Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J.G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo J.G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 200 str. 1 d. (dėl neteisėto prekių neišvežimo nuo 2003 m. gegužės 2 d. iki 2003 m. gegužės 7 d.) - laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams;

- pagal BK 200 str. 1 d. (dėl neteisėto prekių neišvežimo nuo 2003 m. birželio 8 d. iki 2003 m. birželio 11 d.) - laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius nuo 2004 m. gegužės 11 d. iki 2004 m. gegužės 13 d. imtinai.

Iš J. G. priteista 1198,95 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad nuo 2003 m. gegužės 2 d. iki 2003 m. gegužės 7 d. vilkiku „Man“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – pro Panevėžio teritorines muitinės Obelių kelio postą, esantį Trumpiškių k., Rokiškio raj., 110703 Lt muitinės vertės, t. y. viršijančių 250 MGL dydžio sumą, įvairios paskirties prekių, kurios pagal tranzito dokumentus - Carnet TIR XX39552021, CMR (krovinio gabenimo važtaraštį) Nr. 8LA 0447138, Invoice (prekių įsigijimo dokumentą) Nr. 3, turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tačiau buvo iškrautos Lietuvos Respublikoje proceso metu nenustatytoje vietoje, dėl ko valstybei nebuvo sumokėta 52592 Lt importo mokesčių, tokiu būdu pagal 1956-05-19 CMR konvencijos 17 str. būdamas atsakingas už gabenamą krovinį, pagal 1996-04-18 Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 94 str. 2 d. būdamas atsakingas už visų prekių, gabenamų taikant muitinio tranzito procedūrą, pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis, pažeidė Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 90 str., t. y. nustatyta tvarka nepristatė prekių į paskirties įstaigą, o tranzito procedūrą 2003 m. gegužės 3 d. užbaigė neteisėtai apgaulės būdu, pažeidė 2002-07-15 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1135 patvirtintos muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos 2 str., 29 str. 1 d. l p., 45 str., t.y. būdamas tranzito procedūros vykdytoju, atsakingu už tranzitu gabenamoms prekėms taikomų reikalavimų tinkamą įvykdymą, per nustatytą terminą į paskirties įstaigą tranzito procedūrai užbaigti nepristatė prekių tokio paties pavidalo, kokios buvo pateiktos išvykimo įstaigai su nepažeistomis muitinės plombomis.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad nuo 2003 m. birželio 8 d. iki 2003 m. birželio 11 d. vilkiku „Man“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną - pro Panevėžio teritorinės muitinės Obelių kelio postą, esantį Trumpiškių k. Rokiškio raj., 933047 Lt muitinės vertės, t. y. viršijančių 250 MGL dydžio sumą, įvairios paskirties prekių, kurios pagal tranzito dokumentus - Carnet TIR JX39549932, CMR (krovinio gabenimo važtaraštį) Nr. 8LA 0452796, Invoice (prekių įsigijimo dokumentą) Nr. 4, turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tačiau buvo iškrautos Lietuvos Respublikoje proceso metu nenustatytoje vietoje, dėl ko valstybei nebuvo sumokėta 434284 Lt importo mokesčių, tokiu būdu pagal 1956-05-19 CMR konvencijos 17 str. būdamas atsakingas už gabenamą krovinį, pagal 1996-04-18 Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 94 str. 2 d. būdamas atsakingas už visų prekių, gabenamų taikant muitinio tranzito procedūrą, pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą su nepažeistomis muitinės plombomis, pažeidė Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 90 str., t. y. nustatyta tvarka nepristatė prekių į paskirties įstaigą, o tranzito procedūrą 2003 m. birželio 8 d. užbaigė neteisėtai apgaulės būdu, pažeidė 2002-07-15 Lietuvos Respublikos Vyriausybes nutarimu Nr. 1135 patvirtintos muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos 2 str., 29 str. 1 d. l p., 45 str., t. y. būdamas tranzito procedūros vykdytoju, atsakingu už tranzitu gabenamoms prekėms taikomų reikalavimų tinkamą įvykdymą, per nustatytą terminą į paskirties įstaigą tranzito procedūrai užbaigti nepristatė prekių tokio paties pavidalo, kokios buvo pateiktos išvykimo įstaigai su nepažeistomis muitinės plombomis.

