Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Beatos Martišienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui Vyteniui Kasparavičiui, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Gerdai Vaicekauskienei, atsakovui S. K., atsakovo S. K. ir D. K. atstovui advokatui Sauliui Šukiui, R. A. Č. atstovui advokatui Arvydui Martinkevičiui, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei, trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus medžiotojų klubo „Uosinta“ atstovui advokatui Mindaugui Jablonskiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Rimtautui A. Č., S. K., D. K., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, notarei R. D., Vilniaus medžiotojų klubui „Uosinta“, dėl sprendimo, sutarties dalyje panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014-06-30 sprendimą Nr. 38S-(14.38.3.)-128 (toliau – ir Sprendimas);

2) pripažinti negaliojančia dalyje Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. D. patvirtintą 2014-09-19 pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-8354 (toliau – ir Sutartis) dėl R. A. Č. perleisto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas);

3.1) atsakovus S. K. ir D. K. grąžinti valstybės nuosavybėn vandens ūkio paskirties žemės sklypą;

3.2) valstybę atlyginti atsakovams S. K. ir D. K. vandens ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo išlaidas – 9 511,70 Eur.

Nurodė, jog prokuratūroje atlikus tyrimą pagal Vilniaus medžiotojų klubo „Uosinta“, A. G., O. G., L. M., D. P., P. S., R. S. prašymus apginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą dėl Uosintėlio ežero, esančio Anykščių rajono savivaldybės Svėdasų seniūnijoje, grąžinimo valstybės nuosavybėn, nustatyta, kad valstybės viešojo administravimo subjektas priėmė neteisėtą administracinį aktą. Prokuroras ginčija Tarnybos sprendimą, kuriuo buvo privatizuotas valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis paviršinis vandens telkinys – ežeras (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

Prašyme nurodo, jog Utenos apskrities viršininkas patvirtino 2002-01-28 išvadą Nr. 5891 pagal R. A. Č. pateiktus dokumentus apie tai, kad buvę savininkai K., A. ir E. Č. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdė 112,80 ha vandens telkinį. Išvadoje pažymima, kad R. A. Č. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 18,80 ha vandens telkinį (bendra kaina 21 752 Lt), kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui.

S. K., pagal įgaliojimą atstovavęs R. A. Č., 2005-12-29 kreipėsi į Anykščių r. Svėdasų žemėtvarkos skyrių, prašydamas pagal 2002-01-28 išvadą Nr. 5891 įtraukti į projektą Svėdasų kadastro vietovėje lygiaverčio ploto vandens telkinio – (duomenys neskelbtini) įsigijimui.

Tarnybos Anykščių skyriaus 2013-07-02 Utenos apsk. Anykščių r. sav. Svėdasų sen. Svėdasų kadastro vietovės teritorijoje 2013 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto pretendentų susirinkimo protokole Nr. 38PRT-(14.38.6.)-18 4 eilės numeriu įrašytas R. A. Č. įgaliotas asmuo S. K. pageidavo gauti lygiavertį vandens telkinio sklypą. Pasirinko visą LŽF sklypą Nr. 70 (duomenys neskelbtini), suprojektuoto sklypo Nr. 1268, plotas 9,23 ha.

Svėdasų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Anykščių skyriaus vedėjo 2013-10-31 įsakymu Nr. 38VĮ-(14.38.2.)-2029, buvo patvirtintas ir vandens ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 1268. Šiuo įsakymu patvirtintame sąraše pretendentų, kuriems rengiant (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuoti žemės, miško ir vandens telkinių sklypai, 20 numeriu pažymėtas R. A. Č., kuriam suprojektuotas sklypas Nr. 1268, pagrindinė naudojimo paskirtis, būdas – vandens ūkio, bendrojo naudojimo vandens telkiniai, suprojektuotas plotas – 9,23 ha.

Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo 2014-02-13 aktu buvo nustatytos žemės sklypo Nr. 1268 ribos. Žemės sklypas suformuotas Anykščių skyriaus vedėjo 2014-03-30 sprendimu Nr. 38SK-(14.38.110.)-632.

Pagal VĮ Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus 2014-05-19 parengtą žemės sklypo Nr. 1268 planą žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) plotas – 9,3398 ha.

