Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, e2-7065-631/2019

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-05-31
Bylos Nr.: e2-7065-631/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-02056-2019-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Gitana Butrimaitė
Ieškovas: V. Z.
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „AutoMobil LT“
Advokatai: Evelina Davidavičiūtė

Kategorijos

1.3.2.9.13Kiti darbo sutarties pasibaigimo (nutraukimo) pagrindai
1.3.2.10Darbo sutarties nutraukimo (pasibaigimo) įforminimas
1.3.5.1Darbo užmokestis, darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka
1.3.5.3.15.1Kompensacijos tarnybinių komandiruočių atveju
1.3.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.4.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-7065-631/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02056-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.13; 1.3.2.10; 1.3.5.1; 1.3.5.3.15.1; 1.3.5.5; 3.2.6.1; 3.4.1.7. (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 31 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gitana Butrimaitė, sekretoriaujant Rasai Medveckajai, dalyvaujant ieškovo V. Z. atstovei advokato padėjėjai Agnei Misiūnaitei ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „AutoMobil LT“ atstovei advokatei Evelinai Davidavičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „AutoMobil LT“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „AutoMobil LT“ priešieškinį ieškovui V. Z. dėl dienpinigių permokos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas NUSTATĖ:

Šalies argumentai

ieškovas, nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija, DGK) 2019 m. sausio 2 d. sprendimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas panaikinti 2019 m. sausio 2 d. darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti ieškovo V. Z. prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „AutoMobil LT“ dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo. Nurodo, kad su atsakovu sudarė terminuotą darbo sutartį, nuo 2017 m. liepos 7 d. iki 2018 m. liepos 6 d., pagal kurią ieškovas buvo įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Kadangi ieškovas yra Rusijos pilietis, sutartis buvo sudaryta terminuota, t. y. laikotarpiui, kuriuo ieškovui buvo išduota viza dirbti Lietuvoje. Nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. birželio 15 d. ieškovas buvo nemokamose atostogose, po kurių į darbą negrįžo. 2018 m. liepos 20 d. su ieškovu buvo nutraukta darbo sutartis dėl neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties. Ieškovo teigimu, 2018 m. birželio 25 d. reikalavimo pasiaiškinti ir 2018 m. liepos 20 d. direktoriaus įsakymo dėl atleidimo iš darbo jis negavo, o apie atleidimą iš darbo sužinojo tik tada, kai ieškovui dokumentai buvo įteikti darbo byloje, kuri buvo nagrinėjama darbo ginčų komisijoje (el.b.l.1-6, t.I).

