Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10343-2015-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.; 1.2.4.8.; 1.2.29.1.;

2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

2016 m. balandžio 7 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 3 p., 140 str. 2 d., 300 str. 2 d. ir vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. pagrindu, nuteistas laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 18 d. apie 23 val. vilos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), gyvenamosiose patalpose, tarpusavio konflikto metu vieną kartą ranka sudavė savo šeimos nariui – sutuoktinei S. C. į veidą, ir tokiu būdu mušdamas sukėlė fizinį skausmą.

Taip pat, G. L. nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 26 d. apie 21.30 val. vilos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), gyvenamosiose patalpose, tarpusavio konflikto metu 5 kartus dūrė peiliu savo šeimos nariui - sutuoktinei S. C. į įvairias kūno vietas ir padarė durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės ląstos dešinėje su I-II-III šonkaulių kremzlinių dalių vientisumo pažeidimais, aortos kylančios dalies sienelės kiauryminiu pažeidimu, kraujosruvomis tarpuplautyje ir krūtinės minkštuosiuose audiniuose, pjautines žaizdas dešiniajame žaste ir kairėje plaštakoje, paviršinius odos įdrėskimus krūtinėje, kairiajame žaste ir dešinėje poraktikaulinėje srityje, ko pasekoje nuo sunkių sužalojimų krūtinės ląstos srityje sukeltų komplikacijų S. C. po keleto minučių įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu G. L. tyčia nužudė savo sutuoktinę S. C..

Be to, G. L. nuteistas už tai, kad iki 2015 m. vasario 27 d. vilos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), gyvenamosiose patalpose laikė žinomai netikrą Latvijos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2012 m. balandžio 10 d. G. L. vardu B kategorijai, ir iki 2015 m. balandžio 7 d. bute (duomenys neskelbtini), laikė žinomai netikrą Latvijos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2012 m. lapkričio 15 d. G. L. vardu B ir B1 kategorijoms.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. L. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują švelnesnį nuosprendį.

Apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 2 d. nėra pagrįstas, kadangi šeimyninio barnio metu S. C. buvo neblaivi ir pati nuolat provokavo tolimesnį konfliktą, ką paliudijo ir O. R.. Prašo pritaikyti BK 59 str. 6 d. nuostatą ir sumažinti bausmę. Taip pat veiką, už kurią nuteistas pagal BK 300 str. 2 d., perkvalifikuoti, kadangi vairuotojo pažymėjimo jis neklastojo ir juo nesinaudojo, o jį tik turėjo. Pasisakydamas dėl jo patraukimo atsakomybėn pagal BK 129 str. apeliantas nurodo, kad tiriant veiką pagal šį epizodą, visi nužudytajai padaryti dūriai buvo priskirti jam, nors net eksperto akimis, skyrėsi peilio dūriai nuo kitų smulkesnių, kas buvo pripažinta ir teismo posėdyje, tačiau nuosprendyje tai net nebuvo pažymėta. Prašo atsižvelgti į tai ir jo atžvilgiu priimti švelnesnį nuosprendį.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo G. L. gynėjas advokatas Eugenijus Karažinas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nuosprendį.

Nuteistojo G. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismui pateiktu skundu, nuteistasis G. L. iš esmės ginčija surinktų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, tuo prašydamas švelninti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę. Tačiau tokius apelianto skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.

Apeliacinės instancijos teisme, patikrinus ir įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė G. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą, bei jais remdamasis teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertino padarydamas pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė baudžiamojo įstatymo normas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, tinkamai realizavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. nuostatas. Nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išsamiai bei nešališkai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų bei abejoti padarytomis išvadomis.

Dėl BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad G. L. manymu, pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu turėjo taikyti BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsižvelgęs į pačios nukentėjusiosios veiksmus ir būklę nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. padarymo metu. Įvertinus tai, prašo apeliacinės instancijos teismo taikyti jo atžvilgiu minėto straipsnio nuostatą ir už BK 140 str. 2 d. numatytą veiką, pirmosios instancijos skirtą bausmę sumažinti. Tačiau kolegija atsižvelgusi į šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, daro išvadą, kad toks prašymas yra nepagrįstas.