Nuteistasis J.G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios požymių nusikaltimo, numatyto BK 200 str. 1 d. Teismas netesingai taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. nuostatas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Apeliantas cituoja BK 2 str. 3 d. nuostatas ir teigia, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuomet, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų. Nekalto asmens patraukimas atsakomybėn nesuderinamas su jokiais bendraisiais baudžiamosios teisės principais. Nusikalstama veika, numatyta BK 200 str. 1 d., padaromas tik tiesiogine tyčia. Teigia, kad šioje byloje neįrodytas subjektyvusis šio nusikaltimo sudėties požymis - kaltė. Teismas nepagrįstai nurodė, jog apelianto kaltė įrodyta remiantis bylos faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu. Mano, kad kaltės rūšis negali būti konstatuojama konkrečiai neapibrėžtų visų bylos faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų vertinimu. Todėl teismas privalėjo visapusiškai aprašyti šios tyčios turinio intelektinį ir valinį momentus, nurodyti konkrečius įrodymus, kurie patvirtintų, jog apeliantas suvokė, jog neteisėtai neišvežė per Lietuvos Respublikos sieną prekių, kurios pagal tranzito dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos ir tai norėjo daryti.

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nenurodė tiesioginę tyčią pagrindžiančių konkrečių įrodymų, o kaltės rūšį - tiesioginę tyčią - konstatavo abstrakčiai. Tokiu būdu nepagrįstai paneigė vieną esminių nusikalstamos veikos požymių - subjektyviąją nusikaltimo pusę, bei pažeidė Konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtintą „teisingo bylos nagrinėjimo“ principą. Nurodo, kad teisingas bylos išsprendimas yra tinkamas teismo procesas. Teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas. Iš teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Cituoja Konvencijos 6 str. nuostatas ir teigia, kad teisinis imperatyvas suponuoja tai, kad kiekvienas teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais racionaliais argumentais. Pažymi, kad iš teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas reiškia, kad teismo baigiamajame akte negali būti nutylėtų argumentų, įrodymų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui. Teismo baigiamieji aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. O šio reikalavimo nepaisymas nėra teisingumo vykdymas, įtvirtintas Konvencijos 6 str. Be to, teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę. Teisė į teisingą teismą reiškia ir tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų.

Mano, kad šioje byloje teismas nepagrįstai neatsižvelgė į apeliantą teisinančius bylos įrodymus bei cituoja Muitinės kodekso 90 str. 2 d. nuostatas. Teigia, kad byloje esantys duomenys - Muitinės informacinių sistemų centro 2004 m. vasario 20 d. raštas Nr. 3R-11.1.-498, Išvežamų krovinių registracijos žurnalai, Carnet TIR Nr. XX39552021 ir Nr. JX 39549932 žali lapai su pareigūnų spaudais ir parašais, 2004 m. birželio 29 d. ir 2004 m. birželio 30 d. apžiūrų protokolai, muitininko V.M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM operatyvinės veiklos valdybos pranešimas, VSAT pareigūno E.P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu – patvirtina apelianto ir krovinio išvykimą 2003 m. gegužės 3 d. ir 2003 m. birželio 9 d. iš Lietuvos bei muitinio tranzito procedūros užbaigimo reikalavimų įvykdymą. Teismas pažeidė BPK nuostatas, nes teisiamojo posėdžio metu nepagrįstai neapklausė muitinės ir VSAT pareigūnų R. S. ir A. L. , kurie ikiteisminio tyrimo metu patvirtino apie krovinio ir automobilio išvykimą iš Lietuvos. Nors šiuos įrodymus teismas nuosprendyje aptarė, tačiau nepagrįstai nenurodė, kodėl juos atmetė. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad atliktos tranzito procedūros yra tariamos ir negali būti laikomos realiai buvusios.

