, pastoviai žaisdavo kompiuterinius žaidimus arba išeidavo žaisti krepšinį. Tada prie jo negalėdavo nei ji, nei vaikai prieiti, kad netrukdytų. Vaikui priėjus prie jo, jis keikdavosi ir pavarydavo į šalį. Būdavo, kad žaisdamas kompiuterinius žaidimus, patraukdavo vaiką nuo savęs. Galėjo būti, kad kokius tris kartus supurtė vaiką, paėmęs už pažastų. Vaikas neverkdavo, supykęs nueidavo. Verkdavo ne iš skausmo, o todėl, kad jį atstūmė. Nėra mačiusi mėlynių ar kitokių žymių ant sūnaus kūno. G. V. nesiskųsdavo, tik ieškodavo preteksto pabūti su tėčiu. Jei tėvas būtų mušęs su rykšte, būtų buvusios žymės. Būdavo, kad V. V. prašydavo jog sudrausmintų G. V., pasikalbėtų su juo. Kai vaikas būdavo mažesnis, tėvas atvažiuodavo, aprėkdavo ir tiek. Sakydavo vaikui „ar tu asilas, ar tu durnas?“, keikdavosi. Vaikas supykdavo, bet po kurio laiko vėl norėdavo su tėčiu bendrauti. Šiuo metu G. V. yra ramesnis. Vasarą jis visada būna ramesnis, bet kai reikia eiti į mokyklą jis pradeda nervintis, būti irzlus. Iš pradžių nesuprasdavo kas yra, iki kol praėjusiais metais neįvyko konfliktas su mokytoja. Mokykloje buvo tokia situacija, kad vaikai nepadarė namų darbų ir mokytoja pasakė visiems bendrai „ar nereikės man išsikviesti tėvų?“. Jam užteko to „tėvų“, jis pagalvojo apie tėvą ir pradėjo labai įsterikuoti ir išėjo iš klasės. Koridoriuje eidamas pastūmė direktorę. Jai paskambino mokyklos direktorė, ji išsikvietė Vaikų teises ir vyko į mokyklą aiškintis kokios yra problemos. G. V. pasakė, kad jam prikiša tėvą, o jis juo nesirūpina, išvadina visokiais keiksmažodžiais ir kodėl jis turėtų eiti į mokyklą aiškintis dėl jo. Vaikui yra didelė nuoskauda, kad tėtis su juo nebendravo ir nesirūpino. Kai prasidėjo tyrimas, kaltinamasis V. V. bendravo tik su mažaisiais vaikais. Po to, kai atvažiavo pasirašyti susitaikymo lapą, jis su G. V. pasikalbėjo. Iš pradžių apsipyko, sūnus išreiškė tėvui priekaištus, bet paskui susitaikė. Vaikas tokiu būdu prisišaukė tėtį prie savęs. Dabar jie bendrauja, vaikai buvo išvažiavę pas močiutę atostogų, tėtis ten nuvažiuodavo, juos pasiimdavo. Dabar, kai vaikas pradėjo bendrauti su tėčiu, visiškai pasikeitė jo elgesys, tapo linksmesnis.

2022 m. lapkričio 18 d. Telšių AVPK buvo gauta VVTAĮT prie SADM Telšių apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus informacija, kurioje nurodyta, kad apsilankius G. V. šeimoje nustatyta, kad vaikas, būdamas 8-9 metų, galimai patyrė iš savo tėvo V. V. fizinį ir psichologinį smurtą (1 t., b. l. 8-10).

Liudytoja L. R. pateikė telefono ekrano atvaizdą su SMS, kurį apžiūrėjus nustatyta, kad kaltinamasis V. V. rašo sūnui G. V.: 2022 m. rugsėjo 7 d. - "Dar beksi iš pamoku, uzsipulsi mokytojus taubpizda. Pazadu bus!!! O po ryt atvažiuosiu i sule pas tave jei ten taves nebus tau ragai!!!"; 2022 m. rugsėjo 21 d. – „pakelk rageli snargli" (1 t., b. l. 66-67, 2 t., b. l. 72-74).

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė 2022 m. lapkričio 24 d. Vaiko situacijos vertinimo anketą Nr. 9VSV-1654, iš kurios nustatyta, kad 2022 m. lapkričio 17 d. gauta užduotis dėl nepilnamečio G. V. elgesio, nes nesusitvarko tėvai ir mokytojai su vaiku. Į įvykio vietą buvo iškviesta policija dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Mokykloje G. V. agresyvus, nedalyvauja ugdymo procese, įžeidinėja darbuotojus. Aptarus vaiko situaciją su pačiu vaiku G. V., su vaiko motina, įvertinus gautus duomenis iš (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos, Medica klinika pateiktą informaciją, nustatytas rizikos veiksnys 26.1. – vaikas patyrė vieno iš savo atstovų pagal įstatymą (tėvo) fizinį ir psichologinį smurtą artimoje aplinkoje (1 t., b. l. 143-158).

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė 2022 m. birželio 10 d. Vaiko situacijos vertinimo anketą Nr. 9VSV-737, iš kurios nustatyta, kad 2022 m. birželio 2 d. buvo gautas pranešimas iš (duomenys neskelbtini), jog jų mokinys G. V. nuo 2022 m. balandžio 1 d. nelanko jokios ugdymo įstaigos. 2022 m. balandžio 1 d. direktoriaus įsakymu dėl keliamos grėsmės mokinių ir darbuotojų saugumui bendrabutyje, buvo pašalintas iš gimnazijos bendrabučio. Vaiko situacijos aptarimo su pačiu G. V. metu, pastarasis paaiškino, jog mokyklos nelanko, nes ten prasta atmosfera, nenori lankyti mokyklos, nori dirbti. Jis nėra problemiškas paauglys, tiesiog suaugę nemoka su juo bendrauti. Su savo biologiniu tėvu nepalaiko ryšio, nes tėvas bendraudamas naudoja verbalinę agresiją (1 t., b. l. 182-190).

