- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-28
- Bylos Nr.
- 2A-909-413/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19790-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- E. P.
- Atsakovas
- E. U.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2547-214/2015 pagal ieškovo E. P. ieškinį atsakovei E. U., dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas E. P. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 579,24 Eur skolą, 36,20 Eur dydžio palūkanas ir 20 Eur žyminį mokestį. Ieškinį grindė tuo, kad jis su atsakove E. U. 2014 m. liepos 2 d. sudarė žodinę paskolos sutartį dėl 579,24 Eur dydžio ieškovo finansuojamos atsakovės poilsinės kelionės į Turkijos kurortinį miestą Kemerą.
Anot ieškovo, kadangi tuo metu atsakovės turtinė padėtis nebuvo gera, todėl šalys nesitarė dėl skolos gražinimo termino. Po kelionės atsakovė stipriai apribojo judviejų bendravimą ir galiausiai nutraukė bet kokius ryšius neįvykdžiusi skolinių įsipareigojimų ieškovui. Pažymėjo, kad poilsinė kelionė nebuvo ieškovo dovana atsakovei, o turto, kurio nėra sutarties sudarymo metu ar kuris bus sukurtas ateityje, dovanojimo sutartis negalioja CK 6.465 straipsnio 2 dalies; 6.470 straipsnio 6 dalies pagrindais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad su ieškovu palaikė artimus santykius. 2014 metų vasarą jų santykiai tapo sudėtingi ir komplikuoti. Ieškovas, siekdamas išsaugoti judviejų draugystę, organizavo kelionę į Turkijos kurortą. Atsakovė aiškiai ieškovui nurodė, kad dėl finansinės padėties negali sau leisti tokios kelionės, tačiau kelionės išlaidomis įsipareigojo pasirūpinti ieškovas. Atsakovei sutikus keliauti, visais kelionės dokumentais ir apmokėjimu toliau rūpinosi ieškovas. Jokios paskolos sutarties nei raštu, nei žodžiu ji nesudarinėjo ir neįsipareigojo grąžinti ieškovui pinigus už kelionę. Ji buvo įsitikinusi, kad kelionė – tai yra ieškovo dovana, nes ieškovas apie paskolos sutartį niekada nekalbėjo, nereikalavo jos grąžinti, o apie tokį ieškovo reikalavimą sužinojo pirmą kartą tik 2015 m. spalio 6 d., kai gavo iš teismo dokumentus ir teismo įsakymą dėl šios sumos išieškojimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovės naudai 115 Eur advokato pagalbos išlaidų ir 24 Eur išlaidas valstybei, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.
Iš byloje pateiktos Turizmo paslaugų sutarties teismas nustatė, kad ieškovas E. P. ir atsakovė E. U. užsisakė kelionę į Turkiją laikotarpiui nuo 2014-07-26 iki 2015-08-02, kelialapio kaina – 3889,72 Lt, visą kelionės sumą apmokėjo E. P.. Elektroniniuose bilietuose nurodytos E. P. ir E. U. pavardės. Byloje pateikti elektroninio susirašinėjimo duomenys patvirtina, kad šalys kelionę rinkosi abipusiu sutarimu, tačiau rašytinės paskolos sutarties šalys nesudarinėjo.
Įvertinęs bylos įrodymus, šalių paaiškinimus teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria atsakovė būtų įsipareigojusi ieškovui grąžinti jų abiejų pasirinktos kelionės į Turkiją išlaidas. Pats ieškovas pripažino, kad žinojo apie blogą atsakovės finansinę padėtį, tačiau, norėdamas pagerinti jų tarpusavio santykius, pat organizavo kelionę į Turkiją, kurią finansavo, ir užsiminė apie judviejų sužadėtuves, o neužilgo po kelionės atsakovei ir pasipiršo. Todėl teismas sprendė, kad tikrasis ieškovo ketinimas buvo ne paskolos suteikimas atsakovei, o santykių su atsakove pagerinimas. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti banko dokumentai nepatvirtina aplinkybės, kad pinigų už kelionę pervedimas būtų nurodomas kaip paskola atsakovei. Išskyrus ieškovo teiginius, kad jis skolino pinigus atsakovės kelionei, byloje nėra daugiau jokių įrodymų apie šalių paskolinius santykius, t. y. dėl kokios paskolos sumos šalys tarėsi, kokios buvo paskolos grąžinimo sąlygos. Remiantis nurodytu, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė esminės paskolos sutarties sąlygos, t. y. atsakovės įsipareigojimo grąžinti pinigus, dėl ko sprendė, kad bylos šalių nesaistė paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas atmetė ieškinį kaip neįrodytą (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis).
Atmetęs ieškinį, teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas: priteisė iš ieškovo atsakovei 115 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir 4,24 Eur išlaidas valstybei, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas E. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apelianto nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir klaidingai įvertino tikruosius tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Nors atsakovė kelionę vertino kaip dovaną, tačiau iki kelionės visi pokalbiai, susiję su kelione, turėjo būti vertinami kaip pažadas dovanoti kelionę, o pagal CK 6.465 straipsnio 2 dalį pažadas padovanoti turtą ar turtinė teisė ateityje nelaikoma dovanojimo sutartimi. Be to, teismui buvo pateikti susirašinėjimai, kurie patvirtina, kad atsakovė dalyvavo renkantis kelionę, tuo tarpu dovanojimo atveju, apdovanotasis nedalyvauja rinkdamasis dovanas. Anot apelianto, pasirašyta kelionės sutartis tik patvirtina ketinimą keliauti, kas neatitinka dovanojimo sampratos. Apelianto nuomone, teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovė, likus vienai dienai iki keliones, ieškovui sakė, kad jaučiasi nesmagiai ir ketino grąžinti pinigus už kelionę, tačiau teismo posėdžio metu uždavus atsakovei klausimą apie minėtų aplinkybių buvimą, ji nieko neatsakė. Tokį atsakymą apeliantas vertina kaip įrodymą, patvirtinantį, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis.
2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad organizuodamas kelionę ieškovas veikė išimtinai tik savo interesais ir savo rizika, ketindamas pagerinti santykius su atsakove. Pažymi, kad atsakovės dalyvavimas renkantis kelionę, jos organizavimas, vykimas pas kelionės organizatorius, kuomet buvo pasirašoma kelionės sutartis, prieštarauja ne tik dovanojimo esmei, bet ir dovanos buvimo galimybei, taigi ir išvadai, kad apeliantas veikė išimtinai savo interesais. Nurodo, kad su atsakove tik draugavo, niekuomet nevedė bendro ūkio, negyveno kartu, nebuvo susituokę, todėl teismas netinkamai įvertino ieškovo ir atsakovės santykius, nepagrįstai juos suartindamas. Be to, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kelionės, kaip dovanos faktą ir nepagrįstai perkėlė visą įrodinėjimo naštą ieškovui, nors atsakovė turėjo įrodinėti savo nekaltumą.
3. Nepagrįsta teismo išvada, kad tai, jog nėra rašytinės paskolos sutarties, kurioje būtų aptartos paskolos grąžinimo sąlygos, rodo, jog nebuvo ketinimo sudaryti paskolos sutartį. Apeliantas pažymi, kad nesant rašytinės paskolos sutarties, ieškovas, gindamas savo teises, pasinaudojo CK 6.873 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurios numato, kad kai paskolos sutartyje nenumatytas paskolos grąžinimo terminas, paskolos sumą paskolos gavėjas privalo gražinti per 30 dienų nuo pareikalavimo dienos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė E. U. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos nagrinėjimo dalykui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo ir tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Teismas taip pat tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, atskleisdamas bylos esmę. Atsakovė pažymi, kad su ieškovu nėra sudariusi jokios paskolos sutarties ir nedavė įsipareigojimų grąžinti pinigus. Atsakovės nuomone, pagrindinis tikslas, dėl ko ieškovas atsakovę kvietė į kelionę, tai jo tikslas pasipiršti. Pats apeliantas rūpinosi kelionės bilietais, viešbučiais ir kitais reikalais, susijusiais su kelione. Atsakovė neneigia, kad apeliantas elektroniniu paštu siuntė jai kelionės pasiūlymus, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai santykiai. Pažymi, kad pat ieškovas teismo posėdžio metu neneigė, jog su atsakove nesitarė nei dėl pinigų grąžinimo, nei dėl pinigų grąžinimo terminų. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo atsakovei faktą, ar kad atsakovė būtų įsipareigojusi grąžinti dalį kelionės išlaidų. Teismas pagrįstai nustatė, kad šalis siejo artimi santykiai, ką patvirtino paties ieškovo teiginiai, kad jis ketino atsakovei pirštis ir tai padarė po kelionės. Tuo tarpu atsakovas, pats sau prieštaraudamas, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad šalių santykiai nebuvo artimi. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad teismas neteisingai interpretavo šalių santykius.
2. Paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl vien šalių susitarimo dėl paskolos nepakanka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Minėtos sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių bent vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Byloje nesant duomenų, kad atsakovė skolinosi pinigines lėšas ir apelianto ir kad jas buvo įsipareigojusi grąžinti, darytina išvada, kad nėra esminių sąlygų, kurios leistų konstatuoti buvus tarp šalių sutartiniams paskolos santykiams. Tokiu būdu, savanoriškas lėšų skyrimas kelionei iš esmės kvalifikuotinas kaip dovana. Jeigu tarp šalių būtų sudaryta paskolos sutartis, atsakovė būtų galėjusi disponuoti jai perduota pinigų suma (579,24 Eur), tačiau nagrinėjamu atveju minėta suma atsakovei nebuvo perduota, kadangi pats ieškovas rūpinosi tiek kelionės pirkimu, tiek apmokėjimu už kelionę, ką patvirtina byloje pateikti duomenys. Pažymi, kad dovanotas turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas.
3. Apeliantas nepagrįstai apeliaciniame skunde vadovaujasi CK 6.248 straipsniu, kuris reglamentuoja civilinę atsakomybę. Tam, kad kiltų civilinė atsakomybė, kurios kaltė preziumuojama, būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį. Nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė nei vienos iš painėtų sąlygų.
4. Apeliantas nepagrįstai savo skundą grindžia ir CK 6.873 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą. Nagrinėjamu atveju šalys nebuvo taręsi dėl minėtos sąlygos, apeliantas niekada nebuvo pareiškęs, kad praėjus kažkiek laiko pareikalaus grąžinti į kelionę investuotus pinigus. Be to, tokio reikalavimo nereiškė ieškovei iki pat kreipimo į teismą dėl skolos priteisimo momento.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sampratą, ir įrodinėjimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys dėl skolos priteisimo atmestas kaip nepagrįstas, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, klaidingai vertino šalių tikruosius ketinimus ir jų santykius, neatsižvelgė į ieškovo argumentus, išsakytus teismo posėdžių metu.
Sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 579,24 Eur paskolą, kurią jis suteikė atsakovei organizuodamas judviejų poilsinę kelionę į Turkijos kurortą.
Pagal paskolos sutarties sampratą, viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).
Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių teisė ir pareiga. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Taigi, paskolos sutarties sudarymo faktui konstatuoti nepakanka įrodyti vien tik pinigų perdavimo fakto, turi būti įrodytos ir kitos aplinkybės, t. y. kad pinigus gavęs asmuo įsipareigojo juos grąžinti. Pastarosios aplinkybės kaip tik ir lemia ar tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ar kitas sandoris (pavyzdžiui, dovanojimo). Todėl, kilus ginčui dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, buvo svarbu išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnis). Vadovaujantis minėtu CPK teisiniu reglamentavimu, būtent ieškovui teko pareiga įrodyti, kad jis skolino atsakovei pinigus ir kad pinigai buvo perduoti atsakovei, o atsakovei, ginčijant paskolinius santykius, teko pareiga įrodyti jos įrodinėjamas aplinkybes, susijusias su atsikirtimais į ieškinį (CPK 12, 178 straipsniai).
