Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo

A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 209 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 2 d., 8 p., A. J. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

A. J. pagal BK 294 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

R. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Iš A. J. priteista 135,50 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad būdamas A. J. individualios įmonės savininku (vadovu), kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (2003-11-03 Nr. IX-1805) 7 str. 5 d., vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, o būtent:

2007-05-04 A. J. individualios įmonės vardu sudarė akivaizdžiai nenaudingą ir įmonės tikslams prieštaraujančią Statybos rangos sutartį su A. N., kuria įsipareigojo savo rizika, jėgomis bei darbo priemonėmis, iš savo medžiagų atlikti gyvenamojo namo statybos darbus už 40000 Lt su PVM (už mažesnę nei vidutinė rinkos vertę) ir šiuos darbus atliko, tačiau jų neįformino darbų perdavimo-priėmimo aktais, neišrašė PVM sąskaitų faktūrų, nepareikalavo už atliktus darbus sumokėti, o patirtų statybos darbų išlaidų (medžiagų, mechanizmų, darbo užmokesčio) neapskaitė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, todėl dėl darbų, atliktų pagal šią sutartį, A. J. individualiai įmonei buvo padarytas mažiausiai 40000 Lt nuostolis. Taip pat jis A. J. individualios įmonės vardu sudarė akivaizdžiai nenaudingą ir įmonės tikslams prieštaraujančią Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 79 (data nenurodyta) su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią minėtai bendrovei išnuomojo įmonei priklausančias 500 m² negyvenamas patalpas, esančias adresu: Raseiniai, (duomenys neskelbtini), sutartyje numatant, kad nuomininkas moka nuomos mokestį 500 Lt per mėnesį, t. y 12 Lt mažesnį už vidutinį 1 m² patalpų nuomos mokestį, nustatytą juridiniams A. J. individualios įmonės patalpų nuomininkams, ir dėl šio sandorio A. J. individuali įmonė laikotarpiu nuo 2008-08-01 iki 2008-11-04 gavo 18000 Lt pajamų mažiau, nei būtų gavusi, jei patalpos būtų išnuomotos už vidutinį 1 m² patalpos mokestį, nustatytą juridiniams A. J. individualios įmonės patalpų nuomininkams. Taip pat jis 2008-11-04 A. J. individualios įmonės vardu sudarė akivaizdžiai nenaudingą ir įmonės tikslams prieštaraujančią Panaudos sutartį Nr. 1 su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią įsipareigojo minėtai bendrovei perduoti laikinai ir neatlygintinai naudotis 1100 m² negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis Raseiniai, (duomenys neskelbtini), ir dėl šio sandorio A. J. individuali įmonė laikotarpiu nuo 2008-11-04 iki 2008-12-31 gavo 28600 Lt pajamų mažiau, nei būtų gavusi, jei patalpos būtų išnuomotos už vidutinį 1 m² patalpos mokestį, nustatytą juridiniams A. J. individualios įmonės patalpų nuomininkams, t. y. tokiais savo veiksmais A. J. sąmoningai elgėsi priešingai A. J. individualios įmonės tikslams uždirbti pajamas bei siekti pelno ir dėl jo sudarytų minėtų akivaizdžiai nenaudingų įmonei sandorių įmonė negavo 86600 Lt galimų pajamų.

Taip pat jis, kaip įmonės vadovas, nesiėmė jokių priemonių, kad A. J. individuali įmonė, siekdama vykdyti savo veiklą, sudarytų su prekių tiekėjais naujas sutartis dėl prekių tiekimo, todėl nuo 2008-06-14 įmonė tokių sutarčių su tiekėjais nesudarė, o 2008-07-03, įregistravus UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi tapo pats A. J., jis pranešimu informavo prekių tiekėjus, kad A. J. individuali įmonė keičiasi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir prašė tiekėjus nuo 2008-07-14 visus užsakymus, adresuotus A. J. individualiai įmonei, pervesti į UAB „(duomenys neskelbtini)“, o su A. J. individualia įmone sudarytas sutartis perrašyti su UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl ko nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistravimo A. J. individuali įmonė ženkliai sumažino prekių pirkimus iš tiekėjų, o nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio, prekių pirkimų, kurie būtini jos veiklai vykdyti, iš viso nebevykdė, todėl tokiu būdu A. J. sąmoningai siekdamas perkelti ir vėliau perkeldamas verslą iš A. J. individualios įmonės į naują įmonę – UAB „(duomenys neskelbtini)“, atliko veiksmus, iš esmės prieštaraujančius A. J. individualios įmonės interesams.

Taip pat laikotarpiu nuo 2008-05-09 iki 2008-09-19 įmonės buhalterei J. M. išrašius 12 (dvylika) debetinių sąskaitų, kuriomis buvo įforminta, kad A. J. individuali įmonė grąžino prekių tiekėjams baldų už 235208,22 Lt sumą, jis, kaip įmonės vadovas, neužtikrino, kad dviem baldų tiekėjams – UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, būtų grąžinti sąskaitose nurodyti baldai už 13621,15 Lt sumą, tokiu būdu leisdamas atsirasti įmonės įsiskolinimui minėtiems dviem baldų tiekėjams.

Taip pat 2008-10-17 jis, kaip įmonės vadovas, sudarė sąlygas A. J. individualiai įmonei pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), be prekybinio antkainio parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi pats buvo, baldų už 123386,35 Lt sumą su PVM, kas iš esmės prieštarauja A. J. individualios įmonės pelno siekimui.

Taip pat laikotarpiu nuo 2008-07-03 iki 2008-12-31 jis, kaip įmonės vadovas, iš A. J. individualios įmonės atleido 16 (šešiolika) darbuotojų, iš kurių 11 (vienuolika) įdarbino savo paties vadovaujamoje UAB „(duomenys neskelbtini)“, kas iš esmės prieštarauja A. J. individualios įmonės interesams.

Taip pat per laikotarpį nuo 2007-03-31 iki 2008-12-31 jis, kaip įmonės vadovas, sau asmeniškai skolinosi įmonės lėšas ir liko įsiskolinęs A. J. individualiai įmonei 199364 Lt sumą, tokiu būdu atitraukdamas pinigines lėšas nuo A. J. individualios įmonės veiklos ir nepanaudodamas jų įmonės reikmėms ar kreditoriniams įsipareigojimams įvykdyti, kas iš esmės prieštarauja A. J. individualios įmonės interesams.

Taip pat jis, kaip įmonės vadovas, neužtikrino, kad A. J. individualiai įmonei pirkėjų sumokėta 296724 Lt piniginių lėšų suma būtų apskaityta įmonės pajamose, sumokėti privalomi mokesčiai valstybei ir įvykdyti įsipareigojimai kreditoriams, kuriems A. J. individuali įmonė 2008-12-31 liko skolinga 806659 Lt sumą.

Tokiu būdu A. J. sąmoningai blogai valdydamas A. J. individualią įmonę savo veiksmais nulėmė jos bankrotą ir padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, dėl ko Šiaulių apygardos teismas 2009-01-14 nutartimi iškėlė A. J. individualiai įmonei bankroto bylą, o 2011-09-09 nutartimi įmonės bankrotą pripažino tyčiniu.

