Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimo bausme 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant jį per šį laiką dirbti arba mokytis, arba būti registruotam darbo biržoje;

BK 284 straipsnį - laisvės apribojimo bausme 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant jį per šį laiką dirbti arba mokytis, arba būti registruotam darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimo būdą ir D. B. nustatyta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant jį per šį laiką dirbti arba mokytis, arba būti registruotam darbo biržoje.

Teismo nuosprendžiu iš nuteistojo D. B. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 97,79 Eur nukentėjusiojo J. J. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

D. B. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, taip pat nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį J. J., o būtent: jis, 2017 m. birželio 7 d. apie 18.30 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, viešoje vietoje, veikdamas tyčia, konflikto su nukentėjusiuoju J. J. metu, spjovė nukentėjusiajam J. J. į veidą, sudavė smūgius per rankas, į kaklą, vieną kartą spyrė į koją bei klubų sritį, po ko įbėgo į minėto namo laiptinę, o nukentėjusiajam J. J. ranka laikant už durų rankenos ir koja prilaikant duris, kad jos neužsidarytų, nes D. B. jas traukė į save, norėdamas uždaryti, jis spyrė į duris, už kurių rankenos laikė nukentėjusysis, dėl to J. J. ranka atsitrenkė į betoninę atramą šalia laiptinės, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam J. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą - dešinės plaštakos ketvirto piršto vidurinio pirštakaulio lūžį bei dešinės pėdos žaizdą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei D. B. išteisinti, nepadarius inkriminuotų veikų, o Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Apeliantai nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis ir tvirtina, kad konflikto su nukentėjusiuoju metu D. B. nespjovė J. J. į veidą, nuteistasis išreiškė nesutikimą J. J. žodžiams garsiniu gestu, t. y. imituodamas spjūvį, o nukentėjusysis į tai atsakė realiu spjūviu ir įžeidžiamu kibimu. Siekdamas nesivelti į konfliktą D. B. nuėjo link namo, o J. J. ėjo iš paskos, įkyriai kišdamas telefoną D. B. prie veido pradėjo jį filmuoti. D. B. tam prieštaraudamas bei negalėdamas išvengti J. J. kibimo, stengėsi nueiti į savo namo laiptinę. Nukentėjusysis J. J. neatstojo ir ėjo iš paskos iki laiptinės durų. Apeliantas, norėdamas pasitraukti iš konflikto ir neleisti J. J. įeiti į savo namo laiptinę, laikė durų rankeną. Belaikant duris J. J. nuo durų rankenos nuslydo ranka, nes laiptinės rankena buvo maža ir slidi. Nuo rankenos nuslydus J. J. rankai, tikėtina, kad jo plaštaka atsitrenkė į betoninę sieną. Atsitrenkus rankai į sieną J. J. paleido duris ir išėjo. Sekančią dieną, atsidaręs „Facebook“ Pilaitės bendruomenės puslapį D. B. ten perskaitė J. J. komentarą, kad jis turėjo konfliktą su D. B. požymiais aprašytu vyru, kuris bandė sumušti J. J., o nepavykus to padaryti, pabėgo namo. Nuteistojo manymu, nukentėjusysis J. J. pateikė situaciją taip, kad įtikintų socialinio tinklo komentatorius, jog dėl įvykusio konflikto yra kaltas būtent D. B.. Apeliantas teigia, kad iki šio įvykio J. J. nepažinojo, nėra su juo bendravęs ir neturėjęs konfliktų. Tikslo ar motyvo sužaloti nukentėjusįjį neturėjo.Apeliantai vertindami bylos aplinkybes taip pat nurodo, kad nukentėjusysis pareiškęs D. B. pastabą dėl nesurinktų šuns išmatų pats nebuvo įsitikinęs ar tam yra pagrindas, neneigė savo tuščiažodžiavimo, vartojo necenzūrinius žodžius. Teismas neatmetė versijos, jog J. J. įžeidė kaltinamąjį pirmas ir, teismo nuomone, aktyviai įsitraukė į kilusį ginčą. Teismas nepagrįstai kaip įrodymo nepriėmė D. B. ikiteisminio tyrimo metu pateiktos striukės, kurią J. J. traukdamas už rankovės, suplėšė. Teismas turėjo tai vertinti, nesvarbu, kad striukė buvo pateikta praėjus keturiems mėnesiams nuo konflikto, nes bylos nagrinėjimo metu turėjo būti vertinama ir kita įvykių versija, t. y., kad J. J. traukdamas durų rankeną, tempė D. B. striukės rankovę, kol ji plyšo, o ranka iš inercijos nuslydo ir atsitrenkė į sieną. Apeliantų teigimu, tai labiau tikėtina aplinkybė, nei J. J. teiginys, kad jo ranka buvo sužalota į sieną po D. B. spyrio į duris, kurio nebuvo. Be to, nėra aiškus ir J. J. rankos sužalojimo momentas. J. J. teigė, kad savo kūno traumas pastebėjo po pareiškimo policijai surašymo, t. y. tik praėjus tam tikram laiko tarpui po buvusio konflikto. Taigi tiek J. J., tiek D. B. gali daryti tik prielaidą dėl J. J. kūno sužalojimo momento ir konkrečių aplinkybių. Be to, praėjus dviem dienom po buvusio konflikto, specialisto išvadoje dėl J. J. kūno sužalojimo konstatuojama, kad sužalojimai padaryti nemažiau kaip dviem kietų - bukų ir bukabriaunių daiktų poveikiais, todėl nėra aišku kokie tai galėjo būti du daiktai, kur jie randasi ir kada konkrečiai bei kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis įvyko sužalojimas.Apeliantų manymu, J. J. rankos ir kojos sužalojimas yra atsitiktinė, įvykusio konflikto tarp apelianto ir J. J. pasekmė. Jos D. B. nenumatė ir, nežinodamas tolesnio J. J. elgesio, negalėjo numatyti. Pats nukentėjusysis galėjo numatyti jo eskaluojamo konflikto rizikos faktorius - kad bandydamas fiziškai sulaikyti nuo konflikto besitraukiantį D. B., gali turėti tiek tyčinio, tiek ir netyčinio pobūdžio fizinių pasekmių. Galima daryti tik prielaidą, kad būtent D. B. ir J. J. laiptinės durų stumdymo metu, D. B. koja spyrė į duris ir J. J. ranka nuslydo ir atsitrenkė į sieną. Apeliantų teigimu, ir nors tai atrodo pakankamai tikėtina, kad būtent nuo D. B. spyrio į duris lūžo nukentėjusiojo pirštas bei atsirado dešinės pėdos žaizda, tačiau tai tik prielaida, kuri nėra įrodyta. Taip pat nėra įrodytas ir pats durų spyrio faktas. Konfliktą pradėjo ir jį kaskart vis labiau eskalavo J. J., o ne nuteistasis.Teismas neanalizavo ir nukentėjusiojo J. J. elgesio siekiant sulaikyti D. B.. Sulaikyti asmenį apribojant jo judėjimo laisvę turi tik kompetentingos Lietuvos tarnybos ir tik esant pakankamam įstatyme reglamentuotam teisiniam pagrindui. Šiuo atveju J. J., imdamasis specialiųjų tarnybų vaidmens, bandė sulaikyti D. B. ir taip siekė suvaržyti jo judėjimo laisvę. Faktinių aplinkybių vertinimo kontekste apeliantai pastebi, jog pagal teismų praktiką laikantis nekaltumo prezumpcijos bei vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012).Apeliantai pasisakydami apie nuteistajam inkriminuotų veiksmų teisinį vertinimą ir jų kvalifikavimą, teigia, kad D. B. veiksmuose nėra nusikalstamų veiksmų požymių. Iš BK 284 straipsnyje apibrėžtų nusikalstamos veikos požymių seka, kad siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal minėtą straipsnį, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, bet ir subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę - teisės pažeidėjo kaltę, o būtent tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko suvokimą, kad viešoje vietoje, įžūliais veiksmais ar patyčiomis, ar grasinimais ar vandališkais veiksmais jis demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, bei nori, kad minėti padariniai kiltų. Apeliantų įsitikinimu, D. B. veiksmų kvalifikacija pagal BK 284 straipsnį nėra teisinga ir prieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai. Skundžiamajame nuosprendyje vertindamas bylos įrodymus, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog D. B. veikos pagrindinis objektas buvo viešoji tvarka ir jo veiksmai tiesiogiai buvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą. D. B. veiksmuose nenustatyta tyčia sutrikdyti viešąją tvarką. Teismas nepakankamai išanalizavo nuteistojo D. B. veikos subjektyviąją pusę, nesiejo šių nusikalstamos veikos sudėties požymių su faktinėmis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis bei nusikalstamos veikos padarymo mechanizmu. Teismas konstatavo, kad kaltinamasis veikė neapibrėžta tyčia, suvokdamas savo veiksmų esmę bei galimus padarinius, tačiau nekonkretizavo, kokį poveikį visuomenei, nukentėjusiam ir viešajai tvarkai turėjo jo elgesys. Teismas pagrindinį dėmesį teikė besimezgančio konflikto intensyvumui (nuo šuns pritupimo nusišlapinti iki J. J. rankos, kaip konflikto pasekmės, sužalojimo), tačiau