Tarnybos 2014-06-30 sprendimu Nr. 38S-(14.38.3.)-128 buvo atkurtos nuosavybės teisės R. A. Č. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 9,3398 ha (vertė 12 749 Lt) vandens ūkio paskirties, naudojimo būdas – bendrojo naudojimo vandens telkiniai, sklypą Nr. 1268, (duomenys neskelbtini) ežerą, esantį (duomenys neskelbtini) Sprendimo 4 p. nustatyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią 0,54 ha vandens telkinio (vertė 625 Lt) bus atkurtos vėliau. Minėtas sprendimas Nekilnojamo turto registre įregistruotas 2014-08-19.

Šį žemės sklypą R. A. Č. 2014-09-19 pirkimo-pardavimo sutartimi už 32 842 Lt pardavė bendrosios jungtinės nuosavybės teise S. K. ir D. K..

Ežeras (duomenys neskelbtini) iki 1940 metų priklausė valstybei nuosavybės teise. Šį teisiškai reikšmingą faktą patvirtina byloje esantys archyviniai dokumentai, sudaryti iki 1940 metų, t. y. Žemės ūkio ministerijos Miškų departamento ir Joniškėlio girininkijos archyviniame fonde, Rokiškio apskrities vandenų anketų ir kt. dokumentų 1919-1924 m. byloje esanti (duomenys neskelbtini) ežero anketa, Žemės reformos departamento archyviniame fonde, J. G. turto nusavinimo byloje esantis Šimonių miškų urėdijos 1932-09-29 pažymėjimas Nr. 3400, Žemės reformos valdybos 1933-01-27 nutarimas Nr. 118, Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Rokiškio apskrities žemės rūšiavimo komisijos Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai 1934-06-19 raštu Nr. 331 pateiktas Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus ir seniūnijos mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas.

Prašyme pažymėta, kad (duomenys neskelbtini) ežero pavadinimas archyviniuose dokumentuose yra nurodomas „Vasiuntėlis“, „Vasintėlis“, tačiau, įvertinus tiek minėto ežero pavadinimų nežymius skirtumus, tiek šio ežero dislokacijos vietą, tiek Vasiuntelio ežero anketoje nurodytus duomenis, darytina išvada, kad kalbama apie vieną ir tą patį ežerą.

Archyviniuose dokumentuose nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) ežeras buvo nusavintas. Prokuroras daro išvadą, kad šis ežeras buvo paimtas Lietuvos Respublikos nuosavybėn, o Žemės reformos departamento archyviniame fonde, J. G. turto nusavinimo byloje esantis Šimonių miškų urėdijos 1932-09-29 pažymėjimas Nr. 3400, išduotas K. ir G. J. apie nusavintą (duomenys neskelbtini) ežerą patvirtina ežero paėmimo valstybės nuosavybėn faktą, todėl Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 2 str. 2 d. 9 p. ir šio įstatymo 9 str. 3 d. prasme pastarasis ežeras priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams.

Prašyme Prokuroras konstatuoja, kad ežeras (duomenys neskelbtini), nepriklausomai nuo to, jog teisės aktų nustatyta tvarka nėra įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašus, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo formaliai inter alia nuo 1997-11-19 priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams, todėl negalėjo būti privatizuotas.

Tarnybos Sprendimas, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės R. A. Č. perduodant neatlygintinai žemės sklypą yra neteisėtas iš esmės, nes prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str. ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 str., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. nuostatoms, todėl naikintinas.

Panaikinus Tarnybos 2014-06-30 sprendimą Nr. 38S-(14.38.3.)-128, negaliojančia pripažintina žemės sklypo 2014-09-19 pirkimo-pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. 2-8354, kuria R. A. Č. pardavė minėtą žemės sklypą bendrosios jungtinės nuosavybės teise S. K. ir D. K..

Nustačius, kad ginčo žemės sklypą (vandens ūkio paskirties) R. A. Č. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido kitiems asmenims, jam restitucija netaikytina, jis neįpareigotinas grąžinti turto įgijėjui pagal sandorį gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažintinas baigtu. Taikant restituciją, valstybės nuosavybėn grąžintinas žemės sklypas, o atsakovams S. K. ir D. K. atlyginant bendrai 9 511,70 Eur.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašymo reikalavimus palaikė, prašė skundą tenkinti.