Nuteistasis A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 209 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams ir, vadovaujantis BK 75 str. 2 d., 8 p. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei jį išteisinti pagal BK 209 str. 1 d., o likusią teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Be to, apeliantas prašo, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atlikti byloje surinktų įrodymų tyrimą.

Apeliantas reiškia manymą, kad teismas, pripažindamas jį kaltu dėl nusikalstamo bankroto, neobjektyviai atliko baudžiamoje byloje surinktų įrodymų vertinimą, daugumos baudžiamoje byloje esančių įrodymų nevertino visiškai, dėl ko netinkamai pritaikė materialinę teisės normą – BK 209 str., teismas bylą išnagrinėjo formaliai, nuosprendį grindė kaltinamojo akto išvadomis, nevertindamas jo pateiktų įrodymų.

Pasak apelianto, vienas pagrindinių įrodymų, kurie esą pagrindžia jo kaltę, yra specialistės D. M. išvada, tačiau tai yra asmeninės specialistės išvados, pateiktos neturint kompetencijos, negavus iš bankroto administratoriaus visų buhalterinių dokumentų. Taip pat skunde nurodoma, kad specialistė D. M. dirba įstaigoje, kurioje pati atlieka ikiteisminius tyrimus, t. y. šiuo atveju ši specialistė nėra nesuinteresuota bylos baigtimi, yra šališka, todėl būtina byloje skirti ekspertizę, kurią atliktų nešališki Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai, turintys reikiamas žinias ir kvalifikaciją.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad tiek specialistė D. M. savo išvadoje (5 t., 5–44 b. l.), tiek bylą nagrinėjęs teismas nekreipė dėmesio į šias aplinkybes:

individuali įmonė negalėjo toliau tęsti veiklos ne dėl jo priimto sprendimo ir naujai įsteigtos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, bet dėl to, kad nebeturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriumi (duomenys neskelbtini) bankas už paimtą 160000 Lt kreditą, šiam kreditoriui buvo įkeistas įmonės turtas – prekės, tačiau likviduojamos A. J. individualios įmonės bankroto administratorius net nesiteikė nuvykti pas antstolį ir pateikti teismui išrašą apie visus taikytus apribojimus, net nesiteikė užklausti bankrutuojančio (duomenys neskelbtini) banko bankroto administratorių, kuris galėjo visą medžiagą teismui pateikti, todėl yra būtina užklausti bankrutuojančio (duomenys neskelbtini) banko bankroto administratorių, įpareigojant jį pateikti visą medžiagą susijusią su kredito suteikimu A. J. individualiai įmonei, duomenis apie turto įkeitimą bei prievolės įvykdymą. Įmonė, apsiskaičiusi su kreditoriumi ,,(duomenys neskelbtini)‘‘, nebeturėjo jokių priekių ir nebegalėjo vykdyti prekybinė veiktos dėl to, kad nebeturėjo ką parduoti, t. y. šiuo atveju kreditoriaus ,,(duomenys neskelbtini) ‘‘ veiksmai nulėmė A. J. individualios įmonės bankrotą, nes A. J. individuali įmonė, norėdama kaip įmanoma greičiau padengti skolą kreditoriui – ,,(duomenys neskelbtini)‘‘, buvo privesta baldus už savikainą perleisti UAB ,,(duomenys neskelbtini)‘‘. Taip pat apeliantas pažymi, kad pirkimai įmonėje sumažėjo ir dėl objektyvių ekonominių priežasčių, nes nuo 2008 metų pradžios pradėjo jaustis pirmieji ekonominės krizės požymiai, prasiskolinusiai įmonei gamintojai nebedavė skolon prekių;įmonės bankrotą nulėmė pačios nukentėjusiosios R. L. veiksmai – nuo 2008 metų pradžios prasidėjo skyrybų procesas, jo (apelianto) atžvilgiu buvo parašyta apie 20 pareiškimų į ikiteisminio tyrimo institucijas, todėl jis turėjo ne vadovauti įmonės veiklai, o laiką gaišti teisėsaugos institucijose.

Atkreipiamas dėmesys, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir ,, (duomenys neskelbtini)“ nėra A. J. individualios įmonės kreditoriai, šios bendrovės nėra net pareiškusios kreditorinių reikalavimų įmonei, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad įmonė liko skoloje šioms bendrovėms.

Apeliantas pažymi, kad byloje liudytoja apklausta buvusi buhalterė S. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje paneigė, kad jis asmeniškai pasiėmė pinigus iš individualios įmonės. Pasak apelianto, minima liudytoja patvirtino, kad individuali įmonė neturėjo jokių piniginių lėšų, kad būtų galėjusi išmokėti jam grynais, o siekiant išvengti įmonės bankroto, buhalteriškai buvo sumažinta įmonės skola jam (kaip buvo įforminta, ar kaip kreditorinis dengimas, ar kaip paskola J.), todėl būtina apklausti liudytoją S., nes pirmosios instancijos teismas visiškai į šias aplinkybes nekreipė dėmesio.

Skunde nurodoma, kad specialistė D. M. pateikė išvadą, kad 2007 m. sausio mėn. pradžioje A. J. IĮ buvo skolinga kreditoriams 1 292 489 Lt, per 2007–2008 m. įsiskolinimai sumažėjo 485 830 Lt (iki 806 659 Lt): sumažėjo skolos tiekėjams – 376 060 Lt, savininkams – 49 900 Lt, AB (duomenys neskelbtini) banko Raseinių filialui – 158 939 Lt, per šį laikotarpį padidėjo skolos darbuotojams – 37330 Lt, mokėtini mokesčiai biudžetui – 58037 Lt, VSDFV Raseinių skyriui – 462 Lt, skola kitoms įmonėms paslaugų teikėjams – 2340 Lt. Dėl to apeliantas kelia klausimą, dėl kokio sąmoningo blogo A. J. IĮ valdymo per 2007–2008 m. sumažėjo įsiskolinimai 485 830 Lt (iki 806 659 Lt.). Apeliantas tvirtina, kad ši specialistės išvada paneigia teismo nuosprendyje išdėstytą teiginį, kad jis sąmoningai blogai valdė įmonę ir dėl tokių veiksmų įmonė bankrutavo padarydama žalos kreditoriams.

Skunde apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad ši baudžiamoji byla buvo pradėta dar 2008 metų gegužės mėnesį, kai individualiai įmonei dar nebuvo paskelbtas bankrotas, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo šios aplinkybės, kaip nesant paskelbtam įmonės bankrotui, prieš jį jau pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 209 str.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad pagal Individualių įmonių įstatymo 7 str. 5 d. jis, kaip individualios įmonės vadovas, nėra atsakingas už tai, kad pirkėjų sumokėtos piniginės lėšos būtų apskaitytos įmonės pajamose – už tokią veiką yra atsakinga įmonės buhalterinė tarnyba ar finansininkas, tačiau pirmosios instancijos teismas jam priskyrė tas pareigas.

Taip pat skunde nurodoma, kad teismas savo nuosprendį grindžia nepatvirtinta dokumento kopija (5 t., 131 b. l.), kuri buvo pateikta nukentėjusiosios, jai nenurodant, iš kur pastarąją gavo. Apeliantas teigia, kad teismo išvada, kad jis šį raštą pasirašė ir išsiuntė, nepagrįsta jokiais įrodymais, nes be jo faksą galėjo išsiųsti ir kai kurie įmonės buhalterijos darbuotojai, juolab, kad kai kuriuos įmonės darbuotojus su R. L. siejo darbo, draugystės ar giminystės ryšiai.

