Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo P. P. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 4 d. (dėl seksualinio prievartavimo 2000 m. kovo mėn.), 22 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo išžaginti 2000 m. balandžio mėn.), 149 str. 4 d. (dėl seksualinio prievartavimo 2000 m. balandžio mėn.), 150 str. 4 d. (dėl seksualinio prievartavimo 2001 m. kovo mėn.), 149 str. 4 d. (dėl išžaginimo 2001 m. gegužės 5 d.), 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. (dėl pasikėsinimo išžaginti 2003 m. balandžio mėn.), 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. (dėl pasikėsinimo išžaginti 2003 m. gruodžio mėn.), ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. (dėl seksualinio prievartavimo 2000 m. kovo mėn.) – laisvės atėmimu 7 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo išžaginti 2000 m. balandžio mėn.) – laisvės atėmimu 8 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. (dėl seksualinio prievartavimo 2000 m. balandžio mėn.) – laisvės atėmimu 7 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. (dėl seksualinio prievartavimo 2001 m. kovo mėn.) – laisvės atėmimu 8 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d. (dėl išžaginimo 2001 m. gegužės 5 d.) – laisvės atėmimu 9 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. (dėl pasikėsinimo išžaginti 2003 m. balandžio mėn.) – laisvės atėmimu 8 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d. (dėl pasikėsinimo išžaginti 2003 m. gruodžio mėn.) – laisvės atėmimu 8 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. bei 150 str. 4 d. (dėl pasikėsinimo išžaginti 2000 m. balandžio mėn. ir seksualinio prievartavimo 2000 m. balandžio mėn.) subendrintos bausmių apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., ši subendrinta bausmė bei paskirtos bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. P. nuteistas už tai, kad 2000 m. kovo mėn. (tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta), apie 9 val., (duomenys neskelbtini), savo namo kambaryje, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, žinodamas, kad jo podukra L. A. , gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, grasindamas pavartoti fizinį smurtą, t.y. nužudyti, tenkino lytinę aistrą su savo mažamete podukra L. A. prieš jos valią analiniu būdu, t.y. P. P. šiais savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d.

P. P. taip pat nuteistas už tai, kad 2000 m. balandžio mėn. pabaigoje (tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta) naktį tarp 3 val. ir 4 val., (duomenys neskelbtini), savo namo virtuvėje, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, žinodamas, kad jo podukra L. A. , gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, ranka uždengdamas jos burną bei pavartodamas fizinį smurtą, t.y. du kartus ranka suduodamas jai į veidą, pasikėsino išžaginti savo mažametę podukrą L. A. , prieš jos valią atlikti su ja natūralų lytinį aktą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes mažametei pasipriešinus ir pradėjus garsiai šaukti, jis išsigando, t.y. P. P. šiais savo veiksmais pasikėsino įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 4 d.

P. P. taip pat nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pasinaudodamas nukentėjusiosios dėl mažametystės bejėgiška būkle, žinodamas, kad podukra L. A. , gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, ranka uždengdamas jos burną bei pavartodamas fizinį smurtą, t.y. du kartus ranka suduodamas jai į veidą, tenkino lytinę aistrą su savo mažamete podukra L. A. , prieš jos valią fizinio sąlyčio būdu, t.y. įkišdamas pirštus L. A. į lytinius organus, t.y. P. P. šiais savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d.

P. P. taip pat nuteistas už tai, kad 2001 m. kovo mėn. (tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta), apie 19 val., (duomenys neskelbtini), savo ūkinio pastato viduje ant šieno, būdamas girtas, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, žinodamas, kad jo podukra L. A. , gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, grasindamas pavartoti fizinį smurtą, t.y. nužudyti, ranka uždengdamas jos burną, tenkino lytinę aistrą su savo mažamete podukra L. A. prieš jos valią oraliniu būdu, t.y. P. P. šiais savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d.

P. P. taip pat nuteistas už tai, kad 2001 m. gegužės 5 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini), savo namo kambaryje, pasinaudodamas nukentėjusiosios dėl mažametystės bejėgiška būkle, žinodamas, kad podukra L. A. , gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, grasindamas pavartoti fizinį smurtą, t.y. nužudyti, ranka uždengdamas jos burną, išžagino savo mažametę podukrą L. A. , prieš jos valią atlikdamas su ja natūralų lytinį aktą, t.y. P. P. šiais savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 4 d.

