Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-11-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-318/2010

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-18
Bylos Nr.
1A-318/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Kažys (pirm.), Valdimaras Bavėjanas, Svajūnas Knizleris
Kaltinamasis
T. P., M. M.
Advokatai
Raimondas Garlauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-318/2010Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.28.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,gynėjams advokatams Raimondui Garlauskui, Anatolijui Svilai,išteisintiesiems T. P. , M. M. ,vertėjai Žanai Tadorovskajai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 292 str. 2 d. išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

M. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 292 str. 2 d. išteisinta, nesant jos veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. gruodžio 30 d. tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupėje su Estijos Respublikos piliete M. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis dėl savanaudiškų paskatų, už nenustatyto asmens sumokėtą bendrą 15 000 Estijos kronų atlygį, iš Estijos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, automobiliu VW CARAVELLE, v/n (duomenys neskelbtini), gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturinčius užsieniečius – Afganistano piliečius F. H. gim. (duomenys neskelbtini), J. K. gim. (duomenys neskelbtini), J. K. gim. (duomenys neskelbtini), Y. M. gim. (duomenys neskelbtini) ir Pakistano pilietį D. M. gim. (duomenys neskelbtini), iki 2009 m. gruodžio 30 d. 23.50 val., kuomet Pasvalio r. Škilinpamušio kaimo ribose juos sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.

M. M. buvo kaltinama tuo, kad 2009 m. gruodžio 30 d. tiksliai nenustatytu laiku, veikdama bendrininkų grupėje su Estijos Respublikos piliečiu T. P. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų, už ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens T. P. sumokėtą bendrą 15 000 Estijos kronų atlygį, iš Estijos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, automobiliu VW CARAVELLE, v/n (duomenys neskelbtini), gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturinčius užsieniečius – Afganistano piliečius F. H. gim. (duomenys neskelbtini), J. K. gim. (duomenys neskelbtini), J. K. gim. (duomenys neskelbtini), Y. M. gim. (duomenys neskelbtini) ir Pakistano pilietį D. M. gim. (duomenys neskelbtini), iki 2009 m. gruodžio 30 d. 23.50 val., kuomet Pasvalio r. Škilinpamušio kaimo ribose juos sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu T. P. ir M. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 292 str. 2 d. išteisino, nesant jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šalies argumentai

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį dėl T. P. ir M. M. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo T. P. ir M. M. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 292 str. 2 d. ir nuteisti:

- T. P. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; į bausmės laiką įskaičiuoti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2009 m. gruodžio 30 d iki 2009 m. gruodžio 2 d.;

- M. M. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; į bausmės laiką įskaičiuoti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2009 m. gruodžio 30 d iki 2009 m. gruodžio 2 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 str. 1 d., 2 d., 5 d., konfiskuoti iš T. P. 270 eurų ir 1372 Estijos kronų, kaip iš nusikalstamos veikos gautus pinigus, iš T. P. išieškoti konfiskuotino turto – automobilio VW Caravelle, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią 43000 litų sumą.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas T. P. ir M. M. , įrodymus vertino vienpusiškai ir rėmėsi vien T. P. ir M. M. teisinančiomis aplinkybėmis, visai nevertindamas kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų faktinių duomenų, kurie patvirtina, jog T. P. ir M. M. jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje remdamasis tik T. P. teisme duotais parodymais apie tai, kad gabenami asmenys jokių ypatingų įtarimų nesukėlė, visiškai nevertino T. P. parodymų, duotų Pasvalio rajono apylinkės teismo teisėjui, svarstant kardomosios priemonės klausimą, apie tai, jog buvo kilę minčių, kad kažkas ne taip, nes važiuoja tokie tamsiaodžiai. Anot prokuroro, akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui ir bylą nagrinėjančiam teismui T. P. duoti parodymai yra prieštaringi, teismo nevertinti, nors tai rodo T. P. vidinį psichinį santykį su padaryta nusikalstama veika, t. y. tai, jog T. P. suprato, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius ir šie jo veiksmai buvo ne atsitiktiniai, kaip teigiama nuosprendyje, o valingi, suvokiant jų pavojingumą.

Prokuroras skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad M. M. nežinojo, jog gabenami asmenys neteisėtai yra patekę į Estijos Respubliką, neturintys reikiamų dokumentų, vizų, visiškai nevertino 2009 m. gruodžio 30 d. iš M. M. naudojamo telefono draugui J. K. išsiųstų SMS žinučių, kuriose ji nurodė, kad ,,įtartini keleiviai, man truputį baisu“, o J. K. pasiteiravus, kodėl jai baisu, ji atrašė ,,dėl kainos nesiderėjom, sėdi tylėdami ir kad ,,čiurkos“, bus matyti“. Ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėjus M. M. telefoną, nustatyta, kad J. K. siųstos žinutės buvo ištrintos, tai, anot apelianto, patvirtina, kad M. M. , siekdama sunaikinti ją kaltinančius duomenis, šias žinutes ištrynė. Prokuroro teigimu, M. M. siųstos žinutės įrodo, kad ji suvokė, jog neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina, jog tik atsitiktinumas lėmė, kad sulaikytus be dokumentų užsieniečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną vežė T. P. ir M. M. , visiškai nevertino, jog ši advokato iniciatyva pateikta pažyma prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu T. P. duotiems parodymams, kad jis iš kitų vairuotojų per raciją išgirdo, jog penki žmonės nori važiuoti į Vokietiją, priešingai nei teigiama pažymoje, jog užsakymą gabenti žmones į Vokietiją dispečeris perdavė tiesiogiai T. P. .

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikaltimo subjektyviąją pusę, pirmiausiai privalėjo remtis objektyviaisiais veikos duomenimis, t. y., kad keturis Afganistano ir vieną Pakistano pilietį, kurie yra tamsiaodžiai, atvežė mikroautobusas, Rusijos Federacijos valstybiniais numeriais, nei vienas iš atvežtų asmenų už kelionę į Vokietiją nemokėjo, kainos nesiaiškino, už jų kelionę mokėjo du rusakalbiai vyriškiai, kurie patys į Berlyną nevažiavo. Tokios užsieniečių patekimo į M. M. ir T. P. automobilį ir kelionės aplinkybės rodo, kad M. M. ir T. P. suprato, kad jie darys pavojingą veiką, suvokė savo veiksmų pavojingumą, todėl teismo motyvai, kad T. P. ir M. M. veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo nesuprasdami savo veiksmų pavojingumo, yra nepagrįsti ir prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms.

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad taksi skaitiklio neįjungimas neįrodo, kad T. P. ir M. M. žinojo, jog veža nelegalus. Prokuroro teigimu, taksi skaitiklio neįjungimas patvirtina, kad T. P. ir M. M. keturis Afganistano ir vieną Pakistano pilietį į Vokietiją vežė ne kaip taksi vairuotojai, o kaip tiesioginiai nusikaltimo vykdytojai. Kaip matyti iš Tartu apskrities teismo registro duomenų, T. P. pervežimo paslaugas gali teikti Estijos Respublikos teritorijoje, tarp T. P. ir M. M. 2009 m. rugpjūčio 4 d. sudaryta darbo sutartis, kad M. M. yra taksi vairuotoja ir savo pareigas atlieka Estijos Respublikos teritorijoje. Šios aplinkybės, anot prokuroro, leidžia daryti išvadą, kad T. P. ir M. M. , veždami užsieniečius iš Estijos į Vokietiją, skaitiklio neįjungė todėl, kad T. P. ir M. M. taksi paslaugas gali teikti tik Estijos Respublikos teritorijoje. Be to, T. P. teismo posėdyje patvirtino, kad jeigu jis būtų važiavęs su įjungtu taksometru, tai kelionė būtų kainavusi 7500 kronomis daugiau nei buvo sutarta su rusakalbiais asmenimis. Šios aplinkybės, anot prokuroro, rodo, kad subjektyvi nusikalstamos veikos priežastis, lėmusi T. P. ir M. M. pasiryžimą padaryti nusikalstamą veiką, buvo siūlomas ir sumokėtas piniginis atlygis už užsieniečių gabenimą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išteisino T. P. ir M. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 292 str. 2 d., nesant jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Respublikos BK 292 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio arba neteisėtai valstybės sieną perėjusio tokio užsieniečio gabenimą ar slėpimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal minėto straipsnio antrą dalį atsako tas, kas šio straipsnio pirmoje dalyje numatytus veikas padarė dėl savanaudiškų paskatų, arba jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta ir neginčijama yra tai, kad T. P. ir M. M. 2009 m. gruodžio 30 d. už nenustatyto asmens sumokėtą bendrą 15000 Estijos kronų atlygį, iš Estijos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, automobiliu VW CARAVELLE, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturinčius užsieniečius – keturis Afganistano piliečius ir vieną Pakistano pilietį, t. y. nustatyti ir neginčijami objektyvieji T. P. ir M. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Tačiau baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai - tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai, numatyti baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtini padarytai veikai laikyti nusikaltimu. Nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 292 str., subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį, neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabena ar slepia Lietuvos Respublikos teritorijoje ir nori taip veikti. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad T. P. ir M. M. veikoje nėra jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių, t. y. byloje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad T. P. ir M. M. suprato, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturinčius užsieniečius ir norėjo taip veikti.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad teismas, išteisindamas T. P. ir M. M. , įrodymus vertino netinkamai, vienpusiškai, rėmėsi vien T. P. ir M. M. teisinančiais duomenimis, visai nevertindamas kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų faktinių duomenų, kurie patvirtina, jog T. P. ir M. M. jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia. Prokuroro teigimu, aplinkybę, jog T. P. ir M. M. suprato, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturinčius užsieniečius ir norėjo taip veikti, t. y. jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia, patvirtina T. P. , svarstant kardomosios priemonės klausimą, ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai apie tai, jog jam buvo kilę minčių, jog kažkas ne taip, nes važiuoja tokie tamsiaodžiai, M. M. išsiųstų draugui J. K. SMS žinučių turinys, taip pat užsieniečių – keturių Afganistano piliečių ir vieno Pakistano piliečio - patekimo į M. M. ir T. P. automobilį bei visos kelionės aplinkybės – keleivių vežimas už Estijos Respublikos teritorijos ribų, važiavimas neįjungus taksometro.

Kaltinamojo akto teiginys, jog T. P. ir M. M. penkis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturinčius užsieniečius gabeno veikdami bendrininkų grupe su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nėra patvirtintas byloje surinktais įrodymais, priešingai – byloje esantys faktiniai duomenys prieštarauja kaltinimui. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad T. P. yra individualios įmonės, teikiančios pervežimo paslaugas Estijos Respublikos teritorijoje, savininkas (t. 1, b. l. 84), darbdavys T. P. 2009 m. rugpjūčio 4 d. priėmė į darbą M. M. taksi vairuotojos pareigoms (t. 1, b. l. 79). T. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad 2009 m. gruodžio 30 d. teikė savo automobiliu taksi paslaugas ir apie pasiūlymą penkis keleivius nuvežti į Vokietiją išgirdo per raciją. Kaip matyti iš byloje esančios UAB (duomenys neskelbtini) pažymos, kuri yra tinkamas įrodymas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 95 str., 96 str. 1 d. 2 p. prasme, joje esančių faktinių duomenų tikrumas nėra paneigtas kitais byloje surinktais įrodymais, 2009 m. gruodžio 30 d., 17.10 val. įmonės dispečeris perdavė telefonu priimtą taksi užsakymą penkių žmonių kelionei į Berlyną (t. 1, b. l. 182 – 183). Minėtoje pažymoje užfiksuoti duomenys patvirtina T. P. nurodytas užsakymo nuvežti penkis žmones į Vokietiją gavimo aplinkybes, t. y. patvirtina, kad toks užsakymas buvo gautas taksi dispečerinėje ir paskelbtas per raciją. Keturis Afganistano piliečius ir vieną Pakistano pilietį, kurie neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų, T. P. vežė atsitiktinai, t. y. užsiimdamas savo tiesiogine ir teisėta veikla – keleivių pervežimu.

