- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-03-09
- Bylos Nr.
- eI2-6878-809/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00157-2026-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- M. M. E. G. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. E. G. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2026-01-02 sprendimą Nr.26S445 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760392717, galiojantis iki 2026-09-01.
Nurodo, kad Migracijos departamento sprendimas yra klaidingas, nes jis nepagrįstai ignoruoja esmines aplinkybes. Visas laikotarpis, kai pareiškėjo pagrindinis darbo užmokestis buvo sumažintas arba nemokamas, buvo tiesiogiai sukeltas dviem rimtais sveikatos incidentais – nugaros trauma, patirta 2024 m. gruodžio mėn., ir užpuolimu, įvykusiu 2025 m. liepos mėn., kurio metu susidūrė su tiesiogine grėsme jo gyvybei ir patyrė itin sunkų psichologinį ir fizinį smurtą. Šis nusikaltimas yra oficialiai registruotas ir turi įrodymų – policijos saugomi įvykio vaizdo įrašai. Šie įvykiai yra dokumentuoti ir sudarė nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes, kurios nebuvo jo valios reikalas. Nemokamos atostogos 2025 m. spalio–lapkričio mėnesiais buvo būtinos siekiant tęsti specializuotą gydymą dėl minėtos nugaros traumos jo gimtojoje šalyje, šiuo metu jo sveikata gerėja. Pažymi, kad Migracijos departamentas padarė esminę faktinę klaidą, teigdamas, jog pareiškėjas neturėjo pakankamų pragyvenimo lėšų, tai nėra tiesa. Visą kritinį laikotarpį jis turėjo reguliarias ir pakankamas papildomas pajamas iš legalios individualios veiklos kaip „Wolt“ partneris. Šios pajamos buvo visiškai pakankamos pragyventi Lietuvoje, ir jos yra oficialiai fiksuotos finansinėse institucijose. Sprendimas panaikinti leidimą, kai visa problema kilo dėl nenugalimos jėgos ir buvo visiškai kompensuota kitais teisėtais pajamų šaltiniais, yra akivaizdžiai neproporcingas, nepagrįstas ir prieštarauja teisės aktų tikslui bei žmogiškumo principams.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad patikrinus duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir VSDFV IS) buvo nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Avoice“ (toliau – ir Bendrovė) įdarbintas nuo 2024-11-14. Pareišųkėjas įdarbinimo Bendrovėje laikotarpiu tik 2025 m. gegužės ir rugpjūčio mėn. (2 mėn.) buvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (1 260 Eur). Nustatyta, kad asmeniui 2024 m. lapkričio – 2025 m. balandžio mėn., 2025 m. liepos mėn. ir rugsėjo – lapkričio mėn. (10 mėn.) buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (toliau – MMA)1 (567–945 Eur), o 2025 m. birželio mėn. (1 mėn.) darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas. Pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad šis asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte. Nors pareiškėjas nurodo, esą, darbo užmokestis buvo nemokamas dėl rimtų sveikatos incidentų – 2024 m. gruodžio mėn. patirtos nugaros traumos bei 2025 m. liepos mėn. patirto užpuolimo, pažymi, kad ginčijamame sprendime šios aplinkybės buvo vertinamos. Migracijos departamentas 2025-12-19 per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – MIGRIS) kreipėsi į pareiškėją ir į Bendrovę, prašydamas iki 2025-12-30 nurodyti priežastis, dėl kurių pareiškėjui nėra mokamas prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, taip pat nurodyta, kad Bendrovė iki nurodytos datos paaiškinimo nepateikė.
Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad visas laikotarpis, kai buvo nemokamas darbo užmokestis, susijęs su pareiškėjo nurodytais incidentais. Pateikti duomenys apie nedarbingumo pažymėjimus leidžia daryti išvadą, kad nedarbingumo pažymėjimai patvirtina pareiškėjo nedarbingumą 2025 m. sausio mėn. 8 d., vasario mėn. 7 d., kovo mėn. 8 d. ir liepos mėn. 15 d. (iš viso 38 dienas). Pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad nemokamos atostogos jam buvo reikalingos pasveikti,
tačiau nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių, kad jam po nedarbingumo laikotarpių buvo reikalingas ir buvo paskirtas papildomas gydymas ar procedūros, o ambulatorinio apsilankymo aprašymas patvirtina tik tai, kad asmeniui 2025-07-04 buvo diagnozuotas paviršinis veido sužalojimas, sumušimas. Pateiktuose prašymuose pareiškėjo nurodytos nemokamų atostogų priežastys yra asmeninės, išskyrus 2025 m. birželio mėn., kuriame nurodyta priežastis dėl sveikatos, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad tokios nemokamos atostogos jam reikalingos „dėl sveikatos“. Pareiškėjui 2025 m. rugsėjo – lapkričio mėn. buvo mokamas 602,61 – 687,27 Eur darbo užmokestis, o įformintas nedraudiminis laikotarpis tik 2025-09-01 – 2025-09-15, nors pareiškėjas pateikė prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo kitais laikotarpiais – 2025-10-17 – 2025-10-31 ir 2025-11-01 – 2025-11-14. Todėl šie neatitikimai sudaro pagrindą abejoti pareiškėjo nurodytomis priežastimis ir paaiškinimais. Taip pat pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad gavo papildomas pajamas iš individualios veiklos, tačiau pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, gaunamas kitas pajamas.
Pažymi, kad pareiškėjui ir tada, kai jis dirbo Bendrovėje, net 10 mėnesių buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, o 1 mėnesį darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis),
yra pagrindas konstatuoti, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pažymi, jog Migracijos departamentas nekvestionuoja pareiškėjo teisės papildomai vykdyti individualią veiklą, tačiau leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. darbo pagrindu, nurodant, kad pareiškėjo pragyvenimo lėšos Lietuvoje bus gaunamas darbo užmokestis, todėl Migracijos departamentas pagrįstai vertina, kad pareiškėjas turi atitikti sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Nors pareiškėjas nurodo, kad visą kritinį laikotarpį jis turėjęs pajamas iš legalios individualios veiklos kaip “Wolt” partneris, pažymi, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, o ne tam, kad galėtų Lietuvoje vykdyti individualią veiklą – taigi, Migracijos departamentas pagrįstai vertina, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu neatitiko sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi: nedirbo įmonėje, bet vykdė individualią veiklą, tokiu būdu pažeisdamas Įstatymo nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2026-01-02 sprendimo Nr.26S445, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Nr. 760392717, galiojantis iki 2026-09-01 teisėtumo ir pagrįstumo.
Migracijos departamentas 2024-10-02 priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) dirbti Bendrovėje.
Bendrovė tarpininkavimo rašte (dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo) įsipareigojo įdarbinti asmenį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir darbo sutarties laikotarpiu jam mokėti 1 260 eurų mėnesinį darbo užmokestį.
Duomenys apie asmenį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje.
Patikrinimo metu nustatyta, kad asmuo Bendrovėje įdarbintas nuo 2024-11-14 ir jam įdarbinimo Bendrovėje laikotarpiu tik 2025 m. gegužės ir rugpjūčio mėn. (2 mėn.) buvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (1 260 Eur). Nustatyta, kad asmeniui 2024 m. lapkričio–2025 m. balandžio mėn., 2025 m. liepos mėn. ir rugsėjo–lapkričio mėn. (10 mėn.) buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (567–945 Eur), o 2025 m. birželio mėn. (1 mėn.) darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas.
Nustatyta, kad, asmeniui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad šis asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte.
Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti priežastis dėl kurių asmeniui nėra mokamas prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis 2025-12-
19 per MIGRIS kreipėsi į asmenį ir į Bendrovę prašydamas iki 2025-12-30 nurodyti šias priežastis.
