- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-03
- Bylos Nr.
- 1A-486-634/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-25-1-01599-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- V. M.
- Nukentėjusysis
- V. K.
- Advokatai
- Valerijus Karpovas
Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-486-634/2015
Teisėjas Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01599-2013-9
2015 m. liepos 3 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, nuteistajai V. M., jos gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, nukentėjusiajai V. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. – laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, bei atlyginti nusikaltimu padarytą 33,60 eurų turtinę žalą.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio bausmę vykdančioje institucijoje gavimo dienos. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Nukentėjusiosios V. K. civilinis ieškinys tenkintas ir iš nuteistosios V. M. priteistas 33,60 Eur turtinės žalos ir 144,81 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteista už tai, kad 2013 m. gruodžio 1 d., apie 19.00 val., namuose, (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Kaune, kelis kartus V. K. ranka trenkė į veidą, kojomis spyrė į įvairias kūno vietas, tuo padarydama jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairės akies srityje, pasmakrėje, dešinės krūtinės ląstos pusės X šonkaulio lūžimu. Veika kvalifikuota pagal BK 138 str. 1 d.
Šalies argumentai
Nuteistoji V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-02-13 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. M. išteisinti, arba vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 str. 2 d. 2 p. ir 328 str. 2 p. pakeisti nuosprendį dalyje dėl bausmės, panaikinus įpareigojimus būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jos kaltę grindė išimtinai tik nukentėjusiosios parodymais. Liudytojų A. K. ir G. K. parodymus vertina kritiškai, kadangi jie patys įvykio nematė, be to, yra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys. Liudytoja G. K. aplinkybes žino tik iš pačios nukentėjusiosios parodymų. Liudytojas A. K. nurodė, kad pas apeliantę jis išbuvo nuo 10.30 val., tačiau buvo neilgai, nes išvyko pas draugus, nurodė, kad matė savo motiną apie 21.30 val. išeinančią iš apeliantės namų su iškarpytais plaukais ir matė jos patinusias akis ir kraują. Atkreipė dėmesį, kad liudytojas A. K. nėra prisiekęs teisme. Tuo tarpu jos sutuoktinis, A. M., kuris teisme prisiekė ir jo parodymus teismas vertino kaip pakankamai patikimus, nepatvirtino tos aplinkybės, kad į apeliantės namus iš ryto buvo atvykusi V. K. su sūnumi ir jie vartojo alkoholį. Pažymėjo, kad apeliantė iš ryto taip pat buvo namuose, tačiau liudytojas A. K. per tą laiką kol jis neva su motina iš ryto buvo apeliantės namuose, jos nepamatė.
Nors teismas vertindamas parodymus, nurodo, kad A. M. galėjo nieko nematyti, nes remiantis jo paties parodymais kas 10 minučių jis eidavo pakūrenti krosnies, tačiau nukentėjusioji nieko neminėjo apie tai, kad A. M. kažkur tai išeidavo kūrenti krosnies. Atkreipė dėmesį į tai, kad liudytojas A. M. nurodė, jog nukentėjusioji buvo pas juos namuose 3-4 val. ir kad ji atėjo apie 17-18 val. iki apeliantės grįžimo namo, taigi jis vis tiek galėjo matyti ir girdėti tariamą smurtavimą, jei viskas vyko namuose, o ne lauke. Anot nukentėjusiosios apeliantė ją mušė apie 19 val., pasak liudytojo A. K. jam motina paskambino apie 21.30 val. ir jis atvyko, tai tokios aplinkybės nustatytos pagal pokalbių suvestines, akivaizdus laiko neatitikimas. Be to, liudytojas A. M. nepatvirtina kokių nors apeliantės veiksmų, galinčių sukelti nukentėjusiajai kūno sužalojimų, atliktų patalpose ir nurodo, kad apeliantė tik išlydėjo nukentėjusiąją. Lieka neaišku, ką pastaroji veikė nuo 19.00 val. iki 21.30 val., jei tikėti nieko objektyviai nepatvirtintiems A. K. parodymams. Mano, jog teismas neįvertino liudytojo A. M. parodymų apie tai, kad namuose nėra jokių kitų žirklių kaip tik kanceliarinių, tuo tarpu įvykio vietos apžiūros protokole net neužfiksuotos kokios nors žirklės. Teigia, kad teismo išvados dėl apeliantės kaltės yra grindžiamos iš esmės prielaidomis, prieštaravimai tarp nukentėjusiosios V. K. ir liudytojo A. M. bei liudytojo A. K. parodymų nėra pašalinti. Taigi visos abejonės turėtų būti traktuojamos kaltinamosios naudai.