Kaip matyti iš 2009 m. gruodžio 31 d. teismo posėdžio, kurio metu buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo įtariamajam T. P. , protokolo T. P. , vežant penkis asmenis į Vokietiją, iš tikrųjų buvo kilę abejonės dėl vežamų asmenų tautybės. T. P. 2009 m. gruodžio 31 d. teismo posėdžio metu Pasvalio rajono apylinkės teisme parodė, kad matėsi, jog tie penki piliečiai ne estai, jam buvo kilę minčių, kad kažkas ne taip, nes važiuoja tokie tamsiaodžiai (t. 1, b. l. 170 – 172). Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad M. M. , pakeliui į Vokietiją, iš savo mobiliojo ryšio telefono išsiuntė SMS žinutę savo draugui J. K. , kurioje parašė: ,,įtartini keleiviai, man truputį baisu“, J. K. paklausus, kodėl jai baisu, M. M. parašė: ,,dėl kainos nesiderėjom, sėdi tyliai ir dėl to, kad ,,čiurkos“. Bus matyti“. Tačiau T. P. ir M. M. kilusios abejonės dėl vežamų asmenų išvaizdos ir tautybės negali būti laikomos pagrindu išvadai, kad T. P. ir M. M. žinojo ir suvokė, jog įtarimą jiems sukėlę tamsaus gymio asmenys, kuriuos jie vežė į Vokietiją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, yra nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturintys asmenys. Net, jeigu ir yra požymių, kad T. P. ir M. M. galėjo numatyti ir įtarti, jog per kelių valstybių sienas veža trečiųjų šalių piliečius, tačiau vien tokio numatymo nepakanka T. P. ir M. M. veikai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 292 str. Veikos kvalifikavimui pagal minėtą Baudžiamojo kodekso straipsnį būtina nustatyti, jog T. P. bei M. M. žinojo ir suprato, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną veža nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturinčius asmenis ir norėjo taip veikti. Tokių įrodymų byloje nėra. Iš M. M. išsiųstų J. K. SMS žinučių turinio galima suprasti, kad jai buvo nedrąsu vienai važiuoti automobilyje su tiek vyrų, SMS žinutėse yra išsakytos M. M. abejonės dėl keleivių elgesio ir išvaizdos, bet ne faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad M. M. žinojo, jog vežami asmenys neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų bei suprato, kad tokius asmenis neteisėtai veža per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. M. M. SMS žinučių siųstų J. K. savo telefone neišsaugojo, tačiau tai nelaikytina M. M. bandymu sunaikinti ją kaltinančius duomenis, kadangi išsiųstų ar gautų SMS žinučių telefone išsaugojimas arba ištrynimas yra kiekvieno asmens, kuris naudojasi mobiliojo ryšio telefonu, įprotis, apsisprendimas ir asmeninis reikalas. Vien tik tai, kad T. P. ir M. M. kilo abejonės dėl vežamų asmenų išvaizdos ir tautybės, neįrodo, jog T. P. ir M. M. neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturinčius užsieniečius tai suvokdami ir norėdami taip veikti. T. P. ir M. M. , sutikdami per kelias valstybes vežti įtarimus jiems sukėlusius asmenis ir asmeniškai neįsitikinę, jog tie asmenys turi reikiamus dokumentus, pasielgė nerūpestingai, tačiau tokia jų veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 292 str., kadangi, kaip jau minėta, T. P. ir M. M. inkriminuota nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia.

T. P. ir M. M. vežė penkis užsieniečius ne Estijos Respublikos teritorijoje, per kelių valstybių, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos, sienas neįjungę taksi skaitiklio, tačiau ši aplinkybė taip pat neįrodo, kad T. P. ir M. M. žinojo ir suprato, jog daro jiems inkriminuotą nusikaltimą. T. P. ir M. M. veika – penkių keleivių vežimas taksi automobiliu neįjungus taksi skaitiklio, taip pat keleivių vežimas taksi automobiliu už Estijos Respublikos teritorijos ribų – gali būti pripažinta ūkinės, finansinės veiklos pažeidimais, tačiau tokie pažeidimai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas.

Apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu gali būti tik kategoriškų, neabejotinų, neginčytinų įrodymų visetas, visos prielaidos, abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti traktuojami kaltinamųjų (išteisintųjų) naudai. Nustačius tik patį neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje taip pat asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikiamų vizų neturinčių užsieniečių faktą, ir neįrodžius nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių, t. y. to, kad T. P. ir M. M. žinojo ir suprato, jog neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena tokius asmenis ir norėjo taip veikti, negalima laikyti, kad T. P. ir M. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 292 str. 2 d.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Viktoras KažysTeisėjai Valdimaras BavėjanasSvajūnas Kanizleris