Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-02-23 · Byla Nr. Ik-335-402/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-09-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Ik-335-402/2012Sprendimas · 2012-02-23Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2012-10-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-02-23
Bylos Nr.
Ik-335-402/2012
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00273-2011-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Natalja Zelionkienė, Asta Urbonienė, Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Administracinė byla Nr. I-335-402 /2012Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00273-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 24;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 23 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Urbonienės ir Gintaro Čekanausko,

sekretoriaujant Daivai Čižinauskienei,

nedalyvaujant pareiškėjui G. K., atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-12-15 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-T-3477-4335, 2011-02-18 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-T-178-726, 2011-02-21 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-P-3477-776 dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo, kaip priimtus nekompetentingo subjekto, ir įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kaip neįgaliotą spręsti pareiškėjo prašymuose išdėstytų klausimų, grąžinti pareiškėjo G. K. 2010-11-30 prašymą Nr. ATP-(1.10)-3290-10, 2011-01-11 prašymą Nr. ATP-(1.10)-100-11 dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo, spręsti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (b.l. 2-5).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad byloje, kurioje pareiškėjas prašo teisinės pagalbos, ginčo dalykas nėra tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, todėl nėra teisinio pagrindo perduoti pareiškėjo prašymą spręsti kitai tarnybai. Esant minėtoms aplinkybėms pareiškėjo prašymai perduoti spręsti nekompetentingam subjektui, o jo priimti sprendimai yra neteisėti. 2010- 12-30 prašymu, perduotu Kauno valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai (toliau- Tarnyba) faksu, prašė grąžinti Vilniaus valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai pirmą prašymą, tačiau minėta institucija 2011- 01- 05 raštu Nr. O-2-(1.5)-54 atsisakė tai daryti. Sprendžiant kas teiks teisinę pagalbą, esant interesų konfliktui, pareiškėjo nuomonė yra lemiama ir tai yra nustatyta įstatymo leidėjų. Todėl prašymų perdavimas spręsti kitai tarnybai, net kai yra grėsmė interesų konfliktui, prisidengiant vien tik formaliais pagrindais, kad neva tai atitinka paties pareiškėjo interesus, kad tuo neva bus užtikrintas objektyvus, nešališkas pareiškėjo klausimo sprendimas, ir neatsižvelgiant į paties pareiškėjo nuomonę, pažeidžia įstatymo leidėjo siekius, minėtą taisyklę, bendruosius įstatymo pradmenis ir jų prasmę. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas netaikomas advokatams. Jie nėra viešojo administravimo subjektai. Pareiškėjo nuomone, antrinę teisinę pagalbą nuolat teikiantys advokatai yra ne tarnybų karjeros valstybės tarnautojai ir ne tarnybų darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, o tarnybų advokatų kontorų advokatai, Lietuvos advokatūros dalyviai. Pareiškėjo nuomone, tarp pareiškėjo, pagal įstatymą turinčio teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, advokato ir tarnybų susiklosto trišaliai teisiniai santykiai. Valstybė, atstovaujama tarnybų sudaro sutartis su advokatais, atrenka asmenis, kuriems priklauso antrinė teisinė pagalba, paskiria jiems advokatą ir