Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutarties.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 50 parų arešto, pagal 233 straipsnio 1 dalį – 30 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, galutinė subendrinta bausmė paskirta 70 parų arešto.

Iš R. S. priteista: V. P. 248 Lt turtinei ir 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2420 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti; Valstybinei ligonių kasai 2552,30 Lt turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 21 d., apie 17.00 val., ,,duomenys neskelbtini“, konflikto metu sudavė rankomis, kojomis ir pagaliu ne mažiau kaip šešis kartus V. P. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas kairės akies srityje, juosmens–kryžmens srityje, dešiniojo dilbio srityje, sprando kairėje, nubrozdinimą ir kraujosruvą kairės alkūnės srityje, kairės pusės VII šonkaulio lūžimą, blužnies plyšimą su kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, R. S. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog dėl 2007 m. gegužės 21 d. tarp jo ir V. P. įvykusio konflikto yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, tiksliai nenustatytu laiku – nuo 2007 m. gegužės 21 d. iki 2007 m. birželio 27 d. – ,,duomenys neskelbtini“ sutikęs R. I., įkalbėjo jį, kaip liudytoją, ikiteisminio tyrimo metu duoti melagingus parodymus apie tai, kad 2007 m. gegužės 21 d., apie 17.00 val., R. I. buvo ,,duomenys neskelbtini“ tvenkinių teritorijoje ir matė, kad konflikto metu R. S. ir V. P. susistumdė ir kad V. P. iš automobilio paėmė kažkokį daiktą, kuriuo užsimojo prieš R. S.. Tokiais veiksmais R. S. darė poveikį liudytojui R. I..

Kasatoriaus manymu, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes, vertindamas nukentėjusiojo V. P. bei jam palankius liudytojų N. K. ir G. S. parodymus, juos nepagrįstai sureikšmino, nesiejo su kitais įrodymais ir nepašalino akivaizdžių prieštaravimų. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis ir minėti liudytojai negalėjo paaiškinti, iš kur ir kaip pas jį (R. S.) rankose atsirado pagalys. Šių asmenų parodymai visiškai prieštarauja liudytojų K. B., M. J., M. B. ir K. G. parodymams, kad konfliktą pradėjo nukentėjusysis V. P., kad būtent jis mušė nuteistąjį ne tik rankomis, bet ir pagaliu, paimtu iš jo mašinos. Nepašalinęs tokių prieštaravimų ir neįvertinęs svarbios aplinkybės – nukentėjusiojo konfliktiškumo su aplinkiniais, teismas nemotyvuotai atmetė liudytojų K. B., M. J., M. B. ir K. G. parodymus. Taip pat nepagrįstai ir nemotyvuotai teismas atmetė liudytojos J. N.–Skuolienės parodymus, kuri sutiko juos duoti (nors turėjo teisę atsisakyti). Šiuo atveju teismas nenustatė, jog duodama parodymus J. N.–Skuolienė siekė padėti kasatoriui išvengti atsakomybės. Kasatorius pabrėžia, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus, tačiau, pažeisdamas nešališkumo principą, teismas atmetė liudytojo M. Ž. parodymus apie tai, kad dieną prieš įvykį (2007 m. gegužės 20 d.) tarp jo ir V. P. įvyko konfliktas; tą patvirtino ir liudytojas A. G., dėl kurio parodymų teismas nepasisakė. Be to, siekdamas paneigti V. P. nepalankius M. Ž. parodymus, teismas padarė liudytojui neleistiną poveikį, apkaltindamas jį melagingų parodymų davimu. Tačiau teismas nenustatė logiškos melagingų parodymų davimo priežasties ar kasatoriaus poveikio šiam liudytojui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, esant liudytojų parodymų prieštaravimams, teismas, tikrindamas jų patikimumą, privalėjo išsiaiškinti konflikto tarp V. P. ir R. S. aplinkybes, taip pat, ar V. P. draudimai vaikščioti keliais tarp tvenkinių yra pagrįsti ir teisėti. Taip pat buvo būtina įvertinti Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros priimtus 2008 m. sausio 30 d. ir 2009 m. liepos 15 d. nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą nesant jo (kasatoriaus) veiksmuose nusikaltimo sudėties. Kasatorius nurodo, kad tokius jo bei jo gynėjo prašymus teismas nemotyvuotai atmetė.

Taigi pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų ir tiksliai nenustatė veikos kvalifikavimui svarbių aplinkybių – taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo kasatoriaus (apelianto) prašymo pateikti gautus įrodymus – 2010 m. gegužės 28 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato pranešimą apie tai, kad tyrėjas G. I., būdamas policijos pareigūnas, 2007 m. gegužės mėn. papildomai dirbo pas V. P., iš kurio gavo atlyginimą. Dėl to tampa suprantamas V. P. elgesys konflikto metu ir jo skambutis G. I., nes šis pareigūnas yra priklausomas nuo V. P. ir suinteresuotas veikti ne tarnybos interesais, bet siekdamas suteikti šiam maksimalią pagalbą klastojant įvykio duomenis.

