- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-02-06
- Bylos Nr.
- R-756-5-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Romanas Klišauskas, Vaida Urmonaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. E.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
- Advokatai
- Tadas Kelpšas
- Kategorijos
- 18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. E. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 82 dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. E. skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK, Komisija) sprendimo „Dėl nedeklaravusių gyvenamosios vietos atitinkamoje savivaldybės teritorijoje kandidatų į savivaldybių tarnybų narius“ Nr. 82 dalį, kuria panaikintas Vilniaus miesto apygardos rinkimų komisijos sprendimas dėl J. E. įregistravimo kandidatu. Komisija skundžiamą sprendimą priėmė remdamasi tuo, kad įregistruoti kandidatais asmenys neatitiko Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. ne vėliau kaip iki pareiškinių dokumentų pateikimo registracijai apygardos rinkimų komisijoje dienos nebuvo savo gyvenamosios vietos deklaravę toje savivaldybės teritorijoje, kurioje kelia kandidatūrą. Pareiškėjo nuomone, toks Komisijos sprendimas prieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymui. Remdamasis minėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas nurodo, kad ši įstatymo nuostata neformuluoja imperatyvaus reikalavimo, jog tik asmuo, esantis atitinkamos savivaldybės gyventoju, gali būti renkamas šios savivaldybės tarybos nariu. Šį teiginį pareiškėjas grindžia ir Europos Tarybos direktyva 2003/109/EB „Dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso“. Pabrėždamas tai, jog minėtoje įstatymo nuostatoje vartojamas terminas „gali“, pareiškėjas pažymi, jog įstatymo leidėjas atvejus, kuriems esant asmuo negali būti renkamas savivaldybės tarybos nariu, imperatyviai nustato Įstatymo 2 straipsnio 4-6 dalys. Įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nukreipiančioji norma, kurios turinys pateikiamas 2 straipsnyje. Be to, VRK, būdama viešojo administravimo institucija, privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymu, tuo tarpu ginčijamas sprendimas pažeidžia įstatymo viršenybės bei viešojo administravimo principus.
Remdamasis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas pažymi, kad įstatymų leidėjas nustato 4 alternatyvius atvejus, kuriam bent vienam esant, asmuo yra laikomas nuolatiniu savivaldybės gyventoju. Pareiškėjas, teikdamas pareiškinius dokumentus, Komisijai yra viešai pareiškęs, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbiami), Vilniaus mieste, Vilniaus savivaldybėje. Todėl pareiškėjas laikytinas nuolatiniu Vilniaus miesto savivaldybės gyventoju. Pareiškėjas yra viešas asmuo – nuo 1997 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, VRK jau ne kartą buvo pateikta informacija apie jo nuolatinę gyvenamąją vietą. Be to, pareiškėjo paskutinė žinoma nuolatinė gyvenamoji vieta sutampa su aukščiau nurodytąja. Pareiškėjas remiasi ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) II knygos IV skirsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymą. Pareiškėjas pažymi, kad jau nuo 1956 m. nuolat gyvena Vilniaus mieste ir tik laikinai, atostogų metu, buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Neringos savivaldybėje. Be to, pareiškėjas be pertraukos nuo 1961 m. iki dabar dirba Vilniaus mieste esančiose (buvusiose) įstaigose, įmonėse, organizacijose. Nuo 1997 m. birželio 6 d. pareiškėjas be pertraukos dirba Vilniaus apskrities viršininko administracijoje. Dėl šių priežasčių pareiškėjas daro išvadą, kad VRK nepagrįstai susiaurino Įstatymo nuostatas ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Remdamasis Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsniu, pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosios vietos deklaravimas yra tik duomenų kaupimas, niekaip nelemiantis asmens nuolatinės ar netgi laikinos gyvenamosios vietos. Be to, įstatymu nustatytos administracinės pareigos – deklaruoti gyvenamąją vietą įvykdymas, pareiškėjui pasinaudojant įstatymo numatytu alternatyviu būdu nurodant savo nuolatinę gyvenamąją vietą nepaneigia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 199 straipsnyje (taip skunde) suteiktos teisės.