Skundo autorė taip pat pažymi, jei teismas nustatytų jos kaltę, tai tuo atveju, jai paskirti įpareigojimai susieti su laisvės apribojimo bausme, t. y. būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. yra netikslingi, kadangi nusikalstama veika nėra padaryta nakties metų. Apeliantė yra pagyvenusi moteris, neteista, registruota darbo biržoje, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Mano, jog tikslinga jos atžvilgiu skirti įpareigojimą nekeisti gyvenamosios vietos be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios ir atlyginti padarytą turtinę žalą.
Teismo posėdyje nuteistoji V. M. bei jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios V. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš V. M. apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir ginčija savo kaltę.
Sutinkamai su BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus - vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantės subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.
Aptartų teisės normų pagrindu patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. M. padarė BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pripažindamas apeliantę kalta, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai bei detaliai aptarė V. M. veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo bei civilinio ieškinio išsprendimo klausimus, įrodymų patikimumą bei jų įrodomąją vertę nustatydamas juos lyginant ir gretinant tarpusavyje, todėl nesutikti su šio teismo išvadomis aukštesnės instancijos teismas neturi objektyvaus pagrindo.
Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo apylinkės teismas, V. M. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, priešingai nei teigia apeliantė, įrodyta nuosekliais ir detaliais nukentėjusiosios V. K. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu. Jos teigimu, V. M. sutuoktinis A. M. jai paskambino ir pasakė, jog jo aukšta temperatūra. Jie keturis metus draugavo. A. M. ateidavo pas ją (V. K.), jie palaikė artimus ryšius, jis bendraudavo su jos vaikais. Jos (V. K.) sutuoktinis viską žinojo. Intymių santykių su A. M. neturėjo. Paskambinęs A. M. paprašė nupirkti degtinės, pomidorų sulčių. Jie dviese išgėrė degtinės butelį, jis nuėjo prigulti, o ji užsnūdo ant kedės. Apie 19.00 val. grįžusi V. M. pradėjo ją tempti, spardyti bei kirpti plaukus. Ji juto dūrį. Papildomai nukentėjusioji pažymėjo, jog V. M. ir anksčiau jai yra grasinusi dėl skolos.
Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklaustų A. K. ir G. K., betarpiškai patvirtinusių, kad įvykio dieną V. K. po viešnagės V. M. namuose, kur ją pasikvietė pats V. M., buvo kruvina, iškarpytais plaukais bei patinusia akimi, parodymai. Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgauna liudytojo A. K. nurodytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės, kadangi būtent jis buvo pirmasis asmuo, matęs V. K. iš karto po konflikto su nuteistąja. Ir nors tiesiogiai nagrinėjamo įvykio jis nematė, tačiau jo parodymai reikšmingi tiek, kiek gali patvirtinti V. K. nustatytus sužalojimus bei jų atsiradimo (padarymo) laiką. A. K. patvirtino, kad būtent jis atvyko pasiimti savo mamos iš V. M. namų, o jam atvykus, V. K. išėjo iš V. M. namo visa kruvina, patinusia akimi, būdama šoko būsenoje, papildomai paaiškindamas, jog aplinkui nebuvo jokių žmonių, todėl niekas kitas jos taip sumušti negalėjo. Šių duomenų kontekste įvertinus V. M. bei A. M. teisiamojo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, jog V. K. lankantis jų namuose ant jos kūno jokių sužalojimų nematė, atsižvelgiant į tai, kad A. K. savo mamą pasutiko prie nuteistosios ir A. M. namo jau sumuštą, aplinkui nesant jokių kitų asmenų, darytina neabejotina išvada, kad nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus galėjo padaryti tik V. M..