Skunde taip pat teigiama, kad nepagrįsta specialistės D. M. išvada dėl sutarties tarp A. J. įmonės, atstovaujamos jo (A. J.), ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos irgi jo (A. J.), dėl 1100 kv. m. ploto patalpų panaudos (duomenys neskelbtini), Raseiniuose, kad sutartis akivaizdžiai nenaudinga A. J. įmonei. Apeliantas teigia, kad pastatas, esantis adresu: Raseiniai, (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso jam, kaip fiziniam asmeniui, o ne individualiai įmonei, todėl jis, kaip statinio savininkas, turi ir gali sudaryti tokias sutartis, kokias mano esant reikalingas. Be to, nurodo, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo perduotos neįrengtos, viešame nekilnojamojo turto registre neregistruotos patalpos, tačiau į šias aplinkybes specialistė D. M. neatkreipė dėmesio, o pirmosios instancijos teismas į jas nesigilino. Apelianto įsitikinimu, šioje byloje svarbu buvo atsakyti į klausimą, ar šis sandoris lėmė individualios A. J. įmonės bankrotą, kuri 2007 metų pradžioje turėjo beveik 1,3 milijono litų skolą kreditoriams.

Apeliantas savo skunde atkreipia dėmesį, kad Kelmės rajono apylinkės teismas savo nuosprendyje negalėjo vadovautis 2011 m. rugsėjo 9 d Šiaulių apygardos teismo sprendimu, kuriuo A. J. įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, nes BK 209 str. nustato atsakomybę ne už tyčinį bankrotą, bet už nusikalstamą, kuris pasireiškia sąmoningai blogu įmonės valdymu, nulėmusiu įmonės bankrotą, kai dėl to buvo padaryta didelės turtinės žalos kreditoriams. Taip pat pažymima, kad Šiaulių apygardos teismo sprendimas buvo priimtas rašytinio proceso tvarka, netyrus šioje baudžiamoje byloje esančių įrodymų, šioje byloje buvo pateikta kitos specialistės N. L. išvada, kuri iš dalies paneigė specialistės D. M. išvadą dėl to, civilinėje byloje yra galimas proceso atnaujinimas, kadangi teismo sprendimą nulėmė neteisinga specialistės D. M. išvada.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas nekreipė dėmesio į pagrindinę priežastį, dėl kurios įmonė atsidūrė ant nemokumo ribos, teisėja sąmoningai kelis kartus atmetė prašymą prijungti prie 2010-01-12 jo pareiškimo priedus – A. J. individualios įmonės priėmimo-perdavimo aktus ir prekių priėmimo perdavimo sutartis, kaip įrodymą dėl pinigų vagystės iš A. J. individualios įmonės. Šiaulių apygardos prokuratūra tyčia atskyrė nuo šio ikiteisminio tyrimo visus dokumentus su įrodymais dėl R. L. (buvusios J.) 737 599 litų pinigų vagystės iš A. J. individualios įmonės. Apeliantas tvirtina, kad būtent 737 599 litų vagystė ir privedė A. J. individualią įmonę prie nemokumo, bet to Šiaulių apygardos prokuratūra netyrė. Teismas netyrė nusikaltimo fakto, kai paskelbus A. J. individualios įmonės bankrotą R. L. per dvi savaites nusipirko A. J. individualios įmonės kreditorinių reikalavimų už 329 000 litų sumą, teisėja sąmoningai nutylėjo apie nusikaltimo faktą, kai bankrutavusios įmonės bendrasavininkė, neturėdama jokios galimybės pasiskolinti pinigų, nusiperka už didžiulę sumą kreditorinių reikalavimų daugiau kaip 54 %. Apeliantas tvirtina, kad bankrotas buvo suplanuotas tyčia, kad pasisavinti nekilnojamą turtą per bankroto procesą. Atkreipia dėmesį, kad pati R. L. su buhaltere E. S. važiavo pas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių prašyti, kad iškeltų A. J. individualiai įmonei bankrotą, ką prisipažino pati R. L. teismo metu.

Be to, skunde teigiama, kad teisėja sąmoningai nutyli apie apelianto (A. J.) asmeninio nekilnojamo turto pastato parduotuvės adresu: (duomenys neskelbtini), Raseiniuose (3 071 000 Lt rinkos vertės) užgrobimą bankroto administratoriaus V. G. ir R. L., kurie, nesilaikydami įstatymo, pasisavino asmeninę nuosavybę bankrutuojančios įmonės naudai suklastojus dokumentus (ikiteisminis tyrimas Nr. 40-2-014-11), ir iš šio pastato nuomos gauna po 40 000 litų pajamų kas mėnesį. Pasak A. J., prokurorai nutyli ir apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ visos įmonės nuosavybės pasisavinimą už 328 000 litų bankroto administratoriaus V. G. ir A. Č. (R. L. sugyventinio), dėl to vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 82-1-0292-11. Pasak apelianto, šių nusikaltimų slėpimas ir yra pagrindas apkaltinti jį nebūtais nusikaltimais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. J. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras ir nukentėjusioji bei civilinė ieškovė R. L. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria apeliantas pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamą bankrotą pagal BK 209 str., prašydamas jį išteisinti. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai iš esmės susiję su tuo, kad apylinkės teismas savo išvadas dėl jo kaltės grindė neteisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, netirdamas A. J. ir jo gynėjo teikiamų įrodymų ir pan. Dėl to apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma iš naujo ištirti byloje surinktus įrodymus, skirti naujus specialistų (ekspertų) tyrimus, apklausti asmenis (pvz., nukentėjusiąją R. L., liudytoją E. S.) ir kt. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nes tam nebuvo būtinybės – buvo paskirti ir atlikti iš viso keturi specialistų tyrimai, apklaustos tyrimus atlikusios specialistės, nukentėjusioji R. L., liudytojai, tarp jų ir E. S., ištirti kiti įrodymai. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas apelianto atžvilgiu priėmė jo lūkesčių neatitinkantį sprendimą, kad kai kurie liudytojai ir nukentėjusioji davė A. J. kaltinančius parodymus ir specialistų tyrimų išvados buvo nepalankios nuteistajam, – nėra pagrindas tirti įrodymus iš naujo. Taip pat pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir baudžiamoji byla teisminiam nagrinėjimui perduota dėl A. J. 2007-01-01–2008-12-31 vykdytos veiklos, kaltinant jį atitinkamai pagal BK 209 str. ir 294 str. 1 d., todėl apeliacinio skundo teiginiai apie kitų asmenų galbūt įvykdytus nusikaltimus, kurių, pasak apelianto, tyčia netyrė prokurorai (pvz., tai, kad R. L. iš anksto suplanavo A. J. individualios įmonės (toliau – ir A. J. IĮ) bankrotą, užgrobė, pasisavino su bankroto administratoriumi V. G. ir savo sugyventiniu A. Č. visą A. J. IĮ turtą, pavogė iš A. J.IĮ 737599 Lt ir nusipirko 54 % bankrutuojančios A. J. IĮ kreditorinių reikalavimų ir pan.) yra aiškiai kildinamos iš seniai prasidėjusios (nutraukiant santuoką) ir iki šiol besitęsiančios konfrontacijos su nukentėjusiąja R. L. (buvusi R. J.) – nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir savaime negali paneigti nuteistojo kaltės dėl nusikalstamo bankroto. Byloje nėra jokių duomenų – įsiteisėjusių teismų sprendimų, apie R. L., V. G., A. Č. įvykdytas nusikalstamas veikas, tačiau pakanka surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų, pagrindžiančių A. J. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo.