Tarnyba, kurią atstovauja Anykščių skyrius, su prašymu nesutinka, prašo netenkinti, mano, jog jis yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas. Atsiliepime (t. I, b. l. 124–130) nurodė, jog pareiškėjas, siekdamas panaikinti ginčijamą administracinį aktą, neįrodė ir nepagrindė sąlygų, sudarančių prielaidą panaikinti sprendimą.

Atsakovas nurodė, jog visas bylos faktines aplinkybes teismui yra nuosekliai išdėstęs pareiškėjas.

Pasak Anykščių skyriaus, pareiškėjas savo prašyme nurodo, kad administracinis sprendimas turi būti panaikintas, nes vandens telkiniai, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės piliečiams, yra valstybinės reikšmės vandens telkiniai, ir tai yra valstybės nuosavybė, ir jie negalėjo būti privatizuoti. Anykščių skyrius nesutinka su tokia pareiškėjo pozicija. Pasak pareiškėjo, paviršiniai vandens telkiniai šiuo atveju atitinka Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 str. 2 d. nurodytus kriterijus, ar nors vieną iš jų. Atsakovas paaiškina, jog vandens telkinio nesant sąraše, kurį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, negalima teigti, kad jis pripažįstamas valstybinės reikšmės vandens telkiniu. Anykščių skyrius nurodo, jog reglamentuota atitinkama įtraukimo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą procedūra, kurios metu patikrinama, ar konkretus telkinys yra tikrai įtrauktinas į tvirtinamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės sąrašą. Teisės aktai nesuteikia galimybės nei pareiškėjui, nei teismo prerogatyva vieną ar kitą vandens telkinį nuspręsti pripažinti valstybinės reikšmės vandens telkiniu ir spręsti dėl jo įtraukimo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, pripažįstant vandens telkinius išimtine valstybės nuosavybe.

Pagal Utenos apskrities parengtą 2002-01-28 išvadą Nr. 5891 R. A. Č. vardu, matyti, kad šis pilietis turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 18,80 ha vandens telkinio, kuris buvo priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui. Iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų ir faktinių aplinkybių matyti, kad už turėtą vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamiems telkiniams, R. A. Č. Tarnybos Sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį vandens telkinį, kuris nebuvo priskirtas ir nepateko į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino nutarimu.

Anykščių skyrius nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai ir (duomenys neskelbtini) ežeras priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise. Paaiškina, kad skyrius vadovavosi teisės aktais, imperatyviai nustatančiais valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių, į kuriuos negali būti atkurtos nuosavybės, sąrašą. Tvirtina, jog Tarnyba nepažeidė imperatyvių teisės aktų reikalavimų, kadangi šių ežerų minėtame sąraše įtrauktų nebuvo.

Taip pat atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad visi Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 str. 2 d. nurodytus kriterijus atitinkantys paviršiniai vandens telkiniai yra priskiriami valstybinės reikšmės telkiniams ir yra išimtinė valstybės nuosavybė. Vandens telkinį pripažįstant valstybinės reikšmės vandens telkiniu, visų pirma, reikia įtraukti į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, kad niekam nekeltų abejonių dėl vandens telkinio statuso ir reikšmės, kad į šį vandens telkinį negali būti atkurtos nuosavybės teisės, taip užtikrinant civilinių santykių stabilumą nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamojoje byloje (duomenys neskelbtini) ežeras, atkuriant nuosavybės teises į jį, nebuvo įtrauktas į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą, taip pat nėra ir iki šiol. Už valstybinės reikšmės vandens telkinių įtraukimą į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu tvirtinamą sąrašą ir jo turinį yra atsakinga Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo prašyme išdėstyta pozicija, kad Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 str. įtvirtintas teisinis reguliavimas iš esmės panašus į Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių valstybinės reikšmės miškų. Nagrinėjamu atveju, ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vandens įstatymas, todėl nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo pozicija ir vadovautis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo teisiniu reglamentavimu.

