Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės, Raimondo Blauzdžiaus ir Mefodijos Povilaitienės (pirmininkės ir pranešėjos), sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjui L. K., atsakovo atstovams Arūnui Raišučiui ir Rimai Stepučinskienei, trečiojo suinteresuotojo asmens atstovei A. N., teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Lietuvos bankui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui AB „Parex bankui“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme priimtas pareiškėjo skundas dalyje dėl Lietuvos banko įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2009-07-23 pareiškimą ir įvertinti AB „Parex bankas“ veiklą pagal 2009-07-23 pareiškime nurodytus įstatymų pažeidimus. Taip pat prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas paaiškino, jog 2009-06-22, kaip individualios įmonės „Talka“ savininkas, kreipėsi į Lietuvos banko Kreditų priežiūros departamentą, dėl AB „Parex bankas“ veiklos, kuri jo nuomone pažeidė LR Bankų įstatymo l str., 4 str., 64str., 67str. bei LR finansų įstaigų įstatymo l str., 3 str., 50 str. bei LR civilinio kodekso nuostatas. Tačiau Kredito įstaigų priežiūros departamento direktorius 2009-06-30 raštu Nr.S2009/(12.7-1200)-12-1816 pareiškimą priimti atsisakė, nurodant jog keliami klausimai yra nesusiję su Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento atliekama kredito įstaigų priežiūra.

Tačiau 2009-08-04 Lietuvos banko atsakyme Nr.04-2186 nurodyti pažeidimai nebuvo nagrinėti, kilusį ginčą traktuojant kaip ginčą, kilusį tarp ūkinių subjektų dėl sudarytų sutarčių, o ne kaip galiojančių ir atsakovo priežiūrai priskirtų įstatymų pažeidimą.

Pareiškimuose buvo nurodoma apie „AB Parex“ banko įvykdytus įstatymų pažeidimus pagal LR civilinio kodekso skyrius XLIV („Banko indelis“) bei XLVI („Banko sąskaita“), todėl tai nėra ūkio subjektų ginčas dėl sutarčių interpretacijos, kaip kad teigia atsakovas. Papildomai buvo pateiktos ir sudarytos tarp banko bei pareiškėjo įmonės sutartys tik dėl to, kad bankas netektų pagrindo savo įvykdytų įstatymų pažeidimų teisinti sudarytų sutarčių nuostatomis.

LR bankų įstatymo 3 str. 5d. nurodo, jog bankai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, LR civiliniu kodeksu, šiuo Įstatymu ir priežiūros institucijos priimtais teisės aktais, savo statutais (įstatais). Bankai taip pat vadovaujasi LR finansų įstaigų įstatymu, LR akcinių bendrovių įstatymu ir kitais teisės aktais. Taigi, LR bankų įstatymo tiesiogiai nustato, jog bankai privalo savo veikloje laikytis aukščiau išvardintų LR įstatymų. LR Lietuvos banko įstatymo 8str. 1 dalies 4 p., nurodoma, jog Lietuvos bankas skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą, o pagal 2 d. 2 p. prižiūri jų (bankų) veiklą, taip pat atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas, susijusias su kredito įstaigų veikla. Kadangi nėra išskiriamas kuris nors vienas arba keli įstatymai, tai Lietuvos bankui privaloma vykdyti visas su bankais susijusių įstatymų priežiūros funkcijas, tame tarpe ir LR civilino kodekso dalies, liečiančios bankų sritį, priežiūrą. Tą patį teigia ir LR bankų įstatymo 45 str. l d., tačiau pagal šį straipsnį dar būtina taikyti ne tik LR įstatymų, bet ir kitų teisinių aktų visumą. Lietuvos bankas neketina atlikti jam priskirtų funkcijų ir pagal 45 str. 2d. 2p. - priežiūrai atlikti reikalingos iš kredito įstaigų ataskaitų forma gautos informacijos kaupimas, analizė, kredito įstaigų veiklos bei finansinės būklės vertinimas šios informacijos pagrindu, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus kredito įstaigų veiklos riziką ribojančius normatyvus bei kitus reikalavimus. Vertinti banko veiklą pagal šį LR bankų įstatymo 45 str. 2 d. 2p. kartu reiškia jog Lietuvos bankas nevykdo jam įstatymais priskirtų priežiūros funkcijų, nes banko veiklos vertinimas ir yra viena iš tokių funkcijų, įteisintų LR bankų įstatymo 45 str. 2d. 2p.. Dėl šios priežasties ir LR civilinio kodekso skyriai XLIV („Banko indėlis“) bei XLVI („Banko sąskaita“), yra Lietuvos banko priežiūros sferoje, kaip ir pareiškėjo 2009-06-22 pareiškimu pirmu bei antru klausimais įvardijami AB „Parex bankas“ įvykdyti įstatymų pažeidimai.

