Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Mariaus Jankausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Latožienės ir Dainos Vaidachavičienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. gynėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. lapkričio 25 d. nutarties, kuria, be kita ko, nutarta pripažinti, kad E. Š. padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje numatytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas būdamas nepakaltinamu ir taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ((duomenys neskelbtini)).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. 2024 m. gegužės 2 d. apie 17 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narę – prieš sugyventinę R. Č. (tyčia pargriovė ją ant grindų, suėmė jai už plaukų, ne mažiau kaip 3 kartus trenkė R. Č. galvą į grindis bei sudavė kumščiu jai į nosį) ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą (padarė R. Č. nosies kaulų lūžius);

1.2. 2024 m. gegužės 29 d. apie 12.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narę – prieš sugyventinę R. Č. (tyčia 1 kartą sudavė kumščiu R. Č. į pilvą, 1 kartą sudavė jai į kaklo sritį, suėmė ją už plaukų ir juos tempė) ir sukėlė R. Č. fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jos sveikatą (padarė R. Č. odos nubrozdinimus kakle, dešinės akies vokuose, poodines kraujosruvas dešinėje alkūnėje, kaklo kairėje pusėje);

1.3. nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą – 2,525 gramo kanapių (antžeminių dalių), dalį šios medžiagos laikė namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), o kitą dalį prie savęs, iki kol 2024 m. rugpjūčio 2 d. apie 20.20 val. ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), įvykio vietos apžiūros metu 1,660 gramo šios narkotinės medžiagos (kurioje psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 20,8 %) jo dėvimose apatinėse kelnaitėse ir 0,420 gramo šios medžiagos (kurioje psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 1,9 %) automobilio keleivio priekinės sėdynės atloše (daiktų dėtuvėje) surado ir paėmė policijos pareigūnai, o 2024 m. rugpjūčio 3 d. kratos metu jo namuose 0,332 gramo šios medžiagos (kurioje psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 10,8 %) ir 0,113 gramo šios medžiagos (kurioje psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 2,1 %) surado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Teismo posėdyje gynėjas ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir sušvelninti E. Š. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5.1. Ši baudžiamoji byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui spręsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymo E. Š. klausimą. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes priverčiamosios medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl tokią bylą išnagrinėjęs teismas nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti, be kita ko, BPK 401 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus klausimus, t. y. ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama. Taigi, sprendžiant, ar asmeniui turi būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, pirmiausiai turi būti nustatyta, kad jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymius. Šiems klausimams išspręsti taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės (BPK 392 straipsnio 3 dalis).

5.2. Įrodymų tyrimo, vertinimo ir pripažinimo baudžiamajame procese bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK. Tačiau BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimo procesas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis liečiamumo (sąsajumo) ir leistinumo principų bei įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo mechanizmo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Procesinis sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl kiekvienas būtinas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Todėl įrodymai turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės procesiniame sprendime logiškai ir įtikinamai turi būti suformuotos visas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

5.3. Šioje vietoje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiama nutartimi buvo nustatyta, kad asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. padarė tris baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje. Gynėjas apeliaciniame skunde ginčija tik dviejų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 140 straipsnio 2 dalyje, įrodytumą. Tačiau įvertinusi tai, kad gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir procesą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo nutraukti nenustačius, kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tikrina visos skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

5.4. BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta atsakomybė asmeniui, kuris sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių (nebuvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata). Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.

