Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio,

kaltinamojo A. Č. (A. Č.) gynėjui advokatui Benediktui Paulauskui (nuotoliniu būdu per Zoom platformą),

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. Č. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. Č. kardomosios priemonės – suėmimo – terminas pratęstas 2 (dviem) mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2026 m. sausio 24 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir prašymai

III. Aukštesniojo teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Kaltinamojo skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateikta byos medžiaga, skundžiama nutartimi bei skundo argumentais, atsižvelgusi į posėdžio metu išsakytas gynėjo ir prokurorės pozicijas, sprendžia, kad esamoje proceso stadijoje BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai negali būti pasiekti taikant švelnesnes kardomąsias priemones. Skundžiama nutartis, kuria kardomosios priemonės – suėmimo – terminas pratęstas dar dviems mėnesiams, yra proporcinga, atitinkanti įstatyme numatytus suėmimo skyrimo pagrindus, todėl aukštesnysis teismas nenustatė pagrindo ją pakeisti ar panaikinti.

6. Kardomoji priemonė – suėmimas, kaip ir bet kuri kita kardomoji priemonė, gali būti taikoma tik tuomet, kai yra pakankamai duomenų, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad konkretus asmuo galimai padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ar nusikalstamas veikas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog sprendžiant klausimus, susijusius su kardomosios priemonės – suėmimo taikymu, nėra sprendžiamas asmens kaltės klausimas, nėra atliekamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų tyrimas ir vertinimas, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo konkrečiam asmeniui taikymo klausimus yra vertinama tik tai, ar pakanka duomenų, kurie leidžia pagrįstai manyti, jog šis asmuo galėjo padaryti jam inkriminuojamus nusikaltimus. Nagrinėjamu atveju yra duomenų, kurie šioje proceso stadijoje sudaro pagrindą manyti, kad kaltinamasis A. Č. galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tokiais duomenimis laikytini paties kaltinamojo, taip pat liudytojų parodymai, įvykio vietos, objektų apžiūros, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokoluose užfiksuoti duomenys, kurie, kaip minėta, plačiau neanalizuotini ir nevertintini, tačiau jų pakanka pagrįstai manyti, kad kaltinamasis A. Č. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, juo labiau, kad baudžiamoji byla yra perduota nagrinėti teismui, kas tik papildomai leidžia spęsti apie duomenų pakankamumą.

8. Aukštesniojo teismo vertinimu, skunde dėstomi argumentai nepaneigia BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto suėmimo pagrindo ir toks pagrindas nėra išnykęs. Be to, dalis skundo argumentų (kaltinamojo prisipažinimas, civilinio ieškinio nebuvimas) nėra esminiai sprendžiant dėl suėmimo pagrindų buvimo. Taikant suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, atsižvelgiama į BPK 122 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes, t. y. įtariamojo (kaltinamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje A. Č. kaltinamas vieno apysunkio nusikaltimo padarymu bei pasikėsinimu padaryti apysunkį nusikaltimą, už šiuos nusikaltimus baudžiamajame įstatyme numatyta, be kita ko, ir pakankamai griežta laisvės atėmimo bausmė iki šešerių metų. Tai reiškia, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju jam grėstų terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, juo labiau, įvertinus daugkartinius pastarojo teistumus, tai, kad šioje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos.

9. Nepaisant to, kad sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau ši aplinkybė taip pat vertintina, kai bylos medžiagoje yra ir kitų faktinių duomenų, pagrindžiančių galimą kaltinamojo bėgimą (slėpimąsi) nuo baudžiamojo persekiojimo. A. Č. kaltinamas padaręs turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas iš savanaudiškų paskatų, vienas iš inkriminuotų nusikaltimų nutrūko pasikėsinimo stadijoje dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi kaltinamąjį sulaikė apsaugos darbuotojas. Kaltinamasis yra nevedęs, vaikų neturi, gyvena su motina, nedirba, Užimtumo tarnyboje nesiregistruoja, legalių pragyvenimo šaltinių neturi. Skunde nurodytos aplinkybės, kad kaltinamasis palaiko artimus ryšius su motina bei sugyventine, kurios, pasak kaltinamojo, ir užtikrins jo išlaikymą bei gyvenamąją vietą pakeitus kardomąją priemonę, leidžia spręsti apie tam tikrų socialinius ryšių buvimą, tačiau šie ryšiai, kurie kaltinamojo nesustabdė nuo galimų nusikalstamų veikų padarymo, nėra pakankami, kad sulaikytų pastarąjį nuo bėgimo (slėpimosi). Tokios egzistuojančios rizikos nepaneigia ir skunde nurodoma aplinkybė, kad A. Č. gydosi gydosi dėl priklausomybės nuo psichiką veikiančių medžiagų ir dalyvauja gydymo metadonu programoje. Taigi, įvertinusi BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su žemesniojo teismo išvada, jog kaltinamasis, neturėdamas pakankamai tvirtų socialinių ir ekonominių ryšių su gyvenamąja aplinka, būdamas praeityje teistas bei suvokdamas jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę, gali bėgti (slėptis) nuo teismo, taigi šiame baudžiamojo proceso etape vis dar egzistuoja BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas suėmimo pagrindas.

10. Skundo argumentai, kad kaltinamasis A. Č. būdamas lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos nemėgino pasislėpti ir vykdė probacijos sąlygas, taip pat nepaneigia rizikos, kad tokie veiksmai gali būti atlikti ateityje, jeigu jam nebus taikomi apribojimai, ir negali savaime būti pagrindu švelninti šiuo metu taikomą kardomąją priemonę. Pastebėtina, jog taikant suėmimą nėra būtina nustatyti, kad kaltinamasis praeityje jau mėgino pabėgti ar kitaip vengė proceso, pakanka konstatuoti realią tokio jo elgesio grėsmę, o turimų duomenų pagrindu vis dar išlieka didelė rizika, jog paleidus kaltinamąjį į laisvę jis apsunkins sklandžią proceso eigą.

11. Žemesnysis teismas griežčiausios kardomosios priemonės terminą pratęsė ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Šiuo pagrindu suėmimas gali būti skiriamas esant duomenų, kad asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis sunkius, labai sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje A. Č. yra kaltinamas padaręs (pasikėsinęs padaryti) turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai ir patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikaltimų sąrašą. Teismų praktikoje pagrįstą manymą dėl asmens galėjimo padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus gali patvirtinti informacija ne tik apie ankstesnę asmens kriminalinę patirtį, bet ir jo vaidmuo tiriamuose nusikaltimuose, kaltinimas padarius kelias nusikalstamas veikas, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. Kaip ir minėta, šioje byloje A. Č. kaltinamas vieno apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymu ir pasikėsinimu padaryti tokį nusikaltimą. Nagrinėjamu atveju A. Č. inkriminuojamos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio, galimai padarytos iš savanaudiškų paskatų, du kartus vykstant į tą pačią kavinę nusikalstamu būdu pasipelnyti. Nors kaltinamasis skunde tvirtina, kad paleistas į laisvę galėtų būti išlaikomas motinos ir sugyventinės bei nedarytų nusikalstamų veikų, tačiau tokie teiginiai, įvertinus kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, yra abejotini, juo labiau, kad ankstesniame proceso etape kaltinamasis nurodė, kad jo sugyventinė ruošiasi grįžti į užsienio valstybę (ši aplinkybė papildomai prisideda prie rizikos ir dėl paties kaltinamojo galimo išvykimo, kas papildo anksčiau aptarto kardomosios priemonės – egzistavimą). Be to, žemesniajame teisme sprendžiant kardomosios priemonės pratęsimo tikslingumo klausimą kaltinamasis akcentavo, kad jo motina yra pensinio amžiaus, jai padeda brolis ir sesuo, kas vėlgi leidžia abejoti motinos galimybėmis išlaikyti kaltinamąjį. Teismo manymą dėl būtinumo ir toliau taikyti kaltinamajam griežčiausią kardomąją priemonę sustiprina ir tai, kad A. Č. nededa pastangų susirasti legalų darbą, iš inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, o ir paties kaltinamojo parodymų galima spręsti, kad iš nusikalstamos veikos gautos lėšos buvo reikšmingas kaltinamojo pajamų šaltinis (šiam pavykus pirmu atveju įsibrauti į kavinę, jis iš kasos aparato jis galimai paėmė 71,15 Eur, o kitu atveju – pasikėsino pagrobti seifą, kuriame buvo 2 665 eurai, taip pat alkoholinius gėrimus bei telefoną). Būdamas anksčiau ne kartą teistas, inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu metu – ir lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, baustas administracine tvarka, neturėdamas jokio legalaus pragyvenimo šaltinio, neužsiregistravęs Užimtumo tarnyboje, kaltinamasis, siekdamas gauti pajamų pragyvenimui, neabejotinai gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Šių aplinkybių visuma leidžia pritarti žemesniojo teismo išvadai dėl to, kad BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytas kardomosios priemonės – suėmimo pagrindas nėra išnykęs.

12. Kaip matyti iš skundo turinio, žemesniojo teismo nutarties neteisėtumas ir nepagrįstumas įžvelgiamas ir dėl to, kad teismo posėdis, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo tikslingumo, vyko nuotoliniu būdu, dėl ko A. Č. negalėjo tinkamai ginti savo interesus, o tokiame posėdyje negalėjo dalyvauti kaltinamojo motina bei sugyventinė, kurios būtų patvirtinusis reikšmingas aplinkybes dėl kaltinamojo išlaikymo bei to, kad šis laisvėje būtų turėjęs galimybę toliau gyventi savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. BPK 127 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu suėmimo termino pratęsimo klausimui išspręsti ikiteisminio tyrimo teisėjas ar apygardos teismo teisėjas privalo surengti posėdį, į kurį šaukiami gynėjas ir prokuroras. Šių asmenų dalyvavimas šiame posėdyje būtinas. Prireikus į posėdį gali būti pristatomas suimtasis. Suimtąjį privaloma pristatyti į posėdį tuo atveju, kai sprendžiamas ilgiau kaip šešis mėnesius trunkančio suėmimo termino pratęsimo klausimas. Suimtojo dalyvavimas teismo posėdyje gali būti užtikrinamas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis. To paties straipsnio 9 dalis nustato, kad bylą perdavus teismui, suėmimo termino pratęsimo klausimą sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Iš aptartų nuostatų matyti, kad įstatyme nėra įtvirtinta, jog nagrinėjant klausimą dėl suėmimo termino pratęsimo į tokį posėdį būtų kviečiami kaltinamojo įvardinti asmenys, kurie, pabrėžtina, nėra net proceso dalyviai. Nagrinėjamu atveju iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinamojo A. Č. dalyvavimas teismo posėdyje buvo užtikrintas vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis, teismo posėdyje dalyvavo kaltinamojo gynėjas advokatas Benediktas Paulauskas, kuris, kaip ir kaltinamasis, išsakė poziciją dėl suėmimo termino pratęsimo. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad kaltinamajam buvo suteiktos tinkamos ir pakankamos garantijos, užtikrinančios teisę į teisingą procesą.

13. Teisėjų kolegija nesutinka ir su kaltinamojo skundo argumentais, kad žemesnysis teismas nepasisakė dėl galimybės taikyti jam kitas švelnesnes kardomąsias priemones. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad nagrinėjamu skundžiamą nutartį priėmęs teismas padarė išvadą, jog švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai. Taigi švelnesnės kardomosios priemonės skyrimas žemesniojo teismo buvo įvertintas kaip negalimas, šiai išvadai pritaria ir aukštesnysis teismas. Pažymėtina, kad kaltinamasis nėra susisaistęs pakankamai stipriais socialiniais ir ekonominiais ryšiais su gyvenamąja aplinka, jis niekur nedirba, Užimtumo tarnyboje nesiregistruoja, praeityje ne kartą teistas, inkriminuotus naujus nusikaltimus galimai padarė lygtinio paleidimo metu. Skunde nurodomos kaltinamojo teisių ir laisvių ribojimo alternatyvos – intensyvi priežiūra (kaip ir kitos švelnesnės kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, namų areštas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir kt.) nė viena atskirai ar taikant jas kartu nebus pakankamos priemonės užtikrinti A. Č. dalyvavimą procese ar užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui. Taigi, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinamajam taikoma kardomoji priemonė – suėmimas yra adekvati jo galimai padarytų nusikaltimų pavojingumui, sunkumui, kaltinamojo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

kaltinamojo A. Č. (A. Č.) skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartimi pratęstą kardomosios priemonės – suėmimo terminą palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.