Apeliaciniu skundu kritikuojami apylinkės teismo sprendimai netenkinti kai kurių nuteistojo ir jo gynėjo prašymų, kurie dar sykį buvo akcentuojami ir apeliacinės instancijos teisme – skirti naują specialistų (ekspertų) tyrimą, nustatyti, ar A. J. IĮ formaliai buvo bankrutavusi jau 2007-01-01, ir kokią įtaką įmonės bankrotui turėjo paskesni A. J. veiksmai, nustatyti, kaip A. J. IĮ verslo sėkmę nulėmė sudarytos paskolos sutarties su AB ,, (duomenys neskelbtini) bankas Raseinių filialas“ turinys ir šios paskolos grąžinimas, kokią įtaką A. J. IĮ bankrotui turėjo prasidėjusi ekonominė krizė, remiantis kompetentingų specialistų išvadomis (architektų, techninės priežiūros specialistų) nustatyti, kokia A. N. namo statybos kaina yra tinkama ir kokia per maža, nustatyti, iš kur nukentėjusioji R. L. gavo 329000 Lt kreditorinių reikalavimų išpirkimui, kokias pareigas atliko ir už ką buvo atsakinga R. L., kai dirbo A. J. IĮ komercijos direktore, kaip su A. J. inkriminuota veika susiję Šiaulių apygardos prokurorai, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, bankroto administratorius V. G., nukentėjusiosios R. L. sugyventinis A. Č. ir pan. Tokio pobūdžio apelianto ir jo gynėjo prašymų, susijusių su minimais asmenimis, kurie šioje byloje nebuvo kaltinami, aplinkybių, nereikšmingų šiai baudžiamajai bylai ar jau žinomų, nustatinėjimu, prielaidų nagrinėjimu ir pan., pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tenkinti, nes tai būtų beprasmis proceso vilkinimas, prieštaraujantis baudžiamojo proceso esmei (BPK 1 str.). Dėl to pasisakyti daugiau apie deklaratyvius apelianto teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, nereikšmingų aplinkybių nustatinėjimo nėra pagrindo.

Maža to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apeliaciniame skunde deklaruojamas nevienareikšmiškai vertintinas nuteistojo pozicijas. Iš vienos pusės apeliantas skundu kritikuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir teigia, kad teismas netyrė ir nevertino įrodymų, turinčių esminės reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui, bylą išnagrinėjo neobjektyviai, formaliai ir skubotai. Be to, nuteistasis kėlė ir specialistės D. M. nekompetencijos, šališkumo klausimus. Tuo pačiu A. J., ginčydamas savo kaltę, rėmėsi dauguma specialistų tyrimų ir atitinkamai skundžiamame nuosprendyje nustatytais faktais, teigdamas jiems savitą įvertinimą.

Apeliaciniame skunde minimi teiginiai neduoda jokio teisinio pagrindo spręsti nei apie bylą nagrinėjusios teisėjos, nei apie specialistės D. M. šališkumą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 58 str. nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme. Subjektyvus teismo nešališkumas suprantamas kaip asmeninis nešališkumas, t. y. teisėjų išankstinės nuomonės ar nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu neturėjimas. Objektyvus nešališkumas užtikrinamas teismui pateikiant pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokias realias abejones dėl nešališkumo. Vien įrodymų vertinimas, proceso dalyvių prašymų tenkinimas/netenkinimas ne pagal kaltinamųjų/nuteistųjų ar jų gynėjų lūkesčius negali būti vertinamas kaip teismo šališkumas. Rinkti ar ne naujus įrodymus kiekvienu konkrečiu atveju turi teisę apsispręsti bylą nagrinėjantis teismas. Visiškai nepagrįsta apelianto kritika, kad apylinkės teismas nieko nepasisakė dėl jo ir jo gynėjo teiktų prašymų, nes teisiamojo posėdžio metu jie buvo motyvuotai atmetami arba tenkinami (pvz., 7 t., 214 b. l.). Vien tai, kad 2010-03-24 Nr. 5-2/51 ir 2010-05-12 Nr. 5-2/79 (4 t., 5–49 b. l.; 5 t., 5–44 b. l.) specialistų išvadas pateikė ikiteisminio tyrimo įstaigos vyresnioji specialistė D. M., nėra pagrindas ją nušalinti (BPK 58 str. 4 d.) ir abejoti jos kompetencija pagal BPK 58 str. 3 d. prasmę. Tai, kad D. M., teikdama savo tyrimo išvadas, nesirėmė nekilnojamojo turto vertintojų, architektų, techninės priežiūras specialistų, kitų kompetentingų specialistų išvadomis – taip pat nėra jokio pagrindo abejoti jos kompetencija, nes specialistės tyrimas buvo kitokio pobūdžio – D. M. buvo pavesta atlikti A. J. IĮ ūkinės finansinės veiklos dokumentinį tyrimą laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31.

Aptartus apelianto argumentus ir teiginius teisėjų kolegija vertina kaip nuteistojo pasirinktą gynybinę poziciją – keliant įvairiausias versijas, kaltinant kitus asmenis, stengiamasi klaidinti teismą, norint sušvelninti savo teisinę padėtį ar išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Šioje byloje A. J. buvo nuteistas už eilę atliktų veiksmų ir dėl neveikimo 2007–2008 metais, vadovaujant A. J. IĮ, nulėmusių šios įmonės bankrotą (2009 m. sausio 14 d. pagal kreditoriaus UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ieškinį A. J. IĮ buvo iškelta bankroto byla (2 t., 81–82 b. l.).

Apeliantui skundžiamu nuosprendžiu inkriminuota tai, kad jis: I) 2007-05-04 A. J. IĮ vardu sudarė akivaizdžiai nenaudingą ir įmonės tikslams prieštaraujančią Statybos rangos sutartį su A. N., pagal kurią savo rizika, jėgomis bei darbo priemonėmis, iš savo medžiagų, atliko gyvenamojo namo statybos darbus – pastatė gyvenamąjį namą už 40000 Lt su PVM (už mažesnę nei vidutinė rinkos vertę), tačiau nepareikalavo už atliktus darbus sumokėti ir įmonė dėl to patyrė nuostolius; II) A. J. IĮ vardu sudarė nenaudingą ir įmonės tikslams prieštaraujančią Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 79 su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią minėtai bendrovei nuo 2008-08-01 išnuomojo A. J. IĮ priklausančias 500 m² negyvenamas patalpas, esančias Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), už 500 Lt per mėnesį (t. y 12 Lt mažesnį už vidutinį 1 m² patalpų nuomos mokestį, nustatytą kitiems juridiniams A. J. IĮ patalpų nuomininkams), dėl ko A. J. IĮ negavo dalies pajamų nuo 2008-08-01 iki 2008-11-04; III) 2008-11-04 A. J. IĮ vardu sudarė kitą nenaudingą ir įmonės tikslams prieštaraujančią Panaudos sutartį Nr. 1 su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią neatlygintinai perdavė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ naudotis 1100 m² negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), dėl ko A. J. IĮ laikotarpiu nuo 2008-11-04 iki 2008-12-31 vėlgi negavo pajamų; IV) laikotarpiu nuo 2008-05-09 iki 2008-09-19 pagal išrašytas debetines sąskaitas dėl baldų grąžinimo tiekėjams neužtikrino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų grąžinti sąskaitose nurodyti baldai už 13621,15 Lt sumą; V) laikotarpiu nuo 2007-03-31 iki 2008-12-31, A. J., kaip įmonės vadovas, sau asmeniškai skolinosi įmonės lėšas ir liko įsiskolinęs A. J. IĮ 199364 Lt sumą; VI) taip pat, jis, kaip įmonės vadovas, neužtikrino, kad A. J. individualiai įmonei pirkėjų sumokėta 296 724 Lt piniginių lėšų suma būtų apskaityta įmonės pajamose, sumokėti privalomi mokesčiai valstybei ir įvykdyti įsipareigojimai kreditoriams, kuriems A. J. individuali įmonė 2008-12-31 liko skolinga 806 659 Lt sumą; VII) nuo 2008-06-14 nesiėmė jokių priemonių, kad A. J. IĮ sudarytų sutartis su tiekėjais dėl prekių tiekimo ir tokių sutarčių nesudarė, o 2008-07-03, įregistravus UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi tapo pats A. J. – 1) nuo 2008-07-14, visus užsakymus, adresuotus A. J. IĮ, pervedė naujai įsteigtai bendrovei – UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl ko A. J. IĮ nebepirko prekių, būtinų jos veiklai vykdyti, iš tiekėjų ir veiklos nebevykdė; 2) nuo 2008-07-03 iki 2008-12-31 A. J. iš A. J. individualios įmonės atleido 16 darbuotojų, iš kurių 11 įdarbino savo paties vadovaujamoje UAB „(duomenys neskelbtini)“; 3) 2008-10-17 A. J. sudarė sąlygas A. J. individualiai įmonei pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) be prekybinio antkainio parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ baldų už 123386,35 Lt sumą su PVM; VIII) taip pat, A. J., kaip A. J. IĮ vadovas, neužtikrino, kad A. J. IĮ pirkėjų sumokėti 296724 Lt būtų apskaityti įmonės pajamose ir nukreipti privalomų mokesčių valstybei sumokėjimui, kreditorinių įsipareigojimų įvykdymui.

Visa aptarta apelianto veikla, kolegijos įsitikinimu, aiškiai buvo nenaudinga A. J. IĮ – priešinga įmonės interesams, prieštaraujanti elementariai verslo logikai – pelno siekimui, o tiksliniai veiksmai, susiję su verslo perkėlimu iš A. J. IĮ į naujai įsteigtą bendrovę – UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiriamuoju laikotarpiu vadovaujamą to paties asmens – A. J., suponuoja išvadą apie tyčinį blogą A. J. IĮ valdymą, nulėmusį įmonės bankrotą ir didelės turtinės žalos padarymą kreditoriams. Pats A. J. akivaizdžiai nesutinka su tokiu savo veiklos juridiniu įvertinimu, nors daugelį paminėtų faktinių aplinkybių iš esmės neneigė, siūlydamas, kaip minėta, traktuoti jas kitaip, kaltindamas dėl A. J. IĮ bankroto kitus asmenis, susiklosčiusią ekonominę situaciją, vienam iš kreditorių – AB ,, (duomenys neskelbtini) bankas Raseinių filialas“, paskolos grąžinimą, prasidėjusį santuokos nutraukimo su žmona (nukentėjusioji R. L.) procesą 2008 metais, jo atžvilgiu pradėtus kitus ikiteisminius tyrimus ir kt. nepalankias aplinkybes. Viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis deklaratyviai neigė bet kokiu būdu nusikalstamai ar kitaip neteisėtai elgęsis, apelianto skunde yra daug teiginių apie netinkamą įrodymų vertinimą, jų pakankamumą, faktinių aplinkybių nustatymą ir pan., tačiau tai tik formali kritika be pagrįstų teisinių argumentų.

Jau minėta, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamą bankrotą pagal BK 209 str. Taigi, sprendžiant dėl asmens atsakomybės pagal BK 209 str., turi būti nustatyti objektyvieji požymiai (sąmoningas blogas įmonės valdymas), padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Taip pat būtina nustatyti, kad asmuo, turintis įgalinimus valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido tiems padariniams atsirasti (netiesioginė tyčia).

Neteisus apeliantas teigdamas, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje pagal BK 209 str. jo atžvilgiu buvo pradėtas dar nepradėjus A. J. IĮ bankroto procedūros, jo buvusios sutuoktinės – nukentėjusiosios R. L. iniciatyva, norint jį sužlugdyti, užgrobti turtą ir pan. Iš bylos medžiagos aišku, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 209 str. buvo pradėtas 2011 m. balandžio 13 d. (1 t., 46–47 b. l.) – po to, kai Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartimi pagal kreditoriaus UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ieškinį A. J. IĮ buvo iškelta bankroto byla (2 t., 81–82 b. l.). Sprendžiant dėl baudžiamojo persekiojimo pagal BK 209 str. visiškai nesvarbu, kieno iniciatyva buvo pradėta bankroto byla, todėl apelianto keliamos versijos šiuo klausimu nenagrinėtinos.

Pagal BPK 301 str. 1 d. nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, tarp jų apelianto, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, specialisčių parodymus, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs visete padarė atitinkamas išvadas, kurios aukštesniojo teismo teisėjams abejonių nekelia. Dėl to, kas paminėta, nepritartina apelianto teiginiui, kad pagrindiniu jo kaltės įrodymu pirmosios instancijos teismas laikė specialistės D. M. pateiktas išvadas ir jos parodymus. Apylinkės teismas teikė įrodymams vienodą teisinę reikšmę ir net kaltinamojo naudai pakeitė kaltinamajame akte nurodytą faktinę aplinkybę – sumažino iki 296724 Lt (vietoje inkriminuojamų 767599 Lt) pirkėjų sumokėtą ir neapskaitytą A. J. IĮ buhalterinėje apskaitoje piniginių lėšų sumą. Akivaizdu, kad specialisčių D. M., N. L. pateiktos išvados (4 t., 5-49 b. l.; 5 t., 5-44 b. l.; 6 t., 2-14; 100-119 b. l.), atlikus A. J. IĮ ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 yra reikšmingos šioje byloje priimant sprendimą. Minimose specialisto išvadose yra aiškiai ir detaliai nurodyta, kokia dokumentine medžiaga – ikiteisminio tyrimo Nr. 82-1-00250-08 medžiaga, A. J. IĮ buhalterinės apskaitos dokumentais, kokių asmenų parodymais, tarp jų ir paties A. J. pareiškimais, paaiškinimais, rėmėsi specialistės D. M. ir N. L., todėl nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad specialisčių išvados grįstos tik jų pačių subjektyviomis prielaidomis. Teisiamajame posėdyje apklaustos specialistės D. M. ir N. L. (7 t., 51–60; 80–82 b. l.), atsakinėdamos į gausius nuteistojo ir jo gynėjo klausimus, patvirtino savo pateiktas išvadas, kurios nėra prieštaringos, o papildančios viena kitą. Pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti ir nesiremti specialistų tyrimų metu nustatytais duomenimis ir dėl to, kad juos patvirtino nukentėjusioji ir buvusi A. J. IĮ komercijos direktorė R. L., buvusios įmonės buhalterės liudytojos E. S., J. M., liudytojai M. Š., V. G., K. G., K. N., padėję statyti namą sodų bendrijoje ,,(duomenys neskelbtini)“ (sodų bendrijoje buvo statomas namas liudytojai A. N. pagal su A. J. IĮ sudarytą Statybų rangos sutartį), iš dalies liudytoja A. N. ir net pats nuteistasis A. J., kiti byloje surinkti įrodymai.