Apeliantas cituoja BPK 305 str. 1 d. 1 p. nuostatas ir teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis nusikalstamą veiką atliko apgaule, nenurodydamas konkrečių sąmoningų apgaulės veiksmų ir jų padarymo būdo. BK 200 str. 1 d. dispozicija yra blanketinio pobūdžio, todėl apelianto nusikalstamos veikos padarymo būdas gali būti atskleistas tik atskleidžiant tam tikrų teisės aktų turinio pažeidimus. Tačiau teismas nepagrįstai nenurodė kokiu būdu ir kaip apeliantas pažeidė muitinio tranzito procedūrą atlikimą reglamentuojančius teisės aktus, kokie tranzito dokumentai buvo suklastoti, kas ir kaip juos suklastojo.

Nurodo, kad prekių ar produkcijos, kurios pagal tranzito dokumentus turi būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, išvežimo teisinis reguliavimas nustatytas Muitinės kodeksu ir 2002-07-15 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1135 patvirtinta Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarka. Tik šiais norminiais aktais nustatytos prekių išvežimo, kurios pagal tranzito dokumentus turi būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tvarkos pažeidimas gali sudaryti prekių neteisėto neišvežimo sudėtį. Todėl šio nusikaltimo sudėties požymiai turi būti apibūdinami vadovaujantis Muitinės kodekso 90 str. bei minėto Vyriausybės nutarimo nuostatomis. Todėl apeliantas teigia, kad šio nusikaltimo sudėties požymius reikėjo apibūdinti minėtų teisės aktų turinio pažeidimu, o ne formaliai nurodant tik Muitinės kodekso ir kito poįstatyminio teisės akto straipsnio ar punkto numerį ir to akto turinį perkeliant į nuosprendį. Be to, BK 200 str. 1 d. turinys tampa aiškus tik žinant Muitinės kodeksą bei minėtą Vyriausybės nutarimą, kurie ir atskleidžia šio nusikaltimo sudėties požymius. Teigia, kad šioje byloje nusikaltimo turinys apibrėžiamas ne pačiu įstatymu, o Muitinės kodeksu ir poįstatyminiais aktais, kurie yra panaudojami ir BK 200 str. 1 d. dispozicijoje. Apeliantas tvirtina, kad būdamas tik automobilio-vilkiko, kuriuo buvo gabenamos tranzitinės prekės, vairuotoju, vienas pats negalėjo pažeisti Muitinės kodekso 90 str. nuostatų ir minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintos Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos. Kadangi jis vienas negalėjo atlikti minėtais teisės aktais nustatytų muitinės formalumų pagal kuriuos sprendžiama ar neteisėtai neišvežtos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekės, kurios pagal tranzito dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos. Todėl teigia, kad bylos rašytiniai įrodymai, reglamentuojantys tranzito procedūros atlikimą Lietuvos Respublikoje, įrodo, jog apeliantas yra nekaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Be to, teismas nepagrįstai nenurodė kodėl atmetė apeliantą teisinančius įrodymus.

Taip pat nurodo, kad jis vienas negalėjo realizuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 200 str. 1 d., objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog dėl apelianto veiksmų atlikta fiktyvi tranzito procedūra, o krovinys iškrautas Lietuvoje. Nors bendrininkavimas nėra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis, tačiau teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio, kad šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės vienam automobilio-vilkiko vairuotojui realizuoti šią nusikalstamą veiką. Nes su automobiliais ir tranzito dokumentais yra susiję daug valstybės pareigūnų, kurie nepagrįstai nepatraukti atsakomybėn. Teigia, kad muitinės procedūrų atlikimo eiga, liudytojų parodymai bei kiti byloje esantys su tranzito procedūra susiję dokumentai paneigia apelianto kaltę. Apeliantas mano, kad jei teismas būtų vertinęs byloje esančius tranzito dokumentus ar minėtus muitinės ir pasienio pareigūnų parodymus, tada byloje atsirastų akivaizdūs prieštaravimai tarp įrodymų, tiesiogiai susijusių su BK 200 str. 1 d. dispozicija, ir netiesioginių įrodymų, kuriais vadovavosi teismas. Tačiau šie prieštaravimai byloje neišspręsti.