Taip pat, remdamasis Konstitucijos 119 straipsniu, pareiškėjas daro išvadą, kad Konstitucija neriboja, kokie administracinio vieneto gyventojai gali būti renkami tarybų nariais – nuolatiniai ar laikini, tuo labiau nenustato, neriboja, jog savivaldybių tarybų nariais gali būti renkami tik toje savivaldybės teritorijoje gyvenamąją vietą deklaravę asmenys. Įstatymu ar kitu teisės aktu nustačius papildomus apribojimus ar išplėtus asmenų, kurie gali būti renkami savivaldybių tarybų nariais ratą, būtų pažeista Konstitucija. Atsižvelgdamas į tai, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas nustato papildomus reikalavimus kandidatams į savivaldybių tarybų narius, pareiškėjas abejoja šio įstatymo konstitucingumu.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundo reikalavimus palaikė, papildomai paaiškino, kad 2006 metų vasarą jis deklaravo savo gyvenamąją vietą Neringos mieste, tačiau tai darė tik dėl tam tikrų priežasčių norėdamas laikinai nurodyti gyvenamąją vietą šiame mieste. Ta aplinkybė, kad jis tik keliomis dienomis pavėlavo savo gyvenamąją vietą deklaruoti vėl Vilniaus mieste, kur jis nuolatinai gyvena daug metų, neturėtų atimti jam galimybės kandidatuoti į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovas, palaikydamas skundo argumentus, papildomai nurodė, kad VRK, priimdama ginčijamą sprendimą, peržengė savo kompetencijos ribas, nes apygardų rinkimų komisijų sprendimus dėl politinių partijų keliamų kandidatų sąrašų įregistravimo panaikino negavusi jokio skundo.
II.
Atsiliepimu į skundą Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija prašė pareiškėjo skundą atmesti. Komisijos nuomone, pareiškėjas siekia įrodyti, kad yra savivaldybės, į kurios tarybą kandidatuoja, gyventojas de facto. Tačiau Vyriausioji rinkimų komisija negali ir neturi vertinti, kiek pareiškėjo pateikta informacija svarbi nustatyti kandidatų gyvenamąją vietą de facto. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas Komisiją įpareigoja vadovautis valstybės registro duomenimis. Kandidato registravimas nustatant jo gyvenamąją vietą de facto, paneigiant jo gyvenamąją vietą de jure, kandidatą įteisintų kaip Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo pažeidėją. Komisija teigia, kad pareiškėjo nurodytoje Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje vartojamas žodis „gali“ apibrėžia ne nuolatinio gyvenimo požymį, o teisę būti renkamam, t. y. suteikia teisę pasirinkti, ar asmuo pageidauja būti renkamas.
Remdamasi Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalimi ir Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu, Komisija teigia, kad nuolatinis gyvenimas savivaldybės teritorijoje yra privaloma pasyviosios rinkimų teisės savivaldybių tarybų rinkimuose įgyvendinimo sąlyga. Remdamasi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalimi, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 1-3 dalimis, Komisija nurodo, kad pareiškėjo teiginys dėl Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prieštaravimo Konstitucijai yra nepagrįstas, kadangi įstatymų leidėjas, naudodamasis Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies suteikta teise, Įstatymo 2, 34, 35 ir 36 straipsniuose įtvirtina rinkėjų rinkimų teisę bei jos įgyvendinimo tvarką.
Pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosios vietos nustatymo remiantis Civilinio kodekso nuostatomis, Komisijos nuomone, nepriimtini, kadangi, remiantis CK 1.1 straipsnio 1 ir 2 dalimis, šiuo atveju CK nuostatos negali būti taikomos. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo, kaip ir kitų rinkimų įstatymų, reguliuojami santykiai priskiriami išimtinai viešosios teisės sričiai ir būtent Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies antrasis sakinys nustato vienintelį nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo būdą – gyvenamosios vietos deklaravimą. Gyvenamoji vieta deklaruojama vadovaujantis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymu, kurio reguliavimo sfera priskiriama viešajai teisei.