Pareiškėjas savo prašyme teigia, kad (duomenys neskelbtini) ežeras iki 1940 metų priklausė valstybei nuosavybės teise. Prokuroras remiasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015-05-19 rašte Nr. R4-629 pateiktais dokumentais apie vandens telkinį, tačiau, pasak atsakovo, tai neįrodo šio ežero iki 1940 metų priklausomybės valstybei nuosavybės teise.

Atsakovas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad Tarnybos Anykščių skyrius 2015-03-27 raštu Nr. 38SD-1251-(14.38.7.) nurodė Panevėžio apygardos prokuratūrai, kad pagal turimus dokumentus Anykščių skyrius neturi konkrečių įrodymų ir duomenų, patvirtinančių, kad būtent (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė valstybei (taip pat nėra duomenų, kad iki 1940 m. jis buvo privatus). Taip pat ir pats pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų šias aplinkybes. Pasak Anykščių skyriaus, minimi dokumentai negali būti patvirtinančiais ežero priklausomybę valstybei, t. y. kad jis priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Priimant ginčijamą sprendimą, ir sudarant perleidimo sandorį, šis ežeras nebuvo įtrauktas į Apraše nurodytą sąrašą ir nebuvo pripažintas valstybinės reikšmės paviršiniais vandens telkiniais.

Pažymi, kad žemės sklypui (duomenys neskelbtini) ežerui yra nustatytas servitutas – teisė ribotai naudotis žemės sklypo dalimi kitais tikslais, kurio plotas 93 398 kv. m. Kadangi visam ežerui yra nustatytas minėtas servitutas, atsakovo manymu, visuomenės interesai nėra pažeisti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, atsakovas nepažeidė imperatyvių teisės aktų reikalavimų, bei pagrįstai ir teisėtai atkūrė nuosavybės teisės į vandens telkinius, kurie galėjo būti privatizuoti. Prašo prašymo netenkinti.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime (t. I, b. l. 175–178) nurodė, kad Tarnyba teikdama teismui procesinius dokumentus, t. y. 2015-08-19 atsiliepimą lydraščiu Nr. 38PD-31(14.38.9.) su pareikštu skundu nesutiko, tačiau šiai dienai institucijos pozicija ir nuomonė pasikeitė. Paaiškino, kad paviršiniai vandens telkiniai, nepriklausomai nuo to, nors ir nebuvo įtraukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka į neprivatizuojamus valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašus, tačiau Lietuvos Respublikos vandens įstatymo formaliai nuo 1997-11-19 priskirti valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, todėl negalėjo būti privatizuoti. Atsižvelgiant į tai, prašė tenkinti prašymą.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su prašymu sutiko.

Atsakovai S. K. ir D. K. atsiliepime (t. I, b. l. 180–181) nurodo, jog, būdami sąžiningi turto įgyjėjai, mato galimybę sudaryti taikos sutartį, kurios pagrindu (duomenys neskelbtini) ežeras būtų grąžintas valstybės nuosavybėn.

Teismo posėdžio metu atsakovų atstovas su prašymo reikalavimais iš dalies sutiko.

Atsakovas R. A. Č. atsiliepime (t. I, b. l. 183–184) nurodo, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese nedalyvavo, tik pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Mato galimybę sudaryti šioje byloje taikos sutartį, kurios pagrindu (duomenys neskelbtini) ežeras būtų grąžintas valstybės nuosavybėn.,

Atsakovo atstovas su teismo posėdžio metu su prašymo reikalavimais iš dalies sutiko, prašė netaikyti prokuroro prašymo 3.2 p.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus medžiotojų klubas „Uosinta“ (toliau – ir Klubas) sutinka su prokuroro prašymu ir prašo jį tenkinti (t. I, b. l. 154–159).