LR bankų įstatymo 2 str. 6 d. („Licencinės finansinės paslaugos“) 1, 2 p. nustato, jog licencinėmis finansinėmis paslaugomis yra: 1) indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas iš neprofesionalių rinkos dalyvių; 2) pinigų pervedimas. Kadangi LR bankų įstatymo 8str. 2d. 2p. pagrindu Lietuvos bankas išduoda ir atšaukia licencijas, kontroliuoja bankų veiklą pagal išduotas licencijas Lietuvos Respublikoje veikiantiems bankams, tai pareiškėjo pareiškime du pirmi klausimai (t.y. be įmonės žinios atliktas pinigų pervedimas iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos bei vienašališka banko iniciatyva atliktas terminuoto indėlio sutarties nutraukimas), jau tiesiogiai patenka į Lietuvos banko išduotos licencijos priežiūros sritį, todėl atsisakymas kontroliuoti bankų veiklą pagal Lietuvos banko išduotas licencijas, yra tiesioginis įstatymų nesilaikymas. Be to Lietuvos bankas negalėtų vykdyti licencijos atšaukimo, jeigu atsisakytų vertinti licencijuojamą bankų veiklą, nes negalėtų turėti nei pagrindo, nei priežasties, nei motyvacijos licencijos atšaukimui. Kaip vienas iš licencijos atšaukimo šaltinių galėtų būti ir pareiškėjo pareiškimai Lietuvos bankui. Lietuvos bankas, vengdamas vertinti veikiančių kredito įstaigų veiklą pagal įstatymų reikalavimams, ne tik stengiasi taip išvengti vykdyti įstatymais jam pavestas priežiūros bei kontrolės funkcijas, bet ir permesti tas specializuotas funkcijas bendrosios kompetencijos teismams.

2009-06-22 pareiškimą Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentui ir 2009-07-23 pareiškimą Lietuvos banko valdybai pateikė L. K. individuali įmonė „Talka“ (raštuose nurodomi juridinio asmens duomenys; keliami su įmonės ir banko santykiais susiję klausimai; įmonės savininko parašas patvirtintas įmonės antspaudu).

Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento 2009-06-30 raštu ir Lietuvos banko 2009-08-04 raštu taip pat buvo atsakyta L. K. individualiai įmonei „Talka“. Tai, kad L. K. yra L. K. individualios įmonės „Talka“ savininkas ir įmonės pareiškimų nagrinėjimo metu buvo šios įmonės vadovu, neduoda pagrindo teigti, kad anksčiau minėtus pareiškimus pateikė ne juridinis asmuo, o L. K.

Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kuris pats (per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir steigimo dokumentus) įgyja teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina, gali būti ieškovu ir atsakovu teisme (LR individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d., LR civilinio kodekso 2.33 str. 1 d., 2.81 str. 1 d.).

Pareiškėjas skunde nepateikia jokios informacijos, susijusios su tuo, kokios jo teisės ar įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti ir kaip buvo pažeisti Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento 2009-06-30 raštu ir Lietuvos banko 2009-08-04 raštu atsakius L. K. individualiai įmonei „Talka“, kokios jo teisės ir kaip būtų apgintos, jei teismas patenkintų jo reikalavimą. Vien tai, kad L. K. yra L. K. individualios įmonės „Talka“ savininkas ir įmonės pareiškimų nagrinėjimo metu buvo įmonės vadovas (2009-08-31 įsiteisėjo Kauno apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo L. K. individualiai įmonei „Talka“, todėl nuo 2009-08-31 dienos L. K. individualios įmonės „Talka“ savininkas ir buvęs vienasmenis valdymo organas L. K. neteko teisės veikti įmonės vardu, o įmonei turi teisę atstovauti tik teismo paskirtas įmonės administratorius (LR individualių įmonių įstatymo 7 str. 1 ir 5 d., LR įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 2 p., 11 str. 3 d. 9 p.s), savaime neduoda pagrindo teigti, kad nagrinėjant L. K. individualios įmonės „Talka“ pareiškimus ir į juos atsakant buvo pažeistos pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-06-06 nutartis administracinėje byloje Nr.A502-884/2008), kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato LR administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal LR administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2-4 p. numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p. pagrindu.