Atsakovas su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad darbuotojas V. Z. po nemokamų atostogų 2018 m. birželio 18 d. turėjo grįžti į darbą, tačiau numatytu laiku negrįžo. Atsakovo teigimu, atsakovas buvo suinteresuotas tęsti darbo santykius su ieškovu. 2018 m. birželio 25 d. ieškovo V. Z. el. pašto adresu (duomenys neskelbtini) išsiuntė reikalavimą pasiaiškinti dėl kokių priežasčių darbuotojas neatvyko į darbą. Darbuotojui daugiau nei tris savaites neatsakius į darbdavio prašymą, 2018 m. liepos 20 d. buvo priimtas įsakymas dėl darbuotojo atleidimo iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Atsakovas nurodo, kad 2018 m. rugsėjo 19 d. V. Z. kreipėsi į DGK su prašymu dėl darbo užmokesčio ir prašė įpareigoti atsakovą sumokėti ieškovui 1 820 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. balandžio 28 d., kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir netesybas, tačiau 2018 m. spalio 16 d. DGK sprendimu ieškovo prašymas buvo atmestas. 2018 m. lapkričio 15 d. ieškovas vėl kreipėsi į DGK dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo bei ieškovo vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, 2019 m. sausio 2 d. DGK sprendimu (skundžiamu šioje byloje) buvo atsisakyta nagrinėti ieškovo prašymą. Atsakovas pažymi, kad DGK pagrįstai atsisakė priimti ieškovo prašymą dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, nes ieškovas į DGK kreipėsi praėjus keturiems mėnesiams nuo atleidimo iš darbo, todėl darbuotojas praleido vieno terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo. Atsakovo teigimu, ieškovas apie darbo sutarties nutraukimą sužinojo vėliausiai 2018 m. rugsėjo 19 d., kai kreipėsi į Valstybinį socialinio draudimo fondą dėl pažymos išdavimo, todėl ieškovas į DGK su reikalavimu dėl atleidimo pagrindo pakeitimo turėjo kreiptis vėliausiai iki 2018 m. spalio 19 d., ieškovas yra praleidęs kreipimosi į darbo ginčus nagrinėjančius organus terminą, nes kreipėsi daug vėliau, negu per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie atleidimą momento ir nėra pagrindo atnaujinto praleisto termino, nes ieškovas dar 2018 m. rugsėjį gavęs pažymą iš Sodros žinojo apie atleidimą. Darbdavys nepažeidė atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio pagrindu procedūrų, darbuotojas neatvyko į darbą 2018-06-18 – 2018-07-20 todėl darbdavys siuntė turimais kontaktais darbuotojui reikalavimą pasiaiškinti, jis į reikalavimą neatsiliepė, todėl darbdavys neturėjo kitos išeities, kaip tik atleisti ieškovą dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, darbuotojui nevykstant į darbą. Nepaisant to, kad komandiruotė nebuvo numatyta, tačiau ieškovas turėjo pareigą atvykti pas darbdavį pasibaigus atostogų laikotarpiui. Atsakovas prieštarauja ieškovo reikalavimui pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą, nurodydamas, kad tai yra išimtinai darbdavio prerogatyva nustatyti, kokiu pagrindu darbuotojas atleidžiamas. Pagal ieškinyje formuluojamus reikalavimus, matyti, kad darbuotojas savo ieškiniu tik siekia pasipelnyti darbdavio sąskaita, neturėdamas tikslo grįžti pas darbdavį. Atsakovas prašo ieškinį atmesti (el.b.l.115-122, t.I).

Atsiliepimas

Atsakovas byloje pareiškė ieškovui priešieškinį dėl dienpinigių permokos grąžinimo, nurodydamas, kad darbo ginčų komisija 2018 m. spalio 16 d. sprendimu pripažino, kad darbdavys yra permokėjęs darbuotojui 1843,60 Eur dienpinigių, tačiau jų savo sprendimu nepriteisė. Atsakovas nurodo, kad darbuotojas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. birželio 15 d. buvo nemokamose atostogose ir turėjo po atostogų grįžti į darbą nuo 2018 m. birželio 18 d., bet negrįžo. Darbuotojui negrįžus, darbdavys 2018 m. birželio 25 d. el. pašto adresu (duomenys neskelbtini) išsiuntė reikalavimą pasiaiškinti dėl darbo pareigų pažeidimo, kuriuo pareikalavo pasiaiškinti dėl kokių priežasčių nuo 2018 m. birželio 18 d. jis neatvyko į darbą, bei apie savo neatvykimo priežastis neinformavo nei įmonės vadovo, nei kitų administracijos darbuotojų. Darbuotojui daugiau nei tris savaites neatsakius į darbdavio prašymą pateikti pasiaiškinimą, darbdavio direktorius A. Š. 2018 m. liepos 20 d. priėmė įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo, kuriame be kita ko buvo nurodyta, kad Darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Šis įsakymas taipogi buvo išsiųstas Darbuotojui elektroniniu paštu. 2018 m. rugsėjo 19 d. darbuotojas kreipėsi į DGK su prašymu dėl darbo užmokesčio ir prašė įpareigoti darbdavį sumokėti jam 1820 Eur darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. balandžio 28 d., kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir netesybas. Darbuotojas prašyme taip pat nurodė, kad darbo sutartis su juo yra nutraukta, tačiau jos nutraukimo pagrindo Darbuotojas neginčijo. 2018 m. rugsėjo 27 d. darbdavys pateikė atsiliepimą, kuriame be kita ko pareiškė reikalavimą dėl 1843,60 EUR dienpinigių permokos priteisimo iš V. Z. Darbdavys pateikė tokį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus apie tai, kad prieš darbuotojui išeinant nemokamų atostogų darbdavys jam buvo permokėjęs net 2603,98 EUR dienpinigių. Kadangi darbdavys turėjo prievolę sumokėti darbuotojui 406,52 Eur darbo užmokesčio už balandžio mėn. ir 353,86 EUR atostogų kompensaciją, šios sumos įskaitomos į 2603,98 EUR permoką ir gaunamas rezultatas, t.y. reikalaujama sum 1843,60 Eur permoka. 2018 m. spalio 16 d. DGK priėmė sprendimą, kuriuo atmetė darbuotojo prašymą. DGK nustatė, kad darbdavys yra ne tik atsiskaitęs su darbuotoju, bet ir jam permokėjęs 1843,60 Eur. Vis dėlto DGK klausimo dėl šios sumos priteisimo iš darbuotojo nesprendė. Tuomet darbuotojas praėjus beveik keturiems mėnesiams po jo atleidimo iš darbo, 2018 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į DGK dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo iš DK 58 straipsnio 2 dalies į 59 straipsnio 1 dalį ir ne mažesnės nei 6 mėn. ieškovo vidutinio darbo užmokesčio išeitinės priteisimo. 2019 m. sausio 2 d. DGK priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti darbuotojo 2018 m. lapkričio 15 d. prašymą. DGK konstatavo, kad darbuotojas praleido DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir jis neatnaujintinas. 2019 m. sausio 11 d. darbuotojas kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikalaudamas išnagrinėti darbo ginčą iš esmės; pakeisti atleidimo pagrindą į DK 59 straipsnio 1 dalies nustatytą pagrindą; priteisti iš darbdavio darbuotojui ne mažesnę kaip 6 mėnesių ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki sprendimo įvykdymo dienos. Atsižvelgdamas į tai, kad darbuotojas yra nepagrįstai praturtėjęs darbdavio sąskaita ir siekia dar papildomų sumų priteisimo, darbdavys reiškia priešinį reikalavimą dėl DGK nurodytos, bet nepriteistos 1843,60 Eur dienpinigių permokos priteisimo iš ieškovo. Permokos dydį atsakovas įrodinėja DGK išvadomis, nustatytomis vadovaujantis darbdavio pateiktais 2018 m. balandžio ir liepos mėn. darbo užmokesčio žiniaraščiais ir 2018 m. balandžio 30 d. avanso apyskaita. Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ 6 punktu, nustatančiu, kad grįžęs iš komandiruotės darbuotojas privalo per 3 darbo dienas pateikti jį komandiravusiai įstaigai ataskaitą ir atitinkamus dokumentus apie komandiruotės metu patirtas faktines išlaidas. Jeigu buvo išmokėtas avansas, grąžinti nepanaudotą avanso likutį. Nepaisant pareigos grąžinti darbdaviui avanso likutį, darbuotojas avanso negrąžino ir prieš jam išeinant nemokamų atostogų 2018 m. balandžio 30 d. buvo susidariusi 2603,98 EUR dienpinigių permoka. Kadangi, kaip jau buvo nurodyta, darbuotojui priklausė 406,52 Eur darbo užmokesčio ir 353,86 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, darbuotojas yra negrąžinęs darbdaviui 1843,60 Eur jam avansu išmokėtų dienpinigių, kuriuos ir prašo priteisti atsakovas. Atsakovas prašo atnaujinti terminą apskųsti darbo ginčų komisijos sprendimą, nes DGK šio reikalavimo neišsprendė, tik konstatavo darbdavio teisę į permokėtus dienpinigius. Darbdavys nurodo, kad atsižvelgdamas į tai, kad DGK patvirtino jo reikalavimo priteisti dienpinigių permoką pagrįstumą, jis manė, kad dienpinigių permoka jam yra priteista, dėl šios priežasties nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl permokos priteisimo. Atitinkamai, tai patvirtina ir aplinkybė, kad darbuotojui inicijavus antrąjį darbo ginčą, darbdavys reikalavimų dėl permokos grąžinimo nebereiškė. Manytina, kad darbdaviui pareiškus reikalavimą dėl permokos grąžinimo ir DGK nurodžius, kad jo nurodyta suma yra pagrįsta, darbdavys pagrįstai manė, kad permoka jam jau buvo priteista. Prašo atnaujinti terminą ir priteisti iš ieškovo 1843,60 Eur dienpinigių permoką (el.b.l.137-143, t.I).

Ieškovas atsiliepimu į priešieškinį su juo nesutinka, nurodo, kad darbo ginčų komisijoje atsiliepimo į darbuotojo prašymą pateikimas nereiškia reikalavimo, kurį darbo ginčų komisija turėjo išspręsti, darbdavys turėjo pasinaudoti darbo ginčams spręsti numatyta Darbo kodekse tvarka, ja nepasinaudojo, priešieškinį tiesiai pateikė teismui, tad tokį reikalavimą reikėtų atsisakyti priimti. Dėl paties materialinio reikalavimo ieškovas nurodo, kad Vyriausybės nutarimas numato darbdaviui pareigą mokėti ne mažiau 50 procentų dienpinigių sumos, tai reiškia, kad šalys buvo susitarusios dėl ne mažesnės kaip 50 procentų dienpinigių nustatytos normos, dėl to atsakovui sumokėjus dienpinigių daugiau, nei sulygta darbo sutartimi, išmokėta suma negali būti traktuojama kaip permoka. Reikalavimas dėl dienpinigių permokos priteisimo turėtų būti atmestas (el.b.l.171-174, t.I).

Šalies argumentai

Ieškovo atstovė posėdyje palaikė savo reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Akcentavo, kad darbdavys su darbuotoju turėjo galimybę susisiekti, darbuotojas bendravo telefonu su darbdaviu bei buvo suinteresuotas tęsti darbo santykius, tačiau be darbdavio tarpininkavimo rašto ieškovas neturėjo galimybės kreiptis dėl darbo vizos išdavimo. Ieškovo atstovė ne kartą minėjo, jog tarpininkavimo rašto pateikimas Lietuvos Respublikos Migracijos departamentui yra darbdavio pareiga. Anot ieškovo atstovės, užsienietis be darbdavio iniciatyvos neturi teisinės galimybės pratęsti ar gauti vizą, kurios pagrindu galėtų tęsti darbo teisinius santykius. Be to, ieškovo atstovės teigimu, užsienio piliečiui yra sudėtinga atvykti į Lietuvą ir laukti, tol kol jam bus pranešta apie komandiruotę. Ieškovo atsakovės teigimu, darbdavio prašymas grąžinti permokėtus dienpinigius yra nepagrįstas, nes pagal darbo sutarties 7.3. punktą šalys susitarė, kad darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę, gali būti mokami dienpinigiai, mažesni už komandiruočių sąnaudų atsiskaitymo iš pajamų tvarkoje nustatyto dydžio dienpinigius, tačiau ne mažesni nei 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos nuostatas ir Finansų ministerijos patvirtintas komandiruočių į užsienį dienpinigių normas. Atstovė pažymi, kad įstatymai įpareigoja mokėti dienpinigius ne mažesnius nei 50 procentų dienpinigių sumos, tačiau tai nereiškia, kad negali būti mokami didesni dienpinigiai, todėl atsakovo prašymas grąžinti permoką yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė posėdyje teigė, kad ieškinys yra nepagrįstas ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad būtent ieškovas nenorėjo tęsti darbo santykių, nes neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų pratęsti darbo santykiai, nors sutartis ir buvo terminuota, pats nesikreipė dėl vizos gavimo. Atsakovo atstovė nesutinka su ieškovo atstovės argumentais, jog tarpininkavimo raštas turėtų būti teikiamas Migracijos įstaigai darbdavio iniciatyva, atstovė tokius ieškovo teiginius vadina „pareigos permetimu“ darbdaviui ir teigia, darbuotojas turėjo visas teises pats kreiptis į kompetentingas institucijas dėl naujos darbo vizos išdavimo. Darbdavys pirmiausia iš darbuotojo veiksmų turėtų suprasti, jog darbuotojas siekia tęsti darbo santykius.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Priešieškinis atmetamas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, darbo ginčų komisijos pateiktos darbo bylos medžiagos, šalių atstovų žodinių paaiškinimų posėdyje, teismas nustatė, kad ieškovas V. Z. ir atsakovas UAB „AutoMobil LT“ 2017 m. birželio 29 d. sudarė darbo sutartį Nr. UKR008, pagal kurią atsakovas įdarbino ieškovą tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigoms atlikti (el. b. l. 105-107, t. I). Ieškovas yra Rusijos pilietis, neturintis vizos, leidžiančios nuolat dirbti Lietuvoje, todėl buvo sudaryta terminuota darbo sutartis laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 7 d. iki 2018 m. liepos 6 d., t. y. laikotarpiui, kuriam buvo išduota darbo viza ieškovui. Dėl darbo sutarties termino tarp šalių ginčo nekilo.

Ieškovas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. birželio 15 d. buvo nemokamose atostogose (el.b.l.13-15, t.I). Nustatyta, ko šalys neginčija, kad po nemokamų atostogų, nuo 2018 m. birželio 18 d. ieškovas į darbą negrįžo.

Darbdavys 2018 m. birželio 25 d. el. pašto adresu (duomenys neskelbtini) išsiuntė V. Z. reikalavimą pasiaiškinti, dėl kokių priežasčių darbuotojas neatvyko į darbą (el. b. l. 56, 65, t. I). Ieškovas ginčija tokį darbdavio įrodymą, nurodydamas, kad susirašinėjimo laiškų elektroniniu paštu jis negavo. Esant prieštaravimų tarp šalių pozicijų, teismas remiasi byloje surinktų įrodymų visuma, ne tik elektroniniais laiškais, bet ir telefono pokalbių suvestinės išklotine, Viber programėlės duomenimis, kad darbdavys (jo atstovas) dėjo pastangas susisiekti su ieškovu – darbuotoju, siekiant išsiaiškinti priežastis, dėl ko jis neatvyksta į darbą pasibaigus nemokamų atostogų laikotarpiui ir tinkamai atlikti pareigą įteikti darbuotojui reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, t.y. šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (el.b.l.67-102, t.I). Teismas vertina, jog darbdavys šią pareigą atliko tinkamai, turimomis įmanomomis priemonėmis informavo darbuotoją dėl jo daromo drausmės pažeidimo, kartu surašė 2018 m. liepos 20 d. aktą dėl V. Z. neatvykimo į darbą (el.b.l.103, t.I).

2018 m. liepos 20 d. darbdavys priėmė įsakymą Nr.18/07/20 dėl darbuotojo atleidimo iš darbo, kuriuo atleido vairuotoją V. Z. 2018 m. liepos 20 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą (el.b.l.66, t.I).

2018 m. rugsėjo 19 d. V. Z. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu išieškoti iš darbdavio darbo užmokestį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. balandžio 28 d. pagal susitarimą su darbdaviu po 65 Eur už parą, 1 820 Eur. Prašyme ieškovas prašė priteisti iš atsakovo jam priklausantį darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir netesybas.

2018 m. spalio 16 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) Darbo ginčų komisija pažymėjo, kad „ieškovas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. birželio 15 d. buvo nemokamose atostogose, nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2018 m. liepos 9 d. ir nuo 2018 m. liepos 10 d. iki 2018 m. liepos 20 d. darė pravaikštas, o darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2018 m. liepos 20 d. Pagal atsakovo 2018 m. balandžio mėnesio darbo užmokesčio žiniaraštį Nr. 4 ieškovui už darbą balandžio mėnesį priskaičiuota išmokėjimui 406,52 Eur ir pagal 2018 m. liepos mėnesio darbo užmokesčio žiniaraštį Nr.7 ieškovui priskaičiuota išmokėjimui 353,86 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Šias sumas išskaičius iš 2603,98 Eur permokos pagal 2018-04-30 avanso apyskaitą Nr.234, likusi ieškovo skola įmonei sudaro 1843,60 Eur“ (el.b.l.51, t.I). DGK savo sprendimu netenkino ieškovo 2018-09-19 prašymo (el. b. l. 49-51, t. I).

Teismas pripažįsta, kad ieškovas savo atleidimo iš darbo pagrindą žinojo bent jau 2018 m. rugsėjo mėnesį (jei ne anksčiau), todėl jo argumentai, kad apie atleidimo pagrindą jis sužinojo tik gavęs 2018-10-16 darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsti ir atmestini. Iš bylos medžiagos matyti, kad į Sodrą dėl pažymos apie valstybinį socialinį draudimą ieškovas pats kreipėsi 2018-09-19 prašymu (į tokios datos prašymą byloje yra Sodros atsakymas-pažyma ieškovui apie jo draudiminius laikotarpius, kur nurodyta ir atleidimo iš darbo data bei pagrindas. Vadinasi, 2018 m. rugsėjo – spalio mėnesį darbo ginčų komisijai nagrinėjant V. Z. prašymą darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui buvo žinomas atleidimo iš darbo pagrindas, tačiau jis buvo kreipęsis tik dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo (taip papt ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, kas priteisiama tik atleidimo iš darbo atveju), nekeldamas reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

2018 m. gruodžio 19 d. ieškovas kreipėsi į DGK su prašymu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, bei praleisto termino atnaujinimo. Prašyme ieškovas nurodė, kad atsakovas nevykdė savo pareigos tinkamai vykdyti atleidimo iš darbo procedūros, bei nesuteikė jokios informacijos apie atleidimo pagrindą, o apie atleidimą iš darbo sužinojo tik gavęs darbo ginčų komisijos 2018 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo suformuluota ir išaiškinta atleidimo iš darbo formuluotė (el. b. l. 52-54, t. I). Darbo ginčų komisija 2019 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, nurodydama, kad ieškovo prašymas pateiktas praleidus nustatytą terminą (el. b. l. 110-112, t. I).

Teismo vertinimu, darbo ginčų komisija pagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, nes kreipimosi į darbo ginčą nagrinėjantį organą – darbo ginčų komisiją buvo praleistas. Teismas ankstesnėse dviejose pastraipose pasisakė, kad ieškovui kreipiantis dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos priteisimo, jam jau buvo žinomas atleidimo iš darbo pagrindas, tačiau jis nekėlė tokio reikalavimo.

Pasisakant dėl paties atleidimo iš darbo pagrindo, teismas vertina, jog darbdavys nepažeidė Darbo kodekso normų reikalavimų, atlikdamas atleidimo iš darbo procedūras. Kaip anksčiau minėta, po ieškovo nemokamų atostogų jis negrįžo į darbą. Nors ieškovas argumentuoja, kad jo darbas išimtinai susijęs su buvimu komandiruotėse ir jis neturėjo pareigos atvykti į darbą, nežinodamas, ar bus iš karto siunčiamas į komandiruotę, teismas nesutinka su tokiais deklaratyviais ieškovo teiginiais. Visa bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas nekomunikavo su darbdaviu, neklausė, kada ir į kokią komandiruotę bus ar nebus siunčiamas (tokių įrodymų nepateikė), kai tuo tarpu darbdavys yra pateikęs įrodymus į bylą, jog siekė ieškovo grįžimo po nemokamų atostogų pabaigos į darbą, jam skambino, rašė elektroninius laiškus, bandė išsiaiškinti priežastis, kodėl jis neatvyksta į darbą.

Teismas sprendžia, jog šioje byloje jos teisingam išsprendimui neturi reikšmės ieškovo atstovės ir atsakovo atstovės paaiškinimai, argumentai dėl ieškovo darbo vizos pratęsimo. Pripažintina, kad ieškovas nepateikė darbdaviui jokių dokumentų, kad jis siekia toliau tęsti darbo santykius Lietuvoje, konkrečiai pas atsakovą ir dėl to kreipėsi į atitinkamas institucijas gauti vizą, o tuo pačiu atsakovas, neturėdamas informacijos, negalėdamas susisiekti su atsakovu, nežinojo apie ieškovo ketinimus (ar ketinimų nebuvimą), kreiptis į Migracijos tarnybą dėl vizos gavimo.

Tačiau aplinkybės, susijusios su neturėjimu informacijos apie vizos ieškovui išdavimą, savaime nenutraukia darbo sutarties tarp šalių, nors ji ir buvo sudaryta terminuotam laikui, iki 2018-07-06 (el.b.l.16, t.I). Aiškinant nagrinėjamu atveju Darbo kodekso 69 straipsnio nuostatas, terminuota darbo sutartis nepasibaigė darbo sutartyje nurodytu terminu, nes nebuvo jokios aiškiai išreikštos nei vienos iš šalių valios užbaigti šią sutartį. Iš to, kad darbdavys ragino ieškovą grįžti į darbą po nemokamų atostogų, spręstina, kad jis siekė darbo sutarties termino pratęsimo. Be to, darbdavys neturėjo informacijos, kad ieškovas nėra atlikęs jokių veiksmų dėl darbo vizos termino pratęsimo, todėl negalėjo laikyti darbo sutartį pasibaigusia. Atsakovui neišreiškus pageidavimo nutraukti darbo sutartį suėjus sutarties terminui (neįspėjus darbuotojo apie tai raštu), darbdaviui turint poreikį turėti dirbantį vairuotoją, sutartis laikytina tapusi neterminuota (DK 69 str. 3 d.). Todėl atsakovas pagrįstai ragino ieškovą atsiliepti ir grįžti į darbą po atostogų, o užsitęsus situacijai, kai ieškovas nesirodė darbe ir su juo negalima buvo susisiekti dėl tolesnio darbinių pareigų vykdymo, įspėjęs apie daromą drausmės pažeidimą, atleido jį iš darbo DK 58 str. 3 d. 1 p. pagrindu. Toks atleidimas teismo pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Ieškovo reikalavimas atmetamas.

Atsakovo priešinis reikalavimas dėl dienpinigių permokos atmetamas, kaip pareikštas praleidus darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimo terminą, nesant pagrindo termino atnaujinimui.

Kaip byloje nustatyta, 2018 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo ginčų komisija, atmesdama V. Z. prašymą dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos priteisimo, pasisakė, kad darbdavys, pagal turimus dokumentus byloje, yra permokėjęs darbuotojui 1843,60 Eur sumą (el.b.l.49-51, t.I). Darbo ginčų komisijos sprendimo atsakovas neskundė, bei nesikreipė iš naujo į darbo ginčų komisiją dėl minimos sumos priteisimo iš darbuotojo. Atsakovas – verslo juridinis asmuo, atstovaujamas ginčuose su darbuotojais profesionalių teisininkų. Teismas nenustatė aplinkybių, galinčių lemti termino praleidimo priežasčių pagrįstumą. Be to, vadovaujantis Darbo kodekso 150 str. 3 d., darbdavys turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą. Teismui, pagal byloje surinktus duomenis, nėra pagrindo spręsti, kad darbdavys, būdamas atsakingas už darbo užmokesčio priskaičiavimą, išmokėjimą, atsiskaitymą su darbuotoju tiek kiekvieną mėnesį, tiek grįžus iš komandiruotės, tiek pasibaigus darbo santykiams (DK 146, 147 str.), negalėjo minimos išskaitos padaryti anksčiau, nei ją paskaičiavo darbo ginčų komisija 2018-10-19 sprendimu, arba skųsti darbo ginčų komisijos priimtą sprendimą, nesutikdamas su Komisijos išvadomis ir nepriteista išskaitos suma. Reikalavimas dėl dienpinigių išskaitos priteisimo atmetamas.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atsakovas byloje prašo atlyginti 1615 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovo patirtas išlaidas patvirtina 2019 m. kovo 29 d. PVM sąskaita-faktūra, 2019 m. kovo 29 d. ataskaita ir 2019 m. gegužės 13 d. mokėjimo nurodymas (el. b. l. 42-44, t. II). Kaip nustatyta iš atsakovo pateiktos teisinių paslaugų detalizacijos, už atsiliepimo parengimą atsakovo išlaidos sudaro 800 Eur + 21 proc. PVM, viso 968 Eur. Tokios išlaidos neviršija nei advokatės atliktų teisinių veiksmų apimties, nei įkainių, nustatytų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (įsakymo redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) rekomendacijų.

Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojas laikomas ekonomiškai ir procesiškai silpnesne darbo teisinių santykių šalimi, bei į tai, kad byloje nebuvo tenkinti kartu nagrinėti atsakovo-darbdavio reikalavimai dėl išskaitos priteisimo, teismas atsakovo patirtas išlaidas už advokatės pagalbą byloje mažina iki 500 Eur.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (1,86 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos nepaskirstomos (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259-260, 263-265, 268-270, 279, 307, 410 straipsniais, teismas

NUSPRENDĖ:

Ieškovo V. Z. ieškinį atmesti.

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „AutoMobil LT“, j.a.k. 302589689, priešieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „AutoMobil LT“, juridinio asmens kodas 302589689, iš ieškovo V. Z., gimusio 1968-11-25, 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Gitana Butrimaitė