Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3; 55.1.3

2018 m. spalio 17 d.

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. patirtą neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Šiose įstatymo normose numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 5 būrį (2 bendrabutis), 1 miegamąjį, kurio plotas 44,56 kv. m, jame įrengtos 12 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,71 kv. m (44,56:12) ploto (b. l. 22-23).

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareigūnai į gyvenamąsias patalpas būtų atnešę papildomų lovų ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl miegamų vietų ir nuteistųjų skaičiaus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpų grindys išpuvusios, sienos ir lubos aptrupėjusios, paviršiai nelygūs. Pastatas yra avarinės būklės, jame yra asbesto.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos norma HN 134:2015 nenustato, kaip dažnai turi būti atliekamas remontas.

Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo grindų, sienų, lubų atitikimo teisės aktams pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti pateikė pastato 2008-02-27 pripažinimo avariniu aktą (b.l.8-9). Teismas konstatuoja, kad šis aktas surašytas prie 10 metų iki ginčo laikotarpio, taigi negali pagrįsti pastato būklės ginčo laikotarpiu, be to, jame nėra konstatuota, kad Alytaus PN pastatas yra avarinės būklės, nurodant, jog jis yra blogos būklės, kas savaime nepatvirtina aplinkybės, jog pastatas netinkamas gyventi. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016-12-09 patikrinimo akte Nr.PA.1-309 (22.14.3.1.12) (b.l.24-26) konstatuota, jog bendrabučio Nr.2 patalpoms reikalingas kapitalinis remontas, tačiau Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjo argumentai dėl asbestinio šiferio keliamo pavojaus taip pat nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimui ir atsakovės atstovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti, kadangi asbesto dulkės yra pavojingos tik ardant ar laužant asbestines konstrukcijas. Nėra duomenų, jog tokie darbai pataisos namuose yra atliekami. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui realiai sukeltas neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini tik subjektyvia jo paties nuomone ir hipotetinėmis prielaidomis, todėl yra atmestini.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkama oro temperatūra, drėgmė, nepakankama ventiliacija, kaupėsi pelėsis.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtą aplinkybę patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) (b. l. 25-28). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Dėl pareiškėjo argumentų apie gyvenamųjų patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas, kibiras, valikliai) (b. l. 23-24, 26). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Alytaus pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, nešvarių patalpų ir susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo Alytaus PN laikotarpiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas buvo labai prastas.

Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad dirbtinė, dieninė-naktinė apšvieta neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į atsakovą, o šiuo metu nesant galimybės nustatyti, kokia apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose ir virtuvėlėje buvo pilna tarakonų ir pelių.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“, kurioje nustatyta, kad Alytaus pataisos namuose deratizacija ir dezinsekcija atliekama periodiškai pagal sutarties 1 priedą (b. l. 42-44). Nesant įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai buvo nevykdomi, ar vykdomi netinkamai, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant privatumo, naudojantis tualetu. Atsakovės atstovas atsiliepimu patvirtino, kad tualetai Alytaus PN atskirti sienelėmis. Atsižvelgiant į tai, kad bendrabučio tipo patalpose tualetai įrengti ne gyvenamojoje patalpoje, o sanitarinio ir higienos mazgo duris galima užsidaryti, teismas sprendžia, jog sienelių įrengimas sanitarinio ir higienos mazgo patalpoje buvo pakankama priemonė pareiškėjo privatumui užtikrinti.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.