Priešingai nei teigia nuteistoji, netikėti aukščiau aptartais nukentėjusiosios bei liudytojais apklaustų A. K. ir G. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Visi asmenys skirtingose baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose buvo nuoseklūs, jų parodymai iš esmės sutapo tarpusavyje, atitiko ir rašytinę nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą. Svarbu paminėti ir tai, kad nukentėjusiosios V. K. parodymų patikimumas bei objektyvumas buvo tikrinamas ir akistatų su V. M. bei A. M. metu (b. l. 367-38, 76-77), tačiau ir šiuo atveju nukentėjusioji aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė analogiškas jos pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotiems parodymams, aplinkybes. Tiesa, nors ir sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju yra galimas liudytojų A. K. ir G. K. suinteresuotumas bylos baigtimi, kadangi nukentėjusioji yra jų motina, tačiau net ir esant tokiai situacijai, vertinant asmenų, artimai susijusių su nukentėjusiuoju ar nuteistuoju, parodymus, abejonių nekeliančią išvadą dėl galimo jų suinteresuotumo galima daryti tik surinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių šių asmenų parodymų neatitikimą faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, ko nagrinėjamu atveju nenustatyta.
Apeliaciniame skunde A. K. parodymai vertinami kritiškai ir dėl to, kad jis nėra prisiekęs teisme. Pagal BPK 278 str. 1 d. 1 p., teisme neprisaikdinami jaunesni kaip 16 metų asmenys. A. K., apklausiant jį teisme, nebuvo sulaukęs 16 metų amžiaus, todėl pagrįstai nebuvo prisaikdintas prieš parodymų davimą, todėl tai nėra kliūtis jo parodymus vertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir jais remtis darant išvadas.
Be aukščiau aptartų liudytojais apklaustų A. K. ir G. K. parodymų, V. K. sužalojimo faktą betarpiškai patvirtina ir 2014 m. vasario 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G410/14(02). Joje konstatuota, kad V. K. nustatytos poodinės kraujosruvos kairės akies srityje, pasmakrėje bei dešinės krūtinės ląstos pusės X šonkaulio lūžimas galėjo būti padaryti kietu buku daiktu paveikus dešinę krūtinės ląstos pusę trijų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, pažymint, kad nukentėjusiajai konstatuotas dešinės krūtinės ląstos pusės X šonkaulio lūžimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (b. l. 27). Atmetant nuteistosios versiją, kad V. K. įvykio dieną galėjo susižaloti pati griūdama ar atsitrenkusi, akcentuotina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta specialistė Z. M. nurodė, jog nepaisant to, kad nukentėjusiajai konstatuotas dešinės krūtinės ląstos X šonkaulio lūžimas galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgius kietu buku daiktu, tiek atsitrenkus ar nugriuvus ant kieto buko daikto, tačiau poodinės kraujosruvos kairės akies srityje ir pasmakrėje, pasak specialistės, nėra griuvimui ar atsitrenkimui būdingas sužalojimas (b. l. 78).
Nors nuteistoji apeliaciniu skundu savo kaltę dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos neigia, teigdama, kad jokio konflikto tarp jos ir nukentėjusiosios įvykio dieną nebuvo, V. K. buvo gražiai išprašyta iš namų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartų duomenų visumos pakanka neginčytinai konstatuoti, jog būtent V. M. 2013 m. gruodžio 1 d., apie 19.00 val., namuose, (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini) Kaune, kelis kartus V. K. ranka trenkė į veidą, kojomis spyrė į įvairias kūno vietas, tuo padarydama jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairės akies srityje, pasmakrėje, dešinės krūtinės ląstos pusės X šonkaulio lūžimu.