advokatams apmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą t.y., valstybė perka teisines paslaugas iš advokato ne savo, bet asmens, atitinkančio įstatyme nustatytus kriterijus, naudai. Įstatymas nustato, kad kai asmens skunde nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su advokato veiklos kokybės vertinimu, o su sutarties tarp tarnybos ir antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato vykdymu, pareiškėjo skundą išnagrinėja ir sprendimą priima tarnybos. Kiti asmenų skundai, kuriuose skundžiamasi dėl antrinės teisinės pagalbos teikiančių advokatų veiklos kokybės, yra persiunčiami Lietuvos advokatūrai (Įstatymo 10 str. 2 p.). Kitaip nebūtų prielaidų įgyvendinti Įstatymo paskirtį. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš valstybės institucijas ar pareigūnus visi asmenys yra lygūs. Todėl keistai atrodo tarnybų kildinimas interesų konfliktas, dėl vienos iš jų nenoro galimai nutraukti bendradarbiavimą su atitinkamu advokatu, gavus Lietuvos advokatūros advokato teiktos antrinės teisinės pagalbos kokybės atitinkamą įvertinimą. Tarnybų veika prieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus - tarnybos demonstruoja interesą pirkti teisines paslaugas iš konkretaus advokato, nesuteikiančio kokybiškų ir efektyvių paslaugų. Todėl pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo be teisinio pagrindo perduoda spręsti kitai tarnybai. Prašymų perdavimą pareiškėjas vertina, kaip tarnybų taikomą konkretaus advokato gynybos priemonę. Be to, neužtikrinamas teisinės pagalbos teikimo nepertraukiamumas. Kaip matyti iš Kauno tarnybos 2011- 01- 25 rašto Nr. O-2-(1.5)-292, ji reikalauja iš pareiškėjo pateikti pažymą apie socialinės pašalpos skyrimą teisei į antrinę teisinę pagalbą patvirtinti. Įstatymas nustato, kad tarnybos pačios turi gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių informacinių sistemų apie socialinės pašalpos skyrimo pratęsimą, ir taip užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimo nepertraukiamumą.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba (toliau- Kauno Tarnyba) atsiliepime (b. l. 25-28) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skunde keliamais reikalavimais. 2010-12-10 Kauno tarnyboje gautas iš Vilniaus tarnybos 2010-12-03 lydraščiu Nr.(1.10.)-SD-1774-10 persiųstas pareiškėjo G. K. prašymas, reg. Nr.TP-l-(2.1)-3477, suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros 2010-10-04 akto Nr.807 „Dėl advokato A. D. profesinės veiklos" apskundimo. Kauno tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2010-12-15 sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-T-3477-4335 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą ir paskyrė advokatę G. M.. Sprendimas galiojo iki 2011-01-01. Kauno tarnybos 2011-02-21 sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-ll-P-3477-776 antrinės teisinės pagalbos galiojimo terminas pratęstas iki 2011 -03 -31. 2011-01-20 Kauno tarnyboje gautas iš Vilniaus tarnybos 2011-01-20 lydraščiu Nr.(1.10.)-SD-159-11 persiųstas pareiškėjo prašymas, reg. Nr.TP-l-(2.1)-178, suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros 2010-11-30 akto Nr.956 „Dėl advokato E. Š. profesinės veiklos" apskundimo. Kauno tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2011-02-18 sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-l1-T-178-726 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros 2010-11-30 akto Nr.956 „Dėl advokato E. Š. profesinės veiklos" apskundimo ir paskyrė advokatę S. K.. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad jo nuomone, skundžiami Kauno tarnybos sprendimai yra priimti nekompetentingo subjekto, kadangi, sutinkamai su Įstatymo 18 str. 3 d., pareiškėjo prašymas persiunčiamas nagrinėti kitai tarnybai, kai ginčo dalykas yra tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, tačiau nagrinėjamu atveju ši Įstatymo nuostata neturėtų būti taikoma, kadangi ginčo dalykas nėra tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Kauno tarnyba nesutinka su tokiu pareiškėjo argumentu ir mano, kad, visų pirma, pareiškėjo skundo dalykas turėtų būti ne Kauno tarnybos priimti sprendimai, tačiau Vilniaus tarnybos 2010-12-03 priimtas sprendimas Nr.(1.10)-SD-4774-10 ir Vilniaus tarnybos 2011-01-14 priimtas sprendimas Nr.(1.10)-SD-159-ll, kuriais nuspręsta persiųsti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nagrinėti Kauno tarnybai. Tačiau vertinant nagrinėjamą pareiškėjo skundo dalyką, Kauno tarnyba nori pažymėti, kad pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros 2010-10-04 akto Nr.807 „Dėl advokato A. D. profesinės veiklos" ir dėl Lietuvos advokatūros 2010-11-30 akto Nr.956 „Dėl advokato E. Š. profesinės veiklos" apskundimo, siekiant išvengti interesų konflikto, buvo teisėtai ir pagrįstai persiųstas nagrinėti Kauno tarnybai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos advokatūros 2010-10-04 aktas Nr.807 ir 2010-11-30 aktas Nr. 956, kuriuos siekia skųsti pareiškėjas, yra susiję su advokato A. D. ir advokato E. Š. profesine veikla. Šie advokatai yra pasirašę Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartis su Vilniaus tarnyba. Vilniaus tarnyba 2009-02-13 priėmė sprendimą Nr. (1.10)-S-372-09 suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui G. K. civilinėje byloje Nr. 2-2985-619/2009 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir paskyrė advokatą A. D.. Sprendimu Nr.(1.10)-APS-45-10 Vilniaus tarnyba atsisakė pakeisti advokatą A. D. kitu advokatu minėtoje civilinėje byloje. Šio sprendimo pagrįstumo klausimas yra sprendžiamas teisme. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos advokatūros sprendimas Nr.807, kurį pareiškėjas siekia skųsti, turi įtakos sprendžiant advokato pakeitimo klausimą. Jeigu Lietuvos advokatūros sprendimas būtų pripažintas nepagrįstu ir nustatyta, kad advokatas teikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą nekokybiškai, pažeidžiant advokato profesinę veiklą reglamentuojančius teisės aktus, tai galėtų reikšti esančių sutarties įsipareigojimų Vilniaus tarnybai pažeidimą. Taip pat ir advokatas E. Š. Vilniaus tarnybos sprendimu buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog Vilniaus tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, negalėtų išlikti visiškai nešališka, kadangi privalėtų vertinti Lietuvos advokatūros sprendimus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašymai suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros 2010-10-04 akto Nr.807 „Dėl advokato A. D. profesinės veiklos" ir Lietuvos advokatūros 2010-11-30 akto Nr.956 „Dėl advokato E. Š. profesinės veiklos" apskundimo buvo persiųsti Kauno tarnybai vadovaujantis ne Įstatymo 18 str. 3 d. nuostata, bet remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p. ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1 ir 2 p. įtvirtintais nešališkumo ir objektyvumo principais. Pažymėtina ir tai, jog tarnybos yra viešojo administravimo subjektai, kurių veiklą be kitų teisės aktų taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. Tarnyba atkreipia Teismo dėmesį ir į tai, kad Kauno tarnybai skundžiamais sprendimais išnagrinėjus bei patenkinus pareiškėjo prašymus, pareiškėjo teisėtas interesas - gauti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Lietuvos advokatūros sprendimus - nepažeistas ir įgyvendintas.

