Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-01-18 · Administracinė byla Nr. P-556-8-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-01-18
Bylos Nr.
P-556-8-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė (pirm.), Antanas Ablingis, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
V. T., O. G., V. S., D. S.
Atsakovas
Utenos rajono policijos komisariatui
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos
Kategorijos
  • 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P17-08/2007Procesinio sprendimo kategorija 66.11; 66.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2007 m. sausio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. T. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-602-552/2005 pagal pareiškėjų V. T., O. G., V. S. ir D. S. skundus atsakovui Utenos rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai V. T., O. G., V. S. ir D. S. su skundais kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydami įpareigoti atsakovą Utenos rajono policijos komisariatą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: V. T. – 5 535,92 Lt, O. G. – 3 857,97 Lt, V. S. – 3 977,20 Lt, D. S. – 3 209,44 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nurodė, kad nuo 2003 m. kovo mėnesio iki 2004 m. gruodžio 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 ,,Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53), Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymo įgyvendinimo įstatymas) 1 straipsnio 3 dalimi, už darbą buvo sumokėtas ne visas darbo užmokestis, kadangi nesant lėšų taikytas indeksavimo koeficientas. Pažymėjo, jog paminėtais teisės aktais buvo pažeista jų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, kurią garantuoja Konstitucija. Pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu nurodyti teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjų V. T., O. G., V. S. ir D. S. skundus patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo Utenos rajono policijos komisariato pareiškėjams V. T. – 187,33 Lt, O. G. – 119,91 Lt, V. S. – 127,53 Lt, D. S. – 158,95 Lt – neišmokėto darbo užmokesčio už 2004 m. gruodžio mėnesį.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23, 24 straipsniais, Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Teismas nustatė, kad Utenos rajono policijos komisariate indeksavimo koeficientas buvo taikomas nuo 2003 m. kovo mėnesio iki 2004 m. gruodžio 18 d. Teismas, įvertinęs Utenos rajono policijos komisariato vyresniojo komisaro (viršininko) įsakymus dėl indeksavimo koeficientų, padarė išvadą, kad šie įsakymai yra nustatyta tvarka viešojo administravimo subjekto priimti sprendimai mokėti komisariate dirbantiems pareigūnams ne visą darbo užmokestį. Vykdant šiuos įsakymus V. T. nebuvo priskaičiuota ir išmokėta 5 535,92 Lt, O. G. – 3 857,97 Lt, V. S. – 3 977,20 Lt, D. S. – 3 209,44 Lt. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu konstatavo, jog paminėti teisės aktai prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pabrėžė, kad išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta tik Konstituciniam Teismui, todėl kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto prieštaravimu Konstitucijos normoms (Konstitucijos 7 str., 102 str. 1 d., 107 str. 2 d.). Teismas konstatavo, kad atsakovas, trūkstant pinigų darbo užmokesčiui, 2003 – 2004 m. taikydamas indeksavimo koeficientus negalėjo atsisakyti vykdyti Taisyklių, todėl priimdamas įsakymus dėl indeksavimo koeficiento nustatymo veikė teisėtai, o šie įsakymai nepanaikinti ar nuginčyti teismine tvarka. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant tokius teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti, t. y. nesukėlę realių teisinių pasekmių (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d., Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas). Teismas nustatė, kad dalis Utenos rajono policijos komisariato vadovo sprendimų taikyti indeksavimo koeficientus ir nemokėti pareiškėjams viso darbo užmokesčio 2003 – 2004 m. buvo visiškai įvykdyti iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo ir sukėlė realias teisines pasekmes, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjų algos daliai negali būti taikoma. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjams už 2004 m. gruodžio mėnesį priklausantis gauti darbo užmokestis buvo visiškai išmokėtas tik 2005 m. sausio mėnesio pradžioje. Teismo nuomone, šis atsakovo sprendimas nebuvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Dėl to pareiškėjų reikalavimo dalis priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2004 m. gruodžio mėnesį – V. T. – 187,33 Lt, O. G. – 119,91 Lt, V. S. – 127,53 Lt, D. S. – 158,95 Lt – yra pagrįsta.

III.