Byloje kaltinimas pagrįstas nekonkrečiais ir nesusijusiais su BK 200 str. 1 d. dispozicija įrodymais. Nors byloje yra duomenys, kad apelianto vežamos prekės nepakliuvo prekių gavėjui Latvijos Respublikoje bei kad yra suklastoti kai kurie dokumentai ir spaudai, tačiau byloje taip pat yra įrodymai, kad šios prekės teisėtai išvežtos per Lietuvos Respublikos sieną. Šie visi konkretūs faktai turi vienodą įrodomąją galią ir teismas, nepagrįstai juos vertindamas skirtingai, pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 str., Konvencijos 6 str., BPK 6 str. ir 305 str. 1d. 2 p. Teismas vadovavosi byloje esančiais įrodymais, jog apelianto gabenamas krovinys nebuvo pristatytas krovinio gavėjui Latvijos Respublikoje, jog Latvijos Respublikos pasienio pareigūnų spaudai yra suklastoti, jog nėra atitinkamų duomenų apie apelianto automobilio įvažiavimą atitinkamais laikotarpiais į Lietuvos Respubliką. Tačiau teismo išvada, jog jeigu tai būtų legalus prekių išvežimas iš Lietuvos, niekas negalėtų būti suinteresuotas klastoti antspaudus ir krovinio tranzitinius dokumentus ar naudotis padirbtais antspaudais bei išgalvotomis užsakovo duomenimis, tariamai patvirtinančiais prekių įvežimą į Latvijos Respubliką, yra tik prielaida. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas atliko kokius nors klastojančius valingus konkrečius veiksmus. Be to, nuosprendį grindžiant prielaidomis yra pažeidžiamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p. nuostatos.

Apeliantas cituoja 1992-10-12 Europos Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 92 str. nuostatas ir teigia, kad šiuo atveju muitinės tranzito nustatytos procedūros Lietuvos Respublikoje atliktos tinkamai, o bylos įrodymai patvirtina, jog jis nepadarė jokio nusikaltimo, numatyto BK 200 str. 1 d. Tai pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-3/2006, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai nenurodyta kokiu būdu apeliantas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius tranzito procedūrą per Lietuvos Respubliką, kokius suklastotus tranzito dokumentus pateikė, kokiu būdu apgaule užbaigė tranzito procedūras ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 200 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai J. G. pripažino kaltu ir nuteisė už neteisėtą prekių neišvežimą iš Lietuvos Respublikos.

Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų, dėl J. G. kaltės ir veikos juridinio įvertinimo, nepaneigia.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 200 str. 1 d., būtinas požymis yra neteisėtas prekių ar produkcijos, kuri turėjo būti išvežta, neišvežimas iš Lietuvos Respublikos. Apeliantas skunde ir ginčija šį būtiną nusikaltimo sudėties požymį, apeliuodamas į byloje liudytojais apklaustų muitinės ir pasienio policijos darbuotojų – V. M. , E. P. , R. S. , A. L. - parodymus, bei į muitinės pateiktus duomenis apie tranzito procedūros užbaigimą, kurie iš tiesų prieštarauja apygardos teismo išvadoms dėl prekių neišvežimo iš Lietuvos Respublikos. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikto veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių aprašymo ir vertinimo seka, kad teismas nepatikėjo paminėtų liudytojų parodymais bei apeliaciniame skunde paminėtais duomenimis apie tranzito procedūros užbaigimą. O tai, kad pažeidžiant BPK 305 str. 2 d. nuostatas, nuosprendyje tiesiogiai nenurodyta, jog teismas atmeta paminėtus duomenis, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, suvaržiusiu nuteistojo teises ar sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Iš byloje esančio transporto priemonių, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, sąrašo (t. 1, b. l. 117-121) matyti, kad J. G. vairuojamas automobilis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vieną kartą – 2003 m. gegužės 2 d. 14 val. 41 min. – per Kalvarijos tarptautinį kelio postą atvyko į Lietuvą ir du kartus - 2003 m. gegužės 3 d. 23 val. 6 min. ir 2003 m. gegužės 7 d. 22 val. 7 min. - per Obelių ir Smėlynės tarptautinius kelio postus išvyko iš Lietuvos, tačiau į Lietuvą per šį laikotarpį nei karto negrįžo. Taip pat sąraše nurodyta, kad J. G. paminėtu vilkiku bei priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2003 m. birželio 8 d. 12 val. 19 min. per Kalvarijų tarptautinį kelio postą atvyko į Lietuvą, nors iš Lietuvos jo išvykimas niekur neužfiksuotas. Tačiau iš Lietuvos vilkiku, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2003 m. birželio 9 d. per Obelių tarptautinį kelio postą išvyko A. M. . Tiek ikiteisminio, tiek teisminio tyrimo metu šis liudytojas nurodė, kad jam suteikta teisė vairuoti tik lengvuosius automobilius, jis niekada nevairavo krovininio automobilio ir iš Lietuvos paskutinį kartą buvo išvykęs prieš dešimt metų (t. 1, b. l. 136-137, t. 4, b. l. 11). Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti šio liudytojo nuosekliais parodymais.

Be to, Latvijos Respublikos valstybės pajamų tarnybos Muitinės kriminalinių tyrimų valdybos rašte nurodyta, kad 2003 m. gegužės 7 d. 23 val. 32 min. vilkikas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į Latvijos Respubliką ir 2003 m. gegužės 13 d. išvažiavo iš jos, tačiau per Medume-Smėlynės muitinės postą, o ne per Obelių, kuriame J. G. teigia neva teisingai užbaigęs 2003 m. gegužės 3 d. ir 2003 m. birželio 8 d. tranzito procedūras. Kitais laikotarpiais nei vilkiko, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekabomis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ar valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nei J. G. , nei A. M. įvažiavimas į Latvijos Respubliką neužfiksuotas.

Be to, tai, kad J. G. neišvežė plataus vartojimo prekių iš Lietuvos Respublikos, nors ir buvo atliekamos fiktyvios muitinės tranzito bei nepilnos pasienio kontrolės procedūros, patvirtina visa eilė duomenų – Latvijos Respublikos valstybinės sienos tarnybos Vyriausiosios valdybos, šios šalies Vyriausiosios muitinės valdybos Valstybinės pajamų tarnybos, įmonių duomenų bazės raštai, specialisto išvada ir kiti teismo nuosprendyje nurodyti ir tinkamai įvertinti rašytiniai įrodymai, kurių įrodomoji vertė yra aiški, o patikimumas – nekeliantis abejonių. Kolegija dar kartą pažymi, kad būtent prekių, kurios turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, neišvežimas ir yra būtinas aptariamo nusikaltimo objektyviosios pusės požymis. Todėl teigti, kad įrodymai, patvirtinantys šią aplinkybę, yra nesusiję su BK 200 str. 1 d. dispozicija, nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina ir tai, kad pati Kauno teritorinė muitinė konstatavo, kad šiais abiem atvejais TIR procedūra buvo užbaigta apgaulės būdu (t. 1, b. l. 107-114).