Atmetant nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl, jos teigimu, netinkamo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. M. duotų parodymų vertinimo, įvertinus šio liudytojo parodymus, sugretinus juos su kitų asmenų nurodytomis aplinkybėmis bei rašytine bylos medžiaga, darytina pagrįsta išvada jog jo išdėstytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės ne tik neatitiko aukščiau aptartų liudytojų bei nukentėjusiosios parodymų, bet prieštarauja ir nustatytoms faktinėms nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. M. mobiliuoju telefonu nuosekliai bendraudavo su nukentėjusiąja, ką patvirtina byloje esanti jam priklausančio telefono numerio (duomenys neskelbtini) išklotinė, remiantis kuria, telefoniniai pokalbiai tarp nukentėjusiosios ir A. M. tęsėsi nuo 2013 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. sausio 9 d. (b. l. 47-48). Šių duomenų pagrindu pagrįstai konstatuotina ir tai, kad V. K., priešingai nei paaiškino A. M., ne visuomet būdavo šių telefoninių pokalbių iniciatorė, byloje esantys duomenys patvirtina, kad jai skambindavo ir pats A. M.. Nors tikint jo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, kad su V. K. jis bendravo tik siekdamas jai padėti įvairiais ūkio darbais (santechnika, elektra ir pan.), tačiau atsižvelgiant į A. M. skambučių laiką – 21.50 val., 23. 30 val., tokia jo versija abejotina. Šiuo aspektu visiškai nelogiškai ir neįtikimai skamba ir A. M. teiginiai, neva pasiskolinti pinigų pas jį atėjusi visiškai girta jam pažįstama moteris, kai namuose nebuvo jo sutuoktinės, jo namuose nieko neveikdama prabuvo kelias valandas užsnūsdama ant krėslo, kai tuo metu jis gulėjo lovoje, o ją išprašyti teko jau grįžusiai į namus jo sutuoktinei. Sprendžiant A. M. parodymų patikimumo klausimą, paminėtina ir tai, jog jis yra nuteistosios sutuoktinis, todėl akivaizdu, kad siekdamas V. M. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės ir visų su tuo susijusių neigiamų pasekmių, jis gali būti suinteresuotas bylos baigtimi ir apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes teikti apeliantei palankius parodymus.
Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliantės argumentai dėl įvykio vietos apžiūros metu jos namuose nerastų žirklių, kuriomis, remiantis nukentėjusiosios parodymais, nuteistoji įvykio metu jai kirpo plaukus. Remiantis baudžiamosios bylos medžiaga, 2013 m. gruodžio 16 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariato VPS Žaliakalnio PN tyrėjas M. S. atliko įvykio vietos – (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), apžiūrą. Šios apžiūros metu buvo surašytas apžiūros protokolas ir pateikta įvykio vietos schema (b. l. 3-5). Į A. M. ir V. M. namo, esančio (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Kaune, vidų policijos pareigūnai patekę nebuvo, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai neapžiūrėję V. M. ir A. M. namo vidaus, jokios objektyvios galimybės surasti juose žirkles, kurios buvo panaudotos nukentėjusiosios atžvilgiu nagrinėjamo įvykio metu, neturėjo.
Nors apeliaciniu skundu be V. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos ginčijamas ir skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jos atžvilgiu paskirtas įpareigojimas būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tačiau konstatuotina, kad vien tik deklaratyviais teiginiais paremta subjektyvi nuteistosios nuomonė dėl įpareigojimo skyrimo tikslingumo negali būti pagrindas skundžiamo nuosprendžio pakeitimui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino V. M. asmenybę, jos įvykdyto nusikaltimo pavojingumą, atsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, šių duomenų pagrindu priimdamas pagrįstą sprendimą dėl ginčijamo įpareigojimo skyrimo V. M. atžvilgiu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įpareigojimas neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val. net ir asmeniui, nusikalstamą veiką įvykdžiusiam dienos/vakaro metu, yra tikslinga poveikio priemonė, kuri nelaikytina pertekline ar neproporcinga. Tokio pobūdžio įpareigojimas niekaip nevaržo nuteistosios darbo funkcijų, kadangi ši pareiga vykdoma, kuomet tai nesusiję su darbu. Tuo tarpu kiti apeliantės motyvai, jog ji yra pagyvenusi moteris, neteista, registruota darbo biržoje, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl įpareigojimo skyrimo tikslingumo neturi lemiamos reikšmės. Šios aplinkybės teigiamai apibūdina nuteistąją, tačiau nesietinos su negalėjimu vykdyti teismo įpareigojimo neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val. Be to, sprendimas tenkinti apeliantės norą išvengti bet kokių didesnių suvaržymų, susijusių su kriminaline bausme, prieštarautų pačiai bausmės paskirčiai.
Įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistosios kaltės pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios V. M. apeliacinį skundą atmesti.