Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-07 · Administracinė byla Nr. I-303-643/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-07
Bylos Nr.
I-303-643/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01588-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
V. Ž.
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Remigijas Bukėnuiir
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-303-643/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01588-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 12.13.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 7 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,

dalyvaujant pareiškėjos V. Ž. atstovui advokatui Remigijui Bukėnui ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei J. N.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Ž. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja V. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (tomas I, b. l. 126–147) prašydama panaikinti: Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2015-09-16 sprendimą Nr. (44.1)-FR0682-615, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015-12-16 sprendimą Nr. 68-216 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016-03-15 sprendimą Nr. S-57(7-12/216).

Pareiškėja nurodo, kad Šiaulių AVMI 2015-07-10 patikrinimo akte Nr. FR0680-507 (toliau – Patikrinimo aktas), vertindama pareiškėjos sudarytus sandorius su UAB „Facilities management’’, UAB „Mėnulė“, UAB „Debreceno valda“, UAB „Property entrust“, UAB „Tomvalas“, UAB „Senamiesčio ūkis“, UAB „Kretingos butų ūkis“, UAB „Vitės valdos“, išvadų nepagrindė faktais. Patikrinimo akte formuluojamos išvados grįstos nieko bendra su faktine situacija neturinčiomis prielaidomis. Neįvertinti pareiškėjai palankūs faktiniai įrodymai ir taip nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) suformuotos praktikos, bei pažeisti Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 8 straipsnyje numatyti reikalavimai individualiam administraciniam aktui. Mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotos mokesčių sumos grindžiamos ne tiesioginiais įrodymais, bet Šiaulių AVMI subjektyvia nuomone, akivaizdžiai asmeniniu inspektoriaus supratimu ir vertinimu, o tai prieštarauja LVAT praktikai reikalaujančiai tokias aplinkybes, kaip „ar pinigų sumos pareiškėjai realiai buvo ar nebuvo perduotos“ įrodinėti tiesioginiais įrodymais.

Pareiškėja pažymi, jog Šiaulių AVMI Patikrinimo akte ir sprendime remdamasi vien tik faktu, kad pagal ataskaitos FR0438 duomenis UAB „Mėnulė“ tariamai nevaldė jokių kitų vienetų turtinių teisių, daro prielaidomis grindžiamą išvadą – tariamai UAB „Mėnulė“ neturėjo ir atitinkamai negalėjo parduoti UAB „Debreceno NT“ ir UAB „Debreceno valda“ 32,66 proc. akcijų. Tokia Šiaulių AVMI išvada nepagrįsta faktais ir visiškai neatitinka realios situacijos – UAB „Facilities management“ pagal su UAB „Mėnulė“ sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį faktiškai įsigijo ir šiuo metu valdo 32,66 proc. akcijų. Šios akcijos iš UAB „Mėnulė“ buvo įsigytos pastarajai jas nupirkus iš pardavėjų M. U. ir A. U. bei vėliau jas perpardavus UAB „Facilities management“. Pareiškėja kartu su pastabomis dėl Patikrinimo akto pateikė tarp UAB „Mėnulė“, M. U. ir A. U. sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodyta lygiai tokia pati pirkimo-pardavimo kaina, tačiau Šiaulių AVMI šio fakto nepaisė.

Pareiškėjos teigimu Šiaulių AVMI taip pat nepagrįstai nepripažįsta ir UAB „Būsto administravimas“ 50 proc. akcijų įsigijimo sandorio, sudaryto tarp UAB „Facilities management“ ir D. M.. Šiaulių AVMI, negalėdama paneigti fakto, kad akcijų pardavėjas D. M. pagal ataskaitos FR0438 duomenis valdė 50 proc. UAB „Būsto administravimas“ akcijų, savo išvadą laikyti šį sandorį nerealiu grindžia prielaidomis. Vertinant šio sandorio realumą reikia atsižvelgti į UAB „Būsto administravimas“ įstatinio kapitalo dydį – 1 297 000 Lt. Be to, UAB „Būsto administravimas“, kurios akcijos (50 proc.) iš D. M. buvo įsigytos už 710 000 Lt, vertę sudarė jos turimas finansinis turtas – kitų įmonių akcijos, o būtent UAB „Būsto administravimas“ priklausė 100 proc. UAB „Vitės valdos“ akcijų, UAB „Vitės valdos“ priklausė 98 proc. UAB „Palangos būtų ūkis“ akcijų, o UAB „Palangos būtų ūkis“ priklausė 66 proc. UAB „Debreceno valda“ akcijų ir 66 proc. UAB „Debreceno NT“ akcijų. UAB „Būsto administravimas“ buvo tik holdingo (valdymo) įmonė, kuri veiklos, kaip tokią supranta mokesčių administratorius, visiškai nevykdė, todėl šiuo atveju negalima vertinti UAB „Būsto administravimas“ 50 proc. akcijų įsigijimo sandorio realumo remiantis šios įmonės apyvartos ir pelningumo rodikliais.

Pareiškėja nurodo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažįsta 400 000 Lt sumos išmokėjimo UAB „Embelija“, nes mokesčių administratoriui buvo pateikta tarp UAB „Facilities management“ ir UAB „Embelija“ sudaryta 2014-08-08 pirkimo-pardavimo sutartis dėl UAB „Būsto administravimas“ (likusių 50 proc.) akcijų, UAB „Debreceno valda“ akcijų ir UAB „Debreceno NT“ akcijų, kuria UAB „Embelija“ perleido visas turimas UAB „Būsto administravimas“, UAB „Debreceno valda“ ir UAB „Debreceno NT“ akcijas už bendrą 1 670 mln. Lt kainą, iš kurios 1 646 mln. Lt sudarė vien tik UAB „Būsto administravimas“ parduodamų 50 proc. akcijų kaina. Šios sutarties 2.3.1.1 punkte aiškiai nurodyta, kad UAB „Facilities management“ sumokėjo UAB „Embelija“ 400 000 Lt. Iš UAB „Embelija“ pateiktų ir mokesčių administratoriui kartu su pastabomis perduotų dokumentų matyti, kad šią 400 000 Lt sumą UAB „Facilities management“ už UAB „Embelija“ sumokėjo akcijas ketinusiam įsigyti UAB „Seaside City LT“ pagal 2008-12-30 susitarimą nutraukti 2008-07-25 preliminariąją akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, 2008-12-30 UAB „Embelija“ ir UAB „Facilities management“ prašymą bendrovei UAB „Seaside City LT“ dėl skolos perkėlimo ir 2008-12-30 UAB „Seaside City LT“ sutikimą dėl skolos perkėlimo. Tokiu būdu UAB „Facilities management“ iš UAB „Seaside City LT“ perėmė teises ir pareigas įsigyti UAB „Embelija“ priklausančias UAB „Būsto administravimo“ akcijas ir ši teisė galutinai buvo įgyvendinta 2014-08-08 sutartimi. Aptariamą 400 000 Lt sumą UAB „Facilities management“ sumokėjo akcijas ketinusiai įsigyti UAB „Seaside City LT“ ir tai buvo padaryta iš pareiškėjos bendrovei paskolintų lėšų. Konstatavus UAB „Facilities management“ sudarytų sandorių realumą, turi būti atsižvelgta į tai, kad UAB „Facilities management“ metinėje pelno deklaracijoje už 2010 metus deklaruota 0 Lt pajamų (už 2009 metus deklaracija nepateikta), 2009–2011 metų veiklos rezultatai – nuostolis. Taigi, ši bendrovė neturėjo nuosavų lėšų minimiems mokėjimams atlikti, todėl UAB „Facilities management“ mokėjimams atlikti turėjo naudoti išorinį finansavimo šaltinį. Tokiu šaltiniu buvo pareiškėja. Šiaulių AVMI, bandydama UAB „Facilities management“ sudarytus sandorius perkvalifikuoti mokesčių tikslais, šių sandorių tikrąjį turinį nustatinėjo ne pagal faktinius duomenis, bet pagal formalius požymius ir faktais nepagrįstas prielaidas. Pažymi, kad 2009-09-17 kasos išlaidų orderis Nr. 2009-04 670 000 Lt sumai Šiaulių AVMI pateiktas nebuvo, kadangi šis dokumentas yra paimtas Klaipėdos AVPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus atliekamam ikiteisminiam tyrimui. Šiaulių AVMI patikrinimo metu turėjo visas galimybes šį dokumentą išreikalauti iš ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų, tačiau to nepadarė.

Pareiškėja pažymi, kad mokesčių administratorius ignoruoja faktą, jog tiek UAB „Tomvalas“, tiek ir UAB „Property entrust“, tiek ir UAB „Kretingos butų ūkis“ dalyvavo Vilniaus m. savivaldybės paskelbtame UAB „Senamiesčio ūkis“ akcijų privatizavimo aukcione. Už visas šias įmones iš pareiškėjos paskolintų lėšų buvo sumokėtas 100 000 Lt dydžio dalyvio mokestis. Faktą, kad pinigai buvo realiai sumokėti UAB „Tomvalas“ patvirtina akcinės bendrovės SEB banko Klaipėdos FPC išduotas grynųjų pinigų pervedimo kvitas Nr. 404400753. Pinigus realiai sumokėjus už UAB „Tomvalas“, susiklostė paskoliniai, kuriems įforminti buvo sudaryta 2010-04-08 paskolos sutartis 100 000 Lt dydžio sumai. Kadangi UAB „Tomvalas“ nelaimėjo Vilniaus m. savivaldybės administracijos paskelbto akcijų privatizavimo aukciono, Vilniaus m. savivaldybės administracija grąžino 100 000 Lt bendrovei UAB „Tomvalas“, o UAB „Tomvalas“ atitinkamai juos grąžino pareiškėjai. Pažymi, jog UAB „Property entrust“ ir UAB „Kretingos butų ūkis“ atveju (paskolos suteikimo ir paskolos grąžinimo) aplinkybės buvo iš esmės visiškai identiškos, aprašytosioms UAB „Tomvalas“ aplinkybėms. Šiaulių AVMI, minėtiems sandoriams taikydama Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 69 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės rėmėsi ne akivaizdžiais faktais, bet prielaidomis ir formaliais požymiais.

Pareiškėjos teigimu iš Šiaulių AVMI sprendimo bei Patikrinimo akte pateiktų argumentų neaišku, kokiu faktiniu pagrindu Šiaulių AVMI konstatuoja, kad UAB „Vitės valdos“ įforminti paskolos ir nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriai įprastomis aplinkybėmis nebūtų sudaryti, nes nėra pagrįsti protingumo principu, t. y. sutartyse piniginių lėšų grąžinimo užtikrinimo priemonės nenumatytos. Pareiškėja pažymi, jog įprastinėje praktikoje avansinis mokėjimas pagal nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį nebūna užtikrintas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad iš esmės yra klaidinga nekilnojamojo turto pirkimo sandorį vertinti remiantis Nekilnojamojo turto registro (NTR) duomenimis apie šio, planuoto įsigyti nekilnojamojo turto, rinkos vertę, nes NTR užfiksuota rinkos vertė visiškai neatspindi tikrosios rinkos vertės. NTR užfiksuota rinkos vertė yra masinio, o ne individualaus vertinimo rezultatas. Mokesčių administratorius, siekdamas pagrįsti savo išvadą, kad nekilnojamojo turto kaina pagal preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį tariamai kelis kartus didesnė už realią vertę, privalėjo pasitelkti licencijuotus turto vertintojus ir atlikti retrospektyvų individualų šio nekilnojamojo turto vertinimą. Pareiškėja mano, kad Šiaulių AVMI nepaisė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 11 punkte įtvirtintų turto vertės apskaičiavimo taisyklių ir vadovaujasi NTR masinio vertinimo duomenimis. Nors Šiaulių AVMI sprendime kaip reikšmingą faktą nurodė tai, kad pagal NTR duomenis aprašytasis nekilnojamasis turtas iki Patikrinimo akto surašymo dienos neparduotas, tačiau Šiaulių AVMI neatkreipė dėmesio, jog šis nekilnojamasis turtas yra įkeistas bankui už suteiktą kreditą.

Dėl Šiaulių AVMI sprendime ir Patikrinimo akte padarytos išvados, kad UAB „Vitės valdos“ 200 000 Eur įnašo grynaisiais pinigais šaltinis mokesčių administratoriui nežinomas, pareiškėja pažymi, jog pareiškėja 2010-01-04 įnešė pinigus (200 000 Eur), kuriuos ji gavo UAB „Facilities management“ grąžinus dalį paskolintų lėšų. Šiaulių AVMI buvo pateikti duomenys apie UAB „Facilities management“ gražintas lėšas, iš pateiktų duomenų patikrinimą atlikęs specialistas galėjo apskaičiuoti, kad iki 2009-12-31 UAB „Facilities management“ grąžino pareiškėjai daugiau kaip 1,35 mln. Lt. Pažymi, kad Šiaulių AVMI surinkti duomenys, o taip pat ir pareiškėjos pateikti duomenys rodo, kad ji 2009 m. gegužės 12 d. iš UAB „Facilities management“ pavedimu gavo 191 200 Eur (t. y. 8 800 Eur mažiau negu pervesta UAB „Vitės valdos“), kuriuos tą pačią dieną išgrynino euro valiuta. Šiuos pinigus (euro valiuta) ji ir panaudojo sumokėdama 200 000 Eur UAB „Vitės valdos“, todėl valiutų konvertavimo mokesčių administratorius negalėjo nustatyti.

Šalies argumentai

Pareiškėja nesutinka su Šiaulių AVMI sprendime padaryta išvada, kad nors Kasos pajamų orderiais (KPO) įformintos sumos litais, tačiau pareiškėja paskolas suteikė eurais atitinkamai 4 500 Eur, 30 000 Eur ir 13 000 Eur. Ši aplinkybė Šiaulių AVMI vertinama kaip papildoma įrodomoji medžiaga, kad vyko kitos, o ne įformintos ūkinės operacijos. Pareiškėja teigia, kad ūkinės operacijos buvo įformintos tokios, kokios faktiškai vyko, nes pareiškėja paskolas suteikė eurais, tačiau įforminant KPO sumas eurais buvo nurodytas ekvivalentas litais pagal oficialų kurso santykį. UAB „Vitės valdos“ savo buhalterinėje ūkinių operacijų apskaitoje šiuos įnešimus apskaitė sąskaitoje Nr. 27201 eurais, o ne litais. Tai, kad pareiškėja paskolos lėšas perdavė eurais liudija ir tai, kad K. Š. 2011-03-07 į UAB „Vitės valdos“ sąskaitą Swedbanke įnešė 30 000 Eur, t. y. tą pačią dieną, kurią pareiškėja paskolino 30 000 Eur; 2011-04-11 dieną į UAB „Vitės valdos“ sąskaitą įnešė 13 000 Eur, t. y. tą pačią dieną, kurią pareiškėja juos paskolino, ir 2011-02-11 dieną į UAB „Vitės valdos“ sąskaitą įnešė 4 500 Eur, t. y. keturiomis dienomis vėliau negu pareiškėja juos paskolino. Šie faktai neginčijamai įrodo, kad visos trys sumos buvo įneštos į paskolos gavėjo UAB „Vitės valdos“ sąskaitą banke ta pačia valiuta, kokia ir buvo gautos iš pareiškėjos.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad Šiaulių AVMI, atlikdama patikrinimą, visiškai neatsižvelgė į teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad už pareiškėjos skolintas lėšas jas gavusios įmonės įgijo tam tikrą turtą ar turtines teises. Tinkamas MAĮ 69 straipsnio taikymas šiuo konkrečiu atveju reikalauja, kad Šiaulių AVMI įrodytų, jog visos minėtos įmonės turėjo kitų konkrečių finansavimo šaltinių ir turto įsigijimu sandorius finansavo ne iš pareiškėjos paskolų, tačiau šių esminių ginčui aplinkybių Šiaulių AVMI iš viso nenustatinėjo.

Šalies argumentai

Pareiškėja paaiškina, kad ji pati neturėjo tokių pajamų, iš kurių būtų galėjusi suteikti minėtoms įmonėms paskolas, tačiau tokiu šaltiniu buvo jos sužadėtinis paskolos davėjas D. J.. Jokie rašytiniai susitarimai dėl paskolos sąlygų tarp jų nebuvo sudaryti, nes tarp jų, kaip sužadėtinių, buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai. Šiaulių AVMI nepagrįstai nurodo, jog nebuvimas paskolų gražinimo užtikrinimo priemonių yra aplinkybė, patvirtinanti tariamai paskolos tarp D. J. ir pareiškėjos nebuvimo faktą, o taip pat netenka reikšmės argumentas, kad tokios tarp šių asmenų sudarytos paskolos sutartys neatitinka protingumo principo ar negalėjo būti sudaromos įprastomis aplinkybėmis. D. J. skolino pinigus pareiškėjai būtent su tikslu, kad pastaroji juos perskolintų UAB „Facilities Management“, kurioje dirbo pats D. J., tačiau patikrinimo metu jis nebuvo apklaustas.

Pareiškėja nurodo, jog Šiaulių AVMI sprendime konstatavo, kad 2010-12-24 atlikto operatyvaus patikrinimo metu buvo pateiktos 3 paskolų sutartys su D. J., pagal kurias bendra pareiškėjai suteiktų paskolų suma sudaro 1,7 mln. Lt, o Šiaulių AVMI buvo pateikta tik viena paskolos sutartis 1,7 mln. Lt sumai. Pasisakydama dėl šios išvados pareiškėja nurodo, jog vertinant Šiaulių AVMI pateiktą paskolos sutartį 1,7 mln. Lt sumai reikia atsižvelgti į Civilinio kodekso (CK) 6.189 straipsnio 2 dalį, kuria remiantis Šiaulių AVMI pateikta sutartimi pareiškėja ir D. J. šiai sutarčiai suteikė grįžtamąją galią. Toks sprendimas buvo priimtas siekiant sumažinti palūkanų normas, nustatytas minėtomis trejomis paskolų sutartimis, ir vietoje jų sudaryti vieną sutartį. Taigi, D. J. paskolos pareiškėjai faktas turi būti pripažintas neginčijamu. Pažymi, jog Šiaulių AVMI iš viso netikrino D. J. iki 2009 m. gautų pajamų, turėtų piniginių lėšų, todėl Šiaulių AVMI išvada, kad D. J. realiomis piniginėmis lėšomis, iš kurių galėjo būti teikiamos paskolos, nedisponavo 2009-01-30, laikytina jokios reikšmės ginčui neturinčia faktais nepagrįsta prielaida. Pareiškėja teigia, jog Komisija sprendime nenurodo kuo remiantis ji daro išvadą, kad tokio dydžio (1,7 mln. Lt) perdavimas grynaisiais pinigais nėra įprastas būdas, nes tokiu būdu neužtikrinamas saugumas. Lėšų judėjimo aplinkybės patvirtina pareiškėjos ketinimą sukurti realius paskolinius santykius. Pareiškėja pažymi, jog susigrąžintas paskolas iš savo bankinės sąskaitos išgrynino siekdama asmeninių tikslų, o pasikeitus aplinkybėms nusprendė jas panaudoti trečiųjų asmenų įmokoms už jų dalyvavimą akcijų įsigijimo konkursuose. Nurodo, jog visą iš D. J. gautą sumą pareiškėja jam yra grąžinusi. Tai patvirtinta jų abiejų parašais, tačiau mokesčių administratorius šia aplinkybe nesirėmė. Pareiškėjos teigimu, nors Komisija nustatė formaliuosius grynųjų pinigų įnešimo dokumentų trūkumus, tačiau pareiškėja nėra atsakinga už tai, kad lėšas gavęs subjektas jas tinkamai įformins, o netinkamas jų įforminimas nepaneigia paskolinių santykių buvimo ir lėšų perdavimo. Anksčiau minėtų ūkio subjektų atstovai patys patvirtino lėšas gavę iš pareiškėjos.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas skundą palaikė iš esmės jame išdėstytais argumentais ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

VMI su pareiškėjos skundu nesutinka. Atsiliepime (tomas II, b. l. 53–67) nurodo, kad pagal kredito įstaigų pateiktus sąskaitų išrašus nustatyta, jog pareiškėja iš juridinių asmenų – UAB „Facilities Management“, UAB „Senamiesčio ūkis“, UAB „Kretingos butų ūkis“, UAB „Vitės valdos“, UAB „Debreceno valda“, UAB „Green Trust“ (iki 2010-11-09 buvęs pavadinimas UAB „Property entrust“) bei UAB „Tomvalas“ tikrinamuoju laikotarpiu (2009–2011 metai) gavo 3 443 943,46 Lt pajamų. Didžioji dalis pinigų dažniausiai tą pačią arba artimiausiomis dienomis buvo išgrynintos Klaipėdos ir Vilniaus bankomatuose arba kredito įstaigose iš sąskaitos, ne Lietuvoje esančiuose bankomatuose arba gautos sumos iš vienų paminėtų bendrovių tą pačią dieną pervestos kitoms paminėtoms bendrovėms, išskyrus pareiškėjai priklausančiai UAB „Classy beauty”. Nesant kitokio pajamų šaltinių pagrindimo, patikrinimo metu konstatuota, jog iš minėtų juridinių asmenų gauta suma yra pripažįstama kaip pareiškėjos kitos, su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos.

VMI teigimu, mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja įformino paskolos sutartis bei nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį: 1) su UAB „Facilities Management“ įformino 3 paskolų sutartis už 1,7 mln. Lt: 2009-01-12 paskolos sutartimi Nr. 2009/01/12 paskolino 400 000 Lt, 2009-01-26 paskolos sutartimi Nr. 2009/01/26 paskolino 590 000 Lt, 2009-02-02 paskolos sutartimi Nr. 2009/02/02 paskolino 710 000 Lt; 2) su UAB „Vitės valdos” 2010-01-04 įformino preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį dėl 169,78 kv. m. bendro ploto administracinio pastato įsigijimo už 2 mln. Lt, sutarties sudarymo dieną į pardavėjo sąskaitą pervedant 700 000 Lt avansą. Preliminarioje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytas pirkėjas – pareiškėja. 2010-04-20 įformintas susitarimas dėl taikaus ginčo išsprendimo, nevykdant 2010-01-04 preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties; 3) su UAB „Kretingos butų ūkis” įformino 2010-04-08 paskolos sutartį Nr. 2010/04/08 už 1 004 598,27 Lt; 4) su UAB „Tomvalas“ įformino 2010-04-08 paskolos sutartį Nr. 2010/04/08-3 už 100 000 Lt. Šios įmonės pareiškėjai pervedė 3 443 943,46 Lt sumą. Patikrinimo metu suabejota minėtų sutarčių sudarymo aplinkybėmis.

VMI paaiškina, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pagal 2009-01-26 paskolos sutartį Nr. 2009/01/26 pareiškėja paskolino UAB „Facilities Management“ 5 900 000 Lt grynaisiais pinigais, įnešant į bendrovės kasą pagal 2009-01-26 kasos pajamų orderį Nr. FM0001, kuriame kaip vyr. finansininkas (buhalteris) pasirašė K. Š., tačiau bendrovėje ji įdarbinta tik 2009-01-27 UAB „Facilities Management“ 2009-01-30 iš kasos išmokėjo 590 000 Lt sumą UAB „Mėnulė“ už UAB „Debreceno valda“ ir UAB „Debreceno NT“ akcijų įsigijimą. Tiek UAB „Facilities Management“, tiek UAB „Mėnulė“ akcininkas ta pati „City gold capital limited“, iš kurios UAB „Facilities Management“ suteiktos paskolos pareiškėjai 2009-05-12 grąžinta 660 175,36 Lt (191 200 Eur) suma bankiniu pavedimu į jos sąskaitą. 2009-01-07 Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis be numerio, pasirašyta UAB „Mėnulė“ direktorės M. J.. UAB „Mėnulė“ akcijas įsigijo pagal 2008-12-16 akcijų pirkimo pardavimo sutartį be numerio iš fizinių asmenų M. U. ir A. U., bendrovę atstovavo M. J. (Narušienė). M. N. tuo pačiu metu dirbo ir buvo įdarbinta tą pačią dieną UAB „Mėnulė“, UAB „Debreceno valda“ ir UAB „Vitės valdos“. Pagal 2009-02-02 paskolos sutartį Nr. 2009-02-02 pareiškėja paskolino UAB „Facilities Management“ 710 000 Lt grynais pinigais, įnešant į bendrovės kasą pagal 2009-02-02 kasos pajamų orderį Nr. FM0002, kuriame kaip vyr. finansininkas (buhalteris) pasirašė K. Š.. 2009-02-17 ši suma išmokėta D. M. už UAB „Būsto administravimas“ akcijas. D. M. UAB „Mėnulė“ dirbo nuo 2006-11-06 iki 2008-12-17, nuo 2007-08-01 iki 2009-04-15 – UAB „Seaside City LT“, kurią kaip direktorius atstovavo, pasirašydamas 2008-07-25 preliminariąją akcijų pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „Embelija“, taip pat 2008-12-30 susitarimą nutraukti šią sutartį bei 2008-12-30 sutikimą dėl skolos perkėlimo (dokumento data neatitinka dokumento turinio). Pareiškėjai 2009-12-04, 2009-12-09, 2009-12-22 grąžinta 21 200 Lt suma pavedimu į sąskaitą iš UAB „Debreceno valda“ suteiktų paskolų UAB „Facilities Management“ (abiejų bendrovių apskaitą tvarkantis asmuo – K. Š.). UAB „Facilities Management“ 2009-09-17 įformino paskolos grąžinimą pareiškėjai grynaisiais pinigais iš kasos 670 000 Lt, iš tą pačią dieną įformintų 680 000 Lt įplaukų į kasą kaip paskola iš UAB „Debreceno NT“, kurioje pareiškėja buvo įdarbinta nuo 2009-05-05 direktoriaus pavaduotoja. Tokiu būdu, UAB „Facilities Mamagement“ pareiškėjai 2009 m. pavedimu pervedė 681 375,36 Lt ir įformino 670 000 Lt grąžinimą grynais pinigais (viso – 1 351 375,36 Lt), iš kurių mokesčių administratorius patikrinimo metu pajamomis pripažino tik realiai į banko sąskaitą gautą 681 375,36 Lt sumą. Pareiškėjos 2010 m. pajamomis pripažinta 2010-08-17 UAB Facilities Management“ pervesta 15 740 Lt suma. Klaipėdos AVMI operatyvaus patikrinimo metu pareiškėja pateikė ranka surašytą laisvos formos paskolos grąžinimo lapą D. J., pagal kurį jam grynaisiais grąžinta 1 351 375,36 Lt. Kaip matyti, pareiškėja negalėjo turėti grynųjų pinigų likučio, kuriuos 2009-12-22 įnešė į UAB „Vitės valdos“ kasą – 156 800 Lt sumą kaip avansą, pagal kasos pajamų orderį Nr. VIT1103, kuriame už vyr. finansininką (buhalterį) pasirašė K. Š.. Tokios pinigų sumos išgryninimo iš pareiškėjos banko sąskaitos 2009-12-22 nebuvo.

VMI nurodo, kad pagal 2010-01-02 paskolos sutartį Nr. 2010/01/01 pareiškėja UAB „Vitės valdos“ suteikė 345 280 Lt paskolą grynais pinigais, pinigai į kasą įnešti pagal 2010-01-20 KPO Nr. VIT20100001, kuriame kaip vyr. finansininkas (buhalteris) pasirašė K. Š., nurodytas pagrindas už pastatą. Pinigai iš kasos tą pačią dieną išduoti direktoriui R. V. 345 280 Lt sąskaitos papildymui. Pareiškėja negalėjo turėti tokio grynųjų pinigų likučio, iš sąskaitos pinigų išsiėmimo nebuvo. 2010-01-04 Preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis be numerio, pagal šią sutartį pirkėjas (pareiškėja) įsipareigojo šios sutarties sudarymo dieną į pardavėjo (UAB „Vitės valdos“) atsiskaitomąją banko sąskaitą pervesti 700 000 Lt dydžio avansą. 2010-01-04 sutartyje nurodytu pareiškėjos adresu esantis butas nuosavybės teise nuo 2007-03-02 iki 2012-12-14 priklausė UAB „Mėnulė“, šis adresas pareiškėjos deklaruotas gyventojų registre tik nuo 2010-02-23, tokiu būdu, 2010-01-04 sutartis negalėjo būti sudaryta joje nurodytą dieną. Nors pareiškėja paskolų UAB „Vitės valdos“ šaltiniui pagrįsti nurodo UAB „Facilities Management“ 2009 m. jai grąžintą 1,35 mln. litų sumą, tačiau ši suma turėjo būti grąžinta D. J. 2009 m. pagal pareiškėjos Klaipėdos AVMI pateiktą raštelį. Pareiškėja įformintų paskolų iš D. J. pagrindu siekia pagrįsti paskolų suteikimą tiek UAB „Facilities Mangement“, tiek UAB „Vitės valdos“, kas prieštarauja nustatytiems faktams.

VMI nurodo, jog pagal 2010-04-08 paskolos sutartį Nr. 2010/04/08 pareiškėja perdavė UAB „Kretingos būtų ūkis“ 1 004 598,27 Lt sumą prieš pasirašant šią sutartį. Patikrinimo metu mokesčių administratorius šios sutarties nepripažino dokumentu, patvirtinančiu faktišką piniginių lėšų perdavimą, kadangi pagal šią sutartį grynųjų pinigų įnešimo į UAB „Kretingos butų ūkis“ iki šios sutarties sudarymo nebuvo, todėl GPM apmokestinamomis pajamomis pripažinta į pareiškėjos banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2010-07-28 iki 2010-10-07 UAB „Kretingos būtų ūkis“ pervesta 209 120 Lt suma, tačiau įvertinus pareiškėjos bendrovei pervestas lėšas (904 098,27 Lt), ši suma neapmokestinta. Pagal 2010-04-08 paskolos sutartį Nr. 2010/04/08-1 pareiškėja UAB „Kretingos butų ūkis“ paskolino 100 000 Lt. Tokias pačias sutartis dėl 100 000 Lt paskolos suteikimo tą pačią dieną pareiškėja pasirašė ir su UAB „Property entrust“ (nuo 2009-03-13 iki 2010-11-03 bendrovės akcininkas UAB „Euroteisės biuras“ (dabar UAB „ETB Legal“), kurios 40 proc. akcijų valdė Remigijus Bukėnas) bei su UAB „Tomvalas“ Nr. 2010/04/08-3 (bendrovės vadovas ir vienas iš akcininkų S. B., buvęs UAB „ETB Legal“ akcininkas, kai bendrovės vadovu buvo R. Bukėnas). Pareiškėja nurodė, kad pinigus pareiškėja perdavė K. Š., kad pastaroji sumokėtų Vilniaus m. sav. 100 000 Lt dydžio aukciono dalyvio mokesčius už UAB „Kretingos butų ūkis“, UAB „Tomvalas“ ir UAB „Property entrust“, tačiau K. Š. šiose bendrovėse nedirbo. Kadangi prie paskolos sutarčių nepridėta jokių įrodymų, kad grynieji pinigai bendrovėms buvo perduoti per K. Š., šios paskolų sutartys nepatvirtina paskolų suteikimo fakto, todėl Patikrinimo akte pareiškėjos 2010 m. apmokestinamomis pajamomis pripažintos 2010-04-29 UAB „Tomvalas“ pervesta 100 000 Lt ir UAB „Property entrust“ pervesta 99 990 Lt suma.

VMI nurodo, kad vadovaujantis tais pačiais motyvais, pareiškėjos pajamomis pripažinta ir UAB „Kretingos butų ūkis“ teisių ir pareigų po reorganizacijos perėmėjos UAB „Senamiesčio ūkis“ laikotarpiu nuo 2010-10-22 iki 2011-12-29 pervesta 779 030 Lt suma bei UAB „Debreceno valda“ už UAB „Vitės valdos“ 2010-04-09 pervesta 5 000 Lt suma. Tačiau, įvertinus pareiškėjos bendrovei UAB „Kretingos butų ūkis“ 2010 m. pavedimais per banką pervestą 904 098,27 Lt sumą, GPM apskaičiuotas tik nuo 84 051,73 Lt UAB „Senamiesčio ūkis“ 2011 m. pervestos sumos (209 120 + 779 030 – 904 098,27). Tokiu būdu, nustatytos pareiškėjos 2009–2011 m. apmokestinamosios pajamos, nepripažįstant paskolų sutarčių, kadangi jos neatspindi tikrojo ūkinių operacijų turinio, sudaro 1 849 285,19 Lt (697 115,36 + 863 128,10 + 100 000 + 99 990 + 5 000+ 84 051,73) sumą. Pažymi, kad mokesčių administratoriui buvo pateikta 2009-01-12 paskolos sutartis Nr. 2019/01/01, tačiau byloje yra pateiktos dvi tos pačios datos, to paties turinio sutartys, kuriose skiriasi sutarties pasirašymo būdas ir sutartyje esantys prierašai. Pareiškėjos atstovas Šiaulių AVMI pateikė tik šalių parašais patvirtintą sutartį be jokių prierašų, tuo tarpu, Klaipėdos AVMI 2015-05-06 raštu pateikė tą pačią sutartį, kuri patvirtinta šalių, nurodant vardą, pavardę ir pasirašant, ant kurios 2 lapo yra pareiškėjos prierašas apie tai, kad ji šią sumą gavo 2009-01-12. Pasisakydama dėl šiame dokumente esančio įrašo, taip pat pačios paskolos sutarties (kaip lėšų gavimo patvirtinimo) įrodomosios reikšmės VMI pažymi, jog Klaipėdos AVMI dar 2010 m. rugsėjo mėnesį yra atlikusi pareiškėjos operatyvų patikrinimą, kurio metu pareiškėja yra pateikusi paaiškinimą apie iš D. J. gautas lėšas. Ataskaitoje nurodyta, jog buvo pateiktos trys su D. J. sudarytos sutartys, kuriomis pareiškėjai bendrai yra skolinama 1,7 mln. Lt suma, taip pat pareiškėja pateikė laisvos formos dokumentą, kuriame yra nurodytas didžiosios dalies lėšų grąžinimas. Aplinkybes dėl skirtingų sutarčių pateikimo pareiškėja skunde aiškina tuo, kad šalys pateikta 2009-01-12 sutartimi sutarė sumažinti iki tol numatytas palūkanas (nuo 12 proc. iki 3 proc.) bei sutarė šios sutarties nuostatas taikyti visiems tarp šalių buvusiems paskoliniams santykiams (realiai sutartis buvo sudaryta vėliau, tiesiog nurodyta tokia data), o prieštaravimus lėmė teisinio išsilavinimo stoka, tačiau šios aplinkybės negali būti pripažintos pagrindžiančiomis akivaizdžius deklaruotų paskolinių santykių prieštaravimus. Iš pateiktų sutarčių turinio, jų dėstymo matyti, kad visų sutarčių turinys yra toks pats, išskyrus sutarties terminą, palūkanų dydį ir sutarties sumą, o bendras sutarties nuostatų dėstymas nėra būdingas buitiniams paskoliniams santykiams, sutarčių tekstai yra rengti teisinių žinių turinčių asmenų (jų nuostatos identiškos sutartims, kurias pareiškėja nurodo sudariusi su juridiniais asmenimis), o be to, tokio dydžio (1,7 mln. Lt) lėšų gavimas ir vėlesnis perdavimas kitiems ūkio subjektams susijęs su būtinybe užtikrinti lėšų saugumą jas laikant, gabenant ar perduodant, todėl jos perdavimas grynaisiais pinigais, turint tikslą juos perduoti kitiems ūkio subjektams, nėra įprastas elgesio būdas net ir tarp asmeniniais ryšiais susijusių asmenų, tuo labiau kad iš patikrinimo akte pateiktų duomenų matyti, kad daug mažesnes sumas D. J. pareiškėjai pervedinėjo bankiniais pavedimais. Taigi, realus 1,7 mln. Lt lėšų perdavimas pareiškėjai yra neįrodytas, o paskolos sutartys ar jose esantys įrašai dėl objektyviomis priežastimis nepagrįstų sutarčių pasikeitimų skirtingų mokesčių administratoriaus veiksmų atlikimo metu negali būti pripažinti tai pagrindžiančiais įrodymais.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu VMI atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas dėl Šiaulių AVMI (tomas I, b.l. 23 – 28), VMI (tomas I, b.l. 51 – 17) ir Komisijos (tomas I, b.l. 68 – 97) sprendimų, kuriais pareiškėjai priskaičiuota 81 725,56 Eur GPM, 40 598,58 Eur GPM delspinigių, 8 156 Eur GPM bauda, 11 695,44 Eur PSDĮ, 6 820,78 Eur PSDĮ delspinigių bei 1 169 Eur PSDĮ bauda.

Iš bylos medžiagos matyti, jog šalys neginčija nei pareiškėjos gautų pajamų dydžio, nei atitinkamiems metams taikyto GPM tarifo, t. y. ginčo dėl matematinio GPM ir PSD įmokų skaičiavimo tarp šalių nėra.

Iš esmės ginčas kilęs dėl pareiškėjos patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytų UAB „Facilities Management“, UAB „Senamiesčio ūkis“, UAB „Kretingos butų ūkis“, UAB „Vitės valdos“, UAB „Debreceno valda“, UAB „Green Trust“ (iki 2010-11-09 buvęs pavadinimas UAB „Property entrust“) bei UAB „Tomvalas“ tikrinamuoju laikotarpiu (2009–2011 metai) pareiškėjai pervestų 3 443 943,46 Lt vertinimo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) taikymo prasme, t.y. ar šios pajamos apmokestintinos GPM ar priskirtinos prie neapmokestinamų pajamų.

Pareiškėjos vertinimu, mokesčių administratoriaus nustatyta suma (3 443 943,46 Lt), dėl kurios dydžio tarp proceso šalių ginčo nėra, vertintina neapmokestinamosiomis iš paskolinių teisinių santykių gautomis pajamomis, tuo tarpu mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu padarė išvadą, kad nesant kitokio pajamų šaltinių pagrindimo, iš minėtų juridinių asmenų gauta suma yra pripažįstama kaip pareiškėjos kitos, su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos apmokestinamosios pajamos.

Priimant šį teismo sprendimą buvo įvertinti proceso šalių argumentai, išdėstyti jų procesiniuose dokumentuose (skunde, atsiliepime) bei išsakyti teisminio nagrinėjimo metu, o taip pat į administracinę bylą pateikti rašytiniai įrodymai ir prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungtos Komisijos bylos medžiaga.

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) 2016-11-10 sprendimu (tomas II, b.l. 85-96) pareiškėjos skundą buvo patenkinęs – ginčijamus mokesčių administratoriaus bei Komisijos sprendimus panaikinęs ir įpareigojęs Šiaulių AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą. LVAT 2018-05-23 nutartimi Nr. A-631-438/2018 (tomas II, b.l. 155-165) VAAT 2016-11-10 sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vykdant LVAT 2018-05-23 nutartį ir siekiant pašalinti byloje surinktų įrodymų tarpusavio prieštaravimus iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos išreikalauti duomenys (KPO kopijos) apie pareiškėjos lėšų perdavimą UAB „Vitės valdos“. Be to, teismo posėdžio metu apie paskolų pareiškėjai suteikimo aplinkybes buvo apklaustas liudytojas D. J..

Mokestinės prievolės pareiškėjai buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui vadovaujantis, be kita ko, MAĮ 10 straipsnio ir 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis. MAĮ 10 straipsnis nustato, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Taikant šį turinio viršenybės prieš formą principą ir (ar) mokėtinus mokesčius apskaičiuojant pagal to paties įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, mokesčių teisės aktuose nustatyta mokestį išskaičiuojančio asmens prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą gali būti perkelta atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytam mokesčio mokėtojui tik tokiu atveju, jei toks neperkėlimas pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ir (ar) neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma mokesčių administratoriui administruojant mokesčius. Šis vertinimas atliekamas atsižvelgiant į konkrečiame mokestiniame santykyje susiklosčiusias individualias aplinkybes (LVAT 2016-01-28 nutartis Nr. A-153-438/2016). Jeigu mokesčių teisinių santykių dalyvių veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, numatytas mokesčių įstatymuose, vadovaujamasi mokesčių įstatymų nuostatomis, taikytinomis veiklos turiniui.

MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad "tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai <...> sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo <...>, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas". Pagal LVAT suformuotą praktiką, siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo - gauti mokestinę naudą. Kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (pvz., LVAT 2013-03-05 nutartis A556-404/2013, 2016-02-08 nutartis Nr. A-145-602/2016 ir kt.).

Aiškindamas aptariamą įstatyminę nuostatą LVAT nurodė, jog MAĮ 69 straipsnis taikytinas tais atvejais, kai nustatomos dvi būtinos sąlygos: 1) ūkinės operacijos atitinka formaliąsias sąlygas, nustatytas atitinkamą mokestį nustatančiuose teisės aktuose, dėl to yra įgyjamas mokestinis pranašumas, kuris prieštarauja įstatymo tikslams; 2) pagrindinis ūkinių operacijų tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas, tačiau transakcija neturi ekonominio ir verslo pagrindimo. Mokesčių administratorius, nustatęs piktnaudžiavimo teise faktą, taiko turinio viršenybės prieš formą principą, būtent atkuria tikrąsias sandorių aplinkybes ir priima sprendimą, paneigiantį tam tikras mokesčio mokėtojo teises (pvz., LVAT 2015-01-26 nutartis Nr. A-26-602/2015).

Mokesčių administratorius, patikrinęs pareiškėjos 2009-01-01 – 2011-12-31 laikotarpio GPM ir PSD įmokų apskaičiavimo teisingumą, nustatė, kad sandorių, kuriais pareiškėja grindžia, jos vertinimu, neapmokestinamąsias pajamas, gautas iš juridinių asmenų, analizę, padarė išvadą, kad mokestinio patikrinimo metu įvertintos paskolos sutartys (pareiškėjos su UAB „Facilities Management“ (3 paskolų sutartys); su UAB „Vitės valdos”; su UAB „Kretingos butų ūkis”; su UAB „Tomvalas“ ir D. J.) neatspindi tikrojo ūkinių operacijų turinio ir yra nulemtos ne ekonominių ar verslo poreikių, bet siekio formaliai pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 punkte (redakcija, galiojusi tirtu laikotarpiu 2009 – 2011 m.) numatyta lengvata, pagal kurią GPM neapmokestinamos palūkanos, gautos už suteiktas paskolas, jeigu paskolos bus pradėtos grąžinti ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo paskolų suteikimo dienos. Pareiškėjos apmokestinamosiomis pajamomis, nepripažįstant paskolų sutarčių, konstatavus, jog jos neatitinka tikrojo deklaruotų ūkinių operacijų turinio, ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais pripažinta 1 849 285,19 Lt suma, iš jų 697 115,36 Lt gauta iš UAB „Facilities Management“, 863 128,10 iš UAB „Vitės valdos“ (iš viso pervesta 1 553 688,10 Lt, tačiau iš šių pajamų atimta 691 560 Lt suma, kurią, kaip nustatyta iš surinktų rašytinių įrodymų, pareiškėja yra pervedusi į šios įmonės sąskaitą), 100 000 Lt iš UAB „Tomvalas“, 99 990 Lt iš UAB „Property entrust“ (UAB “Green trust”), 84 051,73 iš UAB „Kretingos butų ūkis“ (UAB „Kretingos butų ūkis“ buvo reorganizuota, prijungiant ją prie UAB „Senamiesčio butų ūkis“, todėl įvykus reorganizacijai, už UAB „Kretingos butų ūkis“ lėšas mokėjo UAB „Senamiesčio butų ūkis“, UAB „Kretingos butų ūkis“ pareiškėjai sumokėjo 209 120 Lt, 779 030 Lt - UAB „Senamiesčio butų ūkis“, išskyrus 904 098,27 Lt sumą, kurią pareiškėja yra pervedusi į UAB „Kretingos butų ūkis“ sąskaitą ir tai yra patvirtinta objektyviais raštiniais įrodymais) ir 5000 Lt iš UAB „Debreceno valda“.

