Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2011-10-11 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-407/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-11
Bylos Nr.
2K-407/2011
Teisminio proceso Nr.
1-10-1-00513-2010-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aldona Rakauskienė (pirm.), Vytautas Masiokas, Armanas Abramavičius (pran.)
Nuteistasis
A. D., ir V
Advokatai
Bogdanas Chranovskis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-407/2011(Proceso Nr.1-10-1-00513-2010-5)Procesinio sprendimo kategorija 1.2.23.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Masioko, pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. (A. D.) gynėjo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 258 straipsnio 2 dalį - 30 parų arešto; pagal 260 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu penkeriems metams dviems mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta penkerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtoji bausmė subendrinta su neatlikta bausme pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendį ir A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams aštuoniems mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. L., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 18 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmestas ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 16 d. nuosprendis pakeistas: A. D. paskirta penkerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi subendrinta su neatlikta bausme pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams aštuoniems mėnesiams. Į bausmės atlikimo laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, įgijo narkotinę medžiagą - 0,104 g heroino ir laikė iki 2010 m. balandžio 6 d., kol 19.25 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, 9 aukšte, už 40 Lt pardavė V. L.

A. D. nuteistas ir už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis įgijo kastetą - savadarbį smogiamojo pobūdžio nešaunamąjį ginklą, jį laikė bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki 2010 m. balandžio 7 d. 11.40 val. atliktos kratos.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo A. D. gynėjas advokatas Bogdanas Chranovskis prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus, A. D. išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismų priimti sprendimai yra šališki, neobjektyvus, nepagristi ir neteisėti; padaryti BPK esminiai pažeidimai, dėl to suvaržytos nuteistojo įstatymų garantuotos teisės ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatorius teigia, kad šiurkščiai pažeistos jo ginamojo teisės, esmingai pažeisti BPK 20 straipsnio 3-5 dalys, 301 ir 305 straipsnių reikalavimai ir nekaltumo prezumpcijos principas. Gynėjo nuomone, teismai neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdami į jų tarpusavio santykį, vertindami juos selektyviai ir teikdami pirmenybę abejotiniems kaltinamojo V. L. parodymams, patvirtinantiems vien tik kaltintojo poziciją. Teismai pagrindė nuteistojo kaltę neišnagrinėtais teismo posėdžiuose įrodymais ir tai sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

Kasatorius mano, kad teismai, įvertindami surinktą medžiagą, iškreipė bylos aplinkybes, faktinius duomenis, kurie yra akivaizdžiai abejotini, panaudojo juos apkaltinti ir nuteisti A. D.

Gynėjas teigia, kad vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu nuteistasis A. D. turi būti išteisintas neįrodžius, jog dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 258 straipsnio 2 dalyje, nes byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę padarant nusikaltimus, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai.

Nuteistasis A. D. kaltu neprisipažino, iš pat pradžių davė nuoseklius ir teisėtus parodymus apie tai, kad 2010 m. balandžio 6 d., apie 18 val., pas jį į namus atėjo pažįstamas V. L. Jis žinojo, kad V. L. – narkomanas, su juo kartais šiame bute vartodavo narkotikus, skolindavo V. L. pinigų. Įvykio dieną V. L. turėjo heroino; pasiūlė A. D. narkotikų už skolą, kartu pavartojo. V. L. išėjo po 10-15 minučių. Kitą dieną buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Kratos metu nei pas jį asmeniškai, nei namuose jokių narkotikų neaptikta, rastas svarstykles įsigijo pasverti auksui ir narkotikams, kad neperdozuotų. Policijos komisariate buvo sumuštas, pareigūnas liepė prisipažinti, bet jis neprisipažino. V. L. davė prieš jį parodymus, kad galėtų negrąžinti skolos ir išvengtų atsakomybės už narkotikų platinimą. Kratos metu rastas kastetas yra ne jo, galėjo palikti draugai. Tyrimo metu dėl kasteto jis davė kitokius parodymus, nes buvo šoke, išsigandęs policijos pareigūnų, sakė tą, ką jie liepė, pirmos apklausos metu buvo apsvaigęs nuo narkotikų.

Šalies argumentai

Kasatorius teigia, kad teismai neanalizavo jo ginamojo parodymų, nepasisakė dėl parodymų netikslumų ir kodėl šie neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, nepaneigė A. D. parodymų, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnyje, o nepagristai ir formaliai parodymus įvertino kritiškai.

Gynėjo manymu, nagrinėjant minėtą baudžiamąją bylą teisme, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Teismai neatliko įrodymų analizės, A. D. parodymus įvertino kaip prieštaringus. Toks teismo teiginys nepagrįstas, nes jo parodymai visiškai atitinka tikrovę, visuomet buvo nuoseklūs, juos patvirtina liudytojų parodymai, specialisto išvados, kita bylos medžiaga. Menki netikslumai pirminiuose parodymuose paaiškinami tuo, kad A. D. buvo apklaustas dar apsvaigęs nuo narkotikų, susijaudinęs dėl neteisėto sulaikymo.