Neišsamus bylos patikrinimas apeliacinės instancijos teisme lėmė tai, kad nebuvo patikrinta ir nustatyta dar viena svarbi aplinkybė, t. y. V. P. sužalojimo (blužnies plyšimo) laikas. VšĮ VGPUL moksliniame darbe „Blužnies sužalojimai dėl uždaros pilvo traumos“ nurodyta, kad vidutiniškai nuo blužnies traumos atsiradimo iki pirmojo kreipimosi pagalbos dėl išsivysčiusios simptomatikos laiko tarpas yra apie 21 val. Todėl, kasatoriaus manymu, V. P., kreipdamasis medikų pagalbos 2007 m. gegužės 21 d., apie 21.00 val., realiai sužalojimą (blužnies plyšimą) patyrė 2007 m. gegužės 20 d., o tai neginčijamai įrodo, kad jo (R. S.) ir liudytojų M. Ž., A. G. parodymai apie įvykį yra teisingi.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo skundą, nenustatė BPK pažeidimų tiriant ir vertinant bylos aplinkybes ir įrodymus pirmosios instancijos teisme ir nuteistojo skundą motyvuotai atmetė. Priešingai negu teigia kasatorius, nė vieniems iš įrodymų teismas nesuteikė pranašumo, taip pat nepažeidė ir BPK 7 straipsnyje įtvirtino rungtyniškumo principo. BPK 20 straipsnyje nurodyta: ar duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis, savaime nėra esminis BPK pažeidimas. Kasatoriaus skundo motyvai, kad teismai turėjo įvertinti byloje esančius Vilniaus rajono apylinkės prokurorų 2008 m. sausio 30 d. ir 2009 m. liepos 15 d. nutarimus nutraukti R. S. ikiteisminį tyrimą – atmestini, nes šie procesiniai sprendimai pagal kompetenciją aukštesniųjų prokurorų buvo panaikinti kaip nepagrįsti.

Prokuroras nurodo, kad teismų išvados, jog tarp nuteistojo R. S. veiksmų ir nukentėjusiojo V. P. patirtų sužalojimų yra nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, teisingos, nes byloje ištirtos aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistasis, suduodamas smūgius ne mažiau kaip šešis kartus į įvairias kūno vietas rankomis, kojomis ir pagaliu, suprato pavojingą savo veiksmų pobūdį, t. y. veikė tyčia. Todėl nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai.

Kasatoriaus išdėstyta nuomonė, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties išvadas pagrindė prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis, ir neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, prokuroro įsitikinimu, tėra deklaratyvus teiginys. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo R. S. skundo argumentus, tarp jų ir dėl padarytų veikų kvalifikavimo, bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo, todėl apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai.

Prokuroras nurodo, kad, nesant skundo motyvų ir argumentų dėl BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįstumo ir teisėtumo, atsiliepimai dėl šios kasacinio skundo dalies nepateikiami.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų

Teismų sprendimus nuteistasis R. S. skundžia BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 3 dalyje numatytais pagrindais, t. y. dėl esminių BPK pažeidimų, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies, o apeliacinės instancijos teismas – BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą kasatorius argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patikėjo tų asmenų parodymais, kurie tvirtino kaltinimo aplinkybes, ir be pagrindo atmetė nuteistajam palankius kitų liudytojų parodymus, be to, vienam iš jų – M. Ž. – teismas darė neleistiną poveikį. Pasak kasatoriaus, abejotinos yra ir teismo medicinos specialisto, ir ekspertizės akto išvados dėl nukentėjusiajam padaryto sužalojimo aplinkybių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai iš esmės siejami ne su konkrečiais BPK nuostatų pažeidimais, o su kasatoriui nepalankiu įrodymų vertinimu, kuris būtų tinkamas tuo atveju, jeigu būtų priešingas (tenkintų kasatorių). Tačiau pažymėtina, kad įrodymų vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 369 straipsnis); antra, vien tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų kasatorius, dar nereiškia, kad jis atliktas netinkamai, šališkai. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, išsamiai išdėstęs įrodymų turinį, visus juos detaliai išanalizavęs ir palyginęs, įrodymus motyvuotai įvertino. Nuosprendyje nurodytos bylos duomenimis pagrįstos aplinkybės, dėl kurių teismas padarė išvadas, kad tikrovę atitinka įvykį stebėjusių liudytojų N. K., A. S. parodymai ir kad kaip nepatikimi atmestini liudytojų M. B., M. J., K. B., K. G., galėjusių matyti tik įvykio fragmentus, parodymai; taip pat įvertinti paties kasatoriaus R. S. bei jo žmonos liudytojos J. N.–Skuolienės, nukentėjusiojo V. P. parodymai. Apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių atitinka įrodymų turinį, tarp jų – ir teismo medicinos specialisto bei ekspertizės akto išvadas dėl nukentėjusiajam V. P. padarytų sužalojimų, jų pobūdžio, kilmės bei laiko ir sunkumo laipsnio. Prieštaravimai tarp kaltinančių ir teisinančių bylos įrodymų aptarti, teisiškai reikšmingi faktai konstatuoti. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese įrodinėjimo dalyką sudaro tos aplinkybės, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Dėl to atmestini kasatoriaus argumentai, esą liko neišsiaiškinta svarbi aplinkybė – ar nukentėjusysis V. P. turėjo teisę reikšti pretenzijas dėl vaikščiojimo privačių tvenkinių teritorijoje, nes tai nėra aplinkybė, reikšminga sprendžiant R. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą šioje byloje, juolab kad dėl to tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo susiklostę konfliktiniai santykiai ir tapo dar vienu konfliktu, kurio metu, kaip nustatė teismas, R. S. ir sužalojo V. P.. Taip pat neturi teisinio pagrindo kasacinio skundo argumentai dėl Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2008 m. sausio 30 d. ir 2009 m. liepos 15 d. nutarimų, kaip esą svarbių bylos duomenų, neįvertinimo, nes šie procesiniai prokurorų sprendimai nutraukti ikiteisminį tyrimą įstatymo nustatyta tvarka buvo panaikinti (T. 2, b. l. 82-83, 192-193). Atmestini kaip nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai apie teismo esą darytą poveikį liudytojui M. Ž., nes liudytojo įspėjimas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei jo apklausa siekiant išsiaiškinti, kodėl liudytojas nurodo skirtingas aplinkybes (keičia parodymus), ne tik nereiškia kokio nors poveikio, bet ir atitinka BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą teisminiame procese. Visiškai nepagrįstas kasacinio skundo teiginys dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimo; šiame straipsnyje nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šioje byloje priimtas nuosprendis nėra grindžiamas parodymais tokių asmenų, kuriems taikytas anonimiškumas (tokių nenurodo ir pats kasatorius), o tiesiogiai ir viešai teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 242 straipsnio 1, 2 dalys).