Be to, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad legalaus prekių išvežimo iš Lietuvos atveju niekas negali būti suinteresuotas klastoti antspaudus ir krovinio tranzitinius dokumentus ar naudotis jau nebenaudojamais antspaudais, ar išgalvotais ir fiktyviais užsakovų duomenimis, tariamai patvirtinančiais prekių įvežimą į Latvijos Respubliką. Nekyla abejonių, kad bankrutavęs ir likviduotas prekių gavėjas (t. 2, b. l. 196-197), kurio veikla buvo susijusi su medienos pjovimu, obliavimu, medienos gaminių gamyba, statybinių ir stalių dirbinių gamyba ir kitų paslaugų teikimu (ribotos atsakomybės bendrovė (duomenys neskelbtini)) neužsakė ir negalėjo užsakyti nuosprendyje nurodytų plataus vartojimo prekių. Šių duomenų įrodomoji reikšmė yra aiški ir nedviprasmiška.

Apeliantas skunde sąmoningai nenurodo, jog byloje nustatyta, kad nuo 2003 m. gegužės 2 d. iki gegužės 7 d. bei nuo 2003 m. birželio 8 d. iki birželio 11 d. J. G. vairuojama transporto priemonė su kroviniu ar be jo per Smėlynės ar Obelių kelio postus į Lietuvos Respubliką neįvažiavo (t. 1, b. l. 117-121), o tai savo ruožtu reiškia, kad betarpiškai prieš nurodytus laikotarpius apeliantas iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką neišvažiavo. Be to, byloje nustatyta, kad 2003 m. birželio 9 d. išvykimas iš Lietuvos vilkiku, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra užfiksuotas ne apelianto, o liudytojo A. M. . Šios aplinkybės, o taip pat kitų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje nurodytų įrodymų visetas laidžia daryti išvadą, kad J. G. kaltė pagal BK 200 str. 1 d. yra neginčijamai įrodyta.

Taip pat, apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė kokiais būdais jis įvykdė nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad kaltės – tiesioginės tyčios – turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. G. padarė tyčinį nusikaltimą, remiasi bylos faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu. Be to, iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikto J. G. veikos objektyvių požymių aprašymo ir vertinimo, nuostatų apie nuteistojo kaltę, taip pat matyti, jog teismui nekilo abejonių, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Tokių abejonių nekyla ir kolegijai. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas BPK 305 str. 1 d. 1 p. nuostatų nepažeidė.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 str.). Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (BPK 22, 48 str.). Todėl atmetami deklaratyvaus pobūdžio apelianto teiginiai apie esminius BPK pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimu ar gynybos prašomų apklausti liudytojais valstybės pasienio ir muitinės tarnybų pareigūnus .

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas Valstybės sienos apsaugos tarnybos vyr. pasienietis A. L. parodė, kad nors nebepamena ar 2003 m. birželio 9 d. įvedė duomenis į Valstybės sienos apsaugos tarnybos kompiuterių duomenų bazę apie iš Lietuvos Respublikos išvykstančias transporto priemones ar asmenis, tačiau tvirtino, kad jokių duomenų apie transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamos vairuotojo A. M., išvykimą iš Lietuvos Respublikos nesuvedė (t. 1, b. l. 160-162). Skunde apeliantas teisingai nurodo, kad šis liudytojas ir muitinės pareigūnu dirbęs R. S. nebuvo apklausti teisiamojo posėdžio metu. Tačiau kolegijos nuomone, pakartotinė liudytojo A. L. ar į užsienį išvykusio dirbti ir gyventi R. S. apklausa apie tas pačias, jau byloje patvirtintas kitais byloje surinktais duomenimis aplinkybes, prieštarautų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nuostatoms bei baudžiamojo proceso principui – bylą išspręsti per įmanomai trumpiausią laiką. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad tokiu būdu proceso metu buvo suvaržytos nuteistojo J. G. teisės ar jis neturėjo galimybių gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, sukliudžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Apeliantas tvirtina, kad būdamas paprastu automobilio vairuotoju, be muitinės pareigūnų pagalbos negalėjo padaryti paminėto nusikaltimo, t. y. atlikti Muitinės kodekse bei Muitinės tranzito procedūros atlikimo tvarkoje nustatytų muitinės formalumų ir įgyvendinti BK 200 str. 1 d. numatytų objektyviųjų bei subjektyviųjų neteisėto prekių ar produkcijos neišvežimo iš Lietuvos Respublikos požymių.

