- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-30
- Bylos Nr.
- I1-5735-423/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01403-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Asta Urbonienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 7800 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-6).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017-10-10 iki 2018-05-30 buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose, 18 būryje. Teigė, kad šio būrio patalpose nuolat trūko gyvenamojo ploto, veisėsi buitiniai parazitai, neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių. Nurodė, kad ventiliacija buvo nepakankama, kaupėsi drėgmė. Pažymėjo, kad dušas nebuvo atskirtas pertvaromis nuo likusios patalpos, todėl pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista. Taip pat skundėsi, jog tupiami tualetai žemino jo orumą. Papildomai pažymėjo, kad pastatų konstrukcijose esantis asbestas kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, dvasinėmis ir fizinėmis kančiomis. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 12-18) nurodė, jog minimalaus ploto norma, tenkanti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo, be to, pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Kenkėjų kontrolės paslaugas pataisos namams teikia UAB „Utenos deratizacija“, kuri reguliariai atlieka kenkėjų naikinimo darbus visoje įstaigoje, pagal poreikį arba nuteistųjų nusiskundimus. Asbesto konstrukcijos pavojų sveikatai gali kelti tik tuomet, kai yra laužomos, tačiau ginčo laikotarpiu tokie darbai pataisos namuose nebuvo vykdomi. Priešgaisrinės saugos taisyklių yra laikomasi, pataisos namai aprūpinami pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Paprastosios grupės nuteistųjų gyvenamosiose patalpose pagal teisės aktų reikalavimus nenumatytas pareigūnų iškvietimo mygtukų įrengimas. Už gyvenamųjų patalpų valymą yra atsakingi patys jose gyvenantys nuteistieji. Pataisos namuose užtikrinamas teisės aktų reikalavimus atitinkantis dušų ir tualetų įrengimas, pažymėtina, jog tualetai gali būti ir tupiami. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą ar neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2017-10-10 iki 2018-05-30.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas nurodo, kad netinkamomis sąlygomis jis buvo kalinamas Pravieniškių PN 18 būrio bendrabučio tipo patalpoje, kurioje trūko gyvenamojo ploto.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis (b. l. 19-20), jog pareiškėjas nuo 2017-10-10 iki 2018-05-30 buvo kalinamas 18 būrio 1 brigadoje, kurios plotas – 86,29 kv. m, joje įrengta 27 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto.
Pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenamojoje patalpoje kalinamų asmenų skaičiaus sutampa su minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Tačiau pareiškėjas skunde teigė, jog patalpos plotas tebuvo 80 kv. m. Kadangi byloje nėra jokių šį pareiškėjo teiginį pagrindžiančių įrodymų, teismas neturi pagrindo nesivadovauti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (atsakingo pareigūno parengta pažyma) ir konstatuoja, kad minimali ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr. EŽTT 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalios ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Dėl buitinių kenkėjų
Pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai kenkėjai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka.
Byloje esantys duomenys (b. l. 28-31) patvirtina, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Ši bendrovė reguliariai atlikdavo vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose (b. l. 22-27).
Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017). Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Byloje nenustatyta ir pats pareiškėjas neteigė, kad būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar gydytoją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų veisimosi ir jų sukeltų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje nenustatytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų veisimosi atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl priešgaisrinės saugos ir pareigūnų iškvietimo mygtukų
Pareiškėjas pažymėjo, kad pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, neįrengti gesintuvai, taip pat nebuvo galimybės išsikviesti pareigūną.
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su realiomis neigiamomis pasekmėmis. Šioje dalyje skundą pareiškėjas pagrindė tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais, kad jautėsi nesaugus, tačiau nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, jog pataisos namuose buvo kilęs gaisras arba kitas incidentas, reikalaujantis pareigūnų įsikišimo, dėl ko pareiškėjui kilo kokios nors neigiamos pasekmės. Teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o vien deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai nepakankami atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Teismas papildomai pažymi, jog pagal ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktą, kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus tik tokiu atveju, kai nuteistieji šiose patalpose yra užrakinami. Ginčo laikotarpiui aktualioje Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių redakcijoje buvo numatyta, kad pareigūnų iškvietimo sistema įrengiama tik kamerose ir drausmės grupės patalpose (13.10 p., 16.11 p.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis (b. l. 19), todėl iškvietimo mygtukų įrengimas jo gyvenamosiose patalpose buvo neprivalomas.