Iš skundo turinio galima daryti išvadą, kad teismo prašoma įpareigoti Lietuvos banką priimti nagrinėti 2009-06-22 ir 2009-07-23 pareiškimus, nes manoma, kad Lietuvos bankas atsisakė juos priimti. Tačiau 2009-06-22 ir 2009-07-23 pareiškimai, vadovaujantis LR viešojo administravimo įstatymo 14 str., Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos banko valdybos pirmininko 2007-10-03 įsakymu Nr.02-203, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, patvirtintomis LR Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr.875, buvo priimti, išsiaiškinta jų esmė, parengti atsakymai ir išsiųsti pareiškimus pateikusiam asmeniui. Atsakymuose į pareiškimus buvo nurodytos teisės aktų normomis pagrįstos atsisakymo tenkinti pareiškimuose pateiktus prašymus priežastys.

Skunde pateikiamas LR Lietuvos banko įstatymo normų aiškinimas yra nepagrįstas, o skunde nurodytos LR banko įstatymo normos ir kiti Lietuvos banko veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustato Lietuvos bankui ne tik pareigos, bet ir teisės prižiūrėti, kaip kredito įstaigos laikosi konkrečių su klientais sudarytų sutarčių ir šias sutartis reglamentuojančių LR civilinio kodekso normų.

Kaip jau buvo nurodyta 2009-06-30 ir 2009-08-04 raštuose atsakant L. K. individualiai įmonei „Talka“, Lietuvos bankui įstatymais suteikti įgaliojimai atlikti kredito įstaigų priežiūrą skirti tik teisės aktuose nustatytų reikalavimų, užtikrinančių saugią ir patikimą bankų veiklą, vykdymo kontrolei atlikti. Tokia išvada darytina atsižvelgus į LR Lietuvos banko įstatymo 7 ir 8 straipsnių nuostatas (nustatyta, kad Lietuvos bankas įstatyme nustatytas funkcijas, įskaitant ir kredito įstaigų priežiūros funkciją, atlieka įgyvendindamas pagrindinį tikslą - palaikyti kainų stabilumą), LR bankų įstatymo 1 str. 1d. (nustatyta, kad šio įstatymo tikslas - taip reglamentuoti bankų priežiūrą, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi), kitas kredito įstaigų priežiūrą apibrėžiančias ir konkrečias su kredito įstaigų priežiūros funkcijos atlikimu susijusias Lietuvos banko teises ir pareigas nustatančias įstatymų normas (LR Lietuvos banko įstatymo 45, 46 str., LR finansų įstaigų įst. 50 str., LR bankų įstatymo 67, 69, 72, 73 str.).

Minėtų LR Lietuvos banko įstatymo normų, kaip nustatančių Lietuvos bankui pareigą kontroliuoti, kaip bankai laikosi su klientais sudarytų sutarčių ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų, tai kartu reikštų, kad Lietuvos bankas turi teisę vykdydamas tokią kontrolę reikalauti iš bankų pateikti informaciją, duoti jiems privalomus vykdyti rašytinius nurodymus, taikyti jų teises ribojančias įstatyme nustatytas poveikio priemones ir pan., aiškinimas ne tik būtų nesuderinamas su bankų priežiūrą reglamentuojančių normų turiniu ir tikslais, bet ir prieštarautų viešosios teisės principams, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama elgtis tik taip, kaip numatyta jo veiklą reglamentuojančiose teisės normose, ir kad viešosios teisės normos, ypač susijusios su asmens teisių ribojimu, aiškinant negali būti išplečiamos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad L. K. individuali įmonė „Talka“ 2009-06-22 kreipėsi į Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentą su pareiškimu, kuriuo prašė ištirti ar AB „Parex bankas“: be įmonės žinios nurašydamas lėšas iš įmonei priklausančios sąskaitos nepažeidė įstatymų; laikėsi savo pačio siūlomų sutarčių; nutraukdamas terminuoto indėlio sutartį nepažeidė įstatymų; atskleidė visą esminę informaciją, reikalingą garantijos sutarčiai sudaryti (b.l. 5-7).

Atsakydamas į 2009-06-22 L. K. individualios įmonės „Talka“ kreipimąsi, Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentas 2009-06-30 rašte nurodė, kad keliami klausimai nesusiję su Lietuvos banko kredito įstaigų priežiūra ir departamentas neįgaliotas jų spręsti (b.l.8).

L. K. individuali įmonė „Talka“ 2009-07-23 Lietuvos banko valdybai pateiktu pareiškimu prašė pakartotinai išnagrinėti 2009-06-22 pareiškime nurodytas aplinkybes (b.l. 9).