Tačiau BK 200 str. 1 d. nuostatos nesuponuoja išvados, kad bendrininkavimas yra būtinas neteisėto prekių ar produkcijos neišvežimo iš Lietuvos Respublikos sudėties požymio. Pažymėtina, kad ši nuostata skunde yra neginčijama. Paminėto įstatymo dispozicijoje nėra įtvirtinta ir šio nusikaltimo subjekto – vykdytojo - specialiųjų požymių. Todėl vien tai, kad tik J. G. pripažintas kaltu padaręs šį nusikaltimą, nereiškia, jog BK 200 str. 1 d. šioje byloje pritaikyta netinkamai.

Pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje nėra išvados, kad apygardos teismas tiki liudytojų V. M. , A. D. , E. P. , A. N. , A. B. ar kitų muitinės ir pasienio darbuotojų parodymais. Kaip jau minėta, teismo išvados dėl apelianto kaltės leidžia daryti priešingą išvadą. Be to, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Tai, kad byloje nėra priimto sprendimo patraukti muitinės ar pasienio pareigūnus baudžiamojon atsakomybėn dėl už atlygį ar dėl kitokių priežasčių suklastojimo tranzito dokumentų bei duomenų muitinės ar pasienio kompiuterio laikmenose ir prekių iškrovimo vietos ar kitų nusikalstamų veikų padarymo, šiuo atveju negali nulemti apygardos teismo baigiamojo akto pakeitimą ar panaikinimą.

Kolegijos nuomone, byloje pakanka duomenų išvadai, kad dėl tranzito procedūros vykdytojo J. G. veiksmų buvo atliktos fiktyvios tranzito procedūros, siekiant išvengti muito ir importo pridėtinės vertės mokesčių mokėjimo, o krovinys iškrautas Lietuvos Respublikoje, tuo Lietuvos valstybei padarant turtinę žalą.

Skunde teisingai nurodoma, kad BK 200 str. 1 d. dispozicija yra blanketinio pobūdžio. Tokiose dispozicijose įtvirtintų sudėčių požymius atitinkančios konkrečios nusikalstamos veikos aplinkybės byloje turi būti atskleidžiamos ir nurodant įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriuose įtvirtintų reikalavimų ar draudimų pažeidimai ir sukelti padariniai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2. p. nurodyta, kad nuosprendyje turi būti nurodomas tokio teisės akto pažeistas straipsnis, dalis ar punktas, glaustai atskleidžiant turinį ir pažymint pažeidimo esmę. Kad įrodyta pripažinta veika skundžiamame nuosprendyje nurodyta tinkamai ir suprantamai, patvirtina ir apeliacinio skundo teiginys, iš kurio matyti, jog apeliantas pilnai suvokia už ką jis yra nuteistas, t. y. nurodė, kad šių aktų pažeidimas pasireiškė tuo, jog prekės iš Lietuvos Respublikos buvo neišvežtos.

Taip pat, nuteistasis apeliuoja į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1992-10-12 Europos Tarybos reglamento (EEB) Nr.2913/92 92 str. nuostatas, tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, šių nuostatų nepažeidė. Be deklaratyvių apelianto teiginių, byloje nėra jokių duomenų apie paminėtų teisės aktų, BPK 6 str. ar 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų pažeidimus. Apelianto cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-3/2006, bei joje esantys teiginiai apie būtinumą laikytis universalių teisės principų, gali ir turi būti taikomi visose baudžiamosiose bylose. Tačiau teigti, kad J. G. padaryta veika neatitinka BK 200 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, kolegija neturi jokio pagrindo.

Apeliantas bausmės neginčija. Todėl kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, šio klausimo neaptarinėja. Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. G. apeliacinį skundą atmesti.