P. P. taip pat nuteistas už tai, kad 2003 m. balandžio mėn. (tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta), tarp 10 val. ir 12 val., (duomenys neskelbtini), savo namo kambaryje, žinodamas, kad jo podukra L. A. yra nepilnametė, grasindamas pavartoti fizinį smurtą, t.y. nužudyti, ranka uždengdamas jos burną, pasikėsino išžaginti savo nepilnametę podukrą L. A. prieš jos valią, pasikėsino atlikti su ja natūralų lytinį aktą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes, kieme sulojus šuniui, išsigando, kad gali būti užkluptas, t.y. P. P. šiais savo veiksmais pasikėsini įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d.

P. P. taip pat nuteistas už tai, kad 2003 m. gruodžio mėn. pabaigoje, prieš Naujuosius metus (tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta), tarp 10 val. ir 12 val., (duomenys neskelbtini), savo namo kambaryje, žinodamas, kad jo podukra L. A. yra nepilnametė, grasindamas pavartoti fizinį smurtą, t.y. nužudyti, pasikėsino išžaginti savo nepilnametę podukrą L. A. , gim. (duomenys neskelbtini), prieš jos valią atlikdamas su ja natūralų lytinį aktą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes pradėjo verkti kambaryje buvęs vaikas, t.y. P. P. šiais savo veiksmais pasikėsini įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 3 d.

Ginčydamas nusikalstamos veikos, pasikėsintos įvykdyti 2003 m. balandžio mėn., tarp 10 val. ir 12 val., epizodą, jis nurodo 2003 m. balandžio 27 d. iš viso nebuvęs namuose, kadangi su žmona vyko į Mažeikius, t.y. į Mažeikius juos nuvežė B. P. ir A.P., kurie paliudijo, kad jo tą dieną namuose tikrai nebuvo. Be to, teigia mieste sutikęs pažįstamą A. R. , tačiau teismas jo neapklausė.

Apeliantas neigia 2001 m. kovo mėn., ūkinio pastato viduje ant šieno, oraliniu būdu tenkinęs lytinę aistrą su mažamete podukra L. A. bei nurodo, jog tais metais neturėjo prišienavę šieno. Teigia šieną skolindavęs iš kaimyno, šį faktą patvirtino E. R. , V. Ž. , G. K. , tačiau jie nebuvo apklausti. Pabrėžia, jog nuosprendyje neteisingai nurodytos datos, t.y. nukentėjusioji 2001 m. birželio mėn. įvykius sieja su senelio mirties metinėmis, tuo tarpu iš Centinės duomenų bazės pateiktų duomenų matyti, kad jo žmonos M. P. tėvas mirė (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog neteisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, t.y. liudytojas S. P. apklausos metu parodė, kad jam dirbant Skuodo raj. policijos komisariate gavo M. P. pareiškimą dėl to, kad ją sumušė sutuoktinis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tuo metu liudytojas S. P. dirbo ne Skuodo raj., o Mažeikių raj. policijos komisariate.

Nurodo, kad podukra L. A. po keletą mėnesių negrįždavo namo, teigia, kad liudytojai parodė, jog matė ją nuogą bendrabučio rūsyje su nepažįstamais vyriškiais, tačiau teismas šių duomenų neanalizavo. Neigia savo kaltę visų nusikalstamų veikų epizoduose, kurių padarymu jis pripažintas kaltu ir nuteistas, be to, nurodo 2001 m. gegužės 5 d. nebuvęs namuose, kadangi remontavo savo sesers namą, o vakare B. Z. jį nuvežė į Mažeikiuose esantį klubą, iš kurio grįžo pas B. Z. (klubo pažymėjimas pridėtas prie baudžiamosios bylos medžiagos). Skunde teigia, kad jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, siekiant išgauti jo prisipažinimą dėl nusikalstamų veikų. Apelianto tvirtinimu, fizinis smurtas tęsėsi 4 mėnesius, kol jis buvo etapuotas į Skuodą. Pažymi, kad fizinio smurto naudojimo faktas buvo žinomas pareigūnui S. P. , taip pat jo gynėjui V.G., tačiau pastarieji nekreipė į tai jokio dėmesio.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis ir jo gynėja prašė patenkinti P. P. apeliacinį skundą, o prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Priešingai nei skunde teigia apeliantas P. P. , pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai P. P. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 150 str. 4 d., 22 str. 1 d. bei 149 str. 4 d., 149 str. 4 d., 22 str. 1 d. bei 149 str. 3 d. dėl visų 7 nusikalstamų veikų.