Nagrinėjamu atveju ieškovas paskolinius teisinius santykius ir iš jų atsakovei kilusią pareigą grąžinti dalį kelionės išlaidų – 579,24 Eur, grindė Turizmo paslaugų sutartimi, elektroniniais kelionės bilietais, kuriuose nurodytos tiek ieškovo, tiek atsakovės pavardės (b. l. 23-29), bankinių pavedimų kopijomis, kurios patvirtina, kad visas kelionės išlaidas apmokėjo ieškovas (b. l. 30-31), elektroniniais laiškais, siųstais atsakovei, kurie, apelianto nuomone, patvirtina faktą, kad kelionė buvo organizuojama abipusiu susitarimu.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo pateikti įrodymai parvirtina faktą, kad už kelionės bilietą atsakovės vardu apmokėjo ieškovas, tačiau vien ši aplinkybė nepatvirtina juridinę ir įrodomąją reikšmę turinčio fakto apie šalių paskolinius teisinius santykius. Aptariamam kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, jog šalys kartu susitarė ir dėl atsakovės kelionės bilietui išleistų pinigų grąžinimo. Nors apeliantas nurodo, kad nesudarius su atsakove rašytinės paskolos sutarties jis laikė, jog, vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 2 dalimi, paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tačiau nei su ieškiniu, nei su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iki ieškinio dėl skolos priteisimo dienos būtų pareiškęs atsakovei reikalavimą dėl skolos grąžinimo. Todėl vien apelianto nurodytos aplinkybės, kad atsakovė jautėsi nesmagiai dėl to, kad atsakovas sumokėjo už atsakovės kelionę ir, likus dienai iki išvykimo į kelionę, neva pareiškė ketinanti grąžinti ieškovui atsakovei tenkančią kelionės išlaidų dalį, neįrodo, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai.
Bendrasis sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį (susitarimą), prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai ir tikriesiems jų ketinimams. Nagrinėjamu atveju atsakovė neigia paskolos sutarties sudarymo faktą teigdama, kad tarp šalių nebuvo jokio susitarimo dėl paskolos (pinigų paskolinimo ir jų grąžinimo už ieškovo organizuotą kelionę), kad tai buvo ieškovo dovana atsakovei, siekiant sustiprinti šalių tarpusavio santykius. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo ieškovo ir atsakovės santykius ir per daug juos suartino, tačiau paties ieškovo duoti paaiškinimai teismo posėdžio metu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos liudija, kad šalys palaikė artimus santykius nuo 2013 m. gruodžio mėnesio, kad neužilgo po kelionės ieškovas pasipiršo atsakovei. Todėl ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir noras šalių santykius kvalifikuoti kitaip vertintini kaip nenuosekli ir bylos faktiniams įrodymams prieštaraujanti ieškovo pozicija, kuri ne tik nepatvirtina ieškovo įrodinėjamų aplinkybių apie šalių paskolinius santykius, bet priešingai, leidžia daugiau tikėti atsakovės argumentais, kad poilsinė kelionė buvo ieškovo dovana atsakovei, siekiant išsaugoti artimus tarpusavio santykius, dėl ko ieškovas, iki šalių santykiai nepasikeitė (nenutrūko), nereiškė atsakovei jokių turtinių reikalavimų, t. y. atleido ją turtinės pareigos grąžinti pinigus (CK 6.465 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, reguliuojančių įrodinėjimo taisykles, dėl ko panaikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovo atsakovei priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos 100 Eur bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 3 dalys).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, teisėjas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei E. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo E. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieną šimtą eurų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.