BK 59 str. 1 d. 6 p. nustato, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Taigi, ši aplinkybė gali būti pripažintina atsakomybę lengvinančia, kai nustatoma, jog kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus, t. y., kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Pripažindamas nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu, teismas privalo įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, jų asmenybės bruožus, nukentėjusiojo elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo, taip pat atsižvelgti į tai, kiek esmingai nukentėjusiojo elgesys prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką, t. y. svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti prieš jį neteisėtus veiksmus.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamu nuosprendžiu G. L. pripažino kaltu už tai, kad jis mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui. Šią išvadą, pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis paties nuteistojo G. L., nukentėjusiosios S. C. fiksuotais parodymais, taip pat rašytine bylos medžiaga, visą tai vertindamas visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu. Pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, G. L. tarpusavio konflikto su sutuoktine S. C. metu sudavė pastarajai vieną kartą ranka į veidą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu G. L. duodamas parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes iš pradžių neigė sudavęs savo sutuoktinei, tačiau pagarsinus jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino jų teisingumą ir pripažino, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis vieną kartą ranka sudavė S. C. į veidą. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad 2015 m. vasario 18 d. vakarą kartu su S. C. vartojo alkoholį, bei kilus tarpusavio žodiniui konfliktui, kurio kilimo priežasčių dėl girtumo neprisimena, sėdinčiai ant lovos sutuoktinei, vieną kartą ranka sudavė į veidą (t. 2, b. l. 26-27). Vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., teisme taip pat buvo perskaityti nukentėjusios S. C. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusioji parodė, kad išgertuvių metu, kilus žodiniui konfliktui dėl jos patraukto stalo, G. L., priėjęs prie jos, ranka smogė jai į kairę veido pusę, dėl ko ji jautė skausmą (t. 2, b. l. 13-17). 2015 m. vasario 18 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto užfiksuota, kad S. C. 2015 m. vasario 18 d. apie 23.25 val. pranešė apie G. L. įvykdytą smurtą prieš ją. Atvykusiems pareigūnams S. C. nurodė iš esmės analogiškas įvykio (kilusio konflikto bei patirto fizinio skausmo) aplinkybes, t. y., kad konflikto metu G. L. jai ranka trenkė į veidą. Taip pat fiksuota, kad abu konflikto dalyviai buvo akivaizdžiai neblaivūs, kalbėjo nerišliai ir sunkiai orientavosi aplinkoje. G. L. atsisakė tikrintis blaivumą, buvo nusiteikęs agresyviai, o S. C. verkė, jos kairys skruostas prie akies buvo šviežiai patinęs ir pamėlynavęs, galimai nuo smūgio (t. 1, b. l. 5-6). 2015 m. vasario 18 d. 23.52 val. alkotesterio pagalba S. C. buvo nustatytas 2.3 ‰ girtumas (t. 2, b. l. 18, 20). Tokiu būdu, visų byloje surinktų įrodymų analizės rezultate buvo pagrįstai konstatuota, kad G. L. atlikti veiksmai nukentėjusiosios S. C. atžvilgiu atitiko nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. sudėties požymius. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios S. C. elgesys galėtų būti vertinamas kaip provokuojantis ar rizikingas bei turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji savo parodymuose patvirtino, kad įvykio metu išgėrinėjo. G. L. konflikto priežasties dėl girtumo neprisiminė, bylos ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu neteigė, kad nukentėjusiosios elgesys buvo provokuojantis. Tuo tarpu iš S. C. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad konfliktas kilo dėl pastarosios patraukto stalo, ko išdavoje nuteistasis vieną kartą ranka jai sudavė į veidą. Duomenų apie tai, kad nuketėjusioji būtų kaip nors įžeidusi, aktyviais veiksmais bandžiusi išprovokuoti konfliktą, ar kitaip provokavusi nuteistąjį atlikti teisei priešingą veiksmą (nusikalstamus veiksmus), byloje nėra. Tai neatsispindi ne tik jau minėtuose nuteistojo bei nukentėjusiosios parodymuose, bet taip pat ir dėl smurto artimoje aplinkoje fakto surinktoje medžiagoje. Ir nors nuteistasis G. L. apeliavo į nukentėjusiosios nustatytą girtumą, teigdamas, kad pati nukentėjusioji būdama neblaivi provokavo konfliktą, tačiau tokia jos būsena, įvertinus surinktų duomenų visumą, negali būti vertinama kaip provokuojanti ar rizikinga BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme. Kaip nustatyta byloje ir pats nuteistasis šio įvykio metu buvo neblaivus, kas taip pat leidžia teigti, kad šiai situacijai kilti iš esmės turėjo įtakos abiejų sutuoktinių neblaivumas. Nuteistojo minimos liudytojos O. R. parodymai taip pat neduoda pagrindo nukentėjusiosios veiksmuose įžvelgti provokuojančio elgesio požymių. Kaip matyti iš turimų duomenų, minėtai liudytojai nebuvo žinomos šio konflikto aplinkybės, byloje ji davė parodymus tik apie jai žinomas aplinkybes dėl kitos G. L. padarytos nusikalstamos veikos, kuri bus aptarta vėliau. Esant paminėtų aplinkybių visumai, kolegija daro išvadą, kad pagrindo teigti, jog G. L. BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką būtų padaręs dėl rizikingų ar provokuojančių nukentėjusiosios veiksmų, nėra, todėl ši aplinkybė nepripažįstama kaip jo atsakomybė lengvinanti aplinkybė.

Pasisakant dėl apeliantui už nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. padarymą, paskirtos bausmės mažinimo, pažymėtina tai, kad G. L. prašymas mažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iš esmės buvo siejamas su lengvinančios atsakomybę aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 6 p. pripažinimu. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad toks nuteistojo prašymas yra nepagrįstas, prašymas švelninti bausmę taip pat netenkintinas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmė pagal BK 140 str. 2 d., apeliantui paskirta tinkama. Ji paskirta nepažeidžiant BK 41 str. reikalavimų ir BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, nustatyta sunkinanti atsakomybę aplinkybė (BK 60 str. 9 p.), nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat į kitas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę nežymiai didesnę už padaryto nusikaltimo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Tokia bausmė nėra aiškiai per griežta.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 str. 2 d. 3 p.

Kaip matyti, nuteistasis G. L. apeliaciniu skundu nesutinka su tuo, kad tiriant S. C. mirties aplinkybes ir nuteisiant jį pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., visi pastarajai padaryti sužalojimai, šiuo atveju dūriai, buvo priskirti jam. Toks G. L. apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos, šis nuteistojo argumentas (versija) buvo įvertintas pirmosios instancijos teismo ir motyvuotai atmestas kaip nepagrįstas. Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir įvertinusi skundžiamo nuosprendžio turinį, apelianto skunde išdėstytus teiginius, kuriais iš esmės ginčijamas patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., konstatuoja, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., pirmosios instancijos teisme buvo ištirtos ir teisingai įvertintos. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą dėl nuteistojo kaltės bei dėl nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Nenustatyta jokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų galima abejoti išsamiu, objektyviu ir nešališku veikos ištyrimu ir bylos nagrinėjimu teisme.

Skundžiamu nuosprendžiu G. L. taip pat buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už savo šeimos nario nužudymą. Byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, G. L. tarpusavio konflikto su sutuoktine S. C. metu, pastarajai penkis kartus dūrė peiliu į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas specialisto išvadoje Nr. M 139/15(03) nustatytus sužalojimus, ko pasekoje nuo sunkių sužalojimų krūtinės ląstos srityje sukeltų komplikacijų S. C. po keleto minučių įvykio vietoje mirė. Nuteistasis G. L. bylos proceso metu neigė tarp jo ir sutuoktinės vykusį konfliktą bei tai, kad pastarajai dūrė peiliu, teigdamas, jog S. C. pati sau kaire ranka dūrė peiliu į krūtinės dešinę pusę ir tokiu būdu mirtinai susižalojo. Savo ruožtu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas G. L. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, tokius jo parodymus vertino ir analizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais – liudytojų parodymais, teisme duotais ekspertų paaiškinimais bei bylos rašytiniais įrodymais (įvykio vietos apžiūros, apžiūros, įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolais, tarnybiniu pranešimu apie telekomunikacijų įvykius, specialisto išvadomis) ir jais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino ar paneigė kiti byloje esantys duomenys, ko pagrindu, visų byloje surinktų įrodymų analizės rezultate konstatavo, kad G. L. nukentėjusiosios atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, pasibaigusius nukentėjusiosios mirtimi. Šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Ir nors iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį iš esmės nuorodomis į pažeidimus, padarytus šioje nagrinėjamojoje byloje, taikant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 20 str. 5 d. yra įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Nagrinėjamu atveju, teisminio bylos nagrinėjimo metu apygardos teisme iškelta G. L. versija dėl nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybių buvo paneigta byloje surinktų įrodymų visuma, visi teisingo procesinio sprendimo priėmimui reikšmingi duomenys teismo buvo ištirti ir išanalizuoti, išdėstant jų vertinimo motyvus su kuriais apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka visiškai. Byloje pakanka apelianto kaltės įrodymų padarius labai sunkų, tyčinį nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos negrįžtamos pasekmės.

Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad tiek G. L., tiek nukentėjusioji S. C. 2015 m. vasario 26 d. vakarą vartojo alkoholiniu gėrimus. Tai liudija ne tik byloje esančios specialisto išvados Nr. T-A 1833/15(01) ir Nr. G 393/15(03), kuriose atitinkamai konstatuota, kad mirusiosios S. C. paimtame kraujyje buvo rasta 1.68‰, o šlapime 2.30 ‰ etilo alkoholio, o G. L. kraujyje nustatyta 0.61 ‰ etilo alkoholio, bet ir paties nuteistojo duoti parodymai tiek bylos ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Taip pat tai, kad nukentėjusiajai durtiniai – pjautiniai krūtinės ir dešinio žasto sužalojimai, bei dalis S. C. ir G. L. drabužių pažeidimų buvo padaryti įvykio vietoje rastu ir tirti paimtu peiliu (t. 1, b. l. 24-51, 86-105). Apeliantas pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog įvykio dieną jokio konflikto su sutuoktine nebuvo ir jis S. C. nei karto nedūrė peiliu, teigdamas, kad pastaroji pati sau kaire ranka vieną kartą peiliu dūrė į krūtinės dešinę pusę ir tokiu būdu mirtinai susižalojo. Nuteistasis šios savo pozicijos laikėsi ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, duotus parodymus patvirtindamas parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 2, b. l. 88-100). Tuo tarpu byloje atlikus S. C. lavono teismo medicininį tyrimą pateiktoje specialisto išvadoje Nr. M 139/15(03) buvo konstatuota, kad S. C. mirė nuo sunkių sužalojimų krūtinės ląstos srityje sukeltų komplikacijų neužilgo po trauminio poveikio į krūtinės ląstos dešinę pusę, kurio pasekoje buvo pažeista aorta. Šio tyrimo metu nustatyta, kad S. C. buvo padaryta durtinė-pjautinė kiauryminė žaizda krūtinės ląstos dešinėje (žaizdos kanalo kryptis yra 45° kampu iš dešinės į kairę ir 5-10° iš viršaus žemyn), I-II-III šonkaulių kremzlinių dalių vientisumo pažeidimai, aortos kylančios dalies sienelės kiauryminis pažeidimas, kraujosruvos tarpuplautyje, krūtinės minkštuosiuose audiniuose; pjautinė žaizda dešinio žasto išoriniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje (žaizdos kanalas eina iš viršaus žemyn ir iš dešinės į kairę, kanalo ilgis 4,5 cm); pjautinė žaizda dešinio žasto priekiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje (žaizdos kanalas eina iš priekio atgal ir šiek tiek iš dešinės į kairę. Šio kanalo dugnas yra platesnis nei įėjimo žaizda dėl to, kad dūrio metu žalojantis įrankis, galimai peilis, judėjo iš viršaus žemyn puslankiu, nes žaizda yra 6,6 cm ilgio, o kanalo dugne 9 cm pločio); pjautinė žaizda kairės plaštakos I piršto I falangos ir delnakaulio sąnario projekcijoje; pjautinė žaizda kairės plaštakos III, IV delnakaulio tolimųjų galų projekcijoje; paviršiniai odos įdrėskimai krūtinėje, kairiajame žaste, dešinėje poraktikaulinėje srityje, poodinės kraujosruvos kakle, galvos minkštuose audiniuose, kairės akies apatiniame voke, dešinio dilbio srityje, abejose kojose. Konstatuota, kad durtiniai-pjautiniai sužalojimai padaryti duriančiomis pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiais įrankiais ar daiktais, ne mažiau penkių trauminių smūginių poveikių pasekoje. Odos nubrozdinimai padaryti bukabriaunių daiktų poveikyje, galimai aštriabriaunio įrankio ir galais. Poodinės kraujosruvos padarytos kietų bukų, turinčių ribotą paviršių poveikyje. Poodinė kraujosruva kairės šlaunies išoriniame paviršiuje padaryta paros bėgyje iki mirties, likusios poodinės kraujosruvos apie 5-7 paros iki mirties. Plaštakos sužalojimai galėjo būti padaryti pasyviai ginantis nuo duriančiomis – pjaunančiomis savybėmis žalojusio įrankio ar daikto poveikio. Nustatyti sužalojimai dešinės rankos srityje ir krūtinės ląstos dešinėje negalėjo būti padaryti suimant pjaunančiomis savybėmis pasižymintį daiktą ar įrankį dešine ranka ir suduodant smūginius poveikius į tą pačią ranką bei į krūtinės ląstos dešinę pusę. Neįtikėtina, kad S. C. būtų galėjusi pasidaryti tyrimo metu konstatuotus sužalojimus laikydama įrankį, pasižymintį pjaunančiomis savybėmis, kairėje rankoje. Kūno tyrimo metu buvo konstatuoti įvairaus senumo randai kairio dilbio srityje, nurodantys, kad S. C. save žalojo nevienkartinai (kairį dilbį), įrankį laikydama dešinėje rankoje, todėl ji buvo dešiniarankė. Taip pat tai, kad po kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo dešinėje S. C. galėjo atlikti sąmoningus veiksmus keliolikos sekundžių bėgyje iki prarandant sąmonę, ji buvo gyva, sąmoninga nedidelį laiko tarpą (sąmoninga keliolikos sekundžių bėgyje, gyva – kelių minučių bėgyje). Įvertinus, kad tyrimo metu konstatuoti durtiniai-pjautiniai sužalojimai yra išsidėstę priekiniuose kūno paviršiuose, teigiama, kad sužalojimų patyrimo metu S. C. buvo atsisukusi į ją žalojusį asmenį įvairiose kūno padėtyse, tiek vertikalioje, tiek ir horizontalioje. Durtinės-pjautinės žaizdos padarytos duriančiomis pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu daiktu ar įrankiu, tikėtina peiliu ar kitu daiktu, pasižyminčiu panašiomis savybėmis. Tyrimo metu konstatuoti pažeidimai drabužiuose atitinka rastus durtinius – pjautinius sužalojimus dešinėje rankoje ir krūtinės srityje. Kūno tyrimo metu nebuvo konstatuota objektyvių požymių, įgalinančių nurodyti sužalojimo patyrimo eiliškumą, tikėtina, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nedideliame laiko tarpe vienas po kito (t. 1, b. l. 59-66).

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas šią specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas Remigijus Petrauskas, kuris patvirtino specialisto išvadoje konstatuotus duomenis bei paaiškino, kad S. C. susižaloti pati negalėjo. Ekspertas pažymėjo, kad įvertinus pagrindinės žaizdos lokalizaciją ir žaizdos kanalo kryptį, pasidaryti tokį sužalojimą kaire ranka S. C. būtų nepatogu, juolab, kad buvo pažeista kairė plaštaka ir jos sausgyslės, kas ribojo ir taip silpnesnės kairės rankos, nes nukentėjusioji buvo dešiniarankė, funkcijas. Su dešine ranka taip pat nebuvo galima to atlikti, nes buvo sužalotas dvigalvis ir trigalvis raumuo, dėl ko atitinkamai buvo ribota dešinės rankos judesių amplitudė. Ekspertas atmetė galimybę, kad nukentėjusioji rankų sužalojimus galėjo pasidaryti pati po krūtinės sužalojimo, nurodydamas, kad krūtinės ląsta jautri skausmui, mirtis įvyko keliolikos sekundžių bėgyje, buvo pažeistas šonkaulis, pagrindinė kraujagyslė, dėl ko įvyko greitas nukraujavimas ir nukentėjusioji neteko sąmonės. Pasak eksperto, po tokio sužalojimo, nukentėjusioji pati nebūtų galėjusi ištraukti iš žaizdos peilio ir toliau juo save žaloti. Be to, mirtinas smūgis buvo labai stiprus atsižvelgiant į juo padarytus vidinius sužalojimus, padarytas su didele jėga, pagreičiu.

Su tokiomis teismo medicinos eksperto R. P. padarytomis išvadomis sutiko ir apygardos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas Diomenas Vitkus, byloje pateikęs ne tik specialisto išvadą Nr. G 393/15(03), kurios teisingumą taip pat patvirtino teisminio nagrinėjimo metu ir, kuria buvo konstatuoti G. L. aptariamo įvykio metu padaryti sužalojimai, bet ir dalyvavęs apžiūrint S. C. lavoną įvykio vietoje. Ekspertas teisme pritarė eksperto R. P. argumentams, kad S. C. pati susižaloti negalėjo, teigdamas, kad toks sužalojimas yra nebūdingas, netipiškas ir neįtikėtinas savęs žalojimui. Ekspertas pastebėjo, kad pagrindinė žaizda buvo dešinėje poraktikaulinėje srityje, tačiau paprastai savižudžiai taip nesižaloja. Mirtinas smūgis turėjo būti stiprus. Tuo tarpu rankų sužalojimai, durtinės – pjautinės žaizdos su raumenų pažeidimu būdingi neaktyviai savigynai prisidengiant. Ekspertas taip pat nurodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti 22-23 val.

Taigi, byloje esanti specialisto išvada ir ekspertų paaiškinimai paneigia G. L. keltą gynybos versiją, kad S. C., pati sau kaire ranka vieną kartą peiliu dūrė į krūtinės dešinę pusę ir tokiu būdu mirtinai susižalojo. Pažymėtina, kad tiek minėta specialisto išvada, tiek S. C. lavono teismo medicininį tyrimą atlikusio eksperto ir įvykio vietos apžiūros metu apžiūrint lavoną dalyvavusio eksperto paaiškinimai pašalina bet kokias abejones, kad įvykio metu, nukentėjusioji galėjo susižaloti pati. Abejoti šiomis ekspertų išvadomis pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Kita vertus, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 str. 5 d.), todėl tik teismas, įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, gali nustatyti, kokius įrodymus pripažinti reikšmingais bylos aplinkybėms nustatyti, o kokius atmesti. Skundžiamo nuosprendžio analizė patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne tik teismo medicinos eksperto pateikta specialisto išvada ir ekspertų duotais paaiškinimais teisiamojo posėdžio metu, bet ir ištirtų įrodymų visuma.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme liudytojos O. R. parodymais buvo nustatyta, jog 2015 m. vasario 26 d., prieš įvykį, tarp G. L. ir S. C. vyko konfliktas, kurį liudytoja girdėjo telefonu bendraudama su nukentėjusiąja. Teisme apklausta liudytoja parodė, kad 2015 m. vasario 26 d. su nukentėjusiąja ji bendravo keletą kartų. Pirmų jų pokalbių metu nukentėjusioji piktinosi sutuoktinio elgesiu, vėliau sekusio paskutinio pokalbio metu girdėjo, kad tarp S. C. ir G. L. vyko konfliktas, kurio metu nukentėjusioji įžeidinėjo, užgauliojo ir koneveikė sutuoktinį. Šio pokalbio metu, nukentėjusioji taip pat nurodė, kad G. L. nuėjo į virtuvę „tikriausiai peilio“, ir toliau visokiais žodžiais koneveikė pastarąjį, į ką liudytoja paragino ją nusiraminti, nekelti konflikto, tačiau nukentėjusioji nesiliovė. Po ko, ji išgirdo S. C. šauksmą „Olia, Olia“ ir pagalvojo, kad pas juos grumtynės, nes jos balsą jau girdėjo toliau ir atrodė, kad ant pastarosios kažkas būtų užkritęs. Pradėjus verkti vaikams, nieko nebegirdėjo, todėl išjungė telefoną ir netrukus apie tai pranešė nukentėjusiosios seseriai A. O., po ko abi nesėkmingai bandė susisiekti su S. C., kol galiausiai apie 22.30 val. jai paskambinęs pats G. L. nurodė, kad jo sutuoktinė išėjusi į parduotuvę. Šio pokalbio metu jis taip pat pripažino „truputi užtrenkęs“ S. C.. Vėliau, maždaug apie vidurnaktį, įvykusiu jų tarpusavio pokalbiu G. L. pranešė apie S. C. mirtį, prašydamas iškviesti greitąją ir policiją. Įvykio dieną vykusį visų šių asmenų bendravimą patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantis tarnybinis pranešimas apie telekomunikacijų įvykius, kuriame fiksuota, kad 2015 m. vasario 26 d. iš S. C. mobilaus ryšio telefono buvo bendraujama su O. R., atitinkamai 17.53 val., 20.08 val., 20.22 val., 20.25 val., 21.03 val., 21.08 val., ir šią dieną paskutinis kontaktas fiksuotas 22.44 val., o 2015 m. vasario 27 d. tarp šių asmenų naudojamų abonentų numerių kontaktai fiksuoti laiko intervale nuo 00.34 val. iki 00.55 val. (t. 2, b. l. 4-6). Bendrajame pagalbos centre 2015 m. vasario 27 d. 00.39 val. ir 01.00 val. buvo fiksuoti O. R. skambučiai, kuriais buvo perduodama pastarosios žinoma informacija, prašant iškviesti greitąją pagalbą ir policijos pareigūnus į įvykio vietą (t. 1, b. l. 161, 162-164). Pastebėtina tai, kad O. R. parodymai, juos lyginant kartu su jau minėtais duomenimis apie telekomunikacijų įvykius ir bendrojo pagalbos centro informacija, leido pirmosios instancijos teismui nustatyti tikslesnę įvykių chronologiją, bei visą tai vertinant kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, paneigti G. L. nurodamas įvykio aplinkybes (dėl konflikto nebuvimo, nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybių ir laiko). Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, G. L. nesugebėjo paaiškinti, kokiu būdu nukentėjusiajai buvo padaryti likę keturi durtiniai – pjautiniai sužalojimai, taip pat mechaninis kiauryminis antklodės ir lovos čiužinio pažeidimas, fiksuotas 2015 m. vasario 27 d. įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, 24-51, 122), kuris atitiko tyrimui paimto peilio geležtės matmenis. Tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde, jame tik deklaratyviai konstatuodamas, kad teismas nepagrįstai visus nukentėjusiajai padarytus sužalojimus (durtines – pjautines žaizdas) priskyrė jam. Tačiau, kaip jau minėta aukščiau, byloje esantys duomenys nepatvirtina to, kad nukentėjusioji S. C. specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus peiliu būtų pasidariusi pati. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo G. L. parodymus, jog bylos įvykių metu jis su nukentėjusiąja nekonfliktavo, konstatuojant, kad tokius parodymus paneigia O. R. parodymai, bei padarė teisingą išvadą, kad būtent G. L. pavartotas smurtas buvo tiesioginė S. C. mirties priežastis. Bylos duomenų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tarpusavio konflikto metu, sutuoktinės įžeidinėjamas ir koneveikiamas G. L., iš virtuvės atsineštu peiliu, puolė juo pastarąją bei pargriovęs ant lovos ėmė ją badyti, ko pasekoje nukentėjusiajai bandant apsiginti, G. L. atliktais keturiais peilio dūriais buvo padaryti specialisto išvadoje nurodyti durtiniai – pjautiniai rankų ir kiti smulkesni sužalojimai bei vienas krūtinės sužalojimas, sukėlęs nukentėjusiosios mirtį. Tai, kad nukentėjusioji mirė būtent nuo G. L. padarytų sužalojimų, kolegijai abejonių nekyla. Pažymėtina, kad priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Pagal šioje byloje teisingai pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, būtent smurtiniai G. L. veiksmai, nustatyti kaip pagrindinis veiksnys, nulėmęs nukentėjusiosios mirtį. Akivaizdu, kad tarp G. L. padarytų dūrių peiliu į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir gyvybiškai svarbią – krūtinės sritį, ir kilusių padarinių (nukentėjusiosios mirties) yra priežastinis ryšys.

Taigi, įvertinus visa tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytų įrodymų visuma paneigia G. L. skundo argumentus, susijusius su jo sutuoktinės sužalojimo aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad G. L., tyčia padarydamas ne mažiau kaip penkis smūgius peiliu nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas bei gyvybiškai svarbią kūno dalį – krūtinę, suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą, suprato kad daro kito žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingą veiką bei bendrai numatė, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajai gali būti padaryti jos sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai. Todėl G. L. veika pagrįstai vertinta kaip tyčinis savo šeimos nario nužudymas ir kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 3 p. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog G. L. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais. Apelianto skunde pateikiamas savitas objektyvių bylos duomenų vertinimas ir interpretavimas kitaip vertinti byloje esančių įrodymų pagrindo nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų patvirtinančių G. L. kaltę, įvykdžius BK 129 str. 2 d. 3 p. numatytą veiką, jų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Patikrinus pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumą ir įvertinus ištirtus įrodymus, darytina išvada, kad įrodymų vertinimo klaidų apygardos teismas nepadarė, teismo padarytos išvados yra teisingos ir atitinka nustatytas faktines aplinkybes. Vien tai, kad apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindas keisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nuosprendį skunde nurodytais argumentais.