Nors P. P. ir tvirtina, jog žmona M. P. ir podukra L. A. jį apšmeižė, tačiau šis skundo argumentas nepasitvirtino. Duomenų apie tai, kad nukentėjusioji ir jos motina apeliantą apkalbėjo ir davė P. P. įkaltinančius parodymus, byloje nesurinkta. Priešingai, M. P. keletą metų slėpė tą faktą, jog jos vyras podukrą seksualiai prievartauja ir jam atleisdavo.

Iš P. P. skundo motyvų matosi, jog jis nesutinka su nuosprendžiu ir prašo išteisinti, tačiau argumentų dėl 3 nusikalstamų veikų, padarytų 2000 m. kovo bei balandžio mėnesiais išvis nenurodė. Kolegijos nuomone tiek dėl šių nusikaltimų, tiek ir dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2001 m. kovo mėn., gegužės mėn. 5 d., 2003 m. balandžio bei gruodžio mėnesiais pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą nuosprendį, kuriame nurodyti išsamūs ir pagrįsti motyvai apie tai, kodėl tikima nukentėjusiosios L. A. tvirtinimu, jog būtent jos patėvis P. P. ne vieną kartą ją seksualiai prievartavo, išžagino bei keletą kartų pasikėsino išžaginti. Nors L. A. , apklausiama kiekvieną kartą įvairiai aiškino nusikaltimų aplinkybes, tačiau kolegija įvertina tai, kad ji davė parodymus apie 4 metų senumo įvykius, todėl būdama mažametė, galėjo visko ir neprisiminti.

Neginčytinai nustatyta, kad P. P. 2000 m. kovo mėn. bei balandžio mėn. seksualiai prievartavo mažametę L. A. bei tų pačių metų balandžio mėn. ją pasikėsino išžaginti (duomenys neskelbtini). Nusikalstamas veikas padarė arba grasindamas pavartoti fizinį smurtą, t.y. nužudyti, arba pavartodamas fizinį smurtą – suduodamas ranka nukentėjusiajai į veidą ir ranka uždengdamas jos burną.

P. P. tvirtina, jog nusikaltimų, tame tarpe ir 2001 m. kovo mėn., nepadarė, nes jis yra kaltinamas, jog oraliniu būdu tenkino lytinę aistrą su mažamete podukra L. A. ant šieno, o apeliantas tvirtina, jog tais metais neturėjo prisišienavęs šieno.

P. P. kaltę teismas pagrindė nukentėjusiosios L. A. parodymais, kuri šį jos atžvilgiu padarytą nusikaltimą siejo su konkrečiu įvykiu, t.y. tuo atveju, kai mama gulėjo ligoninėje prieš gimstant dvynukams, o mažesnius vaikus prižiūrėjo močiutė. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme ji patvirtino, jog grįžęs girtas patėvis liepė jai eiti kartu pašerti gyvulius, nors ji su močiute gyvulius buvo pašėrusi. P. P. nusivedė ją į tvartą, paguldė ant šieno, įkišęs lytinį organą į burną, liepė čiulpti. Ji darė, ką liepė, nes grasino nužudyti (1 t. b.l. 90-93; 110-117; 3 t. b.l. 179-182; 4 t. b.l. 118-120).

Tą faktą, jog L. A. patėvis prievarta išsivedė į tvartą, iš kurio ši grįžo apsiverkusi, patvirtino liudytojos A. A. ir E.M.R. . Jos paaiškino, jog L. nieko E.M.R. papasakojo, kaip patėvis ją žagino ir seksualiai prievartavo (2 t. b.l. 18-20; 3 t. b.l. 185-187).

Neigdamas šį nusikaltimą apeliantas prašė apklausti liudytojus E. R. , V. Ž. ir G. K. , kurie neva būtų patvirtinę tą faktą, jog tais metais jis nebuvo prisišienavęs šieno. V. Ž. apeliantas prašė apklausti liudytoju ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau šiam liudytojui atsisakius pasirašyti ant šaukimo ir atvykti į teismą (5 t. b.l. 8). P. P. ir jo gynėjas atsisakė nuo prašymo kviesti į posėdį V. Ž. bei kitus liudytojus pareiškę, jog jie nieko paliudyti negali (5 t. b.l.17). Esant tokiai situacijai, teismas priėmė protokolinę nutartį neatvykusių liudytojų pakartotinai į posėdį nebekviesti (5 t. b.l. 17). Šiuo pagrindu analogiškas P. P. prašymas buvo atmestas ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog sprendžiant klausimą, ar P. P. išties įvykdė nusikaltimą mažametės L. A. atžvilgiu 2001 m. kovo mėn., priima domėn nuteistojo paaiškinimą apie tai, jog jis neigdamas turėjęs šieną gyvuliams šerti, tuo pačiu pripažįsta, jog tuo metu šieno tvarte išties turėjo – šieną skolinosi iš kaimynų ir juo šėrė karvę.

Esant tokiems bylos duomenims, kolegija laiko, jog P. P. kaltumas dėl 2001 m. kovo mėn. padaryto nusikaltimo yra įrodytas.

P. P. neigdamas kaltę dėl savo podukros L. A. išžaginimo 2001 m. gegužės 5 d. tvirtina, jog tą dieną išvis nebuvo namuose, nes remontavo savo sesers namą. Ši apelianto versija nepasitvirtino, nes faktiniai bylos duomenys rodo ką kita.

Iš nukentėjusiosios L. A. parodymų matyti, kad tėvas ją išžagino 2001 m. gegužės 5 d., kuomet jos mama ruošėsi važiuoti į senelio metines: kaltinamasis ją nusivedė nešti medžio kaladžių, tačiau jų nenešė, nes kitame namo gale esančiame kambaryje buvo patėvio išžaginta pavartojant prievartą – ranka uždengus jai burną ir grasinant nužudyti. Apie tai ji iškart pasakė mamai, kuri į metines nebevažiavo.

Liudytoja M.P. patvirtino, jog vyras išties tą dieną išžagino dukrą L. Apie tai M. P. pranešė vyro pamotei A. P. , kuri L. laikinai pagyventi išsivežė pas save. Vėliau M. P. vyrui atleido, nes jis atsiprašė ir pažadėjo L. nupirkti dviratį (1 t. b.l. 161-168; 169-173; 174-178; 4 t. b.l. 115-118).

P. P. skundo argumentas, jog jis 2001 m. negalėjo podukros išžaginti todėl, kad tą dieną nebuvo namuose, nes nuo balandžio iki birželio mėn. remontavo sesers namą, o į savo namus grįždavo savaitgaliais, nepasitvirtino. Netikėti liudytojos M. P. ir nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo, nes jos tikslo apkalbėti nuteistąjį neturėjo, o M. P. , augindama aštuonis mažamečius vaikus, slėpė P. P. nusikalstamus veiksmus ne tik nuo teisėsaugos organų, bet ir nuo savo giminaičių bei aplinkinių motyvuodama tuo, jog ji bijojo savo vyro. Tam pagrindo ji turėjo, nes iš bylos duomenų matyti, jog vyras ją ne kartą buvo sumušęs, grasino nužudyti ir jos dukrą L.

Liudytoja A.Z. – kaltinamojo sesuo nors ir paaiškino, jog brolis dirbo pas ją nuo 2001 m. balandžio iki birželio mėn., tačiau ji negalėjo patvirtinti, jog būtent gegužės 5 d. jis atliko jos namo remonto darbus. Pats nuteistasis pripažino, kad į namus grįždavo savaitgaliais, o gegužės 5 d. kaip tik buvo penktadienis, todėl jis išties buvo namuose.

Be to, iš byloje esančio mirties liudijimo matyti, kad M. P. tėvas mirė 2000 05 03 (1 t. b.l.195), todėl tikima, kad 2001 05 05 suėjus metams po jo mirties, išties buvo pažymimas jo metinės, į kurias M. P. ir ruošėsi važiuoti, o namuose likusius 8 vaikus būtų prižiūrėjęs nuteistasis.

Kadangi P. P. nuteistas už veiką, padarytą 2001 m. gegužės 5 d. apie 12 val., todėl sprendžiant jo kaltumo klausimą neturi įtakos tai, jog tos pačios dienos vakare jo nebuvo namuose – lankėsi Mažeikiuose esančiame klube. Tą aplinkybę, jog apeliantas minėtą vakarą lankėsi klube, jo sesers vyras A. Z. nepatvirtino.

Apeliantas, ginčydamas 2003 m. balandžio mėn. įvykdytą pasikėsinimą išžaginti L. A. , apeliaciniame skunde tvirtina, jog šios veikos negalėjo padaryti, nes 2003 m. balandžio mėn. 27 d. namuose nebuvo, nes kartu su žmona buvo išvykęs į Mažeikius, mieste sutiko A. R. , kuris galėjo tai patvirtinti, tačiau teismas jo neapklausė. Kolegija teismo posėdyje apsvarsčiusi analogišką nuteistojo prašymą, jį atmetė, nes P. P. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad pasikėsino išžaginti podukrą L. A. ne konkrečią dieną, t.y. ne balandžio 27 d., o 2003 m. balandžio mėn. (tiksli data ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nustatyta). Ta aplinkybė, jog apeliantas 2003 m. balandžio 27 d. buvo išvykęs į Mažeikius ir nebuvo namuose, jokios įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

Priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. balandžio mėn., buvo vadovautasi nukentėjusiosios L. A. bei liudytojos M. P. parodymais. L. A. patvirtino, jog gyvenant (duomenys neskelbtini) 2003 m. balandžio mėn. patėvis kambaryje, grasindamas nužudyti, uždengęs ranka jai burną, bandė ją išžaginti, tačiau jam sutrukdė kieme pradėjęs loti šuo – išsigando, jog kažkas ateina.

Liudytoja M. P. paaiškino, jog ir apie šį jos vyro padarytą veiką duktė papasakojo vėliau, tačiau ji į teisėsaugos organus iškart nesikreipė, nes bijojo vyro grasinimų ir smurto.

Apelianto skundo argumentas, jog jis nesikėsino išžaginti podukros ir 2003 m. gruodžio mėn. pabaigoje, atmetamas. Nesuprantamas P. P. tvirtinimas, jog nukentėjusiosios tą dieną prieš Naujus metus nebuvo namuose. Ikiteisminis tyrimas ir teismas nenustatė tikslią nusikaltimo padarymo dieną, todėl apelianto teiginys, kad podukros L. tą dieną nebuvo namuose, nepasitvirtino.

Nukentėjusioji paskutinį pasikėsinimą ją išžaginti sieja su 2003 metų pabaiga tvirtindama, kad tai įvyko prieš pat Naujuosius metus, kuomet patėvis nusivedęs ją į kambarį nusismaukė kelnes ir jai numovė kelnaites, užgulė ir prievarta bandė atlikti lytinį aktą, tačiau jam sutrukdė gretimame kambaryje pravirkęs vaikas. 2004 01 26 vakare grįžęs girtas patėvis pasakė, jog šiąnakt vėl ateis pas ją, todėl ji pabėgo pas kaimynę ir viską papasakojo, o ši iškvietė policiją.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pateikęs argumentus dėl 2003 m. gruodyje įvykusio pasikėsinimo išžaginti L. A. , mini apie nukentėjusiosios pusbrolio R. R. veiksmus, atliktus jos atžvilgiu 2003 m. rugsėjo mėn. ir teigia, kad R. R. gyveno pas juos. Šie nuteistojo skundo argumentai niekuo nepagrįsti, nes P. P. nuteistas už veiką, padarytą 2003 m. gruodžio mėn., o ne rugsėjo mėn.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad R. R. apklaustas 2004 05 13 (2 t. b.l. 105-107) aiškino apie savo veiksmus, atliktus L. A. atžvilgiu 1999 m. pavasarį. Atlikus teismo psichiatrinę ekspertizę nustatyta, jog R. R. 1999 m. pavasarį ir dar anksčiau dėl savo psichikos sutrikimų negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti – šiuo metu jis taip pat negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (2 t. b.l. 170-171). 2004 09 08 nutarimu R. R. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta. Šie byloje esantys duomenys niekaip neįtakoja P. P. atliktus nusikalstamus veiksmus L. A. atžvilgiu.

P. P. skundo motyvas, jog teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes remdamasis policijos darbuotojo S. P. duotais parodymais teisme, t.y. apeliantas tvirtina, kad tuomet, kai jo žmona parašė pareiškimą policijai, S. P. , tyręs šį pareiškimą, dirbo ne Skuodo raj. policijos komisariate, o Mažeikių raj. PK. Šis apelianto skunde nurodytas teiginys atmetamas, kadangi iš teisiamojo posėdžio protokolo (4 t. b.l. 181-182) matosi, jog liudytojas S. P. teisme nenurodė, kad dirbo Skuodo raj. PK – jis paaiškino, kad tik pavedimas jį apklausti buvo atsiųstas iš Skuodo raj. PK.

P. P. neteisus skunde tvirtindamas, kad jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas tikslu išgauti jo prisipažinimą ir kad šį faktą gali patvirtinti policijos darbuotojas S. P. bei jo gynėjas V.G.