Atsakovas Utenos rajono policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria priteista pareiškėjams V. T., O. G., V. S. ir D. S. neišmokėta darbo užmokesčio dalis, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Pažymėjo, jog sprendimas apie kiekvienos dienos darbo užmokestį yra priimamas kiekvieną dieną (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintos Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos 2 p.). Teismas klaidingai suprato teisėje galiojančią ir Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendime įtvirtintą nuostatą, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigė, jog pareiškėjams darbo užmokestis, nors ir buvo apskaičiuojamas jau įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimui, turėjo ir galėjo būti skaičiuojamas dviem etapais, t. y. iki 2004 m. gruodžio 18 d., taikant indeksavimo koeficientą, ir nuo 2004 m. gruodžio 18 d., netaikant indeksavimo koeficiento. Šiuo atveju nėra svarbu, kada buvo apskaičiuotas ir išmokėtas galutinis darbo užmokestis. Tai patvirtina Konstitucijos aiškinimo mokslinės doktrinos nuostatos, kad Konstitucinio Teismo nutarimų padariniai yra erga omnes (bylos šalims) ir ex nunc (tik ateičiai).

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. kovo 23 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis trejų metų senaties terminas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis buvo nemokama taikant Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 686 ir 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą spręstinas šių (prieštaraujančių Konstitucijai) nuostatų taikymo laike klausimas.

Teismas akcentavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme tai reiškia, kad pareiškėjų atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka negali būti laikoma „įvykdytu sprendimu“. Todėl ir atsižvelgiant į tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama iš esmės po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, t. y. po to, kai teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjams buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, buvo pašalinti iš taikytinų teisės aktų sistemos, sprendimas dėl skundo turėjo būti priimtas vadovaujantis jo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5).

Šalies argumentai

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad ši byla apeliacine tvarka tikrinama aspektais, kurie yra nurodyti atsakovo pateiktame apeliaciniame skunde. Pareiškėjams V. T., O. G. ir V. S. nepadavus apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo bei atsisakius priimti pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo peržengti paduoto (atsakovo) apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, nes priešingu atveju atsakovo atžvilgiu būtų pažeistas teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principai.

V.

Pareiškėjas V. T. 2006 m. kovo 20 d. išsiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, teismo prašo:

atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-602-552/2005; panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-602-552/2005; perduoti administracinę bylą Nr. I-602-552/2005 nagrinėti iš naujo Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

Šalies argumentai

Prašyme pareiškėjas nurodo, kad proceso atnaujinimo pagrindas yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurią savo prašyme pareiškėjas cituoja. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad nagrinėjamo pobūdžio ginčuose Lietuvos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma tol, kol išlieka galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Mano, kad administracinėje byloje Nr. I-602-552/2005 Panevėžio apygardos administracinis teismas neteisingai taikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 yra akivaizdus įrodymas, kad padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant, turėjęs įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Be to, procesą administracinėje byloje Nr. I-602-552/2005 būtina atnaujinti, kad būtų suformuota vienoda administracinių teismų praktika (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Pareiškėjo V. T. prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2006 m. kovo 20 d., t. y. dar nepraėjus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytam trijų mėnesių terminui nei nuo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 26 d. sprendimo įsiteisėjimo (pagal ABTĮ 96 straipsnio 2 dalį sprendimas įsiteisėjo 2006 m. kovo 23 d. kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė atsakovo apeliacinį skundą), nei nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A1‑638/2005 paskelbimo. Todėl terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nepraleistas.

ABTĮ numato, kad procesas byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas šio įstatymo 153 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiuo atveju byloje prašoma atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Prašydamas atnaujinti procesą, pareiškėjas iš esmės remiasi 2005 m. gruodžio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, jog neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio “sprendimo įvykdymu” Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma “įvykdytu sprendimu” Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 iš esmės išaiškino, jog valstybės tarnautojų kreipimasis į teismą dėl nesumokėto darbo užmokesčio, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje konstatuota, jog Utenos rajono policijos komisariato sprendimai nemokėti pareiškėjui V. T. visos pareiginės algos (išskyrus sprendimą dėl pareiginės algos už 2004 m. gruodžio mėnesį) buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo ir todėl nagrinėjamu atveju netaikytina Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, priimta neįvertintus paminėtų aplinkybių, galimai netinkamai pritaikius paminėtas materialinės teisės normas ir galimai prieštarauja išdėstytai administracinių teismų praktikai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas ir procesas administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte nurodytais pagrindais, perduodant bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. T. prašymą dėl proceso atnaujinimo patenkinti.

Atnaujinti procesą administracinės bylos Nr. Nr. I-602-552/2005 pagal pareiškėjų V. T., O. G., V. S. ir D. S. skundus atsakovui Utenos rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo dalyje dėl pareiškėjo V. T. skundo.

Perduoti bylos dalį dėl pareiškėjo V. T. skundo Panevėžio apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Nijolė Piškinaitė Arūnas Sutkevičius