Pats A. J. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo nusikalstamo vadovavimo A. J. IĮ. Pasak apelianto, ne jo veiksmai nulėmė A. J. IĮ bankrotą, nes nustatyta, jog A. J. IĮ įsiskolinimais 2007-2008 metais sumažėjo 485830 Lt (iki 806659 Lt), A. J. IĮ nebegalėjo vykdyti veiklos – pirkti prekių, būtinų įmonės veiklai vykdyti, iš tiekėjų, nes buvo priversta grąžinti paskolą kreditoriui – AB ,, (duomenys neskelbtini) banko Raseinių filialui“, nes jis buvo atsakingas už piniginių lėšų apskaitymą įmonės buhalterinėje apskaitoje, jis savo asmeninėms reikmėms iš A. J. IĮ piniginių lėšų neatitraukė, baldus už savikainą, vėlgi, buvo priverstas parduoti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, nes kitaip negalėjo atsiskaityti su tiekėjais, tiekėjams UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ A. J. IĮ neliko skolinga, verslo iš A. J. IĮ į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neperkėlė, o statybų rangos, negyvenamų patalpų nuomos ir panaudos sutartis sudarė tokias, kokias manė esant reikalingas.

Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, atkurta įvykių seka kategoriškai paneigia tokius apelianto aiškinimus. Nagrinėjamoje byloje aiškiai nustatyta, kad A. J. IĮ savininkas nuo 2002 metų iki tiriamojo laikotarpio pabaigos (2008-12-31) buvo nuteistasis – A. J. (1 t., 91 b. l.). Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 7 str. 1 d. (Valstybės žinios, 2003-11-28, Nr. 112-4991) individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas. Vadinasi, A. J., kaip A. J. IĮ vadovas, vienvaldiškai veikė savo individualios įmonės vardu ir jam kyla atsakomybė už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą išsaugojimą, metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, jeigu individualios įmonės atskaitomybės sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui. A. J., kaip savo individualios įmonės vadovas, taip pat turi ir kitas Civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatyme ir kituose įstatymuose, individualios įmonės nuostatuose nustatytas teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 7 str. 5 d. (Valstybės žinios, 2003-11-28, Nr. 112-4991).

Šioje byloje nėra duomenų, kad A. J., kaip individualios įmonės savininkas, A. J. IĮ vadove būtu paskyręs komercijos direktore dirbusią nukentėjusiąją R. L., kaip tikinama apeliaciniame skunde, kad su ja būtų sudaryta atitinkama darbo ar civilinė sutartis ir apie tai pranešta juridinių asmenų registrui Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 7 str. 3 d. nustatyta tvarka (Valstybės žinios, 2003-11-28, Nr. 112-4991). Vien tai, kad nukentėjusioji R. L. kartu su A. J. ir A. J. IĮ yra bendraatsakovai A. J. IĮ civilinėje bankroto byloje (2009 m. balandžio 1 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis) nereiškia, kad R. L. turėtų būti bendraatsakovė ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Jau minėta, kad bankrutuojančios A. J. IĮ teisinis statusas yra individuali įmonė, todėl už įmonės prievoles, jeigu joms įvykdyti neužtenka įmonės (juridinio asmens) turto, savo turtu atsako ir įmonės dalyvis (savininkas) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.50 str. 4 d.). A. J. IĮ buvo įsteigta apelianto ir nukentėjusiosios santuokos metu (bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, CK 3.88 str. 1 d. 4 p.), A. J. IĮ bankroto procedūros yra tiesiogiai susijusios ir su A. J. buvusios sutuoktinės R. L. turtinėmis teisėmis, todėl ji įtraukta bendraatsakove bankroto byloje. R. L. atsakovės procesinė padėtis civilinėje byloje savaime nesuponuoja jos, kaip bendraatsakovės, baudžiamosios atsakomybės už A. J. IĮ savininko padarytas nusikalstamas veikas. Iš to seka, kad A. J. yra tinkamas jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 209 str., subjektas.

Be to, savo skundu apeliantas visiškai nepagrįstai siūlo apkaltinti A. J. IĮ buhalteres (A. J. IĮ buhalterėmis dirbo E. S., J. M.) dėl 296724 Lt pirkėjų sumokėtų, tačiau A. J. IĮ buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų piniginių lėšų. Specialistų tyrimo metu sutikrinus A. J. IĮ pirkimo pardavimo sutartis, pirkimo perdavimo aktus, prekių perdavimo aktus, elektroninio kasos aparato žurnalą, kasos aparato pirminius apskaitos dokumentus, kasos pajamų ir išlaidų orderius, elektroninio kasos aparato kasos žurnalą, pinigų priėmimo kvitus, atsiskaitomosios sąskaitos banke išrašus, prekių paslaugų teikimo pirminius apskaitos dokumentus, pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas ir kasos aparato juostas su pateikta ranka surašyta suvestine (,,baldų prekybos suvestinė“), pateikta A. J., kurioje, pasak jo, įrašytos datos pagal mėnesius, dienas ir sumos dienomis, ir iš viso per mėnesį – nustatyta, kad 296724 Lt neįtraukti į buhalterinę apskaitą, vadinasi, tai yra A. J. IĮ neapskaitytos pardavimų pajamos, dėl kurių neapskaitymo atsakingas A. J., nes būtent jis yra atsakingas už tai, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, būtų įtraukti į apskaitą (2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. redakcija) (5 t., 22–27 b. l.; 6 t., 11–13 b. l.; 7 t., 80–82 b. l.).

Savo skunde apeliantas kelia klausimą, ar Statybų rangos sutartis (2007-05-04), sudaryta tarp A. J. IĮ ir A. N., 2008-08-01 negyvenamų patalpų, esančių Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, sudaryta tarp A. J. IĮ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, negyvenamų patalpų, esančių Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis, sudaryta tarp A. J. IĮ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, iš tikrųjų nulėmė įmonės bankrotą, jei 2007 metų pradžioje A. J. IĮ jau ir taip turėjo 1,3 milijonų litų skolų kreditoriams. Atsakant į tokį klausimą būtina pažymėti, kad A. J. IĮ bankrotą nulėmė ne kažkokia viena konkreti sutartis ar konkretus veikimas/neveikimas, o visuma kaltinime nurodytų ir jau aptartų objektyvių aplinkybių. Bankrotas – tai įmonės nemokumo būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tai reiškia, kad vien skolų dydis kreditoriams savaime nelemia įmonės nemokumo. Specialisto tyrimu nustatyta, kad A. J. IĮ 2006–2007 metų laikotarpiu dirbo pelningai ir sėkmingai (didėjo pajamos, išaugo pelnas), o apelianto nusikalstamo veikimo laikotarpiu – 2007-01-31–2008-12-31, A. J. IĮ įsipareigojimų ir turto santykis padidėjo nuo 2,71 iki 3,76 – tai yra 2008 m. gruodžio 31 d. įmonės skolos viršijo jos apskaitytą turtą 3,76 karto (5 t., 5–44 b. l.). Šiuo atveju kyla logiškas klausimas, dėl ko pelningai veikusi įmonė visgi bankrutavo.

Šioje byloje į šį klausimą atsako atskleista įvykių raida ir nuteistojo, kaip įmonės valdytojo, priimtų įmonės veiklos sėkmei prieštaraujančių sprendimų visuma.

Apeliaciniame skunde A. J. išdėstė kitas aplinkybes (jau minėtas šioje nutartyje), kurios neva nulėmė A. J. IĮ veiklos vystymą, pelningumą ir bankrotą. Tačiau byloje surinkti įrodymai rodo kitką. Pirmiausia, A. J. IĮ pagal statybų rangos sutartį savo rizika, medžiagomis, mechanizmais, darbo sąnaudomis – visais savo kaštais, įsipareigojo už 40000 Lt su PVM pastatyti ir pastatė gyvenamąjį namą liudytojai A. N., kuri, kaip ir apeliantas, tvirtino sumokėjusi sutartyje numatytą sumą A. J. IĮ, tačiau realiai įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo aptikta jokių tai patvirtinančių dokumentų. Tai reiškia, kad A. J. IĮ dėl tokio sandorio patyrė mažiausiai 40000 Lt nuostolį. Maža to, tas namas, kurį A. J. IĮ pagal sutartį pastatė A. N., kartu su žemės sklypu, automobilio saugykla po to (2008-09-25) buvo parduotas A. L. ir R. L. už 277000 Lt. Specialistė D. M. teisiamajame posėdyje vienareikšmiška tvirtino, kad aptariama Statybų rangos sutartis buvo nuostolinga, nenaudinga A. J. IĮ. Specialistė, darydama tokias išvadas, be kita ko, rėmėsi ir tyrimui pateiktu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2008-07-02 išvada dėl preliminarios namo, kurį pardavė A. N. už 277000 Lt, vertės, kurioje nurodyta, kad gyvenamojo namo rinkos vertė vertinimo dienai (2008-07-21) yra 340000 Lt. Dėl to, kas paminėta, spręsti šioje situacijoje apie kažkokius naudingus sprendimus įmonės veiklai ir rezultatui (pelno siekimas), nėra jokio pagrindo, o apelianto teiginiai šiuo klausimu prasilenkia su elementaria logika.

Savo skunde apeliantas itin akcentuoja vieną faktą – paskolos grąžinimą vienam iš kreditorių – AB ,,(duomenys neskelbtini) bankas Raseinių filialas“, dėl ko, pasak A. J., įmonė nebegalėjo tęsti veiklos – pirkti iš tiekėjų produkciją, ją pardavinėti, gauti pelną ir pan. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į skolos pokytį AB ,,(duomenys neskelbtini) bankas Raseinių filialas“ – 2007-01-01 A. J. IĮ buvo skolinga minėtam kreditoriui 158939 Lt, 2008-06-30 – 157536 Lt, 2008-09-30 – 141844 Lt, o 2008-12-31 – 0 Lt (4 t., 25 b. l.). Kartu reikia įvertinti tai, kada A. J. įsteigė naują bendrovę – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (2008-07-03), atleido darbuotojus iš A. J. IĮ ir juos įdarbino UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2008-07-03 iki 2008-12-31), kada A. J. IĮ be prekybinio antkainio pardavė baldus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (2008-10-17), kaip buvo informuoti tiekėjai, kad A. J. IĮ keičiasi į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir kad nuo 2008-07-14 visus senus užsakymus, adresuotus A. J. IĮ, reikia pervesti į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kada buvo sudaryta negyvenamų patalpų nuomos sutartis tarp A. J. IĮ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ – vienareikšmiškai palanki UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir nuostolinga A. J. IĮ (2008-08-01–2008-11-04), kada buvo sudaryta negyvenamų patalpų panaudos sutartis tarp A. J. IĮ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, leidžianti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nemokamai naudotis 1100 m² dydžio patalpomis, o A. J. IĮ dėl to negaunant jokio pelno (2008-11-04), nuo kada A. J. IĮ sumažino pirkimus iš tiekėjų, o vėliau išvis nebepirko produkcijos, būtinos įmonės veiklai vystyti – nuo 2008 m. birželio 14 d. naujų pirkimo sutarčių su tiekėjais nesudarė, nuo 2008 m. liepos mėn. ženkliai sumažino pirkimus – nuo 128363,15 Lt iki 55528,08 Lt, iki 51405,88 Lt, o nuo 2008 m. rugsėjo mėn. išvis pirkimų nebevykdė (5 t., 27; 28-30; 31; 33; 34-35; 131 b. l.).

Visos paminėtos aplinkybės rodo, kad apelianto vienasmeniški sprendimai, tarp jų naujos bendrovės įsteigimas, visiškai nenaudingi A. J. IĮ, neatitinkantys verslo logikos – pelno siekimo, daugiausia buvo priimti dar prieš tai, kai kreditorius – AB ,,(duomenys neskelbtini) bankas Raseinių filialas“, 2008-07-10 (7 t., 203 b. l.) raštu įspėjo A. J. IĮ apie paskolos sutarties nesilaikymo pasekmes, paskolos grąžinimo terminus ir pan., ir gerokai prieš tai, kai A. J. IĮ grąžino paskolą minėtam kreditoriui (didžioji paskolos dalis buvo padengta 2008 metų spalio– lapkričio mėnesiais). Atkurta įvykių raida atsako į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, dėl ko A. J. IĮ nebeturėjo prekių realizavimui, kodėl nebevykdė veiklos ir negrąžino kreditoriams skolų – paprasčiausiai, tai buvo paties A. J. priimtų sprendimų rezultatas.

