Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal :

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 9 mėnesiams;BK 187 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 6 mėnesiams;BK 22 str. 1 d. 150 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p. bausmės, paskirtos pagal BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu, o ši subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 22 str. 1 d. 150 str. 1 d., ir J. J. paskirta galutinė subendrinta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

J. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 20 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išlauždamas 200 litų vertės verandos duris, įsibrovė į R. S. namą, kur išdaužė 60 litų vertės sekcijos stiklus, 78 litų vertės miegamojo kambario durų stiklą, sudaužė 80 litų vertės šviestuvą, ir iš verandos paėmė 180 litų vertės 20 litrų talpos aukšto slėgio virimo puodą, t.y. sunaikino ir sugadino 418 litų vertės bei pagrobė 180 Lt vertės R. S. turtą.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 11 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini), S. J. priklausančiame ūkiniame pastate, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiuoju R. A., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis R. A. jam aktyviai pasipriešino.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiojo atstovas ir prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo J. J. padarytas nusikalstamas veikas, paskyrė bausmes ir jas subendrino.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 187 str. 1 d.

Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas visiškai nepagrįstai prašo jo veiką iš BK 187 str. 1 d. perkvalifikuoti pagal BK 187 str. 4 d. BK 187 str. 4 d. numatyta, kad už BK 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmenys atsako tik tada, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Taigi, šioje teisės normoje nenumatyta jokia nusikalstamos veikos sudėtis, nenurodyti atitinkamos nusikalstamos veikos požymiai, ją kvalifikuojančios ar privilegijuojančios bei kitos nusikalstamos veikos kvalifikavimui būtinos aplinkybės. Tai reiškia, kad kvalifikuoti kokią nors asmens padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 187 str. 4 d. iš viso negalima.

Iš apelianto skundo galima suprasti, jog jis nesutinka su teismo nustatyta 2008-09-20 sugadinto ir sunaikino nukentėjusiojo R. S. turto bendra verte – apeliantas mano, jog ši vertė yra mažesnė (skunde tiksliai ji nenurodyta), todėl jo veika šiame epizode turėjo būti kvalifikuota pagal BK 187 str. 3 d. kaip baudžiamasis nusižengimas.

Sisteminiu požiūriu aiškinant visų BK 187 str. įtvirtintų nusikalstamų veikų požymius, atsižvelgiant į BK 190 str. išaiškinimą, akivaizdu, jog pagal BK 187 str. 1 d. atsako asmuo, sunaikinęs ar sugadinęs svetimą turtą, kurio vertė ne mažesnė nei 3 MGL ir ne didesnė, kaip 250 G. P. 2007-12-06 Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą Nr. X-1353, J. J. nusikalstamų veikų padarymo metu vienas MGL buvo lygus 130 Lt. Taigi, nagrinėjamu atveju pagal BK 187 str. 1 d. atsakomybėn traukiamas asmuo, sunaikinęs ar sugadinęs svetimą turtą, kurio vertė ne mažesnė nei 390 litų, ir ne didesnė kaip 32500 Lt. Sunaikinimas suprantamas kaip turto (materialaus arba nematerialaus) būklės pakeitimas taip, kad jį toliau naudoti pagal paskirtį nebeįmanoma. Tuo tarpu sugadinimas – tai turto būklės pakeitimas taip, kad pagal paskirtį jo naudoti negalima tik laikinai, tačiau atlikus atitinkamas procedūras (remontą ar kt.), šis turtas vėl tampa tinkamu naudoti.

Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis R. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, jog 2008 m. rugsėjo 20 d. apie 20 val., sugrįžęs į namus, pamatė išlaužtas ir sugadintas jo namo verandos duris, kurias jis įvertino 200 Lt, sudaužytą 80 Lt vertės šviestuvą, išdaužtus 60 Lt vertės sekcijos stiklus ir 78 Lt vertės miegamojo kambario durų stiklą (1 t., 12, 22 – 23 b.l.). Tokius savo parodymus jis patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (2 t., 27 b.l.). Šie nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai. Antai, įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad verandos durys užkaltos, o miegamojo kambario durų stiklo, sekcijos stiklų ir šviestuvo gaubto nebuvo (1 t., 13 – 21 b.l.). Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų susipykęs su nuteistuoju ir būtų suinteresuotas nepagrįstai apkalbėti jį kaltinant nusikalstamos veikos padarymu. Atvirkščiai, pats nuteistasis patvirtino, jog jis su nukentėjusiuoju buvo pažįstamas, minėtą vakarą ėjo pas jį į svečius tikėdamasis su juo išgerti alkoholinių gėrimų, anksčiau pas jį ne kartą yra buvęs ir kartu girtavęs (1 t., 34; 2 t, 26 b.l.). Tokie nuteistojo parodymai tik patvirtina, kad jo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai buvo pakankamai geri, jie nesipyko. Savo skunde nuteistasis tiesiog tvirtina, kad sekcijos stiklų, šviestuvo ir miegamojo kambario durų stiklo jis nesudaužė, tačiau jokių duomenų, leidžiančių abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu apie tą pačią aplinkybę, skunde jis nenurodo. Atsižvelgiant į tai, netikėti ir nesiremti nukentėjusiojo parodymais apie sugadintą bei suniokotą turtą ir jo vertę, teismas neturi pagrindo.