Byloje nėra objektyvių duomenų, kad ikiteisminiame tyrime P. P. atžvilgiu buvo panaudoti neleistini tardymo metodai, to nepatvirtino teisme apklausti tyrėjai S. P. , E. Š. , o jo gynėjas V.G. taip pat tokių faktų nenurodė.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, bylą išnagrinėjo nešališkai, visas bylos aplinkybes ištyrė ir įrodymus įvertino tinkamai, P. P. kaltumas pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma.

Teismas negalėjo nesiremti ir suabejoti nukentėjusiosios L. A. parodymais ir juos laikė patikimu įrodymų šaltiniu, nes atlikus teismo psichologinę ir psichiatrinę ekspertizes nustatyta, jog nors jos psichinė būsena ir atitinka lengvo protinio atsilikimo kriterijus, tačiau ji psichine liga nesirgo ir neserga, galėjo teisingai suvokti su ja atliekamų veiksmų esmę. Nenustatyta, kad ji pasižymi įtaigumu, padidintu polinkiu fantazuoti ir duoda teisingus parodymus apie patėvio atliktus nusikalstamus veiksmus (1 t. b.l. 148-152; 158).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad L. A. teisme buvo apklausta dalyvaujant psichologei L. A. , kuri paaiškino, jog nukentėjusiosios parodymai abejonių nekelia, ji nefantazuoja.

Imama domėn ir tai, kad be nukentėjusiosios ir jos motinos M. P. duotų parodymų, byloje surinkti ir kiti faktiniai duomenys, pagrindžiantys P. P. kaltę. Tai teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuojama, jog pas L. A. rasti seni mergystės plėvės plyšimai, padaryti seniai, kas rodo buvusius daugkartinius lytinius aktus (1 t. b.l. A. R. 27-28).

Tai, kad L. A. eilę metų buvo seksualiai patėvio prievartaujama ir žaginama, patvirtino ir netiesioginiai įrodymai – tai nukentėjusiosios ir nuteistojo artimų giminaičių – L. M. , E.M.R., A. P. , B. P. , A. A. , A. V. , A. Z. parodymai, duotu viso proceso metu. Iš jų paaiškinimų matyti, kad nukentėjusiosios motina M. P. ne kartą kalbėjo, jog vyras lenda prie dukters L. ir ją žagina. Tas faktas buvo žinomas kaimynei D. A. , seniūnui J.R., medicinos felčerei J. M. , socialinei darbuotojai E. Š. , tačiau kai pastarieji asmenys bandė išsiaiškinti su nukentėjusiosios motina, ar tikrai L. yra prievartaujama, ši visa tai paneigdavo ir tai tęsėsi iki 2004 m. sausio 26 d., kuomet pati nukentėjusioji, nebegalėdama pakelti tokio patėvio elgesio, pabėgo iš namų pas kaimynę D. A. , kuri ir iškvietė policijos darbuotojus.

Tas aplinkybes, kad L. nuo 2000 m. patėvio P. P. buvo seksualiai prievartaujama ir žaginama, patvirtino M. P. ir teisme, paaiškinusi aplinkybes, dėl ko ji keletą metų tai slėpė, nurodžiusi konkrečius nuteistojo nusikalstamus veiksmus. Iš bylos duomenų matyti, kad tuomet, kai 2001 m. vyras sumušė M. P. , ši kreipėsi į policiją, o apylinkės inspektoriui S. P. aiškinantis sumušimo aplinkybes, pati dukra L. jam papasakojo apie tai, kad patėvis ją prievartauja. Tačiau ir tuomet nebuvo savalaikiai į tai sureaguota, nors M. P. su dukra ir kreipėsi į ginekologę I. C. dėl mergystės plėvės pažeidimo, tačiau tiek gydytoja, tiek policijos darbuotojas nepripažino, jog jiems buvo žinomi nukentėjusiosios L. žaginimo faktai.

Nors pats apeliantas niekad kaltu neprisipažino, tačiau duodamas parodymus buvo nenuoseklus, buvo iškėlęs visą eilę versijų tikslu pateisinti savo poelgį, tvirtino, jog 2002 m. dirbo Suomijoje, vėliau – remontavo sesers namą, todėl dažnai nebūdavo namuose ir negalėjo padaryti nusikalstamų veikų, tačiau šios versijos nepasitvirtino.

Skiriant P. P. bausmę teismas atsižvelgė į bendruosius bausmių skyrimo pradmenis, į tai, kad padaryti labai sunkus ir sunkūs nusikaltimai mažametės atžvilgiu, ir atsiradusias pasekmes, todėl kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga ir nėra per griežta.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistojo P. P. apeliacinį skundą atmesti.