nepakankamai analizavo nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto aplinkybes ir formaliai deklaravo nuteistojo neapibrėžtą tyčią, kaltinant jį sutrikdžius viešąją tvarką.Teismas konstatavo, kad kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmeninių santykių aiškinimuisi buvo pasirinkta netinkama vieta ir būdas, todėl dėl priešiško konflikto buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Toks teismo vertinimas nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apeliantų teigimu, tokių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kokia konflikto trukmė, koks buvo nukentėjusiojo elgesys, jo asmenybė, kokia viešosios tvarkos specifika, kaltininko veiksmų ypatybės, jų intensyvumas, trukmė ir pan. Dėl to, iš esmės vien tik ginčo buvimas viešojoje vietoje, kad ir neetiškai elgiantis, savaime dar nesudaro pagrindo pripažinti asmenį kaltu padarius viešosios tvarkos pažeidimą – būtina konstatuoti ir jo padarinius, kad konfliktas peržengė privatumo ribas ir dėl to buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ginama BK 284 straipsnio 1 dalimi. Apeliantų teigimu, namo kieme kilus nuteistojo D. B. ir nukentėjusiojo J. J. konfliktui, nebuvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir realiai nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir (ar) tvarka.D. B. veiksmuose nėra ir BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių (tiesioginės tyčios ir padarinių). Iš teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas D. B. ir J. J. konfliktą, pagrindiniu objektu, kuriam padaryta žala, laikė žmogaus sveikatą, t. y. J. J. kūno sužalojimą. Toks vertinimas, apeliantų įsitikinimu, yra nepagrįstas ir neteisingas, kadangi J. J. kūno sužalojimas atsirado kaip jau analizuoto D. B. ir J. J. tarpusavio konflikto atsitiktinė pasekmė. Laikydamas pagrindiniu nuteistojo veikos objektu J. J. sveikatą - kūno sužalojimą ir įžiūrėdamas viešosios tvarkos pažeidimo elementus pagal BK 284 straipsnį, teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį tik prieš apeliantą, nežiūrint į tai, kad pagal paties teismo konstatuotas aplinkybes, J. J. pats pradėjo konfliktą ir aktyviai įsitraukė į kilusį ginčą. Tokia vienpusiška teismo pozicija prieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai, kad tarpusavio konflikte viešojoje vietoje negali dalyvauti vienas asmuo ir, kad visi konflikte dalyvaujantys asmenys yra puolantys ir konfliktuojantys (LAT 2015 m. gegužės 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-489/2015). Todėl teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį tik D. B. atžvilgiu tiek pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 138 straipsnio l dalį. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir sujungdamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio nuostatos, pateikė pakankamai detalius argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių, su kuriomis apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka. Visgi teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantų argumentais dėl nustatytų aplinkybių teisinio vertinimo ir neįžvelgia pagrindo išvadoms, jog konflikto su nukentėjusiuoju J. J. metu, nuteistasis padarė ne tik BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, bet ir nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis J. J. ir nuteistasis D. B. skirtingai pasakojo apie esminę reikšmę byloje turinčius jų tarpusavio konflikto aspektus. Visgi teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis vertinant nukentėjusiojo J. J. ir nuteistojo D. B. pardymų patikimumą. Viso proceso metu nukentėjusysis nuosekliai pasakojo, kad po jo pastabų D. B. ir tarpusavio apsižodžiavimo, D. B. neleido jam praeiti, mojavo kumščiu prieš nosį, o po to spjovė jam į veidą ir nukentėjusysis iškvietė policiją. Po to, bandė filmuoti D. B., o šis siekdamas išmušti telefoną pradėjo smūgiuoti ranka. D. B. norėjo pasišalinti, todėl jis sekė paskui. Kai D. B. bandė įeiti į laiptinę ir uždaryti duris, jis neleido, laikė duris už rankenos, traukė į save, o D. B. traukė į save. D. B., bandydamas uždaryti duris, spyrė jam į klubo sritį, koją. Spardė ir į duris, kad jam šios ištrūktų iš rankų. Kai spardė į duris, tada pajuto rankos skausmą, paleido. Ranka atsimušė į betoninę sieną iš dalies dėl inercijos, t. y., kai jis patraukė į save, D. B. spyrė, ir paleido duris. Ant kojos buvo įbrėžimas nuo durų, kai jų kampas persibraukė per koją, pirštas sužalotas irgi tuo pačiu metu. Tokias konflikto aplinkybes nukentėjusysis nurodė ne tik teisminio nagrinėjimo metu, bet ir nuosekliai ikiteisminio tyrimo metu, tuojau pat po įvykio 2017 m. birželio 7 d. rašytame pareiškime policijai (1 t., b. l. 1), apklausiamas 2107 m. birželio 14 d. (1 t., b. l. 58), 2017 m. rugpjūčio 23d. parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 73-75), bei 2017 m. spalio 24 d. suvestas akistaton su D. B. (1 t.. b. l. 124-125). Priešingai nei nukentėjusysis, nuteistasis D. B. baudžiamojo proceso metu keitė savo parodymus ir nebuvo nuoseklus, be to, konflikto aplinkybes aiškino prieštaringai ir atskirais aspektais netgi nelogiškai. Visų pirma pastebėtina, kad priešingai nei apeliaciniame skunde, apklausiamas 2017 m. spalio 25 d. D. B. pripažino, kad spjovė nukentėjusiajam į veidą (1 t., b. l. 120). Tokią aplinkybę nurodė ir apklausiamas teisme (“<…> Aš priėjęs prie jo, dėl to, kad mane įžeidinėja, spjoviau į veidą ir nuėjau toliau. <…> - Taip, po mano spjūvio (1 t., b. l. 189)). Taigi šioje dalyje jis iš esmės patvirtino nuoseklius ir nekitusius nukentėjusiojo parodymus. Apie spjūvio imitaciją nuteistasis D. B. nepasakojo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu - tai nurodė tik apeliaciniame skunde. Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą, jis dar kitaip aiškino šią aplinkybę ir apskritai visiškai neigė spjūvį nukentėjusiajam. Taigi dėl šios aplinkybės nuteistasis savo poziciją keitė bent kelis kartus. Nenuoseklus D. B. buvo ir dėl kitų aplinkybių, pvz., suvestas akistaton su nukentėjusiuoju, jis pripažino, ir taip iš dalies patvirtino nukentėjusiojo poziciją, kad bandė išmušti iš nukentėjusiojo rankų telefoną, kad gindamasis nuo nukentėjusiojo jį stūmė ir prieštaringai bei nelogiškai aiškino, jog gynėsi nuo J. J., tačiau ne dėl kokių nors jo smurtinių veiksmų, o dėl to, jog šis jį filmavo (1 t., b. l. 124-125). Tokia D. B. pozicija viso proceso metu leidžia konstatuoti, kad ji nėra nuoširdi, o jo parodymai, priešingai nei nukentėjusiojo, nepatikimi. Teisėjų kolegija, pastebi, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir objektyvūs duomenys apie jam nustatytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją. Jokių kitų smurtinių veiksmų, ar traumų nukentėjusysis iki jo apžiūros neturėjo, taigi nėra pagrindo abejoti, kad sužalojimai buvo padaryti konflikto su D. B. metu. Be to, nukentėjusiojo poziciją, išreikštą bylą tyrusiems pareigūnams ir teismui, atitinka ir tuojau po įvykio jo nurodytos aplinkybės tretiesiems asmenims - socialiniame tinkle, kur taip pat teigė, kad D. B. po jam išreikštų pastabų dėl šuns, reagavo spjaudamas į veidą, bandė pasikumščiuoti ir pasispardyti (1 t., b. l. 29, 69). Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė visas faktines aplinkybes dėl nuteistojo padarytų sužalojimų nukentėjusiajam.Šių išvadų kontekste jokios teisinės reikšmės neturi apeliantų nurodomos aplinkybės dėl to, jog nukentėjusysis neturėjo pagrindo sulaikyti D. B. ar dėl to, kad jis laikė D. B. už striukės. Esminę reikšmę turi aplinkybė, jog būtent dėl nuteistojo veiksmų, spyrio į duris J. J. ranka atsitrenkė į betoninę atramą šalia laiptinės ir būtent dėl to buvo patirtas specialisto apžiūros metu konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Priešingai nei bandoma teigti apeliaciniame skunde, tai nebuvo atsitiktinė sužalojimo priežastis, kai nukentėjusysis tariamai tempė D. B. striukės rankovę, kol ji plyšo, o ranka iš inercijos nuslydo ir atsitrenkė į sieną. Tokią nuteistojo versiją paneigia patikimi, nuoseklūs ir abejonių nekeliantys nukentėjusiojo parodymai, kurių metu jis, nekeisdamas pozicijos, tvirtino apie spyrį ir neigė tempimo už striukės aplinkybes. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, jog būtent nuteistojo veiksmai, nukreipti prieš nukentėjusįjį, buvo atsiradusio sužalojimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastimi.Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Ši veika gali būti padaryta tiesiogine ar netiesiogine tyčia (pvz. LAT 2016 m. birželio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-648/2016). Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis suvokė, jog suduodamas smūgius koja ir spirdamas į nukentėjusįjį ir jo laikytas duris elgiasi pavojingai baudžiamojo įstatymo prasme, numatė, kad gali sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, tačiau savo sąmonėje nedetalizavo galinčių kilti padarinių ir norėjo taip veikti. Toks tyčios turinys atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytus požymius, todėl šioje dalyje D. B. veika kvalifikuota teisingai.Kitokios nuomonės teisėjų kolegija laikosi dėl teismo išvadų pripažįstant D. B. kaltu pagal BK 284 straipsnį ir konstatuojant, kad D. B. viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teismų praktikoje pripažįstama, kad panašaus pobūdžio bylose negalima sureikšminti aplinkybės, jog konfliktas vyko viešoje vietoje. Vien tik tai, kad konfliktas vyko viešoje vietoje, savaime dar nereiškia, kad tuo buvo sukeltos BK 284 straipsnyje numatytos pasekmės – sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Inkriminuojant aptariamą veiką turi būti nustatytas šių pasekmių realumas (pvz. LAT 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-342-511/2017).Aiškinant šią normą pripažįstama, kad „traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016). Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2011, 2K-450/2010).“ (LAT 2018 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-489/2018).Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktas vyko viešoje vietoje. Kita vertus byloje nėra surinkta duomenų, kad šį konfliktą būtų matę ar dėl to kaip nors neigiamai būtų pasijutę kokie nors kiti asmenys. Apelianto poziciją šiuo aspektu atitinka ir nukentėjusiojo parodymai byloje. Dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, kad konflikto metu jie buvo tik dviese (1 t., b. l. 125). Taigi iš bylos duomenų matyti, kad jokie aplinkiniai tiesiogiai dėl šio konflikto nepasijuto pažeminti ar šokiruoti, nebuvo sutrikdytas žmonių poilsis ar gyvenimas, žmonėms nebuvo sukeltas joks išgąstis, dėl to nekilo jokia sumaištis ir pan. Vien tik tai, kad po konflikto į įvykio vietą buvo iškviesti teisėsaugos pareigūnai, ar kad apie tai jau po konflikto nukentėjusysis parašė socialiniame tinkle ir apie šį įvykį sužinojo kiti bendruomenės nariai, net jei tai sukėlė neigiamą jų reakciją, savaime neleidžia daryti išvados, kad D. B. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nenustačius BK 284 straipsnyje numatyto būtinojo viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymio – pavojingų veikos padarinių ir kaltininko tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria D. B. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, naikintina ir dėl šios veikos D. B. išteisintinas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. B. pripažinimo kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį yra teisingos, nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimo atmesti Vilniaus teritorinės liginių kasos ieškinį, nes gydymo išlaidos patirtos dėl kaltų D. B. veiksmų. Lygiai taip pat nėra pagrindo keisti teismo nuosprendžio dėl paskirtos bausmės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Paskirta keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmė yra artima minimaliai, o teismo nuosprendžiu paskirti įpareigojimai dirbti arba ar būti registruotam darbo biržoje nuteistajam iš esmės nesukelia jokių neigiamų padarinių. Taigi dar labiau švelninti bausmės nėra pagrindo.

Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį, kuria D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį - D. B. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalį kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, D. B. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė.

Kitos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalies nenaikinti ir nekeisti.