Kita vertus, vertinant paties apelianto parodymus matyti, kad ikiteisminiame tyrime pirmosios apklausos metu jis išsamiau nebuvo apklaustas apie nukentėjusiojo turto sugadinimo ir sunaikinimo aplinkybes, jam dėl to nebuvo pareikštas ir įtarimas (1 t., 33 – 34 b.l.). Tačiau apie minėtą įvykį apklaustas kiek vėliau jis neneigė sudaužęs R. S. miegamojo kambario durų stiklą, neprisiminė, ar dar ką nors sudaužė, nes įvykio metu buvo girtas (1 t., 112 – 113 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu J. J. vėl ėmė neigti sudaužęs miegamojo durų ir sekcijos stiklus bei šviestuvą (1 t., 26 b.l.). Taigi, be to, kad nuteistojo parodymai apie tai, ką jis tiksliai veikė nukentėjusiojo namuose būdamas girtas, yra pakankamai prieštaringi tiek tarpusavyje, tiek prieštarauja iš esmės nuosekliai nukentėjusiojo pozicijai apie sugadino ir sunaikino jo turto kiekį ir vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmos instancijos teismo išvada vertinti tokius nenuoseklius J. J. parodymus kaip jo pasirinktą gynybinę poziciją ir norą palengvinti procesinę savo padėtį.

Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, jog J. J. tokiu pat būdu (sudaužydamas) anksčiau yra sugadinęs ar sunaikinęs ir daugelio kitų kaimo žmonių turtą – tai iš dalies patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai V. K., R. K., S. J. ir R. J. (1 t., 82 – 85, 88 – 91). Be to, net ir savo apeliaciniame skunde jis nurodo, kad nukentėjusiojo verandos duris jis išspyrė. Šios aplinkybės tik sutvirtina teismo įsitikinimą, jog J. J. ne tik nepataisomai suniokojo R. S. namo verandos duris, bet patekęs į nukentėjusiojo namą sudaužė jame sekcijos ir miegamojo kambario durų stiklus bei šviestuvą. Nukentėjusiojo nurodyta sugadinto ir sunaikino turto vertė yra reali, nėra aiškiai per didelė ar tokia, kad ja būtų rimtas pagrindas suabejoti.

Atsižvelgusi į šias aplinkybes, skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, sugadinto bei sunaikinto nukentėjusiojo turto vertę (bendra 418 litų vertė) ir pagrįstai J. J. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 187 str. 1 d.

Dėl bausmių skyrimo, jų subendrinimo ir galutinės subendrintos

Nuteistasis neginčija bausmių, paskirtų jam pagal BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 1 d., bei jų subendrinimo pagal BK 63 str. 5 d. 1 p., todėl skundą nagrinėjantis teismas, BPK 320 str. 3 d. prasme, skundžiamo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo šioje dalyje netikrina.

BK 150 str. 1 d. numatytas nusikaltimas yra sunkus (BK 11 str. 5 d.). Šio straipsnio sankcijoje numatytos dvi alternatyvios bausmių rūšys – areštas ir terminuotas laisvės atėmimas iki 7 metų. BK 41 str. 2 d. 5 p. įtvirtinta, jog paskiriant bausmę kaltininkui turi būti užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas. Įgyvendindamas šį principą teismas privalo išsamiai ir nuodugniai įvertinti visas bylos aplinkybes bei paskirti kaltininkui individualią ir teisingą bausmę. BK 54 str. 2 d. reikalauja, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Siekiant įgyvendinti teisingumo principą ir individualizuoti bausmę, svarbu atsižvelgti ne tik kaltininko padarytų nusikaltimų pavojingumo visuomenei laipsnį ir pobūdį, tačiau ypač svarbu tinkamai įvertinti paties kaltininko asmenybę. Šiam klausimui pirmos instancijos teismas nuosprendyje skyrė pakankamai dėmesio. Kaip matyti iš duomenų byloje, J. J. turi sveikatos problemų, vos sulaukęs pilnametystės, per palyginus trumpą laiką padarę tris tyčines nusikalstamas veikas, viena kurių (BK 22 str. 1 d. 150 str. 1 d.) yra sunkus, smurtinis nusikaltimas, kuris neabejotinai kelia žymų pavojų visuomenei. J. J. anksčiau nebuvo teistas, tačiau niekur bedirbo, nesimokė; kaimo kuriame gyvena bendruomenės yra apibūdinamas itin neigiamai – nuolat girtauja, neblaivus būna agresyvus ir tokioje būklėje yra nevaldomas, skriaudžia už save silpnesnius asmenis (1 t., 35, 82 – 85, 88 – 91, 131 b.l.). Tokią jo charakteristiką pilnai patvirtina ir kiti bylos duomenys: nuteistasis turėjo penkias galiojančias administracines nuobaudas, keturios iš kurių buvo paskirtos už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose ar girto pasirodymą jose (1 t., 129 b.l.); seksualiai prievartauti jis pasikėsino rimtą negalią turintį nukentėjusįjį. Visos šios aplinkybės rodo pakankamai didelį apelianto pavojingumą aplinkiniams ir patvirtina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai ir visiškai teisingai nuteistajam už pasikėsinimą seksualiai prievartauti nukentėjusįjį R. A. parinko griežtesnę BK 150 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą.