Praktika rodo, kad mokesčių įstatymai dažnai yra pažeidžiami piktnaudžiaujant, t. y. formaliai laikantis įstatymo mokesčio bazė yra perkeliama tam asmeniui, kuris mokesčių mokėti neprivalo arba turi jų mokėti mažiau. Tokie veiksmai vadinami mokesčių vengimu. Mokesčių vengimas daro didelę žalą valstybės finansiniams interesams, pažeidžia vieną iš esminių mokesčių teisės principų, pagal kurį mokesčius privalo mokėti visi mokesčių mokėtojai. Sąžiningai mokesčius mokantys mokėtojai patenka į blogesnę konkurencinę padėtį negu užsiimantys nesąžiningu mokesčių planavimu. Mokesčių vengimą reglamentuojančių normų tikslas yra apibrėžti situacijas, kada mokesčių mokėtojas išvengia mokestinės prievolės arba ją sumažina formaliai nepažeisdamas mokesčio įstatymo, kai atlikti veiksmai prieštarauja įstatymo tikslui ir prasmei. Vengiant mokesčių paprastai dirbtinai sukuriama įstatymo reikalavimus atitinkanti ūkinių operacijų grandinė, dėl kurios mokesčių mokėtojas gauna mokestinę naudą. Įprastinėje verslo praktikoje toks elgesio modelis nebūtų pasirinktas. Vengiant mokėti mokesčius mokesčių įstatymai pažeidžiami netiesiogiai, nes atliekami veiksmai prieštarauja apmokestinimo prasmei. Atliekamos tikros ir teisėtos ūkinės operacijos, tačiau jų pagrindinis ir dažniausiai vienintelis tikslas yra mokestinės naštos sumažinimas, o ne pelno siekimas. MAĮ mokesčių vengimas apibrėžtas taikant turinio viršenybės prieš formą principą. Tokiu atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Pažymėtina, jog taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojo sandorio ar jo dalies negaliojimo klausimas nesprendžiamas, pagal šį sandorį atsiradusios civilinės teisės ir pareigos nevertinamos, šalims neatsiranda jokių civilinių teisinių pasekmių. Todėl civilinės teisės požiūriu teisėtas sandoris gali būti pripažintas neteisėtu mokesčių teisės prasme. Nustačius, kad mokesčių mokėtojo sudaryto sandorio tikslas buvo mokestinė nauda, jam papildomai apskaičiuojami išvengti mokesčiai ir netaikomos sandorių negaliojimo pasekmės. Taigi, mokesčių mokėtojo sudarytas sandoris vertinamas tik mokestinių teisinių santykių aspektu, mokesčių administratoriui nereikia mokesčių mokėtojo sudarytų sandorių ginčyti teisme ar kitais būdais įrodinėti tokių sandorių dirbtinumą, o pakanka mokesčių mokėtojo veiksmuose nustatyti mokesčių vengimo požymius.

MAĮ 10 straipsnio ir 69 straipsnio 1 dalies taikymą nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius grindė vertinimu, jog Patikrinimo akte (Komisijos bylos medžiagos tomas I, b.l. 163 - 191) nurodyti juridiniai asmenys (UAB „Facilities Managment“, UAB „Senamiesčio ūkis“, UAB „Kretingos butų ūkis“, UAB „Vitės valdos“, UAB „Debreceno ūkis“, UAB „Green Trust“ ir UAB „Tomvaldas“) į pareiškėjos asmenines banko sąskaitas sumokėjo pinigines lėšas, kurios pripažintos ne pareiškėjos tariamai suteiktų paskolų grąžinimu, o kitomis pareiškėjos su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis, nes sandoriai vertinti kaip sudaryti formaliai, siekiant pagrįsti pareiškėjai išmokėtas pinigų sumas, kad jos pagal taikomą apmokestinimo režimą (paskolos ir jų grąžinimas nėra priskiriami apmokestinamosioms pajamoms) nebūtų apmokestinamos. Šiaulių AVMI patikrinimo metu pareiškėjos pateiktų paskolos sutarčių realumą neigia nustačiusi aplinkybes, jog pareiškėja realiai negalėjo disponuoti pajamomis, kurias nurodė skolinusi juridiniams asmenims; pateiktos paskolos sutartys neatitinka įprastinių paskolų suteikimo sąlygų (nėra garantijų, užtikrinimo priemonių); skirtingų kontrolės veiksmų metu buvo teikiamos skirtingos paskolų sutartys (pvz., prieštaravimai tarp Klaipėdos AVMI ir Šiaulių AVMI pateiktų paskolos sutarčių tarp D. J. ir pareiškėjos); paskolų suteikimas įformintas grynaisiais pinigais, jų įforminimą pagrindžiantys dokumentai neatitinka jiems keliamų reikalavimų, pasirašyti asmenų, kurie pas ūkio subjektus tuo metu dar nedirbo arba visai nepateikti lėšų perdavimą įforminantys dokumentai; pareiškėja nepateikė konkrečios informacijos apie paskolų sudarymo aplinkybes, tikslus ir pan.

Vienas iš kertinių ginčo objektų yra paskoliniai santykiai tarp pareiškėjos ir D. J.. Būtent iš D. J. pasiskolintais grynaisiais pinigais (1,7 mln.) pareiškėja grindžia pajamas, kurias perskolino juridiniams asmenims ir paskolų grąžinimo bei palūkanų forma gavo kitas neapmokestinamąsias pajamas. Pareiškėjos vertinimu šiuo atveju netinkamai buvo įvertintos D. J. kitos pajamos.

Kaip šiame sprendime jau minėta, mokesčių administratorius pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu padarė išvadą, kad D. J. negalėjo pareiškėjai paskolinti 1,7 mln. grynaisiais pinigais, nes tokia suma 2009 m. sausio mėnesį nedisponavo. Mokesčių administratorius nustatė, kad D. J. tik 2009-01-30 iš banko sąskaitos išsigrynino 1,28 mln. Lt sumą. Nors pareiškėja skirtingais pačios teiktais duomenims įrodinėja, kad 1,7 mln. Lt iš D. J. gavo per tris kartus (2009-01-12 – 400 000 Lt; 2009-01-15 – 590 000 Lt; 2009-01-30 – 710 000 Lt), tačiau objektyviai nustatyta, kad pats D. J. tik 2009-01-28 iš UAB „Debreceno NT“ į banko sąskaitą gavo 1,3 mln. Lt. Pagal GPM įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas GPM objektas yra pajamos, todėl vertinant apmokestinimo GPM pagrįstumą tais atvejais, kai piniginės lėšos yra pervedamos į fizinio asmens sąskaitą, kurioje esančiomis lėšomis jis turi teisę disponuoti, atlikti piniginių lėšų pervedimai gali būti neapmokestinami GPM tik tuo atveju, jeigu yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tai nėra fizinio asmens pajamos arba tai yra neapmokestinamosios pajamos. Būtent mokėtojui tenka pareiga pateikti konkrečius, leistinus ir patikimus įrodymus, kurie pagrįstų jo poziciją, kad tai nėra mokesčio mokėtojo pajamos, ar tai nėra apmokestinamosios pajamos, tuo tarpu nenuoseklūs, prieštaringi, įvairiose administravimo veiksmų atlikimo stadijose besikeičiantys paaiškinimai liudija ne mokėtojo naudai (pvz., LVAT 2011-01-24 nutartis Nr. A556-1216/2011, 2012-05-24 nutartis Nr. A442-1601/2012).

Siekiant įvertinti pareiškėjos ir D. J. paskolinius teisinius santykius buvo analizuojamos tokios reikšmingos aplinkybės: 2015-02-13 paaiškinimuose (Komisijos bylos medžiagos tomas I, b.l. 195) pareiškėja mokesčių administratoriui nurodė iš D. J. pasiskolinusi „apie milijoną litų“; mokestinio patikrinimo pradžioje paskolos sutartis tarp pareiškėjos ir D. J. mokesčių administratoriui pateikta nebuvo; Klaipėdos AVMI 2010-09-24 operatyvaus patikrinimo metu pareiškėja buvo pateikusi tris paskolų sutartis (viso 1,7 mln. Lt sumai), o Šiaulių AVMI atliekamo pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu pareiškėja pateikė vieną paskolos sutartį (2009-01-12, tokiai pačiai sumai); sutartyse nėra susitarta dėl paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonių; jokių piniginių lėšų pervedimų (paskolos gavimo, grąžinimo ar palūkanų mokėjimo) per 2009-2011 m. laikotarpį tarp pareiškėjos ir D. J. nenustatyta; kitų objektyvių duomenų (be paskolos sutarties (-čių) apie pareiškėjos piniginių lėšų perdavimą nenustatyta; mokestinio patikrinimo metu D. J. duomenų (paaiškinimų) mokesčių administratoriui neteikė, į raginimus atvykti nereagavo. Remdamasis tuo, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad prieštaringi ir tikrovės neatitinkantys duomenys leidžia konstatuoti, kad D. J. ir pareiškėjos vardu įformintų paskolų tikslas – pareiškėjos pajamų šaltinių įteisinimas.

Kaip teisingai sprendime pažymėjo Komisija, mokesčių mokėtojo teikiami dokumentai ne visuomet yra pripažįstami kaip realiai sudaryti ar sukėlę teisines pasekmes, jeigu mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma šių aplinkybių nepatvirtina, įrodo priešingas aplinkybes. Atsižvelgiant į aptartą mokesčių mokėtojo pareigą (LVAT 2015-12-28 nutartis Nr. A-1305-602/2015) paminėtina ir tai, jog tais atvejais, kai mokėtojas pasirenka lėšų suteikimo / gavimo grynaisiais pinigais būdą, būtent mokėtojui tenka įrodinėjimo našta realų lėšų perdavimą pagrįsti leistinais ir tinkamais įrodymais (pvz., LVAT 2015-12-28 nutartis Nr. A-1305-602/2015, 2016-02-08 nutartis Nr. A-145-602/2016).