Nors byloje nenustatyta, kas, naudodamas A. J. IĮ faksimilinį ryšį, išsiuntė pranešimą apie verslo perkėlimą iš A. J. IĮ į naujai įsteigtą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, tačiau šis pranešimas atitinka nustatytas faktines A. J. veiklos aplinkybes – jo sprendimų bei sudarytų sutarčių pobūdį ir pasekmes, ir juo nesiremti specialistams atliekant tyrimus, taip pat pirmosios instancijos teismui priimant nuosprendį, nebuvo pagrindo. Nors A. J. teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde interpretuoja, kad sudarydamas sutartis (tikriausiai turint galvoje jau minėtas – Negyvenamų patalpų nuomos sutartį, Negyvenamų patalpų panaudos sutartį) jis veikė kaip fizinis asmuo, o ne kaip A. J. IĮ vadovas, ir sudarė sutartis tokias, kokias norėjo, visgi tai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Pirmiausia, patalpų, esančių Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis ir patalpų, esančių Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis buvo sudarytos atitinkamai tarp nuomotojo ir panaudos davėjo – A. J. IĮ, atstovaujamos A. J., ir nuomininko ir panaudos gavėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Vien iš to akivaizdu, kieno vardu veikė apeliantas, sudarydamas minimas sutartis, ir kieno interesams atstovavo, kitaip tariant, turėjo atstovauti. Kita vertus, apelianto siūloma vertinimo interpretacija nėra visiškai nepagrįsta, nes pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymą (Valstybės žinios, 2003-11-28, Nr. 112-4991), galiojusį nusikalstamos veikos padarymo metu, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kurio steigėju gali būti tik vienas, veiksnus fizinis asmuo ir tokios įmonės savininku gali būti irgi tik fizinis asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį įstatymą už individualios įmonės prievoles, jeigu joms įvykdyti neužtenka įmonės (juridinio asmens) turto, savo turtu atsako ir įmonės savininkas, iš kurio yra galimas asmeninio turto išieškojimas. Iš to seka, kad A. J. deklaruojamas suvokimas (sudarydamas sutartis elgėsi kaip fizinis asmuo, savo nuožiūra) nekeičia konkrečios situacijos esmės, nes jis, kaip fizinis asmuo, buvo ir privataus juridinio asmens vienasmenis vadovas – taip pat fizinis asmuo.

Byloje taip pat nustatyta, kad nuo 2008-05-09 iki 2008-09-19 A. J. IĮ pagal Debetines sąskaitas grąžino baldus tiekėjams už 221587,07 Lt (su PVM) sumą, kas, vėlgi, byloja apie A. J. tikslinį veikimą – nebevystyti įmonės veiklos, nevykdyti kreditorinių įsipareigojimų, perkelti verslą į kitą bendrovę (5 t., 31–32 b. l.). Tiesa, nustatyta, kad kai kuriems tiekėjams (UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“) A. J. IĮ baldų už 13621,15 Lt pagal įmonėje išrašytas ir įformintas Debetines sąskaitas negrąžino, o apeliantas šį faktą neigia, motyvuodamas tuo, kad minėtų bendrovių net nėra kreditorių sąraše (reikia suprasti iškeltoje A. J. IĮ bankroto byloje), vadinasi, A. J. IĮ minėtiems tiekėjams neskolinga. Dėl tokių argumentų pažymėtina, kad tai, jog minimi tiekėjai nepareiškė kreditorinių reikalavimų civilinėje byloje, nereiškia, jog A. J. IĮ grąžino baldus ir neliko jiems skolinga. Kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal A. J. IĮ išrašytas Debetines sąskaitas baldai nebuvo grąžinti, buvo nustatyta atlikus priešpriešinį patikrinimą, ir abejoti to patikrinimo rezultatais nėra pagrindo.

Iš tikrųjų, kaip teigia apeliantas, liudytojomis apklaustos buvusios A. J. IĮ buhalterės E. S. ir J. M. nenurodė, kad A. J. pasiėmė grynais pinigines lėšas (199364 Lt) iš A. J. IĮ, tačiau tai nereiškia, kad apeliantas neliko skolingas šios sumos įmonei ir teikdamas prioritetą savo interesams šių lėšų neatitraukė iš A. J. IĮ ir nepažeidė įmonės kreditorių interesų. Byloje nustatyta, kad minima A. J. skola jo vadovaujamai įmonei susidarė dėl to, kad jis 2008 m. pavasarį pasiėmė iš A. J. IĮ buhalterinės apskaitos dokumentų PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias A. J. IĮ vardu buvo įgytos statybinės medžiagos, ir tas sąskaitas faktūras išsinešė. Kadangi minimų PVM sąskaitų faktūrų A. J. negrąžino, o pagal jas A. J. IĮ buvo užmokėjusi prekių pardavėjams, buhalterinėje apskaitoje susidarė situacija, kad A. J. liko skolingas A. J. IĮ didelę pinigų sumą – 2007 m. kovo 31d. pagal avanso apyskaitas buvo skolingas įmonei 25265 Lt, 2008-01-31 jau skolingas 304666 Lt, vėliau šis įsiskolinimas mažėjo, tačiau tiriamojo laikotarpio pabaigoje – 2008-12-31, jis vis tiek dar buvo skolingas įmonei 199364 Lt. Taip ženkli įmonės piniginių lėšų dalis buvo atitraukta nuo A. J. IĮ veiklos ir nepanaudota kreditoriniams įsipareigojimams sumažinti, kas, vėlgi, konkrečioje situacijoje – A. J. IĮ turint didelius kreditorinius įsipareigojimus, tai pripažįsta ir pats apeliantas, negali būti laikoma gera įmonės valdymo praktika, neabejotinai turėjusi įtakos neigiamiems padariniams, numatytiems BK 209 str. dispozicijoje, atsirasti.

Anksčiau minėta, kad A. J. nesutinka su specialistės D. M. išvadomis, tačiau savo skundu, teisindamasis, pats apeliuoja į jas. Skunde itin akcentuojama specialistės išvadoje paminėta aplinkybė, kad A. J. IĮ 2007 m. sausio mėn. pradžioje buvo skolinga kreditoriams 1292489 Lt, o per 2007–2008 metus įsiskolinimai sumažėjo 485830 Lt (iki 806 659 Lt) – sumažėjo skolos tiekėjams 376 060 Lt, savininkams 49 900 Lt, AB ,,(duomenys neskelbtini) bankas Raseinių filialas“ 158939 Lt. Dėl to nuteistasis kelia klausimą, kaip, esant tokioms aplinkybėms, jis sąmoningai blogai valdė įmonę. Šiuo atveju pažymėtina, kad specialistė taip pat nustatė, kad per tą patį laikotarpį (2007–2008 metus), kai kurios skolos padidėjo – darbuotojams 37330 Lt, mokėti mokesčiai biudžetui 58037 Lt, VSDFV Raseinių skyriui – 462 Lt, skola kitoms įmonėms paslaugų teikėjams 2340 Lt (4 t., 26 b. l.). Bet kuriuo atveju, tai, kad tiriamuoju laikotarpiu skolos kreditoriams sumažėjo, nepaneigia nustatytų, aptartų ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų A. J. veikimų faktų, akivaizdžiai nulėmusių A. J. IĮ bankrotą – tikslingai nebevykdyta komercinė veikla, veiklą perkeliant į kitą apelianto įsteigtą bendrovę ir kt., kurie aiškiai atskleidžia subjektyviosios pusės požymius jo veikoje – tyčią, ir priežastinį ryšį tarp jo veikos ir kilusių padarinių (įmonės bankrotas, didelė turtinė žala kreditoriams).

Be to, kas paminėta, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo nuosprendyje atkreipė dėmesį ir į Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartį, kuria buvo konstatuotas tyčinis A. J. IĮ bankrotas (2 t., 153–155 b. l.) Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas minėtos teismo nutarties nelaikė prejudicinę galią turinčia priimamam apkaltinamajam nuosprendžiui baudžiamojoje byloje, tačiau pagrįstai atsižvelgė į ją bendrame ištirtų įrodymų kontekste, nes tai, kas buvo konstatuota Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, neprieštarauja baudžiamojoje byloje padarytų išvadų esmei.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.