Remdamasi Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsniu, Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, Komisija nurodo, kad ji neturėjo teisės nustatinėti nuolatinės gyvenamosios vietos de facto, ir priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi tik Konstitucija, įstatymais bei gyventojų registro duomenimis. Bylos medžiagoje yra Gyventojų registro tarnybos 2007 m. sausio 26 d. raštas Nr. (29)9R-406 ir 2007 m. sausio 31 d. raštas Nr. (29)9R-487, kuriais pranešama, kad J. E. deklaravo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbiami), Neringoje. Toks pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimas neatitinka Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė pateiktus atsikirtimus. Papildomai nurodė, kad pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 11 punktą VRK yra įgaliota prižiūrėti kaip vykdomi rinkimų įstatymai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalis apibrėžia asmenis, galinčius būti renkamais savivaldybių tarybų nariais ir asmenis, galinčius rinkti savivaldybių tarybų narius, pateikia pagrindinius savivaldybių tarybų rinkimų principus. Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Taigi, formuojant savivaldybių tarybas būtina paisyti Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatytų savivaldybių tarybų narių rinkimų principų, kitų Konstitucijos reikalavimų.
Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Vadinasi, Konstitucija įstatymų leidėjui suteikia kompetenciją įstatymu reglamentuoti savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką. Ši įstatymų leidėjo diskrecija reglamentuoti savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką yra ribojama Konstitucijoje nustatytais principais. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje numatytos asmens pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius turėjimas siejamas su teisiniu faktu - asmens nuolatiniu gyvenimu atitinkamame administraciniame vienete. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą įstatymu nustatyti tokią asmens nuolatinio gyvenimo atitinkamame administraciniame vienete fakto nustatymo tvarką, kad savivaldybių tarybų nariais būtų renkami tik tie asmenys, kuriuos galima pagrįstai laikyti nuolatiniais atitinkamų administracinių vienetų gyventojais.
Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ,,teisę rinkti savivaldybės tarybos narius turi nuolatiniai šios savivaldybės gyventojai (rinkėjai), kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų“, o pagal to paties straipsnio 2 dalį „savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, kuriam rinkimų dieną yra sukakę 20 metų.“ Pažymėtina, kad nuolatinio savivaldybės gyventojo sąvoka naudojama tiek apibūdinant asmenis, siekiančius pasinaudoti aktyviąja rinkimų teise, t. y. rinkti savivaldybių tarybų narius, tiek ir siekiančius pasinaudoti pasyviąja rinkimų teise, t. y. būti renkamiems savivaldybių tarybų nariais.
Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje aiškinama, kas yra laikomas nuolatiniu savivaldybės gyventoju: „Nuolatiniu savivaldybės gyventoju laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje arba kurio paskutinis žinomas gyvenamosios vietos adresas yra šios savivaldybės teritorijoje, arba kuris savo nuolatinę gyvenamąją vietą viešu pareiškimu nurodė šios savivaldybės teritorijoje ir ši gyvenamoji vieta nustatyta tvarka laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta, taip pat asmuo, kuris turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.“ Nurodyti pripažinimo nuolatiniu savivaldybės gyventoju kriterijai taikytini asmenims, siekiantiems realizuoti ir aktyviąją, ir pasyviąją rinkimų į savivaldybės tarybos narius teises.
Iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatų seka įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti ir kitus, papildomus reikalavimus asmenims, siekiantiems būti renkamais savivaldybių tarybų nariais. Tokie ribojimai nustatyti Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (asmuo rinkimų dieną turi būti sukakęs 20 metų); 2 straipsnio 4 dalyje (savivaldybės tarybos nariu renkamas asmuo likus 65 dienoms iki rinkimų turi būti pabaigęs atlikti bausmę pagal teismo nuosprendį, taip pat neturi būti teismo pripažintas neveiksniu arba nepakaltinamu); (Tarybos nariu negali būti renkamas užsienio valstybės pilietis, kurio pasyvioji rinkimų teisė yra teismo apribota valstybėje, kurios pilietis jis yra); 2 straipsnio 5 dalyje (savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris rinkimų dieną atlieka privalomąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėjęs į atsargą ar pensiją profesinės karo tarnybos karys arba statutinės institucijos ir įstaigos pareigūnas, kuriam pagal specialius įstatymus ar statutus yra apribotas dalyvavimas politinėje veikloje).
Kaip papildomas ir imperatyvus reikalavimas vertintina ir Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 2 sakinyje įtvirtinta nuostata - ,,savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas asmuo, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje ne vėliau kaip iki pareiškinių dokumentų pateikimo apygardos rinkimų komisijai dienos“. Šis ribojimas neprieštarauja nei Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatai, jog savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, nei 2 straipsnio 3 dalies 1 sakiniui, nustatančiam, kas laikytini nuolatiniais savivaldybės gyventojais. Kitaip tariant, tam, kad asmuo būtų įregistruotas kandidatu, jis turi atitikti ne tik nuolatinio savivaldybės gyventojo sąvoką pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje įtvirtintus kriterijus, bet ir kitus Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 bei 3 dalyse nurodytus kriterijus, taigi, ir būti deklaravęs gyvenamąją vietą atitinkamos savivaldybės teritorijoje.
Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas pateikia gyvenamosios vietos deklaravimo sąvoką - juo laikytinas gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai. „Gyvenamoji vieta - pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs.“ (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 str. 2 d.). Kadangi pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos gyventojas vienu metu deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jei gyventų keliose vietose, preziumuojama, jog deklaruojama ta vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis labiausiai yra susijęs.
Papildomų reikalavimų asmenims, siekiantiems būti išrinktais (tame tarpe ir reikalavimo būti deklaravusiam gyvenamąją vietą) nustatymas yra suprantamas ir gali būti pagrindžiamas siekiu užtikrinti kandidato sąsają su atstovaujama savivaldybės bendruomene, taip pat ypatingu suinteresuotumu, jog renkami asmenys atitiktų aukštus moralinius ir etinius kriterijus, laikytųsi Lietuvos Respublikos įstatymų (tame tarpe ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo). Tokie papildomi reikalavimai nėra diskriminaciniai, jie nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir teisinės valstybės principų.
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 2 sakinio „Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas asmuo, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje ne vėliau kaip iki pareiškinių dokumentų pateikimo apygardos rinkimų komisijai dienos“ formuluotė imperatyvi. Priešingas jos aiškinimas, kad kandidatui pakanka atitikti bent vieną iš nuolatinio savivaldybės gyventojų kriterijų, o gyvenamosios vietos atitinkamos savivaldybės teritorijoje deklaruoti neprivalu, paneigtų šios teisės normos prasmę ir reikštų, kad įstatymų leidėjas kuria beprasmes normas.
Dėl išdėstyto pareiškėjo pateiktus argumentus dėl teisės normų aiškinimo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.
Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad J. E., kandidatuojantis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, savo gyvenamąją vietą Vilniuje, (duomenys neskelbiami), įstatymų nustatyta tvarka deklaravo tik 2007 m. sausio 29 d. (b. l. 22). Tuo tarpu pareiškinių dokumentų pateikimo apygardos rinkimų komisijai dieną (šiuo atveju 2007 m. sausio 22 d.) jo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo deklaruota Neringoje, (duomenys neskelbiami) (b. l. 50, 56).
Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta Vyriausiosios rinkimų komisijos teisė (ir pareiga) nagrinėti skundus ir priimti sprendimus dėl apygardų, miestų, rajonų rinkimų, referendumo komisijų sprendimų, o prireikus – ir dėl apylinkių rinkimų, referendumo komisijų sprendimų, panaikinti įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų neatitinkančius sprendimus. To paties straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatos įpareigoja VRK prižiūrėti, kaip vykdomi rinkimų bei Referendumo įstatymai. Šių teisės normų lingvistinis ir sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad Vyriausioji rinkimų komisija yra kompetentinga panaikinti apygardos rinkimų komisijos sprendimą dėl asmens įregistravimo kandidatu, jei nustato, kad toks sprendimas neatitinka įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, ir savo iniciatyva, t. y. negavusi jokio skundo. Todėl pareiškėjo atstovo teiginys, jog Vyriausioji rinkimų komisija, panaikinusi Vilniaus miesto apygardos rinkimų komisijos sprendimą dėl J. E. įregistravimo kandidatu, peržengė savo kompetencijos ribas, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, 121 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo J. E. skundą dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 82 dalies panaikinimo atmesti.
Sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo.