- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-24
- Bylos Nr.
- I-1594-422/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00012-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3) nurodė, kad nuo 2017 m. balandžio 8 d. iki 2017 m. liepos 3 d., atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN, buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausminę grupę. Buvo patalpintas į kamerą Nr. 122, kurioje kartu su juo buvo dar du nuteistieji. Kamera Nr. 122 yra apie 10,3 kv. m. ploto. Į kameros plotą įeina ir tualeto plotas. Gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Be to, dalį kameros ploto užėmė ir baldai. Dėl vietos trūkumo kameroje neturėjo galimybės judėti, turėjo nuolat gulėti arba sėdėti. Šioje kameroje buvo pelėsis, drėgmė, patalpoje buvo pilna skruzdėlių, nebuvo vėdinimo, neveikė radijo taškas (dėl budinčiojo iškvietimo). Patalpoje trims nuteistiesiems buvo tik dvi kėdės. Kameroje Nr. 122 buvo kalinamas netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė įtampą, dvasinių, psichologinių išgyvenimų, orumo pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 2000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės. Minėtos gyvenimo sąlygos žemino jo orumą, o tai, pareiškėjo tvirtinimu, prilygsta kankinimui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos konstitucijos 21 straipsnio prasme.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 19-22) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta reglamentuota vienam nuteistajam tekusi gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad drausmės grupės pastate sumontuota mechaninė-elektrinė ištraukiamosios ventiliacijos sistema, taip pat galima natūrali ventiliacija per langus. Pareiškėjas dėl netinkamos ventiliacijos, pelėsio, drėgmės, nešvaros Kybartų PN administracijai nesiskundė. Tvirtino, kad Kybartų PN nuolat yra tikrinami Visuomenės sveikatos centro specialistų, pažeidimų nebuvo nustatyta. Nuteistieji baldais ir kitu inventoriumi aprūpinami pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl skruzdėlių, tačiau toks faktas, kad drausmės grupės kamerose yra skruzdėlių, nebuvo užfiksuotas. Dėl parazitų kontrolės yra sudaryta sutartis su šią veiklą vykdančia bendrove, kurios darbuotojai kas mėnesį lankosi įstaigoje ir atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolę bei jų naikinimą.
Šalies argumentai
Pažymėjo, jog 2017 m. gegužės 23 d. Kybartų PN buvo kreipęsi į iškvietimo sistemą prižiūrinčią įmonę ir tuo metu, kai pareiškėjas pateikė skundą Kybartų PN administracijai dėl iškvietimo sistemos, pastaroji jau buvo remontuojama. Pareiškėjas nuolat pažeidinėjo nustatytą tvarką, todėl turėjo atlikti jam paskirtas nuobaudas kamerų tipo patalpose. Dėl pablogėjusios emocinės būklės ar fizinės sveikatos, susijusios su prastomis kalinimo sąlygomis atliekant bausmę Kybartų PN, pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybos ar Psichologinės grupės specialistus. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, atstovas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kybartų PN pareigūnų veiksmais jį kalinant drausmės grupės kamerų tipo patalpoje Nr. 122, pažeidžiant reglamentuotą 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. viso bendro kameros ploto, todėl, skaičiuojant kameros gyvenamąjį plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam atliekant bausmę drausmės grupės kamerų tipo patalpoje Nr. 122.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog į drausmės grupės kamerų tipo patalpą Nr. 122 pareiškėjas buvo patalpintas nuo 2017 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. liepos 3 d. (b. l. 23).
Laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. birželio 14 d. ir nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. liepos 3 d. kameroje Nr. 122 gyveno trys nuteistieji, o laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 14 d. iki 2017 m. birželio 20 d. gyveno du nuteistieji, šios kameros plotas – 11,09 kv. m, joje minėtais laikotarpiais daugiausia gyveno 3 asmenys. Įvertinus nurodytą kameros plotą bei jose gyvenusių asmenų skaičių, konstatuotina, jog minimali 3,6 kv. m. ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta (b. l. 23).
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas Kybartų PN pateiktų duomenų apie kamerų tipo patalpų gyvenamąjį plotą, jose kalėjusių asmenų skaičių neginčijo, todėl teismas vadovaujasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Akivaizdu, kad pareiškėjui kalint kameroje Nr. 122 reglamentuota vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl šiame kontekste nėra pagrindo atsakovės deliktinei atsakomybei kilti.
Pareiškėjas nurodė, kad kameros plotą mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pareiškėjo teigimu, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą kameroje, sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas neturi būti įskaičiuojamas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. ir 111.2. punktus, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl ventiliacijos kameroje Nr. 122 nebuvimo, drėgmės, pelėsio.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Taisyklės) 13.12. ir 16.10 punktus, drausmės grupės gyvenamieji kambariai ir kameros vėdinamos per langus, išskyrus gyvenamąsias patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.
Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 134:2015 16 p., pagal kurį gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip28°C, santykinė oro drėgmė nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu - 0,05-0,15 m/s.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog drausmės grupės patalpose sumontuota mechaninė – elektrinė ištraukiamosios ventiliacijos sistema. Kamerų tipo patalpose įrengta natūrali ištraukiamoji ventiliacijos sistema, be to, šias patalpas galima vėdinti ir per langus (b. l. 20, 24). Taigi, akivaizdu, kad kameroje Nr. 122 vėdinimas atitiko Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių šiuos atsakovės atstovo duomenis į bylą nepateikė, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad dėl ventiliacijos neveikimo, negalėjimo tinkamai išvėdinti kamerų per langus, pareiškėjas būtų skundęsis Kybartų PN administracijai, Visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl nesant tokių duomenų, vien deklaratyvių, nepagrįstų aplinkybių pagrindu negalimas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo, neužtikrinus galimybės išvėdinti gyvenamąsias patalpas, konstatavimas.
Į bylą atsakovės atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie kameros Nr. 122 santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio atitiktį aukščiau minėtiems higienos normos reikalavimams, nurodytų gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų būklę (pelėsį) pareiškėjo buvimo joje metu. Tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Kybartų PN pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl nepakankamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, didelės oro drėgmės, pelėsio nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl nurodytų galimų pažeidimų kameroje Nr.122 pareiškėjo buvimo joje metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, santykinės oro drėgmės, pelėsio atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).
Pareiškėjas jo nurodomą neturtinę žalą sieja su aplinkybe, jog kameroje Nr. 122 neveikė pareigūnų iškvietimo sistema (radijo taškas).
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teismingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V- 82, 16.11 p. nuostatas kamerose turi būti įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. p. c dalyje taip pat rekomenduojama laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas dėl neveikiančios prižiūrėtojo iškvietimo sistemos 2017 m. birželio 20 d. skundu kreipėsi į Kybartų PN administraciją (b. l. 32). Atsakydami į pareiškėjo 2017 m. birželio 20 d. skundą, Kybartų PN 2017 m. liepos 18 d. rašte Nr. 7/1-1096 (b. l. 31) nurodė, kad apie iškvietimo sistemos gedimą 2017 m. gegužės 23 d. raštu yra informuota remontą galinti atlikti bendrovė ir iškvietimo sistema artimiausiu metu bus suremontuoti.
Taigi, byloje esantys įrodymai iš esmės patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad kameroje Nr. 122 prižiūrėtojo iškvietimo sistema (radijo taškas) neveikė, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neveikiančios prižiūrėtojo iškvietimo sistemos (radijo taško) pripažintini pagrįstais ir konstatuotinas Eksploatavimo taisyklių 16.11 p. pažeidimas. Tokie atsakovės veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kameroje Nr. 122 nebuvo pakankamo kiekio kėdžių.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 204-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos „Laisvės atėmimo vietų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“ nustato, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti 1 taburetė vienam asmeniui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (įsigaliojusio nuo 2017 m. birželio 8 d.) taip pat nustatyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti 1 taburetė vienam asmeniui.
Pareiškėjo argumentus dėl taburečių trūkumo paneigia Kybartų PN Ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto 2018 m. sausio 17 d tarnybinis pranešimas Nr. 1/8-167, kuriame nurodyta, kad kamerų inventorius sukomplektuotos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 204-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Laisvės atėmimo vietų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas“ bei pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas. (b. l. 24). Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais oficialiais duomenimis, todėl pareiškėjo argumentai dėl taburečių trūkumo atmestini kaip nepagrįsti. Be to, pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl taburečių trūkumo į Kybartų PN administraciją nesikreipė.
Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 122 buvo skruzdėlių.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas dėl skruzdėlių buvimo 2017 m. birželio 20 d. skundu kreipėsi į Kybartų PN administraciją. Kybartų PN, atsakydami į pareiškėjo 2017 m. birželio 20 d. skundą, 2017 m. liepos 13 d. rašte Nr. 7/1-1066 (b. l. 33) nurodė, kad kamera bus patikrinta ir imtasi reikiamų priemonių skruzdėms pašalinti.
Taigi, byloje esantys įrodymai nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kameroje Nr. 122 buvo skruzdėlių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų (skruzdėlių) buvimo pripažintini pagrįstais ir konstatuotinas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 p. pažeidimas. Tokie atsakovės atstovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Pareiškėjas skunde teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 122 jam buvo sukelti nepatogumai, patyrė papildomų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą. Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Įvertinus bylos aplinkybes, nustatytų pažeidimų pobūdį, byloje nesant duomenų, kad Kybartų PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, konstatuotina, jog nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK1.138 str. 6 p.). CK1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjui būnant Kybartų PN, buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas (neveikė pareigūnų iškvietimo sistema (radijo taškas), buvo skruzdėlių), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius į bylą pateikė pažymą apie 94,25 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas (b. l. 92).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnį, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje yra įtvirtinta bendra išlaidų atlyginimo taisyklė, kad „moka pralaimėjusi šalis“, išskyrus atvejus, kai šalys yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Tokiu atveju valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau šiuo atveju ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Atsižvelgus į tai, kad asignavimų valdytojas sutampa (Teisingumo ministerija), prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas (žr. LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis Nr. A-2160-261/2017).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista K. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
Pareiškėjo reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.