Komisija vertindama pareiškėjos argumentus ir pateiktus įrodymus bei mokesčių administratoriaus nustatytus objektyvius duomenis pažymėjo, kad byloje yra pateiktos dvi tos pačios datos, to paties turinio sutartys, kuriose skiriasi sutarties pasirašymo būdas ir sutartyje esantys prierašai. Akcentavo, kad pareiškėjos atstovas Šiaulių AVMI pateikė tik šalių parašais patvirtintą sutartį be jokių prierašų, tuo tarpu Klaipėdos AVMI Šiaulių AVMI 2015-05-06 raštu pateikė tą pačią sutartį, kuri patvirtinta šalių, nurodant vardą, pavardę ir pasirašant, ant kurios 2 lapo yra pareiškėjos prierašas apie tai, kad ji šią sumą gavo 2009-01-12 (sutarties kopija patvirtinta pareiškėjai pagal 2015-02-13 atstovavimo sutartį atstovaujančio advokato 2013-11-13, Komisijos bylos medžiagos tomas V, b.l. 57-58). Komisijos vertinimu, tokiu būdu pareiškėja parašu patvirtino 1,7 mln. Lt sumą gavusi 2009-01-12. Vertindama šiame dokumente esančio įrašo, taip pat pačios paskolos sutarties (kaip lėšų gavimo patvirtinimo) įrodomąją reikšmę Komisija pažymėjo, jog Klaipėdos AVMI dar 2010 m. rugsėjo mėnesį atliko pareiškėjos operatyvų patikrinimą (2010-09-27 ataskaita Nr. AC14- 45), kurio metu pareiškėja yra pateikusi paaiškinimą apie iš D. J. gautas lėšas. Ataskaitoje nurodyta, jog buvo pateiktos trys su D. J. sudarytos sutartys (2009-01-12, 2009-01-15, 2009-01-30 (Mokestinių ginčų komisijos bylos tomas II, b.l. 115-117)), kuriomis pareiškėjai bendrai yra skolinama 1,7 mln. Lt suma, taip pat pareiškėja pateikė laisvos formos dokumentą, kuriame yra nurodytas didžiosios dalies lėšų grąžinimas (nurodoma, kad 2009 metais grąžinta 1 351 375,36 Lt, atitinkamai 2009-05-12 grąžinta 660 175,36 Lt, 2009- 09-17 – 670 000 Lt, 2009-12-04 – 4 000 Lt, 2009-12-09 – 6 100 Lt, 2009-12-22 – 11 000 Lt).

Tiek Komisijai, tiek teismui aplinkybes dėl skirtingų sutarčių pateikimo pareiškėja aiškina tuo, kad šalys pateikta 2009-01-12 sutartimi sutarė sumažinti iki tol numatytas palūkanas (nuo 12 proc. iki 3 proc.) bei sutarė šios sutarties nuostatas taikyti visiems tarp šalių buvusiems paskoliniams santykiams (realiai sutartis buvo sudaryta vėliau, tiesiog nurodyta tokia data), o prieštaravimus lėmė teisinio išsilavinimo stoka.

Komisija neneigdama sutarčių laisvės principo taikymo civiliniuose teisiniuose santykiuose, taip pat aplinkybių, jog deklaruojamų paskolinių santykių metu sutarties šalis galimai siejo asmeniniai pasitikėjimo santykiai (tai buvo viešai deklaruojama įvairiose visuomenės informavimo priemonėse), padarė išvadą, kad šios aplinkybės negali būti pripažintos pagrindžiančiomis akivaizdžius deklaruotų paskolinių santykių prieštaravimus. Iš pateiktų sutarčių turinio, jų dėstymo matyti, kad visų sutarčių turinys yra toks pats, išskyrus sutarties terminą, palūkanų dydį ir sutarties sumą, o bendras sutarties nuostatų dėstymas nėra būdingas buitiniams paskoliniams santykiams, sutarčių tekstai yra rengti teisinių žinių turinčių asmenų (jų nuostatos identiškos sutartims, kurias pareiškėja nurodo sudariusi su juridiniais asmenimis), todėl teigti, kad sutarčių neatitikimus lėmė teisinis neišprusimas ar šalių tarpusavio pasitikėjimo santykiai, pagrindo nėra. Komisija atkreipė dėmesį ir aplinkybę, kad operatyvaus patikrinimo metu (2010 m. rugsėjo mėnesį) aptartos aplinkybės (vienos visas paskolos sutartis vienijančios sutarties sudarymas, nurodant mažesnes palūkanas, kurių skaičiavimo, kaip teigiama, atsisakyta 2009-01-31 susitarimu dėl paskolos sutarties pakeitimo) pagal nurodomą jų atsiradimo datą (2009 m. sausio mėnuo) paskolinių santykių dalyviams jau turėjo būti žinomos, nors jų pareiškėja Klaipėdos AVMI nenurodė ir pakeitimus pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Jokių paaiškinimų dėl tokio savo elgesio pareiškėja neatskleidė ir teismui.

Teismas pritaria Komisijos vertinimui, jog tokio dydžio lėšų gavimas ir vėlesnis perdavimas kitiems ūkio subjektams susijęs su būtinybe užtikrinti lėšų saugumą jas laikant, gabenant ar perduodant, todėl tokios (1,7 mln. Lt) lėšų sumos perdavimas grynaisiais pinigais, turint tikslą juos perduoti kitiems ūkio subjektams nėra įprastas elgesio būdas, net ir tarp asmeniniais ryšiais susijusių asmenų. Teisminio nagrinėjimu metu liudytoju apklaustas D. J. nepateikė jokių įtikinamų argumentų, dėl kokių priežasčių 1,7 mln. Lt jis neskolino įmonėms, su kuriomis jis buvo susijęs, tačiau perdavė šią sumą pareiškėjai, kad pastaroji pinigus perskolintų. Nagrinėjant mokestinį ginčą D. J. taip ir neatskleidė, kodėl atsisakė gauti naudą (atsisakė palūkanų už pareiškėjai pasiūlytą sumą). D. J. paaiškinimai teismui, kad pareiškėjos tarpininkavimo prireikė, nes įmonės atsisakė skolintis iš jo asmeniškai, vertintini kaip mažai tikėtini ir neatitinkantys elementarios ekonominės verslo logikos.

Nustačius, kad pareiškėja negalėjo nurodyti faktinių aplinkybių, kokiu būdu tokia didelė pinigų suma jai buvo perduota ir kaip ji juos gabeno / perdavė ūkio subjektui, o byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių 1,7 mln. Lt lėšų perdavimą pareiškėjai pagrįsta laikytina mokesčių administratoriaus išvada, kad realus 1,7 mln. Lt lėšų perdavimas pareiškėjai byloje neįrodytas.

Pareiškėja, be kita ko, laikosi pozicijos, kad mokesčių administratorius neįvertino visų galimų D. J. pajamų šaltinių, o rėmėsi tik bankine informacija bei padarė nepagrįstą išvadą, kad 2009-01-12 jis negalėjo turėti 1,7 mln. Lt grynaisiais. Šių pareiškėjos argumentų vertinimui poreikį išklausyti D. J. konstatavo tiek VAAT 2016-11-10 sprendime, tiek ir LVAT 2018-05-23 nutartyje, todėl nagrinėjant šią bylą 2018-01-21 teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas D. J.. Atkreiptinas dėmesys, kad D. J. teisme nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų objektyvių duomenų, sandorių sudarymo konkrečių aplinkybių nurodyti taip pat, kaip ir pareiškėja, nurodyti negalėjo. Vertinant ginčo byloje surinktą informaciją, apie tai, kad pareiškėjos prieraše paskolos sutartyje (2009-01-12) nurodytu ar trijose anksčiau pateiktose paskolos sutartyse (2009-01-12, 2009-01-15, 2009-01-30), kuriose nurodyta, kad lėšos perduotos prieš sudarant sutartis, nurodytu laiku D. J. tokios sumos grynųjų pinigų neturėjo. O realiomis iš nekilnojamojo turto pardavimo į banko sąskaitą gautomis lėšomis galėjo disponuoti tik 2009-01-30, šias lėšas išsigryninęs.

Pareiškėja laikosi pozicijos, kad mokesčių administratorius turėjo vertinti visus D. J. pajamų šaltinius, tačiau konkrečios informacijos apie realius D. J. galimai turėtus pajamų šaltinius informacijos neteikė, išskyrus į administracinę bylą pateiktas tris nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurias D. J. pardavė tris nekilnojamojo turto objektus. Svarbu pažymėti tai, kad r teisminio nagrinėjimo metu D. J. asmeniškai taip pat nenurodė jokių objektyvių duomenų apie kitus turėtos 1,7 mln. Lt sumos grynaisiais pinigais šaltinius, išskyrus nekilnojamojo turto sandorius.

Į nagrinėjamą administracinę bylą pareiškėja pateikė 2008-04-15 sutartį (tomas I, b.l. 98-103), pagal kurią D. J. už 400 000 Lt pardavė T. L. butą adresu (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 2.1.1 punkte sandorio šalys nustatė, kad 40 000 Lt T. L. pervedė į AB SEB Klaipėdos filialo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), D. J. kredito AB SEB bankui pagal 2005-12-22 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dengimui prieš sutarties sudarymą. Tos pačios sutarties 2.1.2 punkte nurodyta, kad banko kreditą, pinigus 360 000 Lt T. L. įsipareigojo pervesti į AB SEB banko Klaipėdos filialo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), D. J. kredito AB SEB bankui pagal 2005-12-22 kredito sutartį Nr(duomenys neskelbtini) dengimui (D. J. įsipareigojimas bankui sudaro 399 144,04 Lt, kurio dydis turi būti tikslinamas atsiskaitymo dieną) per 30 kalendorinių dienų po sutarties patvirtinimo. Ši, pareiškėjos pateikta sutartis patvirtina tik faktą, kad D. J. 2008-04-15 turėjo 399 144,04 Lt. įsiskolinimą kredito įstaigai. Sutartis neįrodo, jog D. J. iš šios sutarties būtų turėjęs galimybę turėti grynųjų pinigų 2009-01-12 dienai, kai D. J. tariamai skolino pareiškėjai 1,7 mln. Lt.

Pagal pareiškėjos pateiktą 2009-01-23 sutartį D. J. UAB „Debreceno NT“ už 2 000 000 Lt pardavė butą su garažu adresu (duomenys neskelbtini). Kainą pirkėjas įsipareigojo sumokėti iki 2009-12-31. Pažymėtina, kad šia sutartimi gautos lėšos mokesčių administratoriaus buvo įvertintos. Kaip šiame teismo sprendime jau ne kartą minėta, mokesčių administratorius nustatė, jog D. J. 2009-01-30 išsigrynino 1,28 mln. Lt sumos, gautos iš pardavimo sandorio su UAB „Debreceno NT“. Tačiau kitais rašytiniais įrodymais (paskolų sutartimis) pareiškėja įrodinėja 1,7 mln. Lt perdavimą jai grynaisiais pinigais 2009-01-12. Taigi, ir šis pareiškėjos į bylą pateiktas sandoris, neįrodo, jog D. J. 2009-01-12 galėjo disponuoti 1,7 mln. Lt grynųjų pinigų suma.

2005-07-28 sutartimi D. J. už 10 000 Lt pardavė UAB „Ateities švara“ sandėlio patalpas adresu (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, šis rašytinis sandoris nėra pakankamas įrodymas, kad D. J. 2009-01-12 disponavo 1,7 mln. Lt grynųjų pinigų suma.