Klubas nesutinka su Tarnybos atsiliepime nurodytais motyvais. Nesutikimą grindžia šiais argumentais: vandens telkinį pripažįstant valstybinės reikšmės, visų pirma, jį reikia įtraukti į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, kad niekam nekeltų abejonių dėl jo statuso ir reikšmės, jog į šį vandens telkinį negali būti atkurtos nuosavybės teisės, taip užtikrinant civilinių santykių stabilumą nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad atsakovės argumentai atmestini, nes Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 str. įstatymo redakcija jau galiojo skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną. Nepaisant, kad ežeras (duomenys neskelbtini) sprendimo priėmimo dieną teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 str. 2 d. Tam, kad atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vienos iš Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 str. 2 d. nustatytų sąlygų. Klubas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad Anykščių skyrius 2015-03-27 raštu Panevėžio apygardos prokuratūrai nurodė, jog neturi konkrečių įrodymų ir duomenų, patvirtinančių, kad būtent (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė valstybei (taip pat nėra duomenų, kad iki 1940 m. jis buvo privatus). Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Byloje nėra tai pagrindžiančių įrodymų. Trečiasis suinteresuotas asmuo pritaria Prokuroro pozicijai, kad Uosinta ir Vaisintėlis yra tas pats ežeras.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Uosinta“ mano, jog Valstybė negali būti įpareigota atlyginti daugiau nei 3 692,37 Eur (t. I, b. l. 190–191).

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas prokuroro prašymą palaikė.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija mano, kad prokuroro prašymas yra pagrįstas.

Atsiliepime (t. I, b. l. 117–120) nurodo, jog nustatant, kad ežeras yra valstybinės reikšmės vandens telkinys pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 str. 2 d. 9 p., turi būti įrodytas faktas, kad jis iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise. Pažymi, kad, remiantis pateiktais archyviniais dokumentais bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015-04-28 rašte Nr. R4-497 nurodyta informacija, jog daugiau žinių apie Uosintėlio (Vasintėlio) ežero savininkus ir kt. nėra, galima pripažinti, kad ežeras iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise.

Prokuroras, aiškindamas ežero pavadinimo „Uosintėlis“ ir archyviniuose dokumentuose pateikiamų pavadinimų „Vasiuntėlis“, „Vasintėlis“ skirtumus remiasi dr. P. S. straipsniu „Dėl kai kurių mūsų tikrinių vardų aiškinimo“, kuriame atskleidžiama, kad „Uosintėlis“ yra bendrinės kalbos žodis, o kiti du pavadinimai šio bendrinio žodžio tarminiai variantai.

Tai, kad archyviniuose dokumentuose minimas ežeras yra „Uosintėlio“ ežeras, galima spręsti iš to, kad tiek archyviniuose dokumentuose aprašytas, tiek „Uostinėlio“ ežeras yra toje pačioje vietoje –Svėdasų seniūnijoje – ir šioje vietoje kito tokio ežero nėra.

Tarnybos Anykščių skyrius, teikdamas informaciją Aplinkos apsaugos agentūrai 2014-07-07 raštu Nr. 38SD-(14.38.7)-3653 nurodė, kad (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. valstybei nuosavybės teise nepriklausė, tačiau, teikdama Panevėžio apygardos prokuratūrai informaciją 2015-03-27 rašte Nr. 38SD-1251-(14.38.7) nurodė, jog neturima įrodymų, kad iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė valstybei, taip pat nėra duomenų, kad iki 1940 m. jis buvo privatus.

Aplinkos ministerija nurodo, kad Tarnybos Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini), ir vėlesnis ežero pirkimo-pardavimo sandoris buvo vykdomi pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, todėl prašo Prokuroro prašymą tenkinti.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovas su prašymu sutiko.

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje spręstinas ginčas dėl prokuroro prašymo reikalavimų panaikinti Tarnybos Sprendimą, Sutarties dalį, kuria žemės sklypas perleistas S. K. ir D. K., taip pat taikyti restitucija (grąžinti žemės sklypą valstybės nuosavybėn, įpareigojant Lietuvos valstybę grąžinti S. K. ir D. K. už žemės sklypą sumokėtus 9 511,70 Eur), pagrįstumo ir teisėtumo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant Prokuratūros reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamą Tarnybos Sprendimą, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d..