Dėl asbesto
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pastato, kuriame atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, konstrukcijose buvo asbesto, o tai kenkė jo sveikatai.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal LVAT praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, ir nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., LVAT 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad asbestinės konstrukcijos pataisos namuose būtų laužomos. Iš byloje pateiktų duomenų bei pareiškėjo argumentų nėra pagrindo spręsti, kad jo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, kadangi pareiškėjas skunde tik abstrakčiai teigė, jog ši statybinė medžiaga laikoma pavojinga sveikatai, bet nepateikė jokių argumentų ar įrodymų dėl asbesto sukeltų realių neigiamų pasekmių. Atsakovės atstovas paaiškino, kad jokie darbai, susiję su šių konstrukcijų ardymu, ginčo laikotarpiu nebuvo atliekami. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais.
Dėl drėgmės ir ventiliacijos
Skunde nurodoma, kad gyvenamosiose patalpose kaupėsi drėgmė, nebuvo tinkamos ventiliacijos.
Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų paneigti pareiškėjo nusiskundimus dėl patalpų drėgmės ir vėdinimo. Teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Vis dėlto, teismas pripažįsta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui galėjo būti neužtikrinama tinkama gyvenamųjų patalpų drėgmės lygis ir vėdinimas.
Dėl sanitarinių įrenginių
Pareiškėjas nurodė, kad dušai nebuvo atskirti pertvaromis, todėl kiti nuteistieji galėjo stebėti jį besimaudantį. Taip pat skundėsi, jog tualetai buvo tupiami, kas žemino pareiškėjo orumą.
Iš pareiškėjo argumentų ir bylos duomenų (b. l. 16, 21) spręstina, kad pareiškėjas dušu naudojosi ne savo gyvenamojoje patalpoje (miegamajame), bet atskiroje sanitarinio mazgo patalpoje. Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog net ir pertvarų duše nebuvimas dažniausiai negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, kadangi nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (žr., pvz., 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Vis dėlto, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas būtų vertinamas kaip vienas iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus tiesių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas atliko bausmę itin blogomis, netinkamomis, žeminančiomis kalinimo sąlygomis, kurių žiaurumas prilygtų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Atsižvelgtina į tai, kad dušu pareiškėjas naudojosi tam skirtoje patalpoje, kur kiti asmenys taip pat naudojosi sanitariniu mazgu, todėl tokios situacijos negalima prilyginti atvejui, kai EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2002-07-15 sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007-11-15 sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012-05-10, sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), t. y. pažeidimas pripažįstamas tada, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu (šiuo atveju – dušu) gyvenamojoje patalpoje (kameroje).
Nors pareiškėjas skundėsi, jog tualetai yra tupiami, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose atskirai ir aiškiai nurodyta, jog tualetas gali būti ir tupiamas. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra imperatyviai nustatyta, kad tualetas turi būti sėdimas, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos dėl kai kurių higienos sąlygų pažeidimo (tinkamo drėgmės lygio ir vėdinimo neužtikrinimo).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sutinka, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT bylose (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį ir pobūdį, teismas atsižvelgia į aplinkybę, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą ar kitaip stengęsis apginti savo pažeistas teises. Svarbu ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo nesikreipė. Skundą teismui padavė tik praėjus daugiau nei dviem metams nuo paskutinės ginčo laikotarpio dienos (b. l. 7). Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Aplinkybės, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba bei nesistengė kitaip apginti savo pažeistų teisių tiek ginčo laikotarpiu, tiek iškart po jo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.
Be to, teismas įvertina tai, kad praėjus tokiam ilgam laikotarpiui nuo pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių egzistavimo, dėl paties pareiškėjo delsimo pasinaudoti teismine gynyba atsakovei yra apsunkinama objektyvi galimybė paneigti pareiškėjo argumentus būtent ginčo laikotarpiu darytomis fotonuotraukomis ar kitais įrodymais, ypač jei pareiškėjas laiku nesikreipė ne tik į teismą, bet ir į kitas, laisvės atėmimo vietų kalinimo sąlygas galinčias įvertinti institucijas (Visuomenės sveikatos centrą ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017).
Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į psichologą (b. l. 27) dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių.
Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimai nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Pravieniškių PN pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo J. S. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo J. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2017-10-10 iki 2018-05-30, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.