Nepilnametis G. V. lankytų ugdymo įstaigų charakterizuojamas kaip konfliktinis, probleminis vaikas, sunkiai kontroliuojantis savo emocijas ir elgesį, atsisakantis pagalbos, dėl ko Telšių švietimo centro pedagoginėje psichologinėje tarnyboje buvo atliktas specialiųjų poreikių vertinimas. Tėvams buvo rekomenduota kreiptis konsultacijai į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaiko raidos centrą (2 t., b. l. 3-26; 30-33).

Nors kaltinamasis V. V. savo kaltės nepripažino, teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo G. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, jo paaiškinimais Vaiko teisių specialistams, kurie su juo bendravo vertinant vaiko situacijas, jo paaiškinimais atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, taip pat liudytojos L. R. paaiškinimais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme bei liudytojų V. B., D. P. E. K., T. K. paaiškinimais, ekspertų išvadomis, kurie patvirtina nukentėjusiojo parodymus.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog nepilnametis nukentėjusysis G. V. nuosekliai tvirtino, jog jo tėvas V. V. nuo vaikystės su juo bendraudavo įžeidžiančiai, jį žemino, jį atstumdavo, bendravo iš aukšto, vadino įvairiais necenzūriniais ir žeminančiais žodžiais bei laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 metų ne kartą jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, mušdamas diržu, rykšte, ranka. Akivaizdu, jog nukentėjusysis tiksliai nepamena, kada ir kiek kartų jo atžvilgiu tėvas smurtavo, nes smurto panaudojimo metu tai niekur nebuvo užfiksuota. Nors apie kai kuriuos kartus jo mama – L. R. žinojo, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, į tuos atvejus nereagavo, priėmė tai kaip „savaime suprantamą“ auklėjimo būdą. Nors kaltinamasis nepripažino smurtavęs, tačiau teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad kartą nestipriai sudavė sūnui G. V. ranka per sėdmenis ir vaikas verkė. Tai parodo kaltinamojo atsainų požiūrį į jo taikytus auklėjimo metodus. Vaiko mama L. R. patvirtino, jog sūnus G. V. labai ilgėjosi tėvo, siekė tėvo dėmesio, tačiau jo negaudavo. Nurodė, jog vaiko tėvas minimaliai bendravo su sūnumi, - arba dirbo, arba siekė leisti laisvalaikį taip, kad jam pačiam būtų malonu (žaisdavo krepšinį, žaisdavo kompiutrinius žaidimus), liepdavo sūnui netrukdyti, jį atstumdavo, vadindavo įvairiais žeminančiais, savivertę mažinančiais epitetais. Liudytoja patvirtino, jog suprato, jog kaltinamasis vieną kartą sūnų mušė, nors pati buvo kitame kambaryje, tačiau nesikišo. Apie sūnaus atžvilgiu kaltinamojo naudojamą psichologinį smurtą: žeminimą, menkinimą, grasinimus liudija ir L. R. pateiktas kaltinamojo ir nukentėjusiojo susirašinėjimo tekstas: "Dar beksi iš pamoku, uzsipulsi mokytojus taubpizda. Pazadu bus!!! O po ryt atvažiuosiu i sule pas tave jei ten taves nebus tau ragai"; „pakelk rageli snargli" (1 t., b. l. 66-67, 2 t., b. l. 72-74). Nors šios žinutės rašytos 2022 metais, tai parodo tėvo ir vaiko santykį bei koks yra susiformavęs tėvo bendravimo su vaiku tonas ir būdas.

Liudytojos V. B. ir D. P. patvirtino, jog bendraujant su nukentėjusiuoju G. V. ir jo įstatymine atstove L. R., joms, kaip vaiko teisių specialistėms, nukentėjusysis papasakojo apie vaikystėje iš tėvo patirtą smurtą ir žeminimą, o vaiko mama L. R. patvirtino, jog vaikas buvo tėvo mušamas ir žeminamas.

Liudytojai E. K. ir T. K. parodė, jog nematė, kad kaltinamasis būtų mušęs sūnų G. V., tačiau stebėjo jo grubų elgesį su sūnumi. Taip pat T. K. patvirtino, jog vieną kartą matė kaip prie tvarto kaltinamasis sudavė ranka G. V. per galvą ir vaikas verkė. Be to, E. K. L. R. skundėsi dėl to, jog sūnus G. V. labai siekia tėvo dėmesio, o tėvas jo nerodo, su vaiku nebendrauja.

Pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį, kuris yra artimasis giminaitis ar šeimos narys.

Byloje nustatyta, kad kaltinamasis, ilgą laiko tarpą vartodamas prieš nukentėjusįjį fizinį ir psichologinį smurtą (supykęs dėl jo netinkamo elgesio mušdavo ranka, diržu, rykšte per įvairias kūno vietas, nuolat šiurkščiai bendraudavo su vaiku, sistemingai žemino, vadindamas nukentėjusįjį necenzūriniais, įžeidžiamais žodžiais), veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas savo veiksmų pavojingumą ir norėdamas taip veikti, sukėlė savo sūnui nesunkų sveikatos sutrikdymą.