D. J. teisminio nagrinėjimo metu nenurodžius jokių kitų pajamų šaltinių, kuriais galėtų būti grindžiamas 1,7 mln. Lt disponavimas grynaisiais pinigais 2009-01-12 dienai ir kuriuos nustatyti bei įvertinti būtų tikslinga įpareigoti mokesčių administratorių, teismo vertinimu nagrinėjamu atveju buvo išnaudotos visos galimybės mokestinio tyrimo metu nustatytų prieštaravimų pašalinimui. Taigi, nesant įrodymų, patvirtinančių realų piniginių lėšų perdavimą, taip pat nenustačius realaus D. J. disponavimo 1,7 mln. Eur piniginėmis lėšomis grynaisiais pinigais (jas išsigryninus vėliau, nei suteikta tariama paskola), šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą pareiškėjos ir D. J. paskolinius santykius vertinti kaip formalius.

Dėl pareiškėjos UAB „Facilities Management“ pagal 2009 m. sausio 12, 26 ir vasario 2 dienomis sudarytas paskolos sutartis paskolintų atitinkamai 400 000 Lt, 590 000 Lt, 710 000 Lt mokestinio tyrimo metu nustatytas tokios reikšmingos faktines aplinkybes: piniginių lėšų įnešimas į šią įmonę įformintas KPO, kuriuose pasirašė įmonės atstovai A. K. ir K. Š.; pinigai pareiškėjai UAB „Facilities Management“ nurodo grąžinusi tokiu būdu: 2009-05-12 pervesta 191 200 Eur (660 175,36 Lt), 2009 m. gruodžio mėnesį - 21 200 Lt, taip pat buhalterinėje apskaitoje apskaitytas 670 000 Lt mokėjimas iš kasos pagal dokumentą Nr. 2009-04, iš viso 2009 metais bankiniais pavedimais ir grynaisiais pinigais nurodoma pareiškėjai sugrąžinta 1 351 375,36 Lt suma.

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste ypač svarbu pažymėti, kad dar 2010 m. rugsėjo mėnesį Klaipėdos AVMI vykusio operatyvaus patikrinimo metu pareiškėja mokesčių administratoriui pateikė D. J. ir jos pasirašytą laisvos formos dokumentą, kuriame nurodoma, kad pareiškėja 2009-05-12 pagal 2009-01-12 sutartį D. J. sumokėjo 400 000 Lt; pagal 2010-01-15 sutartį – 260 175,36 Lt, 2009-09-17 grąžino 329 824,64 Lt pagal 2009-01-15 sutartį ir 340 175,36 Lt pagal 2009-01-30 sutartį. Taip pat nurodoma, kad 2009-12-04 grąžinta 400 Lt, 2009-12-09 – 6 100 Lt, 2009-12-22 – 11 000 Lt pagal 2009-01-30 sutartį (iš viso 1 351 375,36 Lt, t.y. suma, pareiškėjos gauta iš UAB „Facilities Management“).

Vertinant pareiškėjos argumentus dėl sandorių su UAB „Vitės valda“ bei vykdant LVAT 2018-05-23 nutartį teismas pareikalavo iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos pateikti UAB „Vitės valdos“ finansinius dokumentus (KPO), kuriuose fiksuoti pareiškėjos pinigų įnešimai šiai įmonei. Į bylą buvo pateikti šeši KPO – 2009-12-22 – 156 800 Lt sumai; 2010-05-31 – 66 000 Lt sumai; 2010-06-19 – 40 000 Lt sumai; 2010-07-26 – 44 886,40 Lt sumai; 2011-01-17 – 14 400 Lt sumai ir 2011-02-11 – 15 000 Lt sumai (tomas II, b.l. 178-183). Taigi, šiuo atveju taip pat buvo išnaudotos galimybės surinkti visus įrodymus dėl pareiškėjos UAB „Vitės valdos“ perduotų lėšų.

Svarbu pabrėžti, kad teismui pateikti finansiniai dokumentai mokesčių administratoriaus jau buvo įvertinti. Į nagrinėjamą administracinę bylą pareiškėjai nepateikus jokių naujų įrodymų (LVAT 2018-05-23 nutartyje išaiškino pareiškėjos pareigą teikti pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie patvirtintų jos teiginius apie atitinkamų lėšų perdavimą tam tikroms įmonėms), teismo vertinimu mokesčių administratorius ir Komisija tinkamai įvertinio mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus dėl pareiškėjos sandorių su juridiniais asmenimis.

Pagal 2009-12-22 KPO Nr. VIT1103 (tomas II, b.l. 178) pareiškėja UAB „Vitės valdos“ įnešė 156 800 Lt (avansas). Be to, 2010-01-04 pareiškėja iš savo banko sąskaitos UAB „Vitės valdos“ pervedė 200 000 Eur (690 560 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad tai yra avansinis mokėjimas (lėšos tą pačią dieną yra įneštos į pareiškėjos sąskaitą). Taip pat nustatyta, kad pagal 2010-01-20 KPO pareiškėja į šios įmonės kasą įnešė 345 280 Lt, nurodydama, kad tai yra avansas už pastatą (pareiškėja šiems mokėjimams pagrįsti pateikė 2010-01-02 sutartį dėl 345 280 Lt paskolos suteikimo ir 2010-01-04 preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį). Iš pateiktų UAB „Vitės valdos“ dokumentų ir apskaitos registrų matyti, kad juose yra apskaityti didesni grynųjų pinigų įnešimai, nei grindžiama paskolos sutartimi, tai yra 2010-05-31 pagal KPO VIT Nr. 1331 (tomas II, b.l. 179) įnešta 66 000 Lt, pagal 2010-06-19 KPO VIT Nr. 1368 (tomas II, b.l. 180) - 40 000 Lt, iš viso pagal grynųjų pinigų įnešimo dokumentus nurodoma įnešta 456 208 Lt daugiau (iš jų 2009 metais - 156 800 Lt, 2010 metais - 106 000 Lt, 2011 metais - 193 408 Lt). Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010-02-18 iki 2010-08-13 pervesta 43 000 JAV dolerių (107 788 Lt) ir 1 430 900 Lt, iš viso 1 538 688 Lt. Byloje pateikta ir 2010-04-08 sutartis su UAB „Tomvalas“ dėl 100 000 Lt paskolos suteikimo ir 2010-04-08 sutartis su UAB „Property entrust“ dėl tokio paties dydžio paskolos suteikimo, duomenų apie pinigų pervedimą bankiniu pavedimu šioms įmonėms nepateikta, grynųjų pinigų įnešimas piniginiais dokumentais nefiksuotas. UAB „Tomvalas“ avansinėje apyskaitoje tokio dydžio suma fiksuota kaip konkurso dalyvio mokestis, kuris 2010-04-08 grynųjų pinigų pervedimo kvitu Nr. 404400753 įneštas į Vilniaus m. savivaldybės sąskaitą. UAB „Property entrust“ vardu tokio dydžio suma įnešta taip pat 2010-04-08 grynųjų pinigų pervedimo kvitu 404400169. Pareiškėjai 100 000 Lt sumą mokėjimo pavedimu UAB „Tomvalas“ pervedė 2010-04-29, UAB „Property entrust“ 99 990 Lt sumą - 2010-04-14.

Nustatyta, kad pareiškėja UAB „Kretingos butų ūkis“ laikotarpiu nuo 2010-06-30 iki 2010- 07-06 pervedė 904 098 Lt sumą. Duomenų apie pareiškėjos šiai įmonei perduotas lėšas byloje nenustatyta. Mokestinio patikrinimo metu buvo pateikta 2010-04-08 pareiškėjos ir UAB „Kretingos butų ūkis“ 1 004 598,27 Lt paskolos sutartis Nr. 2010/04/08-1. UAB „Kretingos butų ūkis“ pareiškėjai pervedė 209 120 Lt sumą laikotarpiu nuo 2010-07-28 iki 2010-10-07. UAB „Kretingos butų ūkis“ 2010 m. spalio mėnesį buvo reorganizuotas, šį ūkio subjektą prijungiant prie UAB „Senamiesčio ūkis“. UAB „Senamiesčio ūkis“ Vilniaus AVMI pateikė dvi 2010-04-08 sutartis 1 004 598,27 Lt ir 100 000 Lt sumai tarp pareiškėjos ir UAB „Kretingos butų ūkis“. UAB „Senamiesčio ūkis“ nurodė perėmęs 796 124,27 Lt paskolų pareiškėjai likutį. UAB „Senamiesčio ūkis“ 2010 metais pareiškėjai į sąskaitą pervedė 235 280 Lt sumą.

2010-08-17 UAB „Facilities Management“ pareiškėjai į banko sąskaitą pervedė 15 740 Lt.

Pagal byloje esančius dokumentus UAB „Vitės valdos“ pagal 2011-01-17 KPO VIT Nr. 1691 (tomas II, b.l. 181) įnešta 14 400 Lt, pagal 2011-02-11 KPO VIT Nr. 1731 (tomas II, b.l. 182) — 15 000 Lt, pagal 2011-03-07 KPO VIT 20100003 – 103 584 Lt, pagal 2011-04-11 KPO VIT20100004 (tomas II, b.l. 183) – 44 886,40 Lt, 2011-02-07 kasos operacijos neįformintos, bet į įplaukų žurnalą ir sąskaitų aktyvumo ataskaitą įtraukta pareiškėjos vardu įnešta 15 537,60 Lt suma, iš viso pareiškėja nurodo UAB „Vitės valdos“ įnešusi 193 408 Lt. Nors UAB „Senamiesčio ūkis“ paskolos sutarčių, sudarytų su pareiškėja, nepateikė, tačiau 2011-04-08 pagal KPO įformintas 48 188 Lt gavimas iš pareiškėjos. UAB „Senamiesčio ūkis“ pareiškėjai 2011 metais pervedė į sąskaitą 543 750 Lt.

Apibendrinant pritartina Komisijos išvadai, kad byloje surinkta informacija nepatvirtina paskolos sutarčių šalių (taip pat ir pareiškėjos) ketinimų sukurti realius paskolinius santykius, o šalių nurodomi lėšų perdavimo ūkio subjektams būdai (įformintų dokumentų trūkumai), taip pat informacija, susijusi su tokio pobūdžio santykių deklaravimu / nedeklaravimu, nepatvirtina realaus lėšų perdavimo. Šią išvadą patvirtina objektyvūs mokesčių administratoriaus surinkti duomenys: nors dalis sutarčių yra ilgalaikės, tačiau tik perdavus tariamai paskolintas lėšas jos greitai pradėtos grąžinti (pvz., sutarties su UAB „Kretingos butų ūkis“ terminas - 5 metai, o lėšos, pervestos nuo 2010-06-30 iki 2010-07-06, jau 2010-07-28 lėšas pradėtos grąžinti); nors pareiškėja deklaruoja skolinusi lėšas, siekdama gauti palūkanų pajamų, tačiau pateiktų sutarčių su UAB „Kretingos butų ūkis“ dėl 100 000 Lt suteikimo, UAB „Property entrust“, UAB „Tomvalas“ 2.2 punkte palūkanos nenumatytos, sutartyje su UAB „Vitės valdos“ palūkanos numatytos, tačiau jos nebuvo mokėtos.

Pabrėžtina, kad objektyviais rašytinais įrodymais (bankiniais pavedimais) pagrįstos lėšos atitinkamu mokestiniu laikotarpiu buvo eliminuotos iš pareiškėjos pajamų, ir ginčo dėl to tarp proceso šalių nėra.