5.6. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusioji R. Č. nuo pat pradžių nuosekliai tvirtino, jog asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. tiek 2024 m. gegužės 2 d., tiek 2024 m. gegužės 29 d. panaudojo fizinį smurtą prieš ją ir sutrikdė jos sveikatą – 2024 m. gegužės 2 d., be kita ko, jai gulint ant grindų suėmė ranka plaukus ir trankė jos galvą į grindis, o po to ranka sudavė jai į nosį, o 2024 m. gegužės 29 d., be kita ko, sudavė jai ranka į pilvą, į kaklo sritį, suėmė ją už plaukų ir juos tempė bei sukėlė jai fizinį skausmą. Šias aplinkybes nukentėjusioji R. Č. nurodė savo pareiškime ir apklausta pas ikiteisminio tyrimo tyrėją (1 t., 27–29, 76–77, 82, 87 b. l.). Visas šias aplinkybes nukentėjusioji iš esmės patvirtino ir pirmosios instancijos teisme. Tokius nukentėjusiosios R. Č. parodymus patvirtino ir kiti byloje esantys bei pirmosios instancijos teisme patikrinti duomenys:

5.6.1. liudytojos R. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad 2024 m. gegužės 29 d. apie pietus, būdama namuose, išgirdo kaip nukentėjusioji šaukia ir prašo iškviesti jai pagalbą (1 t., 108 b. l.);

5.6.2. asmens apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad 2024 m. gegužės 29 d. neužilgo po aptariamo įvykio ant nukentėjusiosios R. Č. kūno buvo rasti akivaizdūs sužalojimai (1 t., 90, 93–94 b. l.);

5.6.3. įvykio vietos apžiūros protokolas, pagal kurį seka, kad 2024 m. gegužės 29 d. įvykio vietoje (asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. ir nukentėjusiosios R. Č. gyvenamojoje vietoje) buvo rastas, be kita ko, sulaužytas stalas (1 t., 67, 70–73 b. l.);

5.6.4. specialisto išvados, kuriose konstatuota, jog nukentėjusiajai R. Č. nosies kaulų lūžiai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, 2024 m. gegužės 2 d. apie 17 val., šie sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (2 t., 39–41 b. l.), o odos nubrozdinimai kakle, dešinės akies vokuose, poodinės kraujosruvos dešinėje alkūnėje, kaklo kairėje pusėje nukentėjusiajai R. Č. galėjo būti padaryti galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, iki medikų apžiūros 2024 m. gegužės 29 d. 13.07 val., šie sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu ir jų padarymas sukelia fizinį skausmą (1 t., 121 b. l.);

5.6.5. pranešimo Bendrajam pagalbos centrui garso įrašas ir jo apžiūros protokolas, pagal kurį seka, kad 2024 m. gegužės 29 d. apie 12.59 val. liudytoja R. B. pranešė apie tai, jog kaimynystėje ((duomenys neskelbtini)) jau kurį laiką girdėjo besipykstančius asmenis, o po to moteris rėkė ir prašė iškviesti policijos pareigūnus (1 t., 125–126 b. l.);

5.6.6. policijos pareigūnų nešiojamų kamerų (registratorių) vaizdo įrašai ir jų apžiūros protokolas, iš kurių matyti, kad 2024 m. gegužės 29 d. apie 13.11 val. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji R. Č. parodė, kad tądien asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. trenkė jai į pilvą, tempė už plaukų, kad prieš dvi savaites ji buvo gydymo įstaigoje, nes E. Š. sulaužė jai nosį, tačiau dėl to į policiją ji nesikreipė (1 t., 135 b. l.).

5.7. Taip pat pagal byloje esančius policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus, įvykio vietos apžiūros protokolą, kratos protokolą ir specialisto išvadą seka, kad 2024 m. rugpjūčio 2 d. apie 20.20 val. ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), stovėjusiame automobilyje „Volvo V50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį prieš tai vairavo asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š., buvo surasta pastarojo narkotinė medžiaga – 0,420 gramo kanapių (antžeminių dalių) (ši medžiaga buvo surasta automobilio keleivio priekinės sėdynės atloše (daiktų dėtuvėje)) ir 1,660 gramo kanapių (antžeminių dalių) (ši medžiaga buvo surasta E. Š. dėvimose apatinėse kelnaitėse). Atlikus kratą asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. gyvenamojoje vietoje taip pat buvo surasta jo narkotinė medžiaga – bendrai 0,445 gramo kanapių (antžeminių dalių). Įvykio vietoje asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. policijos pareigūnams paaiškino, kad narkotinę medžiagą prieš 30 minučių įsigijo iš pažįstamo asmens (asmens vardo ir pavardės neatsiminė). Kaip jau buvo paminėta pirmiau, šių nustatytų faktinių aplinkybių apeliaciniu skundu gynėjas neginčija.