Pareiškėjui ir atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 75 str. 1 d.). Pareiškėjo ir atsakovo atstovo neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad 2011-01-11, reg. Nr. (1.10)ATP-100-11 pareiškėjas G. K. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau- Vilniaus VGTPT) pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, apskundžiant teismui Lietuvos advokatūros 2010-11-30 aktą Nr. 956 „Dėl advokato E. Š. profesinės veiklos“ (b.l. 29-31). Vilniaus VGTPT siekdama išvengti interesų konflikto 2011-01-14 raštu Nr. (1.10)-SD-159-11 pareiškėjo prašymą persiuntė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (b.l. 31-41). Vilniaus VGTPT priimdama sprendimą persiųsti pareiškėjo 2011-01-11 prašymą vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p. ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1 ir 2 p. įtvirtintais nešališkumo ir objektyvumo principais.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau- Kauno VGTPT) priėmė 2011-02-18 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-T-178-726, kuriuo nusprendė teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (b.l. 49).

Bylos duomenimis neginčijamai taip pat nustatyta, kad 2010-11-30, reg. Nr. (1.10)ATP-3290-10 pareiškėjas G. K. Vilniaus VGTPT pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, apskundžiant teismui Lietuvos advokatūros 2010-10-04 aktą Nr. 807 „Dėl advokato A. D. profesinės veiklos“ (b.l. 50-52). Vilniaus VGTPT siekdama išvengti interesų konflikto 2010-12-03 raštu Nr. (1.10)-SD-1774-10 pareiškėjo prašymą persiuntė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (b.l. 53-55). Vilniaus VGTPT priimdama sprendimą persiųsti pareiškėjo 2010-11-30 prašymą vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p. ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1 ir 2 p. įtvirtintais nešališkumo ir objektyvumo principais.

Kauno VGTPT priėmė 2010-12-15 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-T-3477-4335, kuriuo nusprendė teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (sprendimas galiojo iki 2011-01-01) (b.l. 93). Kauno VGTPT 2011-02-21 sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-P-3477-776 „Dėl 2010-12-15 sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-T-3477-4335 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ galiojimo termino pratęsimo“ pratęsė sprendimo galiojimą iki 2011-03-31 (b.l. 100).

Šiuos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-02-18 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-T-178-726, 2010-12-15 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-T-3477-4335 ir 2011-02-21 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-P-3477-776 pareiškėjas ir ginčija. Savo poziciją dėl ginčijamų sprendimų neteisėtumo pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba neteisėtai perdavė nagrinėti jo 2011-01-11 prašymą Nr. (1.10)ATP-100-11 ir 2010-11-30 prašymą Nr. (1.10)ATP-3290-10 Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau- VGTPĮ). Pagal minėto įstatymo 9 straipsnio 3 dalį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje bei priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Tarnybos yra biudžetinės įstaigos, kurių veiklos teritorijos atitinka apygardos administracinių teismų teritorijas. Tarnybos yra valstybės institucijos. Jų uždavinys užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą (VGTPĮ 9 str. 1 ir 2 d.). Tarnybos, spręsdamos joms pavestą uždavinį, privalo vadovautis ne tik VGTPĮ, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu teisės aktu, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu (vienas iš šio įstatymo uždavinių įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą – 1 str.), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (garantuoja teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą – 1 str.) ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams. Taigi, bet kuris viešojo administravimo sistemos subjektas, priimdamas sprendimą viešojo administravimo srityje, turi vadovautis ne tik tiesiogiai specialiai atitinkamus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams, siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, nepiktnaudžiavimo valdžia bei kitais principais. Kilus interesų konfliktui tarp atitinkamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir į ją besikreipiančio asmens dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tarnyba, siekdama užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą, turi nusišalinti ir perduoti klausimą spręsti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( žr. 2008-07-03 nutartis adm. byloje Nr. A556-819/2008, 2009-05- 11 nutartis adm. byloje Nr. A525-594/2009, 2010-05-27 nutartis adm. byloje Nr. A822-703/2010).

Nuo 2008-07-01 įsigaliojo VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2008-06-12 įsakymu Nr.1R-241 patvirtino „Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašą“.

Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, jam ir toliau taikomos Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.). Prielaidas įgyvendinti šią Konstitucijos nuostatą sudaro Viešojo administravimo įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad Viešojo administravimo įstatymas nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir pan., bei į tai, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra viešojo administravimo subjektai. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas šiuo atveju yra lex generalis, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas – lex specialis, kas reiškia, jog pirmasis įstatymas yra taikomas tiek, kiek to įsakmiai nedraudžia antrojo įstatymo nuostatos. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo santykį (žr. 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3361/2011).

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktą viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi objektyvumo principu, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti savo pareigas, šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas iš valstybės tarnyboje dirbančių asmenų reikalauja teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.

Būtent dėl šių priežasčių Vilniaus VGTPT veiksmus persiųsti pareiškėjo prašymą kitai tarnybai galėjo lemti ne tik VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalyje numatytas atvejis, bet ir kiti atvejai, kai tarp atitinkamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir į ją besikreipiančio asmens dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo gali kilti interesų konfliktas. Tai leidžia užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, vertinant situaciją asmens ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interesų derinimo aspektu, tikslas išvengti asmenų ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interesų konflikto yra prioritetinis asmens siekio teisinę pagalbą gauti pasirenkant konkretų advokatą požiūriu, o tai, kad asmeniui teisinė pagalba gali būti teikiama kitos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nepaneigia ir neapriboja šio asmens teisės ir nereiškia, kad tokiu būdu valdžios įstaigos netarnauja žmonėms (žr. pvz., 2011-07-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A575–2807/2011, 2011-07-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A575–2271/2011, 2010-05-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A822 –703/2010).

Vilniaus VGTPT persiuntusi pareiškėjo 2010-11-30 prašymą Nr. ATP-(1.10)-3290-10, 2011-01-11 prašymą Nr. ATP-(1.10)-100-11 dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo Kauno VGTPT, užtikrino objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą. Akivaizdu, jog Vilniaus VGTPT vertindama pareiškėjo prašymus, negalėjo išlikti visiškai nešališka, o tai ir sudarė kliūtis Vilniaus VGTPT priimti sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Pažymėtina, kad Vilniaus VGTPT pareiškėjo G. K. prašymus persiuntė nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kuri pareiškėjo gyvenamosios vietos požiūriu yra artimiausia kita valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, galinti spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Vilniaus VGTPT privalėjo atsiklausti jo nuomonės dėl galimumo spręsti pareiškėjo prašymą būtent Vilniaus VGTPT. Nustačius, kad yra interesų konfliktas ir kad galėtų būti pažeisti objektyvumo bei nešališkumo principai, nepriklausomai nuo pareiškėjo nuomonės, prašymas turėjo būti persiųstas kitai tarnybai. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kiti norminiai aktai nereikalauja tokio nuomonės išklausymo, asmens pritarimo dėl prašymo persiuntimo.

Be to, pažymėtina, kad atsižvelgiant į Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-04-29 įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2144-437/2011 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00399-2011-8), kurioje pareiškėjas ginčijo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-01-14 raštą Nr.(1.10.)-SD-159-11, kurio pagrindu Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nutarė perduoti pareiškėjo 2011-01-11 prašymą Nr.(1.10.)-ATP-100-11 Kauno VGTPT bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-04-04 įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1748-473/2011 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00024-2011-3), kurioje pareiškėjas ginčijo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-12-03 raštą Nr.(1.10.)-SD-4774-10, kurio pagrindu Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nutarė perduoti pareiškėjo 2010-11-30 prašymą Nr.(1.10.)-ATP-3290-10 spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai buvo perduoti teisėtai.

Kitų aplinkybių, leidžiančių teismui abejoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų teisėtumu byloje nenustatyta. Ginčijamais sprendimais pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-02-18 sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-T-178-726, 2010-12-15 sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-10-T-3477-4335 ir 2011-02-21 sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-P-3477-776 atitinka Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje nustatytus turinio ir formos reikalavimus. Ginčijamus sprendimus priėmė kompetentingas subjektas – Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Pareiškėjo argumentas, jog VGTPĮ nustato, kad tarnybos pačios turi gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių informacinių sistemų apie socialinės pašalpos skyrimą pratęsimą, atmestinas. VGTPĮ 18 str. 13 d. numatyta tarnybų teisė gauti informaciją iš valstybių ir savivaldybių institucijų, o ne pareiga. Be to, VGTPĮ 4 str. numato pareiškėjo pareigą bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją.

Remiantis tuo kas išdėstyta bei byloje esančių įrodymų visuma, spręstina, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-02-18 sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-T-178-726, 2010-12-15 sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-10-T-3477-4335 ir 2011-02-21 sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-P-3477-776 yra teisėti, ir jų naikinti bei įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą grąžinti pareiškėjo 2010-11-30 prašymą Nr. ATP-(1.10)-3290-10, 2011-01-11 prašymą Nr. ATP-(1.10)-100-11 dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo, spręsti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Natalja ZelionkienėAsta UrbonienėGintaras Čekanauskas