Teismo vertinimu tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija pagrįstai akcentavo faktines aplinkybes, kad pareiškėja 2009 metais iš UAB „Facilities Management“ jai pervestas lėšas tą pačią (ar kitą) dieną išsigrynino ir, kaip pati nurodo, visą iš šio ūkio subjekto gautą sumą grąžino D. J.. Šios objektyvios aplinkybės paneigia pareiškėjos skundo argumentus, kad UAB „Vitės valdos“ pinigus ji skolino gavusi juos iš UAB „Facilities Management“. Sutiktina ir su Komisijos vertinimu, kad pajamų perdavimo būdas, kai į banko sąskaitą pervestos lėšos yra išgryninamos, o po to įnešamos grynaisiais pinigais į kasą bankines sąskaitas turinčiai ir nuolat joje operacijas atliekančiai įmonei, neatitinka įprastinės elgesio logikos, taip pat ir neįrodo, kad įnešamų lėšų šaltinis buvo prieš tai į banko sąskaitą gautos lėšos. Toks elgesys suponuoja išvadą, kad ūkinėje operacijoje tokiu būdu dalyvaujantys asmenys siekia suklaidinti ir neatskleisti tikrojo pajamų šaltinio.

Ginčijamais sprendimais, be kita ko, pareiškėjos apmokestinamosioms pajamoms buvo priskirta 84 051,73 Lt suma gauta iš UAB „Kretingos butų ūkis“. Pareiškėjos pajamomis ši suma pripažinta, įvertinus aplinkybes, jog pateiktos sutartys (Klaipėdos AVMI buvo pateikta viena 2010-04-08 sutartis, Vilniaus AVMI buvo pateiktos dvi tos pačios 2010-04-08 sutartys didesnei paskolos sumai) nepagrindžia realaus paskolinių santykių buvimo ir sutartyse nurodytų lėšų realaus perdavimo UAB „Kretingos butų ūkis“, taip pat aplinkybes, kad realiai šiam ūkio subjektui, buvo pervesta 904 098,27 Lt suma (mokėjime nurodyta, kad mokama pagal 2010-06-30 sutartį, kuri mokesčių administratoriui nebuvo pateikta). Apskaitos dokumentai, kurie pagrįstų didesnių lėšų pervedimą / įnešimą ūkio subjektui, nebuvo pateikti. Teismas pritaria Komisijos išvadai, kad pareiškėjos argumentai jog lėšų perdavimą įrodo minėtų juridinių asmenų (UAB „Kretingos butų ūkis“ ir UAB „Senamiesčio ūkis“) dalyvavimas konkursuose ir įnešimas privalomų įmokų, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėja realiai perdavė ūkio subjektui (-ams) jos nurodomas didesnes pinigų sumas, negu pervestos bankiniu pavedimu, ar sumas, nurodytas paskolos sutartyse.

Labai detaliai tiek mokesčių administratorius, tiek ir Komisija išanalizavo, aptarė ir įvertino pareiškėjos nurodytus argumentus, susijusius su 2010-01-04 preliminariąja sutartimi su UAB „Vitės valdos“. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2010-01-04 UAB „Vitės valdos“ pervedė 200 000 Eur (690 560 Lt), nurodydama, kad tai yra avansinis mokėjimas, pagal 2010-01-20 KPO pareiškėja nurodo į šios įmonės kasą įnešusi 345 280 Lt, nurodydama, kad tai yra avansas už pastatą. 2010-04-20 buvo sudaryta sutartis dėl taikaus ginčo išsprendimo, kurioje aptartas avanso sugrąžinimo terminas ir sutarta sumokėti ne 200 000 Lt, o 150 000 Lt baudą, tačiau mokėjimai į pareiškėjos sąskaitą pradėti mokėti dar iki 2010-04-20 sutarties pasirašymo. Pareiškėja teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktame paaiškinime nenurodė jokių aplinkybių apie sutartį dėl pastato įsigijimo. Mokesčių administratorius, be kita ko, savo išvadas grindė ir nekilnojamojo turto (preliminariosios sutarties objekto) rinkos kaina, mokestine verte bei konstatavo, kad ketinimai įsigyti turtą nebuvo realūs, o pasinaudojant sudarytų sutarčių forma, buvo siekiama pareiškėjai išmokėti pajamų, kurios pagal deklaruojamą jų pobūdį nebūtų priskirtos apmokestinamosioms pajamoms. Teismo vertinimu pagrįsta laikytina Komisijos sprendime išdėstyta pozicija, kad individualus turto vertinimas (ko šio ginčo atveju siekia pareiškėja) gali būti naudojamas kaip vienas iš įrodymų turto vertei (jeigu dėl jos kyla ginčas) nustatyti, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog jis buvo būtinas konstatuojant aplinkybes, kad pareiškėja neturėjo realių ketinimų įsigyti turtą. Pabrėžtina, kad išvada, jog šiuo atveju nebuvo siekiama realiai parduoti / įsigyti pastatą, yra pagrįsta ne tik turto vertės analize, bet ir tuo, kad pareiškėja nenurodė / nepagrindė jokių šio sandorio finansavimo šaltinių, aplinkybių apie didelės vertės nekilnojamojo turto įsigijimą nenurodė nei liudytojo apklausos protokole, nei paaiškinime mokesčių administratoriui, aplinkybės, dėl kurių tariamai nebuvo sudarytas sandoris, buvo žinomos ir preliminarios sutarties sudarymo metu, mokėjimus į pareiškėjos sąskaitą pradėta mokėti 2010-02-18 (galiojant preliminariajai sutarčiai, nesuėjus pagrindinės sutarties sudarymo terminui), nurodant, kad tai yra avansinio mokėjimo grąžinimas.

Pareiškėja šio mokestinio ginčo metu laikosi pozicijos, jog paskolinių santykių realumą įrodo aplinkybės, jog paskolų suteikimo tikslai buvo realizuoti, akcijos įsigytos, ūkio subjektai dalyvavo akcijų įsigijimo konkursuose, sumokėdavo dalyvio mokestį, tačiau ūkio subjektų veiklos rezultatai įrodo, kad šios įmonės neturėjo galimybių kitaip finansuoti savo ketinamos vystyti veiklos plėtros, nei paskolos iš pareiškėjos. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turi pareigą įrodyti, iš kokių šaltinių buvo finansuojama ūkio subjektų veikla.

Mokestinio patikrinimo pavedimas yra tas administracinis teisės aktas, kuris apsprendžia mokesčio administratoriaus legitimumą atliekant mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą bei šio patikrinimo pobūdį ir apimtį, t. y. mokesčių administratorius gali pradėti vykdyti mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą, kai nustatyta tvarka yra išrašytas pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą, o šį patikrinimą gali vykdyti tik toje srityje ir tik toje apimtyje, kurie yra nurodyti pavedime; reikalavimas laikytis šios tvarkos yra suformuluotas imperatyvia forma ir jo nepaisyti draudžiama (žr. 2016 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-493-438/2016, Administracinė jurisprudencija Nr. 31, 2016, p. 411–418). Nagrinėjamu atveju patikrinimo dalykas buvo pareiškėjos mokesčių apskaičiavimo teisingumas, todėl pritartina Komisijos vertinimui, kad, atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus funkcijų turinį ir tikrinimo dalyką, mokesčių administratoriui nustačius aplinkybes dėl formalių paskolinių santykių buvimo (nebuvimo), šios aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėjai į bankines sąskaitas pervestas sumas, kurios deklaruotos kaip paskolų grąžinimas, pripažinti pareiškėjos apmokestinamosiomis pajamomis. Pagrįsta laikytina Komisijos išvada, kad mokesčių administratorius neturi pareigos nustatinėti, iš kokių galimų šaltinių buvo finansuojama aptariamų ūkio subjektų veikla, nes tai nėra atlikto mokestinio patikrinimo dalykas.

Apibendrinant duomenų visumą kartu su mokesčių administratoriaus surinkta informacija apie formaliuosius grynųjų pinigų įnešimo dokumentų trūkumus (dokumentai pasirašyti nedirbančių asmenų, grynųjų pinigų įnešimas UAB „Tomvalas“ ir UAB „Property entrust“ apskaitos dokumentais neįformintas apskritai, pinigų įnešimas įforminamas po kelių savaičių nuo jų nurodomo perdavimo ar pan.), taip pat tai, kad paskolinių santykių buvimas tarp pareiškėjos ir ūkio subjektų neatsispindi mokesčių administratoriui teikiamoje informacijoje (deklaracijos apie iš fizinių asmenų gautas paskolas neteikiamos, tikslinamos ir pan.), apklausti ūkio subjektų atstovai nenurodė konkrečios informacijos apie vykusias ūkines operacijas ir pan., darytina išvada, kad minėtos aplinkybės nepatvirtina paskolų suteikimo ūkio subjektams realumo. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas bei įvertintas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog ginčo pajamos yra neapmokestinamosios pajamos. Tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek mokestinio ginčo nagrinėjimo metu stigo pareiškėjos nuoseklių paaiškinimų, pareiškėja įtikinimai nepaaiškino ir neįrodė, kokiu pagrindu ji suteikė paskolas juridiniams asmenims. Byloje taip pat net bent jau tikėtinai nebuvo atskleista, kodėl D. J. tokią didelę sumą (beje, byloje jokiais objektyviais duomenimis nebuvo paneigta mokesčių administratoriaus išvada, kad D. J. tokia (1,7 mln.) grynųjų pinigų suma ginčo datai (2009-01-12) nedisponavo) skolino pareiškėjai, o pats nesudarinėjo paskolos sandorių su anksčiau šiame teismo sprendime ne kartą aptartomis įmonėmis, su kuriomis jis buvo susijęs (akcininkas). Remiantis nuoseklia LVAT praktika, pareigą pagrįsti, kad į mokesčių mokėtojo sąskaitą pervestos lėšos yra neapmokestinamosios, turi mokesčių mokėtojas, o ne mokesčių administratorius. O mokesčių administratorius savo sprendimus tinkamai pagrindė aktualių mokesčių įstatymų (MAĮ, GPMĮ) normomis ir objektyviais byloje surinktus įrodymais. Šioje byloje anksčiau aptartos aplinkybės, o konkrečiai pareiškėjos pajamų kilmės šaltinio nepagrindimas (netinkamas pagrindimas) , pajamų nedeklaravimas ir pan., yra tos aplinkybės, kurios atitinka MAĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygas. Todėl darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai nesivadovavo pareiškėjos pateiktais duomenimis apie paskolų sutarčių sudarymą, kaip neįrodančiais realaus piniginių lėšų pagal šias sutartis gavimo / perdavimo fakto. Savo ruožtu, šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad mokesčių administratoriui egzistavo teisinės prielaidos ginčo paskolų sandoriams taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Kaip teisingai šiame mokestiniame ginče jau nurodė Komisija, pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti suprantama kaip pareiga atsakyti absoliučiai į visus dalyvaujančių byloje asmenų iškeltus argumentus. Pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LVAT 2013-09-24 nutartis Nr. A-556-1995/2013).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos V. Ž. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė