- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-08
- Bylos Nr.
- 1A-43-719/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00784-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas (pirm.), Valdas Meidus, Evaldas Vanagas
- Kaltinamasis
- R. N.
- Advokatai
- Arnoldas Šukaitis
Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-43-719/2016
Teisėja Gražina Kazilionienė Proceso Nr. 1-76-1-00784-2014-1
2016 m. vasario 8 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Evaldo Šidlausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. buvo išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 270 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. N. buvo kaltinamas tuo, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 2 ir 6 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 patvirtintų Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 19, 20.4, 21 ir 23 punktus ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 192 patvirtintos Savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje, ir pagamintos apvaliosios medienos ištraukimo arba išvežimo tvarkos 6 punktą, t. y. laikotarpiu nuo 2014 m. sausio mėnesio pabaigos iki 2014 m. liepos mėnesio pradžios, nenustatytomis dienomis bei valandomis, (duomenys neskelbtini), K. N. nuosavybės teise priklausančioje miško valdoje, veikdamas vieninga tyčia, nepateikęs laiku Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui raštu pranešimo apie ketinimą kirsti mišką, taip pat be Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento leidimo, nupjovė žaliuojančius medžius – 70 vnt. beržų, 22 vnt. baltalksnių, 2 vnt. juodalksnių, 5 vnt. drebulių, kurių bendras tūris 76,875 m³ ir padarė didelę – 9225 eurų žalą žemei, gyvūnams ir augalams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti R. N. kaltu pagal BK 270 straipsnio 1 dalį ir nubausti jį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, o taip pat tenkinti ieškovo civilinį ieškinį ir priteisti iš R. N. ieškovo naudai 9225 eurų. Prokuroras cituoja kaltinamąjį aktą, skundžiamą nuosprendį, byloje esančius ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus ir mano, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teigia, kad teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės doktrinoje nurodoma, jog vertinamojo nusikalstamos veikos sudėties požymio turinys įvertinamas konkrečiai situacijai, o skundžiamame nuosprendyje nurodytose kasacinėse bylose nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių, todėl nurodytose kasacinėse bylose paminėti vertinamojo nusikalstamos veikos sudėties požymio turinį atskleidžiantys reikalavimai negalėjo būti formaliai „perkelti“ nagrinėjant R. N. inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Taip pat, prokuroro teigimu, apylinkės teismas nepasisakė dėl fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veikla miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodikos, pagal kurią R. N. neteisėtu miško kirtimu padarė didelę – 9225 eurų dydžio žalą gyvūnijai bei augmenijai. Be to, liudytojas F. K., kurio parodymai, atsižvelgiant į jo darbo pobūdį ir praktinę patirtį, vertintini kaip specialisto žinios, apylinkės teisme parodė, jog minėta žala pasireiškia 1–2 metų laikotarpiu, kad iškirstoje vietovėje atsirado pirmieji žalos gyvūnijai ir augmenijai požymiai – buvusios miško žemės užpelkėjimas, kad R. N. atliktas neteisėtas medžių kirtimas yra artimas plynam iškirtimui, dėl kurio neteko prieglobsčio miškuose gyvenantys žvėrys ir paukščiai, pasikeitė dirvožemio struktūra, įgalinanti atsirasti naujoms menkavertės pelkėtų vietovių augmenijos rūšims bei įtakojanti anksčiau vyravusios augmenijos išnykimą. Kitų liudytojų parodymai, prokuroro manymu, nėra esminiai nustatinėjant aptariamos nusikalstamos veikos pasekmes, nes jie nėra buvę iškirstame miške. Pats R. N. prisipažino kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos bei pripažino civilinį ieškinį. Neteisėto miško kirtimo faktą patvirtina rašytinė bylos medžiaga – įvykio vietos apžiūros protokolas, dokumentų pateikimo protokolas ir kt. Apibendrindamas visas šias aplinkybes prokuroras mano, kad byloje esantys duomenys pagrindžia R. N. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, jos intensyvumo mastas, padarytos žalos dydis, objektyviųjų, subjektyviųjų požymių turinys, jų pasireiškimas, protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatos parodo, kad R. N. pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, todėl jam taikytina baudžiamoji atsakomybė, o taip pat iš jo priteistina byloje esančiais dokumentais pagrįsta bei pagal galiojančius teisės aktus suskaičiuota žala.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Visų pirmiausia aukštesnysis teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).
BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareikšti nuomonę dėl jų. Tačiau ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga. Todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla ir nei vienos proceso šalies pateiktas byloje esančių įrodymų interpretavimas teismui nėra privalomas.
Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad išteisindamas R. N. ir jam pareikšto kaltinimo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.
Pagal BK 270 straipsnio 1 dalį atsako asmenys, kurie pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisykles, jeigu tai sukėlė pavojų daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai arba dėl to galėjo būti padaryta didelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar atsirasti kitų sunkių padarinių aplinkai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako asmenys, kurie sukėlė ne tik pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai arba žalos gamtai atsiradimo galimybę, bet ir konkrečius pavojingus padarinius. Taigi, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad sprendžiant atsakomybės pagal BK 270 straipsnį klausimą svarbu nustatyti ne tik žalos dydį, bet ir tai, ar žala galima (tokiu atveju asmuo traukiamas atsakomybėn pagal BK 270 straipsnio 1 dalį), ar atsirado realūs padariniai (tokiu atveju asmuo traukiamas atsakomybėn pagal BK 270 straipsnio 2 dalį). Be to, pavojaus ir didelės žalos ar kitų sunkių padarinių grėsmės kuriam nors iš aplinkos komponentų (augalijai, gyvūnijai) sąvokų paaiškinimo BK nėra, todėl tai yra vertinimo atsižvelgiant į visas konkrečiu atveju susidariusias aplinkybes dalykas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju padariniai ar jų grėsmė yra vertinami individualiai – tokių požymių turinys atskleidžiamas vertinant konkrečias bylos faktines aplinkybes, t. y. kokiai gyvūnijos ar augmenijos rūšiai ir daliai atsirado grėsmė (žala), gresiančios (atsiradusios) žalos aplinkai pobūdį, mastą ir pavojingumą, nukentėjusiojo gamtos ištekliaus atkūrimo galimybes, žalos dydžio piniginę išraišką ir kitas aplinkybes. Galėjęs kilti pavojus arba reali žala aplinkai turi būti užfiksuota baudžiamojoje byloje.
Šioje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme patikrintais įrodymais neginčijamai įrodyta, jog R. N. gamtos išteklius naudojo – kirto, gabeno medžius – pažeisdamas galiojančius teisės aktus. Pats R. N. pripažįsta padaręs tokią veiką, ginčo dėl to šioje byloje nėra. Tačiau, kaip ir visiškai teisingai teigiama skundžiamame nuosprendyje, R. N. pateiktame kaltinime nenurodyta, kokį pavojų savo veika R. N. sukėlė daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai, kokia žala gyvūnijai, augmenijai galėjo būti padaryta dėl R. N. veikos arba kokie kiti sunkūs padariniai dėl jo veikos galėjo atsirasti. Žalos grėsmė aplinkai, jos pobūdis ir dydis gali būti nustatyti tik remiantis kvalifikuoto specialisto išvadomis. Kilusią grėsmę aplinkai nepakanka vien tik preziumuoti, būtina ją įrodyti, o tai šioje byloje nebuvo padaryta, todėl prokuroras negalėjo kaltinti R. N. padarius BK 270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką.
Tiek iš kaltinamojo akto, tiek iš kitų byloje esančių duomenų matyti, jog R. N. iš tiesų buvo kaltinamas iškirtęs nustatytą kiekį medžių ir tokia savo veika sukėlęs realius padarinius – padaręs aplinkai 9225 eurų dydžio žalą, t. y. galimai padaręs BK 270 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Bet remiantis atitinkama metodika apskaičiuota žalos gamtai dydžio piniginė išraiška negali būti vieninteliu ar pagrindiniu didelės žalos nustatymo kriterijumi, nes, didelė žala gyvūnijai, augmenijai ar sunkūs padariniai aplinkai apima ne tik padarytos žalos aplinkai dydį, bet ir pasekmių gamtai realumą. Jokio specialaus tyrimo dėl R. N. iškirstų medžių poveikio aplinkai nebuvo atlikta. Prokuroras savo apeliaciniame skunde tik nurodo, kad iškirstoje vietovėje atsirado buvusios miško žemės užpelkėjimas, kad dėl R. N. atlikto kirtimo neteko prieglobsčio miškuose gyvenantys žvėrys ir paukščiai, pasikeitė dirvožemio struktūra, įgalinanti atsirasti naujoms menkavertės pelkėtų vietovių augmenijos rūšims bei įtakojanti anksčiau vyravusios augmenijos išnykimą, tačiau tai nebuvo tinkamai užfiksuota baudžiamojoje byloje įvykio vietos apžiūros protokolais, fotonuotraukomis, specialistų išvadomis ir kitais procesiniais dokumentais.
Šioje byloje nėra pakankamai duomenų, kurie šiuo konkrečiu atveju leistų neginčijamai pripažinti, kad R. N. savo veika sukėlė pavojų daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai, kad dėl jos galėjo būti padaryta (ar buvo padaryta) didelė žala gyvūnijai, augmenijai ar galėjo atsirasti (ar atsirado) kiti sunkūs padariniai aplinkai. Todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai išteisino R. N. iš kaltinimo pagal BK 270 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir prielaidos apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ar procesinių teisės normų ir nenukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Naikinti tokį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Evaldo Šidlausko apeliacinį skundą atmesti.