Teismų teiginiai, kad V. L. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, yra nepagrįsti, nes apklaustas teismo posėdyje V. L. patvirtino, kad iš karto po sulaikymo paaiškino, jog narkotikus įsigijo iš gyvenančios nuteistojo name merginos, o tik atvežtas į policijos komisariatą kitą dieną, tyrėjai liepus pasakyti, kad jis pirko narkotikus pas A. D., davė tokius parodymus, nes priešingu atveju būtų apkaltintas narkotikų platinimu. Tokius jo parodymus iš esmės patvirtino ir apklausti teismo posėdyje liudytojai policijos pareigūnai R. V. ir V. V. Teismai neanalizavo minėtų parodymų davimo fakto, net nepaminėjo tokių aplinkybių egzistavimo. Teismai, pasak kasatoriaus, neva nustatė, jog V. L. nebuvo skolingas A. D. pinigų, nors pastarasis savo parodymuose neneigė skolos.

Teismas nepasisakė dėl V. L. asmenybės, kad jis gydytas Vilniaus priklausomybės ligų centre keturis kartus, nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, po sulaikymo jo šlapime rasta morfino. Byloje nėra duomenų, kad V. L. išgydytas, todėl jo parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai ir negalėjo pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio vien tik tokiais abejotinais parodymais. Kasatorius mano, kad teismas negalėjo pripažinti įrodymais asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo ir telefoninių skambučių išklotinių ir pagrįsti jais apkaltinamojo nuosprendžio, nes A. D. su V. L. buvo pažįstami, bendravo, skambindavo vienas kitam ir juos siejo piniginiai santykiai.

Šalies argumentai

Kasatorius teigia, kad teismas, bandydamas pagrįsti A. D. kaltę, nuosprendyje interpretavo policijos pareigūnų G. M., R. V., L. Ž., V. V. parodymus, jog buvo gauta operatyvinė informacija, kad nustatytomis aplinkybėmis A. D. platino narkotikus. Kad narkotines medžiagas platintų V. L., nebuvo nustatyta.

Teismai operatyvinę informaciją pripažino įrodymu, nors tokia informacija nebuvo atskleista ir išnagrinėta teismo posėdžio metu, taip pažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Šalies argumentai

Kasatorius mano, kad jei pirmas parodymus būtų davęs nuteistasis A. D., visi surinkti įrodymai galėjo būti panaudoti įrodant būtent V. L. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir jį nuteisti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į nuteistojo A. D. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo kasacinį skundą atmesti. Kasacinio skundo teiginiai, prokurorės nuomone, nepagrįsti, analogiški argumentai buvo išdėstyti ir nuteistojo A. D. apeliaciniame skunde, kuriuos įvertino Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 18 d. nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. lapkričio 16 d. nuosprendyje išsamiai pagrindė, kokius ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis laiko įrodymais, pagrindžiančiais nuteistojo A. D. kaltę, ir kodėl šio nuteistojo parodymus vertina kritiškai kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas tokią pirmosios instancijos teismo poziciją laikė pagrįsta. Prokurorė teigia, kad argumentai dėl nuteistojo V. L. parodymų patikimumo išsamiai išdėstyti teismų sprendimuose, todėl kasatoriaus teiginiai, jog nuteistojo A. D. parodymai atmesti deklaratyviai, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, anot prokurorės, teisingai įvertino liudytojos L. D. parodymus pirmosios instancijos teisme, kad V. L. ji nepažįsta, nėra jo mačiusi, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji nėra draugai, o susitikdavo dėl narkotinių medžiagų įgijimo. Apeliacinės instancijos teismas papildomai išanalizavo ir įvertino nuteistojo A. D. parodymus dėl svarstyklių ir kasteto įsigijimo, todėl BPK 20 straipsnio 3-5 dalyse ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti reikalavimai nepažeisti, nepažeistas ir nekaltumo prezumpcijos principas. Prokurorė teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai rėmėsi policijos pareigūnų parodymais apie operatyvinę informaciją, kurios pagrindu buvo stebima (duomenys neskelbtini) buto laiptinė, o ne pačia operatyvine informacija, todėl BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Prokurorė nurodo, kad teismai esminių Baudžiamojo proceso kodekso įstatymų pažeidimų nepadarė, A. D. kaltė, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 258 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, įrodyta, šio nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos tinkamai. Vien kasatoriaus nesutikimas su teismų išvadomis neleidžia teigti, jog teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti ir neteisėti. Prokurorės teigimu, nuteistajam A. D. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir atitinka įstatymo reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. D. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad A. D. nuteistas nepagrįstai, nes savo kaltės nepripažino, byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių A. D. kaltę, todėl turi būti išteisintas, o byla nutraukta.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, nustatė, kad A. D. neteisėtai disponavo (įgijo ir laikė) narkotine medžiaga – heroinu, turint tikslą parduoti, ir jį pardavė V. L., taip pat neteisėtai įgijo ir laikė savadarbį smogiamojo pobūdžio nešaunamąjį ginklą – kastetą. A. D. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį. Nuosprendyje išdėstyta išsami įrodymų analizė nusikalstamų veikų aplinkybėms patvirtinti. A. D. kaltė dėl neteisėto disponavo narkotine medžiaga – heroinu, turint tikslą parduoti, ir jo pardavimo įrodyta nuteistojo V. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, liudytojų G. M., R. V., L. Ž., B. K., V. V. parodymais, kratos bei sulaikymo protokolais, asmens parodymo atpažinti protokolu, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, mobiliojo ryšio telefonų duomenimis, specialisto išvadomis, ekspertizės aktu. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad A. D. bute rastas kastetas yra ne jo, kastetą galėjo palikti draugai, o pirmosios apklausos metu A. D. dėl kasteto davė kitokius parodymus, nes buvo apsvaigęs nuo narkotikų, išsigandęs policijos pareigūnų, todėl sakė tą, ką jie liepė, tačiau tai paneigta byloje esančiais įrodymais: kratos protokolu, specialisto išvada, įtariamojo A. D. apklausos protokolu, iš kurio matyti, kad A. D. pripažino, jog kastetas priklauso jam. A. D. parodymų pakeitimą pirmosios instancijos teismas vertino kaip norą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrino, ar Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, priimdamas A. D. apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė įstatymą ir skundžiamoje nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės, nurodė, kodėl nuosprendį laiko pagrįstu ir teisingu.

Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. D. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos veikos kvalifikuotos teisingai. Kasacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.

Nuteistojo A. D. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, neatitinka faktinių aplinkybių, įrodymai vertinti selektyviai, teikiant pirmenybę abejotiniems V. L. parodymams, o A. D. parodymai nepagrįstai įvertinti kritiškai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. patikrina, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tai reiškia, kad priimtų sprendimų pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados dėl A. D. kaltės bei veikų kvalifikacijos yra pagrįstos įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, t. y. teisėtais būdais gautais duomenimis. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytais proceso veiksmais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei padarė teisingą išvadą, kad A. D. kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl pirmosios instancijos nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimo motyvų ir kiekvieno apeliacinio skundo argumento. Kasacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose buvo pažeistos BPK normos.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai operatyvinę informaciją pripažino įrodymu, nors tokia informacija nebuvo atskleista ir išnagrinėta teismo posėdžio metu, taip pažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas rėmėsi liudytojais apklaustų policijos pareigūnų G. M., R. V., L. Ž. ir V. V. parodymais apie operatyvinę informaciją, kurios pagrindu buvo stebima (duomenys neskelbtini) buto laiptinė, o ne pačia operatyvine informacija, todėl BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Kasatorius mano, kad teismas negalėjo pripažinti įrodymais asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo ir telefoninių skambučių išklotinių ir pagrįsti jais apkaltinamojo nuosprendžio, nes A. D. su V. L. buvo pažįstami, bendravo, skambindavo vienas kitam ir juos siejo piniginiai santykiai. Byloje surinktais įrodymais (V. L. ir liudytojos L. D. parodymai) nustatyta, kad A. D. ir V. L. buvo pažįstami, bet ne draugai, bendravo retai, tik narkotikų įgijimo reikalais.

Nuteistojo A. D. gynėjo manymu, nagrinėjant minėtą baudžiamąją bylą teisme, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisų ir laisvių garantija. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija nenustatė nekaltumo prezumpcijos principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimų. A. D. pripažintas kaltu įstatymų nustatyta tvarka Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu, kuris nepažeidžiant BPK reikalavimų pakoreguotas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 18 d. nuosprendžiu. Savo forma ir turiniu šie nuosprendžiai atitinka BPK 301 ir 331 straipsnių reikalavimus. Kasatorius nepagrįstai laiko jo ginamojo A. D. nuteisimą nekaltumo prezumpcijos pažeidimu.

Kasatoriaus nuoroda į teismų sprendimų šališkumą ir neobjektyvumą yra deklaratyvi, nenurodant jokių argumentų, pagrindžiančių šio pažeidimo buvimą. Ta aplinkybė, kad teismai priėmė kaltinamajam nepalankius sprendimus, negali būti pagrindas pripažinti teismų priimtus sprendimus šališkais.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje išvardytų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai laikytini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. D. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona RakauskienėVytautas MasiokasArmanas Abramavičius