BK 61 str. 4 d. nustatyta, kad teismas skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas nustatė ne tik vieną J. J. atsakomybę lengvinančią, bet ir vieną ją sunkinančią aplinkybę. Nežiūrint to, teismas už pasikėsinimą seksualiai prievartauti J. J. paskyrė bausmę, mažesnę nei BK 150 str. 1 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (3 metai 6 mėnesiai 15 dienų).

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė naujų aplinkybių, rodančių mažesnį J. J. asmenybės pavojingumą visuomenei. Aplinkybių, turinčių reikšmės teisingos bausmės paskyrimui, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, apeliantas savo skunde taip pat nenurodo. Todėl kolegija konstatuoja, jog bausmė J. J. pagal BK 22 str. 1 d. 150 str. 1 d. paskirta nepažeidžiant BK reikalavimų, ji nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.

Apeliantas nėra teistus skunde teigdamas, jog jo padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal BK 10 ir 11 str., todėl galutinė bausmė jam turėjo būti paskirta apėmimo būdu, taikant BK 63 str. 5 d. 2 p. numatytą taisyklę. BK 63 str. 5 d. 2 p. nustato, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio BK 10 ar 11 straipsnius. Matyti, kad J. J. padarė tris tyčinius nusikaltimus: 1) esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai – nusikaltimus, numatytus BK 178 str. 2 d. (tai apysunkis nusikaltimas nuosavybei, už jį numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 6 metų) ir 187 str. 1 d. (tai nesunkus nusikaltimas nuosavybei, už jį numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų), už šias dvi veikas paskirtas bausmes teismas teisingai apėmimo būdu bendrino taikydamas BK 63 str. 5 d. 1 p. – to neginčija ir pats apeliantas; 2) nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. 150 str. 1 d., kuris yra sunkus, juo pažeidžiama žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nusikalstamų veikų priskyrimas skirtingoms, tačiau gretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, net jei jomis kėsinamasi į skirtingus objektus (kaip kad šiuo atveju į nuosavybę ir seksualinio apsisprendimo laisvę bei neliečiamumą) savaime nesuteikia pagrindo jas vertinti kaip labai skirtingas pagal savo pavojingumą, ir todėl bausmes už tokias veikas bendrinti apėmimo būdu, kaip kad to prašo apeliantas. Dar daugiau, šiuo atveju apysunkis nusikaltimas (BK 178 str. 2 d.) konkuruoja su pasikėsinimu padaryti sunkų nusikaltimą (BK 22 str. 1 d. 150 str. 1 d.), kuris neabejotinai yra mažiau pavojingas nei baigta tyčinė nusikalstama veika. Todėl, kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju paminėtos nusikalstamos veikos, nors jas įstatymas ir priskiria skirtingoms kategorijoms, esmingai nesiskiria pagal savo pavojingumą, todėl nėra pagrindo už jas paskirtas bausmes bendrinti apėmimo būdu, taikant BK 63 str. 5 d. 2 p. nuostatą. Pirmos instancijos teismo pasirinktas dalinis bausmių sudėjimo būdas šiuo atveju neprieštarauja įstatymo reikalavimams.

Nepagrįstas yra ir nuteistojo reikalavimas atidėti jam paskirtos galutinės bausmės vykdymą. BK 75 str. nustato, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus. J. J. galutinė subendrinta bausmė paskirta už tris nusikaltimus, iš kurių vienas, kaip jau minėta aukščiau, yra sunkus, todėl atidėti jam paskirtos subendrintos bausmės vykdymą BK 75 str. negalima.

Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas byloje esančiais įrodymais. Apylinkės teismas paskyrė teisingas bausmes J. J. už atskirus nusikaltimus ir tinkamai jas subendrino, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Kadangi nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, iš jo išieškotini 80 Lt išlaidų už nukentėjusiojo R. A. atstovo dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš J. J. 80 (aštuoniasdešimt) Lt proceso išlaidų.