Lietuvos banko 2009-08-04 raštu L. K. individualiai įmonei „Talka“ išaiškinta, kad pareiškimuose keliami klausimai susiję su AB „Parex bankas“ sudarytomis sutartimis su įmone, todėl tokio pobūdžio ginčai sprendžiami teismuose (b.l 10).

L. K., formuluodamas skundo reikalavimus prašo įpareigoti Lietuvos banką išnagrinėti L. K. individualios įmonės „Talka“ 2009-06-22 bei 2009-07-23 pateiktus pareiškimus, įvertinant AB „Parex bankas veiklą“ pagal pareiškimuose nurodomus įstatymų pažeidimus.

Teisme priimtas pareiškėjo skundas dalyje dėl Lietuvos banko įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2009-07-23 pareiškimą ir įvertinti AB „Parex bankas“ veiklą pagal 2009-07-23 pareiškime nurodytus įstatymų pažeidimus.

LR administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. LR administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 1d. numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, o 23 str. 2d. 5p. nurodoma, kas gali būti skundo dalyku - konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data.

Teismui teikiami skundo reikalavimai turi būti formuluojami skundžiamo akto ar veiksmo (neveikimo) atžvilgiu, nurodant kokiu LR ABTĮ 88 str. 1 d. 2-4 p. nurodytu būdu pareiškėjas siekia apginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus.

Atsižvelgus į minėtuose straipsniuose įtvirtintas nuostatas, skundo reikalavimu turi būti formuluojamas asmens prašymas teismui priimti tokį patvarkymą, kuris tiesiogiai pakeistų tarp ginčo šalių esantį materialinį teisinį santykį, o priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai. Todėl sprendžiant skundo (prašymo) reikalavimus, kiekvienu atveju nustatytinas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas.

LR individualių įmonių įst. 2 str. 1d. nurodoma, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo.

LR civilinio kodekso 2.33 str. 1d. sakoma, kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.

Taigi, individuali įmonė, būdama teisinių santykių subjektu, gali įgyti teises bei susikurti pareigas veikdama per savo valdymo organus, atstovus, sudarytus ir veikiančius pagal įstatymą ar steigimo dokumentus, įstatus.

Iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad 2009-06-22 bei 2009-07-23 pareiškimais į Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentą bei Lietuvos banką kreipėsi ne pareiškėjas L. K., o L. K. individuali įmonė „Talka“ (b.l. 5-7, 9).

Minėtuose pareiškimuose keliami klausimai susiję su L. K. individualios įmonės „Talka“ bei AB „Parex bankas“ santykiais, kur abejojama banko teikiamų paslaugų bei sutarčių vykdymo atitikimo teisės aktų reikalavimams.

Kauno apygardos teismo 2009-08-19 nutartimi L. K. individualiai įmonei „Talka“ buvo iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirtas V. K. (b.l.84). Minėta nutartis apskųsta nebuvo ir įsiteisėjo (Liteko duomenų bazė).

LR įmonių bankroto įst. 7 str. 2d. sakoma, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų. Pagal minėto įstatymo 10 str. 4d. 1p., 11 str. 3d. 9 p., bankrutuojančią įmonę atstovauti gali paskirtas administratorius arba jo įgaliotas asmuo.

Įvertinus minėtų teisės aktų nuostatas, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju dėl atsakovo veiksmų su atitinkamais skundo reikalavimais, įrodžius šių reikalavimų materialinį teisinį suinteresuotumą (pažeistų teisių ar interesų apgynimas) galėtų kreiptis ne pareiškėjas, o L. K. individualios įmonės „Talka“ vardu veikdamas administratorius ar jo įgaliotas asmuo.

Tuo tarpu L. K. nėra 2009-06-22 bei 2009-07-23 pareiškimuose nurodytų santykių (tarp įmonės ir banko) dalyviu.

Nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu L. K. nepateikė jokių argumentų, kuriuos vertinant galima būtų spręsti, jog teismui formuluojamų reikalavimų tenkinimas pareiškėjui kaip fiziniam asmeniui, sukurtų teisines pasekmes, t.y. pakeistų tarp jo ir atsakovo bei trečiųjų asmenų susiklosčiusių santykių turinį.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius pareiškėjų materialinio teisinio suinteresuotumo, skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A822-187/2009, Nr.A11-443/2005, A143-898/2008, A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131).

Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, sprendžiama, kad L. K. skundo reikalavimo tenkinimas nesukurs pareiškėjui jokių teisnių pasekmių, todėl yra atmestinas.

LR administracinių bylų teisenos įst. 44 str. 1d. nurodoma, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi L. K. skundo reikalavimai atmesti, netenkintinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įst. 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo L. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą