- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-15
- Bylos Nr.
- 2S-218-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Algirdas Auruškevičius
- Atsakovas
- UAB “Piliuona”
- Ieškovas
- L.K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB “Piliuona” atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L.K. ieškinį atsakovui UAB „Piliuona“ dėl nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė L.K 2009-07-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo UAB „Piliuona“ 36387,06 Lt nuostolius ir 5 procentus dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą ar pinigines lėšas ieškinio ribose.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino. Teismas areštavo atsakovui UAB „Piliuona“ nuosavybės teise priklausantį 36387,06 Lt vertės kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant tuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo atsakovo pinigines lėšas 36387,06 Lt sumai..
Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškinys šioje byloje yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra didelė, yra pagrindas atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Piliuona“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartį panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
kaip matyti iš civilinėje byloje pateiktų dokumentų, pirmosios instancijos teismui nėra pateikta advokato padėjėjo P.K. praktikai vadovaujančio advokato rašytinio leidimo atstovauti civilinėje byloje prieš atsakovą UAB „Piliuona“, todėl apelianto nuomone, laikytina, kad ieškinį teismui padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Tai reiškia, kad teismas, remdamasis CPK 137 str. 2 d. 8 p., ne tik turėjo atsisakyti priimti ieškinį, tačiau ir neturėjo teisės spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių;pirmosios instancijos teismas nutartyje nepateikė motyvų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, t.y. nenurodė, kodėl remiantis CPK 144 str. 1 d. atsakovo atžvilgiu nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Apeliantas pažymi, kad pats faktas, jog ginčas yra turtinio pobūdžio automatiškai nesuponuoja teismo pareigos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, kad atsakovas nėra statybinė organizacija, o bendrovės finansinė padėtis yra stabili. UAB „Piliuona“ nei ieškovei, nei kuriam nors bendrovės kreditoriui nėra pranešusi, kad yra nemoki bei negali atsiskaityti su kreditoriais ar neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Nurodo, kad ginčijamoje nutartyje nėra pakankamai nurodyta, kokios aplinkybės suteikia pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nenurodė motyvų, kuriais argumentuojamas ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas, nepagrindė šių priemonių, kaip patenkinto ieškovės reikalavimo įvykdymo užtikrinimo būtinumo. Vienintelė nuorada į sunkią atsakovo, kaip statybinės organizacijos finansinę padėtį dėl šalyje esančios ekonominės krizės nėra pakankama ir sudaranti pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto nuomone, teismas, priimdamas ginčijamą nutartį neįsitikino realia grėsme, kad laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti;teigia, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas neturėjo pagrindo, nes tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas konkrečiu atveju nesant realios grėsmės neatitinka pagrindinės ieškovų reikalavimų užtikrinimo funkcijos ir nepagrįstai apsunkina skolininko padėtį;ieškovės prašoma priteisti suma – 36 387,06 Lt – vadovaujantis Lietuvos teismų praktika negali būti pripažinta didele ir kartu pati savaime pakankamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones;pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia yra reali grėsmė ir kaip pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdytų minėtų priemonių taikymui arba padarytų jų įvykdymą neįmanomą. Teigia, kad realios grėsmės, jog pranešimas skolininkui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą būtų sutrukdęs šių priemonių taikymą ir tokią grėsmę patvirtinančių įrodymų šiuo atveju nebuvo, todėl kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus skolininkui buvo nagrinėtas neteisėtai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė L.K prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad apeliantas nepaneigė sunkios atsakovo – nekilnojamojo turto vystymu užsiimančios bendrovės, finansinės padėties. Nurodo, kad iš ieškovės teismui pateikiamų įrodymų matyti, jog pastaraisiais metais atsakovas vykdo itin nuostolingą veiklą, o atsakovo finansiniai rodikliai yra labai nestabilūs, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl objektyvių atsakovo galimybių vykdyti piniginius įsipareigojimus kreditoriams ateityje, įskaitant ir būsimą teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje.
Nurodo, kad atsakovo teiginiai apie būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teismui visiškai įsitikinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu neatitinka šių priemonių instituto paskirties ir šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Apeliantas savo skunde patvirtina, jog bendrovės pagrindinė veiklos sritis – nekilnojamojo turto vystymas, kas netgi papildomai neįrodinėjant suponuoja išvadą apie ekonomikos sunkmečiu minėtoms bendrovėms iškilusius finansinius sunkumus, smarkiai sumažėjusią nekilnojamojo turto paklausą. Be to, ypatingai nestabilią ir sunkią atsakovo finansinę padėtį patvirtina ir ieškovės kartu su atsiliepimu pateikiami 2008 m. finansinių metų atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentai.
Ieškovė pažymi, kad ir nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad 36387,06 Lt dydžio reikalavimo suma atsakovui nėra didelė ar kad atsakovas bet kuriuo metu galėtų įvykdyti atitinkamo dydžio piniginę prievolę. Atsakovo vykdomos veiklos praktika, susirašinėjimo su ieškove turinys, finansinės atskaitomybės dokumentai bei bet koks savo piniginių prievolių vykdymo vengimas tvirtina priešingai, t.y. kad apeliantas neturi objektyvių galimybių savo prievolėms vykdyti arba sąmoningai vengia tai daryti. Šios priežastys kartu arba bet kuri iš jų atskirai yra pakankamas ir tinkamas pagrindas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu taikyti, ką tinkamai išsprendė pirmosios instancijos teismas.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodo, kad atsakovo teiginiai apie bendrovės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą bei iš turto generuojamas nuolatines pajamas, vertintini kritiškai. Teigia, kad analizuojant atsakovo 2008 m. finansinių metų pelno (nuostolių) ataskaitą tampa akivaizdu, jog bendrovės veiklos sąnaudos, finansinės, investicinės bei įprastinės veiklos nuostoliai ženkliai viršija bendrovės generuojamas pajamas, todėl šis atsakovo argumentas niekaip nepaneigia, o kaip tik patvirtina sunkią ir nestabilią atsakovo finansinę būklę. Iš nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad visas vertingas atsakovo nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka. Hipoteka apsunkinti yra ir visos gyvenamosios patalpos. Dėl šios priežasties, atsakovo turimas nekilnojamasis turtas nesuteikia jokių papildomų garantijų ieškovei, o atvirkščiai – jo apsunkinimas hipoteka patvirtina didžiules atsakovo pinigines prievoles kredito įstaigoms. Be to, ieškovė pabrėžia, kad apeliantui neturint jokio hipoteka neapsunkinto vertingo nekilnojamojo turto, pirmosios instancijos teismo nutartis buvo vykdoma areštuojant atsakovui priklausančias transporto priemones, bei 0,7790 ploto žemės sklypą, tačiau net ir visi ieškoves naudai areštuoti turtiniai objektai yra mažiausiai po du kartus areštuoti kitose atsakovo atžvilgiu iškeltose civilinėse bylose. Taigi netgi atsakovui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, šią dieną ieškovė negali būti tikra dėl galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdomumo ateityje, kadangi visas atsakovui priklausantis turtas yra apsunkintas hipoteka arba areštuotas kitose iškeltose civilinėse bylose.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutartčių negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskiruosius skundus nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo, atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką šalių finansinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš nagrinėjant bylą, kad būtų reali galimybė įgyvendinti priimtą teismo procesinį sprendimą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinta reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad 2008-01-14 tarp ieškovės L.K ir atsakovo UAB „Piliuona“ buvo sudaryta Preliminarioji nepastatyto nepilnai įrengto buto pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo pastatyti ir parduoti, o ieškovė įsipareigojo nupirkti preliminariai 42,30 kv.m. bendro ploto butą su balkonu, atsakovo statomame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) (b.l. 13-18). Vykdydama preliminariosios sutarties 5.1 p. numatytą įsipareigojimą, ieškovė 2008-02-07 sumokėjo atsakovui 35 143 Lt dydžio sumą (b.l. 22).
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009).
Tačiau prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Teisingam šio klausimo išsprendimui turi įtakos, ar atsakovas turi ilgalaikio ar trumpalaikio turto, ar šis turtas likvidus, ar apsunkintas disponavimas turtu ir pan.
Bylos duomenys patvirtina, kad ieškinys pareikštas dėl 35 143 Lt sumos priteisimo iš atsakovo UAB „Piliuona“ ieškovei L.K.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad reikalavimas dėl tokios sumos laikytinas dideliu. Atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai bei pateikti įrodymai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, t. y. kad minėta atsakovo prašoma priteisti pinigų suma ieškovui nėra didelė. Tai reiškia, kad atsakovo pateikti įrodymai neįgalina apeliacinės instancijos teismo daryti išvadą, kad jis paneigė objektyvios grėsmės dėl didelės reikalavimo sumos būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui buvimą ir teismui nebuvo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
Ieškovo realią turtinę padėtį įrodo pagal teisės norminių aktų reikalavimus sudarytas ir patvirtintas įmonės finansinių dokumentų rinkinys – balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, aiškinamasis raštas, pastabos prie finansinių ataskaitų rinkinio, duomenys iš viešųjų registrų apie registruotinam turtui taikytus suvaržymus, turto vertintojų ataskaitos, išrašai „su istorija“ iš kredito įstaigose esančių įmonės sąskaitų, kreditorių ir debitorių sąrašas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009).
Apeliantas teismui pateikė 2009 m. rugsėjo d. įmonės tarpinį balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, tačiau juose nurodyti duomenys nepaneigia grėsmės galimai atsakovui palankaus sprendimo atveju, tinkamo sprendimo įvykdymui. Remiantis atsakovo 2008 metų finansinių metų pelno (nuostolių) ataskaita (b.l. 94), 2007 metais atsakovas finansiniais metais gavo 122811 Lt grynojo pelno, 2008 metais atsakovas patyrė 366785 Lt grynųjų nuostolių. Be to, byloje pateiktas 2008 metų sausio 1 d. – 2008 metų gruodžio 31 d. atsakovo balansas (b.l. 77-78) patvirtina, jog UAB „Piliuona“ nuosavas kapitalas 2008 metų pabaigoje sudarė tik 649 965 Lt, kai tuo tarpu bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 18 153 965 Lt. Iš byloje pateikto 2009 m. rugsėjo 1 d. tarpinės pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad atsakovo UAB „Piliuona“ 2009 metais patyrė 97948 Lt grynųjų nuostolių. 2009 m. rugsėjo 1 d. tarpiniame balanse apskaityto turto vertė siekia 20 209 832 Lt, iš to skaičiaus ilgalaikio turto yra už 3 546 995 Lt. Šios įmonės įsipareigojimai siekia net 19 657 815 Lt, kai tuo tarpu nuosavą kapitalą sudaro tik 552 017 Lt.
Teisėjų kolegija pažymi, jog šie duomenys rodo, kad atsakovas vykdo itin nuostolingą veiklą, o atsakovo finansiniai rodikliai yra labai nestabilūs.
Visa tai leidžia daryti išvadą, kad yra objektyvi grėsmė, jog būsimo galimai ieškovei palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui nesudaro pagrindo laikyti skundžiamos teismo nutarties neteisėta.
Pagal bendrąją taisyklę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendžia apie prašymo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą pranešęs atsakovui (CPK 148 str. 1 d.). Tuo iš esmės atsakovui sudaroma galimybė pateikti argumentus, paneigiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Nepranešus atsakovui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomą. Tokia grėsmė teismo nutartyje turi būti motyvuota (CPK 148 str. 1 d., 291 str. 1 d. 5 p.). Taigi teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui.
Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, teismas nutarė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėti nepranešus skolininkui vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 148 straipsnio 1 dalimi. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs atsakovui, kadangi, kaip jau buvo minėta, ieškinio suma yra didelė. Tokiu būdu kolegija laiko, kad teismas, pasirinkdamas tokį prašymo nagrinėjimo būdą, jį pagrindė ir procesinės teisės normų nepažeidė.
Atskirojo skundo argumentas, kad teismas pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes ieškinį padavė neįgaliotas bylą vesti asmuo, laikytinas teisiškai nereikšmingu sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, nes ieškinys pirmosios instancijos teismo yra jau priimtas ir šis klausimas negali būti apeliuojamas, todėl teisėjų kolegija šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovės prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o atsakovo atskirasis skundas netenkinamas.
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 6,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-23 nutarties, iš atsakovo UAB „Piliuona“ priteistina 6,40 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Piliuona“ 6,40 Lt (šešis litus ir 40 centų) pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).