5.8. Gynėjas savo apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusioji R. Č. apkalba E. Š.. Tačiau byloje nėra jokių pagrįstų duomenų, kad nukentėjusioji R. Č., kuri davė nuoseklius ir vieni kitus papildančius parodymus, turėtų kokį nors pagrįstą motyvą apkalbėti asmenį, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. ir nepagrįstai kaltinti jį tuo, kad šis smurtavo prieš ją ir padarė jai pirmiau paminėtus sužalojimus. Priešingai, pagal byloje esančius duomenis seka, kad norėdama palengvinti E. Š. teisinę padėtį, nukentėjusioji iš pradžių nenorėjo pranešti policijos pareigūnams apie pirmiau paminėtus įvykius ir ji pati nesikreipė į policijos pareigūnus nei dėl 2024 m. gegužės 2 d. įvykio, nei dėl 2024 m. gegužės 29 d. įvykio (dėl pastarojo įvykio policijos pareigūnus į įvykio vietą iškvietė kaimynė). Esant šioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios R. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kuriuos ji, be to, davė būdama įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir kuriuos patvirtina kiti pirmiau paminėti bylos duomenys.

5.9. Taip pat gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusioji R. Č. galėjo susižaloti pati. Tačiau tokią gynėjo prielaidą paneigia specialisto išvados, kuriose konstatuota, jog galima atmesti galimybę, kad visus sužalojimus (nosies kaulų lūžius; odos nubrozdinimus kakle, dešinės akies vokuose; poodines kraujosruvas dešinėje alkūnėje, kaklo kairėje pusėje) nukentėjusioji R. Č. galėjo pasidaryti griūdama; sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytomis įvykių aplinkybėmis (1 t., 121 b. l.; 2 t., 39–41 b. l.).

5.10. Visi pirmiau paminėti įrodymai yra pakankami ir skirtingai, nei apeliaciniame skunde teigia gynėjas, jie patvirtina, kad asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š., skundžiamoje nutartyje nurodytomis aplinkybėmis panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narę – prieš sugyventinę R. Č. ir sukėlė jai fizinį skausmą bei ją sužalojo, o taip pat jis neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, disponavo nedideliu kiekiu narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių jų dalių). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagristai pripažino, kad asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. padarė visas pirmiau nurodytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas ir taikė jam priverčiamąją medicinos poveikio priemonę.

6.1. Nustatydamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra jokių ekspertizės aktuose nurodytoms išvadoms dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo priešingų objektyvių duomenų, į ekspertų teisiamojo posėdžio metu duotus paaiškinimus ir pritarė ekspertizės aktuose nurodytai bei teismo posėdyje ekspertų patvirtintai rekomendacijai dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies.

6.2. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. praeityje ne kartą buvo gydytas tiek ambulatoriškai, tiek gydymo įstaigų stacionaruose. Tarp stacionarinių gydymų jis (duomenys neskelbtini) lankydavosi nereguliariai, vaistus vartodavo savo nuožiūra, dažnai juos nutraukdavo, nes vaistai „nepadėdavo“, o būklės lengvinimui vartodavo marihuaną. Todėl ankstesnis jo gydymas buvo neefektyvus ir neleido stabilizuoti jo sveikatos būklės bei efektyviai ambulatoriškai gydyti E. Š.. Pirmosios instancijos teisme ekspertai nurodė, kad anksčiau E. Š. buvo rekomenduota (duomenys neskelbtini), kas rodo, kad liga yra atspari gydymui. Ekspertizės metu E. Š. kalbėjo ir apie ginklus, ir apie savo baimes, jis grasino persipjauti gerklę arba nusišauti, todėl jis yra pavojingas tiek aplinkiniams, tiek ir sau. Jis nekritiškas nei baudžiamojo įstatymo uždraustoms veikoms, nei savo psichikos sveikatos būklei, kurią blogina (duomenys neskelbtini), tai yra nuo (duomenys neskelbtini). E. Š. pagrindinė liga yra negydoma, o kadangi E. Š. vartoja (duomenys neskelbtini), ateityje jis gali padaryti naujas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Šiuo metu jo būklė dar labiau pablogėjusi, todėl būtina apsaugoti jį patį ir visuomenę.

6.3. Nemažiau svarbu įvertinti ir asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. asmenybę – praeityje jis ne kartą buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, taip pat jis baustas administracine tvarka.

6.4. Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino E. Š. elgesio po baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo, nes rėmėsi senomis teismo psichiatrijos išvadomis. Tačiau šioje vietoje būtina paminėti, kad byloje buvo atliktos dvi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės. Jos buvo atliktos po baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo ir skirtingai, nei apeliaciniame skunde teigia gynėjas, jų metu buvo išsamiai įvertintas E. Š. elgesys tiek prieš baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymą, tiek jų metu, tiek ir po jų (2 t., 118–135, 174–177 b. l.). Savo išvadas ekspertai patvirtino ir 2025 m. lapkričio 14 d. vykusiame pirmosios instancijos teismo posėdyje (4 t., 26–28 b. l.). Byloje nėra duomenų, kurie leistų suabejoti ekspertų patirtimi, žiniomis ir kvalifikacija, o taip pat jų išvadų patikimumu bei išsamumu.

6.5. Įvertinusi asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo metu ambulatorinis gydymas E. Š. būtų nepakankamas ir neefektyvus, šiuo metu E. Š. dėl jo sveikatos būklės nėra pajėgus gydytis ambulatoriškai, jam reikalingas ilgesnis gydymo ir stebėjimo laikotarpis, ko ambulatoriškai gydant pasiekti neįmanoma. Šiuo metu stacionarinis gydymas būtų saugesnis ir efektyvesnis tiek pačiam E. Š., tiek aplinkiniams. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas priverčiamosios medicinos priemonės rūšies nustatymui svarbias aplinkybes ir nustatė priverčiamosios medicinos priemonės rūšį E. Š..

7. Apibendrindama visas pirmiau paminėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme patikrinti įrodymai patvirtina, jog asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. skundžiamoje nutartyje nurodytomis aplinkybėmis panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narę – prieš sugyventinę R. Č. ir sukėlė jai fizinį skausmą bei ją sužalojo. Taip pat jis neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, disponavo nedideliu kiekiu narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių jų dalių). Įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas pirmosios instancijos teisme. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą (sąsajumą), leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo argumentų, motyvų ir padarytų išvadų ar jomis abejoti ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, kvalifikuodamas asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. veikas pirmosios instancijos teismas nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir pagrįstai pripažino, kad būdamas nepakaltinamu E. Š. padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje numatytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas bei taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas priverčiamosios medicinos priemonės rūšies nustatymui svarbias aplinkybes ir nustatė priverčiamosios medicinos priemonės rūšį E. Š.. Todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį pagrindo nėra.

8. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026 m. sausio 8 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančią, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjas advokatas Arnoldas Šukaitis teikė teisinę pagalbą asmeniui, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. ir teisinės pagalbos išlaidos sudaro 160,42 Eur, prašydama šią sumą išieškoti iš asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė. Tačiau BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos gali būti išieškotos tik iš kaltu pripažinto kaltinamojo (iš nuteistojo). Todėl teisėjų kolegija netenkina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo išieškoti iš asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė išlaidas už jam suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. gynėjo apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. 160,42 Eur už jam suteiktą teisinę pagalbą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą.