Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. G. (A. G.) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo A. G. prašymas dėl bausmės sušvelninimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje, 291 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas galutine subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausme.

Nuteistasis A. G. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą sušvelninti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, taikant nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusį BK 75 straipsnio 1 dalies pakeitimą, numatantį galimybę atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. skundas atmestinas.

2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią.

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Nagrinėjamu atveju A. G. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje, 291 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas galutine subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausme. Taigi minėtu nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu už du nusikaltimus iš kurių vienas yra sunkus. Nors šiuo atveju egzistuoja formalus pagrindas A. G. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau materialiojo pagrindo taikyti BK 75 straipsnį šiuo atveju nėra. Bausmės tikslai nuteistajam A. G. nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš bylos duomenų matyti, kad A. G. savo kaltės nepripažino, dėl padarytų nusikaltimų nesigailėjo, ankščiau buvo teistas aštuonis kartus. Šios aplinkybės rodo, kad A. G. dėl savo elgesio išvadų nedaro, nuolat pažeidinėja įstatymus ir tai pagrįstai konstatuota apygardos teismo nutartyje. Skunde nurodomos aplinkybės apie šeimos sudėtį ir kad jis yra atlikęs didžiąją dalį bausmės, nepaneigia išvadų, jog bausmės tikslai nuteistajam A. G. nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, kuria atmestas A. G. prašymas, yra teisėta ir pagrįsta. Ją naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. G. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.