- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-05
- Bylos Nr.
- eA-3093-575/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00426-2022-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Kategorijos
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.2Pabėgėlio statuso suteikimas
- 9.3Papildomos apsaugos suteikimas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini) ir jos nepilnametis sūnus (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjai, prieglobsčio prašytojai) kreipėsi su skundu į teismą, kurį vėliau patikslino, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 22M62917 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė (šalis), (duomenys neskelbtini)); uždrausti pareiškėjai (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; neuždrausti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką.
Šalies argumentai
3. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) nurodė, kad buvo priversta pabėgti iš kilmės valstybės dėl savo pačios gyvybės ir dėl to, kad siekiama iš jos atimti jos nepilnametį vaiką. Paaiškino, jog 2015 m. jos vyras išvyko į (duomenys neskelbtini), ten sukūrė naują šeimą, pakeitė religiją ir tapo krikščionimi. Apie tai sužinojo vyro genties atstovai, kurie jo išsižadėjo, o uošviai ir jų gentis pareiškėjai grasino, kad atims jos nepilnametį vaiką, jeigu negrįš vyras. 2021 metų pradžioje pareiškėjos gentis – (duomenys neskelbtini) ir šeima reikalavo atiduoti vaiką, pareiškėja nugirdo savo brolius svarstant jos vaiką atiduoti uošviams. Pareiškėjos teigimu, ji prašyme suteikti prieglobstį nurodė individualias aplinkybes, dėl kurių ji privalėjo pabėgti iš savo kilmės valstybės, pareiškėja priskirtina socialinei grupei asmenų, kuriems gali būti taikomos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos.
4. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Migracijos departamentas pažymėjo, jog tyrimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių priskirti pareiškėją prie asmenų, kurie remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su padidėjusia persekiojimo grėsme. Nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjos pasakojimas nepagrindžia pareiškėjų baimės patirti persekiojimą, todėl prieglobsčio prašytojos deklaruojama baimė nėra pagrįsta. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjos pasakojimas savaime nelemia pabėgėlio statuso jai suteikimo. Tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas Konvencijoje nurodytų priežasčių (jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), pareiškėja nepateikė, į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Pripažino, jog ne visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje valstybė gali suteikti savo piliečiams tinkamą apsaugą, tačiau pareiškėja yra iš (duomenys neskelbtini), kuriame valstybė apsaugoti civilius nuo persekiojimo gali, be to, pareiškėja su vaiku gali pakeisti gyvenamąją vietą, nes (duomenys neskelbtini) teritorija didelė.
Atsiliepimas
6. Atsakovo teigimu, pareiškėjos pasakojimas orientuotas į jos vyro problemas su milicija ir gentimi. Pareiškėja pateikė genties vado dokumento, kuriuo jos vyras oficialiai pašalintas iš (duomenys neskelbtini) genties, kopiją, ir (duomenys neskelbtini) Katalikų bažnyčios išduotą krikšto liudijimą. Migracijos departamentas, įvertinęs šiuos dokumentus, konstatavo, kad jų autentiškumo patvirtinti neįmanoma, tačiau tikėtina, kad pareiškėjos vyras pakeitė religiją. Atsakovas paaiškino, jog pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus, perėjimas iš islamo yra nusikaltimas, todėl tikėtina, kad pareiškėjos vyras žinojo apie galimas pasekmes. Tačiau net ir sužinojus genčiai apie pareiškėjos vyro atsivertimą į krikščionis, jai asmeniškai grasinama nebuvo. Atsakovas pažymėjo, jog vienintelė priežastis, kuriai esant pareiškėjai teko bėgti iš šalies, yra tai, kad ji nugirdo savo brolius svarstant galimybę atiduoti jos vaiką uošviams. Migracijos departamentas vertino, kad nors vaiko perdavimas kitai genčiai yra žmogaus teisių pažeidimas, tačiau tai nėra Konvencijoje nurodyta priežastis, prilygstanti persekiojimui. Iš kilmės valstybės informacijos matyti, kad tarpgentinių konfliktų metu gentys gali reikalauti tiek piniginės išpirkos, tiek genties vaikų ir moterų tam, kad konfliktas būtų išspręstas.
7. Migracijos departamentas pažymėjo, jog tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjams kyla reali persekiojimo grėsmė, todėl jų deklaruojama baimė yra hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina pagrįsta. Kadangi visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
8. Atsakovas vertino, jog pareiškėjai priklauso kelioms grupėms, kurios, anot Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA), gali susidurti su padidėjusia persekiojimo grėsme. Nustatė, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini), tačiau sunkumų dėl to nėra patyrę. Pareiškėja yra moteris, tačiau pasilikus gyventi su savo šeima (duomenys neskelbtini), jai negrėsė joks pavojus. Pareiškėja taip pat gali būti priskiriama prie asmenų, suvokiamų, kaip pažeidžiantys moralės kodeksus, tačiau pareiškėjos pasakojimas labiau susijęs su jos vyro pašalinimu iš klano, pati pareiškėja po šio įvykio nesusidūrė su persekiojimu. Pareiškėjas yra nepilnametis vaikas, tačiau aplinkybių, patvirtinančių, kad jam gresia pavojus, atsakovas nenustatė.
9. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėjo, jog skundžiamame sprendime detaliai aptarti prieglobsčio nesuteikimo, išsiuntimo ir draudimo atvykti sprendimo motyvai, kurių pagrindu atsakovas pagrįstai pareiškėjams nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Todėl maksimalūs 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes terminai yra proporcingi.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino: panaikino Migracijos departamento 2022 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 22M62917 ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjai 2021 m. liepos 29 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų buvo sulaikyti, kaip nelegaliai kirtę Lietuvos Respublikos sieną; 2021 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjai pateikė prašymą suteikti prieglobstį; prašymą suteikti prieglobstį pareiškėja grindė aplinkybėmis, jog 2017 m. jos vyras pakeitė religiją, priėmė krikštą ir tapo krikščionimi, kiek vėliau, 2018 m., apie tai paskelbė socialiniuose tinkluose. Apie tai sužinojo vyro genties atstovai ir jis oficialiai buvo pašalintas iš genties. Tuo pat metu prasidėjo prieglobsčio prašytojos sunkumai, jai grasino (duomenys neskelbtini) gentis, kad jeigu jos vyras negrįš, bus atimtas iš jos vaikas. Prieglobsčio prašytoja pasislėpė iki 2021 m. pradžios gyveno pas savo šeimą, kai suprato, kad jos pačios gentis – (duomenys neskelbtini), taip pat ir prieglobsčio prašytojos šeima pradėjo reikalauti atiduoti vaiką. Po grasinimų iš savo artimiausios aplinkos prieglobsčio prašytoja pabėgo su sūnumi pas draugę į kitą (duomenys neskelbtini) rajoną. Pastaroji padėjo sutvarkyti kelionės dokumentus ir prieglobsčio prašytoja išvyko į Baltarusiją, o iš jos į Lietuvos Respubliką.
12. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, aptarė Įstatymo nuostatas (86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d., 133 str. 1 d.), Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.
13. Teismas įvertinęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kitą byloje esančią medžiagą, konstatavo, jog Migracijos departamentas pareiškėjos prašymą išnagrinėjo neišsamiai ir paviršutiniškai. Teismas nurodė, jog prieidamas prie išvados, jog pareiškėjams kilmės šalyje negresia joks pavojus, atsakovas situaciją vertino siaurinamai, išskirdamas tik vieną pareiškėjos pasakojimo epizodą apie nugirstą jos brolių pokalbį apie jos vaiko atėmimą, tačiau neatsižvelgė į faktines aplinkybes kilmės šalies tradicijų ir paprotinės teisės požiūriu. Atsakovas nesigilino į situaciją, nevertino faktinių aplinkybių, jog pareiškėja turi nepilnametį vaiką, o pagal valstybės kilmės informaciją, (duomenys neskelbtini) praktikuojamas apsikeitimas tarp genčių moterimis ar vaikais, taip siekiant išspręsti konfliktą. Atsakovas neišnagrinėjo pareiškėjos nurodytų aplinkybių kilmės valstybės surinktos informacijos kontekste dėl tarp genčių kilusio konflikto. Nėra padaryta išvadų, paneigiančių arba patvirtinančių pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl to, kad jos uošviai bijo, jog jų anūkas taip pat gali pakeisti religiją, kad pareiškėjai gali grėsti pavojus tiek iš vyro pusės gentainių, tiek iš jo pačios šeimos ir genties.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Migracijos departamento argumentai, kad pareiškėjai gali pakeisti gyvenamąją vietą savo kilmės šalyje, nepaneigia jiems galimo kilti pavojaus. Pareiškėja nurodė, kad norint perkelti vaiką į kitą mokyklą reikia gauti mokyklos, kurioje mokosi pareiškėjos vaikas, leidimą, o tokiu atveju paaiškėtų aplinkybės dėl jos ir vaiko persikėlimo į kitą vietą.
15. Teismas akcentavo, jog atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog nebuvo pasiektas tyrimo tikslas, įpareigojantis atsakovą išsamiai įvertinti pareiškėjų individualią padėtį ir nustatyti, ar prieglobsčio prašytojai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygas ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, konstatavo, jog visapusiškai neištyrus ir neįvertinus pareiškėjų nurodomų aplinkybių, nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjos pasakojimas jai kylančios arba kilsiančios grėsmės nepagrindžia. Teismas priėjo prie išvados, jog surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėjus išsiuntus į kilmės šalį nebus pažeistos jų teisės ir pagrindinės laisvės, todėl Migracijos departamento Sprendimą, neatlikus išsamaus aplinkybių tyrimo ir įrodymų vertinimo, pripažino neteisėtu ir nepagrįstu, todėl jį panaikino ir įpareigojo atsakovą pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.
III.
16. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
17. Migracijos departamentas nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus ir byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, prieštaraujančiomis byloje esantiems įrodymams, teismo sprendime išdėstyti motyvai nevisapusiškai ištyrus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Migracijos departamento Sprendime atsižvelgta į tai, jog pareiškėjai prašymo nagrinėjimo metu nepateikė objektyvių įrodymų, jų pasakojimo patikimumas buvo vertinamas ne tik atsižvelgiant į pareiškėjos pasakojimą, tačiau ir visos surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjų baimės patirti persekiojimą nepagrindžia nei pareiškėjos pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija. Vien tai, kad pareiškėja nurodė kilmės valstybėje kilusią grėsmę, įvardijo įvykių eigą ir išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, nereiškia, kad jos pasakojimas buvo detalus ir nuoseklus.
18. Migracijos departamentas pažymi, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog buvo surinkta aktuali ir išsami kilmės valstybės informacija. Tyrimo objektas yra ne pati kilmės valstybė, o pareiškėjų individualios aplinkybės joje. Pareiškėjai nepateikė jokių savo pasakojimą patvirtinančių įrodymų.
19. Atsakovo tvirtinimu, teismas nevertino faktinių aplinkybių visumos kilmės valstybės informacijos kontekste. Nors pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Atsakovo vertinimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šios pareigos nesilaikė, todėl priėmė neteisėtą ir bylos medžiaga nepagrįstą sprendimą, nes visi įvertinti duomenys vienareikšmiškai patvirtina, jog pareiškėjų atveju nenustatytas tarptautinės apsaugos poreikis.
20. Migracijos departamento įsitikinimu, teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, sprendimą grįsdamas hipotetinėmis prielaidomis, pažeisdamas pareigą visapusiškai išnagrinėti bylos medžiagą, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai. Pirmosios instancijos teismas neįvertinęs esminę reikšmę byloje turinčių aplinkybių, neteisingai išsprendė bylą, o tai sudaro pagrindą panaikinti sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumo.
22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino: panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo. Teismas priėjo prie išvados, jog atsakovas Sprendimą priėmė neįvertinęs visų byloje esančių duomenų atitikties pareiškėjos pasakojimui, įrodymams bei surinktai kilmės valstybės informacijai, todėl nebuvo pasiektas tyrimo tikslas, įpareigojantis atsakovą išsamiai įvertinti pareiškėjų individualią padėtį ir nustatyti, ar prieglobsčio prašytojai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus.
23. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino byloje esančių duomenų visumos, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
24. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776- 415/2021).
26. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
27. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio 3 dalį tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.
28. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 97 punkte numatyta, kad surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.
29. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.
30. Įstatymo normose yra įgyvendinta 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB).
31. Direktyvos 2011/95/ES preambulės 18, 19 punktuose nurodoma, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą. Būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams. Šios Direktyvos 6 straipsnyje nustatyta, kad persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a) ir b) punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.
32. Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnyje nurodoma, kad apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, be kita ko, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga.
33. Direktyvos 2008/115/EB preambulės 6 punkte numatyta, kad valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų, o šios Direktyvos 5 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę ir laikosi negrąžinimo principo.
34. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115/EB tikslus. Taikant Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnį valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431).
35. Tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022).
36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad pareiškėjų prašymas nebuvo išnagrinėtas išsamiai, t. y. skundžiamame atsakovo sprendime neįvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos nepilnamečio vaiko interesų apsauga ir interesais, negrąžinimo principu. Atsakovas, nesuteikdamas pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, abstrakčiai nurodė, kad nenustatytos individualios aplinkybės, didinančios riziką pareiškėjams patirti persekiojimą dėl savo individualių savybių, tačiau Sprendime visiškai nepasisakyta dėl nepilnamečio vaiko pagrindų suteikti jam prieglobstį kontekste – nepilnametis vaikas Sprendime paminėtas tik dėl nedraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas iš esmės atsižvelgė tik į pareiškėjų neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, tuo pažeisdamas Direktyvos 2008/115/EB preambulės 6 punkto nuostatas, pagal kurias sprendimai pagal prieglobsčio prašytojų prašymus dėl tarptautinės apsaugos suteikimo turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.
37. Migracijos departamentas neįvertino, kad prieglobsčio prašytoja yra ne tik pareiškėja (duomenys neskelbtini), bet ir jos nepilnametis sūnus (duomenys neskelbtini). Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos nepilnamečio sūnaus priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, nepasisakė ir nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus tinkamai užtikrinti jo interesai. Migracijos departamentas išanalizavo bendrą situaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), įvertino pareiškėjos pasakojimą, tačiau iš Sprendimo turinio matyti, kad vertinimas buvo atliktas iš esmės jos pačios, kaip prieglobsčio prašytojos, prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumo prasme, o vaiko situacija individualiai neanalizuota. Kaip jau paminėta, būtina individualiai atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms, konstatuoja, kad Migracijos departamento Sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.), todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pripažįsta teisėtu ir pagrįstu, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.