Tarp šalių iš esmės nėra ginčo, kad žemės sklypas turėtų būti grąžinamas Lietuvos valstybei, panaikinamas Tarnybos Sprendimas, iš dalies pripažįstama negaliojančia Sutartis. Tai patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimas (t. I, b. l. 117–120), Klubo atsiliepimas (t. I, b. l. 154–159), Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos atsiliepimas (t. I, b. l. 175–178), S. K. ir D. K. atsiliepimas (t. I, b. l. 180–181), R. A. Č. atsiliepimas (t. I, b. l. 183–184), Klubo atsiliepimas į prašymą (t. I, b. l. 190–191), pareiškėjo R. A. Č. atstovo pateiktas taikos sutarties projektas (t. II, b. l. 22–23) bei šalių paaiškinimai teismo posėdžių metu. R. A. Č. atstovas teismo posėdžio metu prašė netenkinti prokuroro pareiškimo 3.2 p. reikalavimo, S. K. ir D. K. atstovas teismo posėdžio metu prašė įpareigoti R. A. Č. grąžinti S. K. ir D. K. sumokėtus pinigus už žemės sklypą. Palaikė R. A. Č. atstovo prašymą, kad jam nebūtų laikomas baigtu nuosavybės teisių atkūrimas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija galiojusi iki 2016-06-30) 85 str. 4 d. numatyta, kad kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti sutrumpintus motyvus nurodydamas: teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi.

Byloje nustatyta, kad Tarnybos Sprendimu (t. I, b. l. 16–17) R. A. Č. buvo atkurto nuosavybės teisės į žemės sklypą.

Sutartimi (t. I, b. l. 64–71) R. A. Č. perleido nuosavybės teises į žemės sklypą S. K. ir D. K..

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2014-05-01) 6 str. 2 d. numatyta, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė (13 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2014-01-01) 6 str. 1 d. 6 p. numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima (2 p.).

Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2009-12-28) 4 str. 1 d. numatyta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams (2 str. 1 p.).

Ginčo tarp šalių, kad (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise, nėra. Minėtą aplinkybę patvirtina ir Vasintėlio ežero anketa (t. I, b. l. 49–52), pranešimas (t. I, b. l. 53), pažymėjimas (t. I, b. l. 54), žemės reformos valdybos nutarimas Nr. 118 (t. I, b. l. 55–58).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-12-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-1353-14 aiškindamas Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 str. 2 d. 9 p. pabrėžė, kad šioje įstatymo normoje nustatytas teisinis reguliavimas, numatantis kad valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams priskiriami paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise, yra visiškai aiškus iš įstatymo formuluotės (nėra siejamas su jokių papildomų aplinkybių nustatymų, kaip pavyzdžiui šio įstatymo 4 str. 2 d. 5, 6, 7, 8 p.), o Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 str. 3 d. nustatyta išimtis (į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 d. nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 1997-11-09) taip pat yra aiški iš įstatymo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad Tarnybos Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, kadangi jis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, t. y. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str., Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 str., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. nuostatoms.

Atkreiptinas dėmesys, kad išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) teisėjų kolegija yra pažymėjusi, jog teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras, nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento; teismas įvertina pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą (LVAT 2008-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Taip pat LVAT praktikoje yra sprendžiama, ar administracinių aktų panaikinimas yra būtina ir proporcinga priemonė viešajam interesui apginti (žr., pvz., LVAT 2012-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-198/2012, 2013-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013, 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-923/2013). Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti prokuroro siekiamą apginti viešąjį interesą ir privatų interesą į prieš daugelį metų priimtais teisės aktais suteiktas teises ir nuspręsti, kuriam iš jų suteikti prioritetą (žr., pvz., LVAT 2014-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -828/2014).

LVAT taip pat yra nurodęs, kad neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004-12-31 nutarimą, 2008-02-20 nutarimą; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011-08-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, LVAT 2011-02-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012-01-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-59/2012, 2013-10-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A -1561/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo suinteresuota visuomenė, todėl administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju, ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsniu išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia, kad jie negali būti civilinių teisinių santykių objektas. Atitinkamai, sandoriai, kuriais perleidžiami iš civilinės apyvartos išimti daiktai, laikytini prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 str. 1 d.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p., Tarnybos Sprendimas naikintinas.

Įvertinus bylos aplinkybes, darytina išvada, kad, panaikinus neteisėtą administracinį aktą (Sprendimą), žemės sklypo perleidimas S. K. ir D. K. yra niekinis, todėl Sutarties dalis (2.1.2 p.), kuria perleistas žemės sklypas, pripažintina niekine ir negaliojančia ab initio.

