- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-23
- Bylos Nr.
- A-171-822/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01905-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- G. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis tam tikrais laikotarpiais nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. sausio 15 d. (apytiksliai) buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerų plotas apytiksliai buvo apie 7 kv. m., jose buvo laikoma apie 4 asmenis, be to, kamerose buvo 4 dviaukštės lovos. Kamerose buvo tamsu, todėl, gulint apatiniame lovos aukšte, buvo neįmanoma skaityti ir rašyti. Kamerų langų stiklai buvo nešvarūs, apnešti purvu, neskaidrūs, dėl grotų išvalyti juos galimybės nebuvo. Kamerose nebuvo šilto vandens, nusiprausti po šiltu vandeniu galėjo tik kartą per savaitę 15 minučių, todėl negalėjo tinkamai pasirūpinti kūno higiena. Kamerų sanitarinis mazgas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Kadangi kamerose asmenys valgo, todėl jos turi būti priskirtos prie maitinimo patalpų. Kalėdamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko. Pripažino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto sąlygomis, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, kad įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį kalinamiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba, kamerose įrengta kabelinė televizija. Tvirtino, jog pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad kameros remontuojamos, nuteistiesiems išduodamas reikiamas inventorius ir priemonės kamerų valymui, pagal sudarytas sutartis nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai, kamerų sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų ne žemesne nei 1,5 m. aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, maitinimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Pareiškėjas neįrodė visų sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl jo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas. Daliai pareiškėjo reikalavimų prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui G. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2009 m. spalio 15 d. iki 2012 m. kovo 27 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, terminą pradedant skaičiuoti nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Pritaikius ieškinio senatį bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 22 d.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K 145 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl nešvarių, grotuotų, nevalomų kamerų langų, taip pat įrodymų apie kamerų natūralios apšvietos atitiktį HN 76:2010 22 punkto reikalavimams, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kamerose buvo tamsu dėl nešvarių, negalimų išvalyti langų, laikyta pagrįsta. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta atitinka nustatytus reikalavimus. Taigi, teismo vertinimu į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad kamerose Nr. 125, 106, 391 įrengtas sanitarinis mazgas su tiekiamu šaltu vandeniu, kuriame yra tualetas ir praustuvė. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos dalies yra atitvertas betonine sienele. Kamerose Nr. 125, 106, 391, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie kitų kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimą, todėl nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl nuo gyvenamosios patalpos ploto neatskirtų sanitarinio mazgo patalpų. Skundo motyvas, kad gyvenamosios patalpos priskirtos prie maitinimo patalpų, yra nepagrįstas, kadangi minėta Higienos norma HN 76:2010, reglamentuojanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, nenumato atskiros patalpos, kurioje nuteistieji galėtų atskirai pavalgyti, todėl maistas yra tiekiamas tiesiogiai į apgyvendinimo patalpas. Higienos normos HN 76:2010 27 punkte nėra reglamentuota, kad kamerų tipo patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl šio punkto pažeidimas nenustatytas. Neturtinės žalos atsiradimo pagrindu pareiškėjas nurodė teisės nusiprausti po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę pažeidimą. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatos suteikia galimybę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per retos galimybės nusiprausti po dušu suteikimo, laikytinos nepagrįstomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl minėtos teisės aktų normos nebuvo pažeistos. Į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, kreipimąsi į psichikos sveikatos specialistus, jų konstatuotus pareiškėjo psichikos sveikatos sutrikimus, pareiškėjas tokiais duomenimis nesirėmė ir skunde, todėl byloje nėra nustatyta reikšmingų aplinkybių, sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 900 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
III.
Pareiškėjas G. B. su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Nurodo, kad Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, todėl konkrečiu atveju netaikytina. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pažymi, kad EŽTT yra nustatęs orientacinius kompensacijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų dydžius, tačiau priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą į juos atsižvelgta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 15 d. iki 2012 m. kovo 27 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Įvertinęs nustatytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė 900 Eur neturtinei žalai atlyginti už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 22 d.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos suma.
Pažymėtina, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 22 d. pareiškėjas 145 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, be kita ko, šio fakto neneigė ir atsakovas, todėl pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.
Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, tinkamai neatskirtas nuo gyvenamosios kameros dalies, kėlė pareiškėjui nepatogumus, kamerų natūrali apšvieta neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų.
Kadangi pareiškėjas minėtais aspektais jokių argumentų nenurodė, apeliaciniame skunde šios teismo išvados neginčijamos, todėl teisėjų kolegija papildomai dėl jų nepasisako (žr. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad vertinant, ar nebuvo pažeista jo teisė į minimalų kameros plotą, turi būti taikomas 4 kv. m vienam asmeniui standartas, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį, teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo, o EŽTT savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti minimalus kameros ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje norma (3,6 kv. m). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).
Iš pareiškėjo teismui pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, jo manymu, sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos, turi būti atsižvelgiama į EŽTT analogiškose bylose priteisiamas sumas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr. 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (skirtingose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015).
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, galima teigti, kad pareiškėjas, kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto (145 paras), laikant pareiškėją kamerose, kuriose įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies, o kamerų natūrali apšvieta neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Tai konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad dėl tokių kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimų. Atsižvelgus į šioje byloje konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pirmosios instancijos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteista 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma didinama iki 1 300 Eur. Ši pareiškėjui priteistina suma, kolegijos vertinimu, atsižvelgus į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, yra pakankama kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus.
Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas – pareiškėjui priteistą 900 Eur neturtinės žalos dydį padidinant iki 1 300 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui G. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 1 300 Eur (tūkstantį tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.