Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar Pataisos namų (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos padarymo ir atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina dėl jo kalinimo kamerų tipo kameroje Nr. 8, kuri pagal pareiškėją neatitiko higienos normų reikalavimų, nes neveikė ventiliacija, buvo šalta ir drėgna.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nustato tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus. Higienos normos HN 134:2015 16 punkte gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėjas kartu su apeliacinio skundo papildymu pateikė į bylą Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018-09-17 nutarimą Nr. 69-730 ,,Dėl nuteistojo nubaudimo”. Pareiškėjo 2018-10-14 skunde Nr. 72(1-2)1175, skirtame Pravieniškių PN-AK, nurodyta, jog 2018-09-14 už tai, kad vartojo necenzūrinius žodžius ir grasino medicinos darbuotojai, buvo paskirta nuobauda – 1 mėnesio draudimas nuteistųjų parduotuvėje pirkti būtiniausias prekes, tačiau toliau pareiškėjas nurodo, kad 2018-09-17 direktorius priėmė nutarimą, kuriuo pakeitė minėtą nuobaudą į griežčiausią – 15 parų baudos izoliatoriuje. Pareiškėjas prašė Pravieniškių PN-AK paaiškinti, kodėl panaikintas 2018-09-14 drausmės komisijos priimtas nutarimas ir paskirta griežčiausia nuobauda – 15 parų baudos izoliatoriuje. Pravieniškių PN-AK pateiktoje 2019-02-08 pažymoje ,,Apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus” nurodyta, kad 2018-09-14 Pravieniškių PN-AK dėl Įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymo uždrausta pareiškėjui vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018-09-17 nutarime Nr. 69-730 ,,Dėl nuteistojo nubaudimo” nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2018-09-07 uždaroje zonoje, konsultacijos su gydytoja metu vartojo necenzūrinius žodžius jos atžvilgiu, elgėsi įžūliai, grasino susidorojimu, nutarta pareiškėją perkelti 15 parų į kamerų tipo patalpas. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje LVAT 2020-12-09 nutartyje nurodė, kad šiuo atveju atsakovės atstovas iš esmės nepašalino abejonių, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-10-11 iki 2018-10-26 buvo laikomas kamerų tipo patalpoje. Atsakovės atstovui nurodyta LVAT 2020-12-09 nutartis įteikta. Atsakovės atstovas nepateikė papildomų įrodymų, argumentų, kurie patvirtintų jo nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjas KTP nebuvo laikomas.

LVAT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad nagrinėjant nuteistųjų (suimtųjų) bylas dėl žalos atlyginimo būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygas tenka atsakovui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012-01-10 sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2014-04-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014 ir kt.). Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2019-09-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1237-756/2019, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Pataisos namams teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius, jog bendrose dušinėse ginčo laikotarpiu dušų vietos buvo atskirtos sienelėmis. Atsakovės atstovas šių konkrečių aplinkybių nepaneigė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista jam kalint KTP Nr. 8, todėl šiuo atveju nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai.

Iš Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019-02-20 pažymos Nr. 77-245 matyti, jog kamerų tipo patalpose, kuriose pareiškėjas atlikinėjo bausmę, veikė mechaninė vėdinimo sistema, taip pat papildomai buvo galima vėdintis per langus (b. l. 30). Atsakovės atstovas nurodė, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal jų prašymus, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Nėra duomenų, kad pareiškėjas į Turto valdymo skyrių kreipėsi dėl šildytuvo išdavimo, ar kad jam buvo atsisakyta išduoti. Vadovaujantis Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018-10-02 įsakymu Nr. VIE-1177, įstaigoje buvo pajungtas šildymas, kai buvo paskelbtas šildymo sezonas. Įvertinęs šiuo įrodymus, teismas sprendžia, jog pareiškėjo argumentai dėl KTP neveikiančios ventiliacijos, šalio ir drėgmės yra nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą taip pat kildina iš to, kad Pataisos namuose į KTP nebuvo leidžiama pasiimti bibliją, pasiimti higienos priemones, išskyrus dantų pastą, dantų šepetėlį ir muilo gabaliuką.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklių)184 punkte numatyta, jog atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą. Pagal Taisyklių 220 punktą, nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.

Taisyklių 220 punktas imperatyviai draudžia perkeliamiems į KTP pasiimti būtiniausius reikmenis ir kitus daiktus, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę. Pareiškėjui nurodžius, jog perkeliant į KTP jam buvo leista pasiimti dantų pastą, dantų šepetėlį ir muilo gabaliuką, tačiau neleidus pasiimti biblijos ir kitų higienos priemonių, laikytina, jog atsakovės atstovas veikė teisėtai ir pagrįstai.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog uždarojoje zonoje esančioje bibliotekoje nebuvo biblijos, buvo vien tik fantastinio ar smurtinio žanro knygos, trečiajame Pataisos namų sektoriuje nebuvo įrengta koplyčia, administracija uždraudė dvasininkui lankytis įstaigoje, dėl to jam nebuvo sudarytos galimybės išpažinti religiją.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnio 1 dalyje laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. BVK 106 straipsnio 4 dalis nustato, jog religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taisyklių 186 punkte numatyta, jog pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai. Dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku.

Atsakovės atstovė nurodė, jog Pataisos namų administracija nebuvo gavusi tikinčiųjų nuteistųjų pageidavimo, jog į Pataisos namus atvyktų dvasininkas, dėl to nebuvo derinamas jo atvykimo laikas. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas pageidavo, kad jį lankytų dvasininkas.

Pareiškėjui teigiant, kad trečiajame Pataisos namų sektoriuje nebuvo įrengta koplyčia, nurodytina, jog Taisyklių 185 punktas nustato, kad religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas, tačiau nenumato koplyčios įrengimo. Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ir kiti nuteistieji turėjo galimybę atlikti religines apeigas kitose patalpose. Vertinant šias aplinkybes, pareiškėjo argumentai, dėl nesuteiktos galimybės išpažinti religiją, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais moraliniais (dvasiniais) išgyvenimais.

Pareiškėjas neteikia duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).