Taigi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė dėl visų įrodymų, galinčių patvirtinti ar paneigti įrodinėtinas aplinkybes, įrodymai įvertinti išsamiai ir nešališkai, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, o nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, nes jame išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės bei įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, teisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų argumentuojami tuo, kad šis teismas neatliko įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis), nesiaiškino aplinkybių dėl G. I. suinteresuotumo padėti nukentėjusiajam V. P. bei nepatikrino liudytojų M. Ž. ir A. G. parodymų, kurie svarbūs išsiaiškinant tikrąjį V. P. sužalojimo (blužnies plyšimo) padarymo laiką.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali (bet neprivalo) atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai tirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie pirmosios instancijos teisme buvo ištirti neišsamiai (pvz., apklausiant liudytoją nesiaiškinti prieštaravimai, kurių negalima pašalinti be pakartotinio įrodymų ištyrimo). Kaip minėta, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo ištirti visi bylos duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmę sprendžiant R. S. baudžiamosios atsakomybės ir kaltės klausimus. Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad G. I. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, tačiau jis įvykio nematė, jo kaip liudytojo parodymais teismai nesirėmė ir jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų kaip pareigūnas šioje byloje minėtas asmuo neatliko. Liudytojai M. Ž. ir A. G. taip pat buvo apklausti teisiamajame posėdyje, jų parodymai aptarti, tačiau kasatoriaus pateikta šių parodymų interpretaciją, kaip neva paneigiančių specialisto ir eksperto išvadas dėl V. P. sužalojimo laiko, prieštarauja šių įrodymų turiniui. Pažymėtina, kad, siekiant objektyviai nustatyti V. P. sužalojimo laiką, tikrąsias priežastis ir kt., buvo surinkti ir teisme ištirti visi galimi duomenys, tarp jų – atliekant ir specialių žinių reikalaujančius medicininius tyrimus. Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant išsiaiškinti V. P. padarytų sužalojimų aplinkybes, buvo atlikti du tyrimai (2007 m. birželio 5 d. ir 2008 m. sausio 25 d. specialistų išvados), kurių metu taip pat tirta, kurie sužalojimai galėjo būti padaryti 2007 m. gegužės 20 d. ar 2007 m. gegužės 21 d. Šias specialisto išvadas pateikęs ekspertas G. A. Chakeris apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje. Be to, pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsamiau išsiaiškinti šias aplinkybes (patikimai nustatyti V. P. padarytų sužalojimų padarymo mechanizmą, suduotų smūgių kiekį, daiktus ar įrankius, kuriais sužalojimai buvo padaryti, sveikatos sutrikdymo mastą, sunkumą), 2010 m. birželio 7 d. nutartimi paskyrė teismo medicinos komisijos ekspertizę. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas įrodymų tyrimo, tačiau iš naujo juos įvertinęs, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo R. S. apeliaciniame skunde, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pakanka įrodymų pagrįsti R. S. kaltei įvykdžius nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas, išsamiai motyvuota (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 138 straipsnio 1 dalis, 233 straipsnio 1 dalis – kasatoriaus R. S. padarytoms veikoms pritaikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. S. kasacinį skundą.