Prokuratūra taip pat prašo taikyti restituciją natūra, t. y. žemės sklypą grąžinti valstybės nuosavybėn ir priteisti S. K. ir D. K. iš valstybės jų sumokėtus 32 842 Lt (9 511,70 Eur).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 str. 2 d. nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – atitinkamai pagerėtų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.146 str. nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju, restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-05 nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011-12-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011 ir kt.).

Asmenims, kuriems buvo neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus ir kurie šį turtą pirkimo-pardavimo sandoriais perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti, restitucija netaikytina – jie neįpareigotini grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo jiems procesas pripažintinas baigtu; priešingu atveju šių asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-04-12 nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Restitucijos taikymo šioje byloje ypatumus lemia tai, kad ginčo žemės sklypas buvo perleistas kitiems asmenims. R. A. Č. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti. Atsižvelgiant į tai, R. A. Č. restitucija netaikytina – jis neįpareigojamas grąžinti turto įgijėjams (S. K. ir D. K.) pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažintinas baigtu. Nors R. A. Č. atstovas teismo posėdžio metu prašė restituciją taikyti ir R. A. Č., tačiau toks restitucijos taikymas neatitiktų teisingumo, protingumo principų ir iš esmės paneigtų jo atliktus veiksmus, t. y. siekio perleisti žemės sklypą. Iš kitos pusės, toks R. A. Č. atstovo prašymas nėra pagrįstas, kadangi jo padėtis netaikius restitucijos iš esmės nepagerėjo, o net ir pablogėjo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-04-12 nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012), t. y. R. A. Č. nepatiria jokių neigiamų pasekmių dėl Sprendimo ir Sutarties dalies pripažinimo negaliojančiais. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklypą niekinės sutarties pagrindu įgijo S. K. ir D. K., todėl jų įgytas turtas natūra gražintinas Lietuvos valstybei.

Prokuroras taip pat valstybės prašė atlyginti atsakovams S. K. ir D. K. žemės sklypo įsigijimo išlaidas – 9 511,70 Eur. Sutarties 3.2.2 ir 4.1.1 p. patvirtinta, kad R. A. Č. iš S. K. gavo 32 842 Lt (9 511,70 Eur). Klubo nuomone (t. I, b. l. 190–191), valstybė negali būti įpareigota grąžinti daugiau kaip 3 692,37 Eur įsigijimo išlaidų, kadangi Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2015-10-28 sprendimu Nr. KS-67 (t. I, b. l. 162–167) nusprendė, kad S. K., be Generalinio miškų urėdo ar jo atstovo leidimo, pagal įgaliojimą atstovavęs R. A. Č., pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 str. 2 d. nuostatas. Be to, Sprendime buvo nustatyta žemė sklypo vertė – 12 749 Lt. Pažymėtina, kad skundžiamas Sprendimas laikomas neteisėtu ne dėl to, kad S. K. supainiojo viešuosius ir privačiuosius interesus, o todėl, kad Tarnyba, priimdama Sprendimą, pažeidė aukštesnės galios teisės aktus. Šiuo atveju, neteisėtas yra būtent Tarnybos sprendimas. Taigi, sprendžiant dėl neteisėto Sprendimo padarinių pašalinimo, S. K. ir D. K. negali nepagrįstai nukentėti, o taikomos restitucijos dydis apsiriboti Sprendime nustatytu dydžiu. Be to, byloje nėra duomenų, kad Sutartimi sutarta žemės sklypo vertė yra neadekvati ir neatitinkanti rinktos vertės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įpareigotina atlyginti atsakovams S. K. ir D. K. žemės sklypo įsigijimo išlaidas – 9 511,70 Eur.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014-06-30 sprendimą Nr. 38S-(14.38.3.)-128.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio) 2014-09-19 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. D., notarinio registro Nr. 2-8354, dalyje dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo S. K. ir D. K..

Taikyti restituciją natūra – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti valstybės nuosavybėn.

Priteisti iš Lietuvos valstybės atsakovams S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 9 511,70 Eur (devynis tūkstančius penkis šimtus vienuolika eurų 70 centų) Lietuvos valstybei grąžinto žemės sklypo įsigijimo išlaidas.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.