2025-12-28 gautas asmens paaiškinimas, kuriame jis nurodė, kad nuo 2024 m. gruodžio mėn. iki 2025 m. lapkričio mėn. jam buvo mokamas darbo užmokestis mažesnis už MMA, įskaitant nemokėjimą už 2025 m. birželio mėn., dėl jam suteiktų nemokamų atostogų, kurių jis prašė dėl dviejų atskirų medicininių priežasčių, dėl 2024 m. gruodžio mėn. patirtos nugaros traumos, iš pradžių gavo nemokamas atostogas, paskui pažymą apie nedarbingumą 2025 m. sausio mėn., o dėl besitęsiančio sveikimo reikėjo papildomų nemokamų atostogų, įskaitant visą 2025 m. birželio mėn. Antra, 2025 m. liepos mėn. (pareiškėjas) buvo užpuolimo auka, dėl kurio reikėjo gauti papildomas nedarbingumo atostogas ir nemokamas atostogas pasveikti. Kartu su paaiškinimu asmuo pateikė: prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo šiais laikotarpiais: 2024-12-13–2024-12-23, 2025-03-14–2025-03-17, 2025-03-26–2025-03-28, 2025-04-01–2025-04-08, 2025-06-01–2025-06-30, 2025-10-17–2025-10-31, 2025-11-01–2025-11-14; informaciją apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus: 2025-01-24–2025-01-31, 2025-02-01–2025-02-07, 2025-03-18–2025-03-21, 2025-03-22–2025-03-25, 2025-07-04–2025-07-10 ir 2025-07-11–2025-07-18; individualios veikos pažymą Nr. 1384580; VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Žalgirio klinikos 2025-07-04 ambulatorinio apsilankymo aprašymą, Vilniaus apygardos prokuratūros 2025-08-13 nutarimą stabdyti ikiteisminį tyrimą.
Migracijos departamentas nustatė, kad asmens pateikti nedarbingumo pažymėjimai patvirtina asmens nedarbingumą 2025 m. sausio mėn. 8 dienas, vasario mėn. 7 dienas, kovo mėn. 8 dienas ir liepos mėn. 15 dienų (iš viso 38 dienas). Asmuo paaiškinime nurodė, kad nemokamos atostogos jam buvo reikalingos pasveikti, tačiau asmuo nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių, kad jam po nedarbingumo laikotarpių buvo reikalingas ir buvo paskirtas papildomas gydymas ar procedūros, o ambulatorinio apsilankymo aprašymas patvirtina tik, kad asmeniui 2025-07-04 buvo diagnozuotas paviršinis veido sužalojimas, sumušimas.
Departamentas nustatė, kad pateiktuose prašymuose asmens nurodytos nemokamų atostogų priežastys yra asmeninės, išskyrus 2025 m. birželio mėn., kuriame nurodyta priežastis dėl sveikatos, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų.
Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad 2025 m. rugsėjo–lapkričio mėn. pareiškėjui buvo mokamas 602,61–687,27 Eur darbo užmokestis, o įformintas nedraudiminis laikotarpis tik 2025-09-01–2025-09-15, nors asmuo pateikė prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo kitais laikotarpiais – 2025-10-17–2025-10-31 ir 2025-11-01–2025-11-14. Todėl šie neatitikimai sudarė pagrindą abejoti asmens nurodytomis priežastimis ir paaiškinimais.
Pareiškėjas paaiškinime nors ir nurodė, kad taip pat gavo papildomas pajamas iš individualios veiklos, tačiau nepateikė dokumentų patvirtinančių, gaunamas kitas pajamas.
Departamentas įvertinęs surinktų duomenų visumą priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą gyventi Nr. 760392717, galiojantį iki 2026-09-01.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.
Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas). Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 5 punkte nurodytas pagrindas pagal kurį atsisakoma išduoti leidimą gyventi, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei Įstatymo 35 straipsnio 14 punkte nurodytas pagrindas pagal kurį atsisakoma išduoti leidimą gyventi, jei užsienietis aktualiu laikotarpiu neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2024-11-14 ir jam įdarbinimo Bendrovėje laikotarpiu tik 2025 m. gegužės ir rugpjūčio mėn. (2 mėn.) buvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (1 260 Eur). Pareiškėjui 2024 m. lapkričio–2025 m. balandžio mėn., 2025 m. liepos mėn. ir rugsėjo–lapkričio mėn. (10 mėn.) buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (567–945 Eur), o 2025 m. birželio mėn. (1 mėn.) darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Toks dydis buvo nustatytas ir vėlesniais metais. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas, detaliai įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai).
Pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą ginčija tuo aspektu, kad jam mažesnis atlyginimas buvo mokamas dėl sveikatos – nugaros traumos, patirtos 2024 m. gruodžio mėn., ir užpuolimo, įvykusio 2025 m. liepos mėn., kurio metu patyrė itin sunkų psichologinį ir fizinį smurtą. Šie įvykiai ir sudarė nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes, kurios nebuvo jo valios reikalas. Nemokamos atostogos 2025 m. spalio–lapkričio mėnesiais buvo būtinos siekiant tęsti specializuotą gydymą dėl minėtos nugaros traumos jo gimtojoje šalyje, ir jo sveikata dabar gerėja.
Iš pareiškėjui išduotų nedarbingumo pažymėjimų nustatyta ir dėl šių faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra, kad pareiškėjui nedarbingumas buvo išduotas 2025 m. sausio mėn. 8 dienas, vasario mėn. 7 dienas, kovo mėn. 8 dienas ir liepos mėn. 15 dienų (iš viso 38 dienas). Nors pareiškėjas nurodė, kad nemokamos atostogos jam buvo reikalingos siekiant tęsti specializuotą gydymą jo kilmės šalyje, tačiau pareiškėjui nepateikus jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jam po nedarbingumo laikotarpių buvo
reikalingas ir/ar buvo paskirtas papildomas gydymas, ar pvz. reabilitacija, atsakovas turėjo pagrindą vertinti, kad prašymuose dėl nemokamų atostogų suteikimo pareiškėjo nurodytos nemokamų atostogų priežastys yra asmeninio pobūdžio. Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad per išduoto leidimo gyventi laikotarpį pareiškėjui tik 2 mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą prašyme ir tarpininkavimo rašte, o net 10 mėnesių, buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, iš kurių tik 38 dienas mokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA dėl asmens nedarbingumo, o 1 mėnesį darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas.
Pažymėtina, kad pareiškėjui leidimas gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas Bendrovės darbuotoju. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir pareiškėjui supratus, kad jam mokamas mažesnis atlyginimas nei sulygtas sutartyje, siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę ir finansinę padėtį. Departamentas atitinkamai nebuvo informuotas. Taigi, pareiškėjui ketinant imti nemokamas atostogas, kaip teigia, dėl sveikatos gerinimo, pareiškėjas turėjo apie tai informuoti Departamentą, ar turėti įrodymus, kuriais būtų galima pagrįsti laikotarpį, kuriuo pareiškėjui buvo mokamas mažesni atlyginimas ar jis visai nebuvo mokamas. Tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė nei Departamentui, nei teismui.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad visą kritinį laikotarpį jis turėjo reguliarias ir pakankamas papildomas pajamas iš legalios individualios veiklos kaip „Wolt“ partneris, tačiau, kaip nustatyta, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dėl darbo Bendrovėje, o ne Wolt partnerystės, dėl ko atsakovas pagrįstai šią faktinę aplinkybę įvertino kaip pažeidžiančią įstatymo nuostatas. Pabrėžtina, kad pareiškėjo buvimo Lietuvoje pagrindas – leidimas laikinai gyventi, išduotas ketinimo dirbti Bendrovėje pagrindu, todėl pats leidimo turėtojas yra atsakingas už šio pagrindo teisėtumą. Kaip jau pirmiau minėta, teisės aktais reglamentuotas būtinasis darbo užmokestis pareiškėjui atitinkamą laikotarpį nebuvo mokamas ir pareiškėjas šios situacijos, iki Departamento patikrinimo, nesprendė, kas reikštų, jog pats prisiėmė atsakomybę dėl galimai kilsiančių pasekmių, o šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi Sprendimo neteisėtumą pagrindžiantys argumentai vertintini tik kaip gynybinė pozicija.
Pagal Viešojo administravimo įstatymą individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 10 straipsnis). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad Sprendime aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais Departamentas priėmė išvadas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Iš Sprendimo motyvų suprastinos leidimo laikinai gyventi panaikinimo priežastys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Departamentas VAĮ nuostatų nepažeidė.
Pabrėžtina, kad Departamentas turi teisę panaikinti jau išduotą leidimą laikinai gyventi nustatęs, kad užsienietis neatitinka bent vienam Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindai, kurių pareiškėjas priešingai neįrodė. Taigi, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. M. E. G. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.