Dėl veikos, numatytos BK 300 str. 2 d., kvalifikavimo.

Apeliaciniu skundu G. L. taip pat prašė jo nusikalstamą veiką pagal BK 300 str. 2 d. perkvalifikuoti, nurodant, kad vairuotojo pažymėjimą jis tik turėjo, tačiau jo neklastojo ir juo nesinaudojo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jis pagal BK 300 str. 2 d. buvo pripažintas kaltu tik už žinomai netikrų vairuotojo pažymėjimų laikymą, tuo tarpu už tokių dokumentų gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą nuteistas nebuvo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kaltinimas G. L. pagal BK 300 str. 2 d. buvo pareikštas dėl žinomai suklastotų vairuotojo pažymėjimų įgijimo, laikymo ir gabenimo. Savo ruožtu, pirmosios instancijos teismas, patikslinęs kaltinimą (laikant nustatytu, kad G. L. laikė žinomai netikrus vairuotojo pažymėjimus), atsižvelgęs į tai, kad BK 300 str. 2 d. nenumato atsakomybės už žinomai netikro vairuotojo pažymėjimo įgijimą, taip pat įvertinęs, jog baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamų įrodymų G. L. kaltei pagrįsti dėl tokių vairuotojo pažymėjimų gabenimo, šias aplinkybes iš kaltinimo pašalino. Taigi, G. L. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas taip, kaip jis ir prašo būti nuteistas apeliaciniu skundu. Tokiu būdu, šis skundo argumentas nenagrinėtinas.

Dėl skirtos bausmės švelninimo.

Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nuteistasis G. L. prašo švelninti jam paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina BK 41 str. 2 d., nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis – tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Taigi, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes. BK įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (padarytų nusikalstamų veikų sunkumą ir pavojingumą, tikslus ir motyvus, nuteistojo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, jį charakterizuojančius duomenis, lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę aplinkybes, kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes) taip pat įvertinęs nuteistojo pavojingumą, galimybę toliau daryti įstatymo pažeidimus, sprendė, kad nuteistajam G. L. už BK 140 str. 2 d., 129 str. 2 d. 3 p. ir 300 str. 2 d. numatytus nusikaltimus turi būti skirtos straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada, t. y. G. L. paskirta BK 140 str. 2 d., 129 str. 2 d. 3 p. ir 300 str. 2 d. sankcijose numatyta bausmės rūšis (laisvės atėmimas), yra pagrįsta ir pakankamai argumentuota. G. L. įvykdytos nusikalstamos veikos atitinkamai priskirtinos prie nesunkių, apysunkių ir labai sunkių nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai, valdymo tvarkai, susijusių su dokumentų klastojimu. Viena iš šių veikų buvo sukeltos nepataisomos pasekmės – sutuoktinės mirtis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Nuteistajam paskirtos bausmės už kiekvieną veiką ir galutinė subendrinta bausmė negali būti vertinamos kaip pernelyg griežtos ir neteisingos. Paskirta bausmė savo rūšimi (laisvės atėmimas) ir dydžiu (griežčiausios bausmės iš paskirtų vidurkis) atitinka ne tik BK 41 str. nustatytą bausmės paskirtį bei bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str. 1 d. ir 2 d.), bet ir teisingumo principą. Byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios G. L. padarytų veikų pavojingumą ir jo asmenybę, leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę ir parinkdamas jos dydį, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Taigi, paskirta bausmės rūšis ir jos dydis atitinka tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą. Nuteistajam G. L. buvo paskirta teisinga ir jo įvykdytus nusikaltimus atitinkanti bausmė. Teismo nuosprendyje išsamiai aprašytos ir įvertintos aplinkybės neduoda pagrindo sušvelninti bausmę. Be to, apeliantas nenurodo jokių aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgta sprendžiant bausmės paskyrimo klausimą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. L. apeliacinį skundą atmesti.