Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

2022-01-24 · Civilinė byla Nr. e2YT-177-1021/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Marijampolės apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-01-24
Bylos Nr.
e2YT-177-1021/2022
Teisminio proceso Nr.
2-28-3-02370-2021-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jonas Abraitis
Pareiškėjas
R. K.
Suinteresuotas asmuo
Veisėjų regioninio parko direkcijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio
Civilinė byla Nr. e2YT-177-1021/2022 Teisminio proceso Nr. 2-28-3-02370-2021-2 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.2.3.1; 3.4.5.2; 3.2.6.1; 3.2.6.13.
MARIJAMPOLĖS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 24 d.Vilkaviškis
Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų teisėjas Jonas Abraitis,sekretoriaujant Viktorijai Kupstienei,dalyvaujant: pareiškėjai R. K., jos atstovui advokatui V. K.,suinteresuoto asmens Veisėjų regioninio parko direkcijos atstovei I. M.,

nedalyvaujant suinteresuoto asmens, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio misterijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – sodybos buvimo žemės sklype fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys - Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio misterijos, Veisėjų regioninio parko direkcija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pareiškimo, kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų esmė.

P. R. K. (toliau – pareiškėja) pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai R. K. nuosavybės teise priklausančiame 3,6189 ha dydžio žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini),., buvo jos senelio A. V. sodyba, susidedanti iš vieno gyvenamojo namo, dviejų tvartų ir kluono ( e. b. 1 t., b. l. 1-3).

Pareiškėja pareiškime nurodė, kad kreipiasi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, su tikslu atstatyti savo senelio A. V. sodybą. Jos senelio sodyba buvo (duomenys neskelbtini),.. Žemės sklypas, kuriame buvo jos senelio sodyba, yra saugomoje teritorijoje Veisiejų regioniniame parke, ši sodyba iki šių dienų nėra išlikusi, todėl vienintelis teisėtas būdas šią sodybą atstatyti yra teismo keliu nusistatant juridinį faktą. Jos senelis buvo A. V., jos motinos R. S. tėvas. Jos seneliui dar iki žemės nacionalizacijos 1940 metais priklausė nekilnojamasis turtas - sodyba, kurią sudarė apie 19 ha žemės sklypas bei jame esantis gyvenamasis namas, du tvartai ir kluonas. Ši sodyba buvo N. k., L. valsčiuje. Jos senelis A. V. 1946 metais buvo areštuotas ir neteisėtai kalinamas, o 1948 metais įkalinimo įstaigoje mirė. Arešto metu iš jos senelio A. V. buvo konfiskuotas visas jo turtas - žemės sklypas, gyvenamasis namas, du tvartai ir kluonas. Sodyba buvo nugriauta ir išvežta į kitą vietą. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado teisinė galimybė susigrąžinti iš senelio neteisėtai atimtą turtą. Todėl jos motina R. S. 1991 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į Lazdijų rajono valdybą su pareiškimu, kuriame nurodė, kad jos tėvas V. A., Tamošiaus, 1946 m. lapkričio 13 d. buvo areštuotas ir neteisėtai kalinimas, o 1948 m. kovo 2 d. įkalinimo įstaigoje mirė. Arešto metu be teisinio pagrindo buvo atimtas visas turtas. Pareiškimu motina prašė išmokėti piniginę kompensaciją - 7251 rublį. 1991 m. gruodžio 13 d. Lazdijų rajono valdybos potvarkio pagrindu buvo nuspręsta V. A., T., neteisėtai represuoto 1946 m. ir gyvenusio N. kaime, turto paveldėtojams iš savivaldybės biudžeto išmokėti 7251 rublių kompensaciją už sunaikintą namą, tvartą, kluoną, šulinį ir už visą kitą turtą. Šie aukščiau paminėti įrodymai patvirtina, kad seneliui A. V. priklausė sodyba, kurią sudarė tokie statiniai - gyvenamasis namas, du tvartai ir kluonas. Dar esant gyvai motinai R. S., LR Seimas priėmė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, todėl vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis motina R. S. padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai tenkantį buvusio savininko, jos tėvo A. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, t. y. jo turėtą žemę N.kaime, L. rajone. Motinai 1999-09-27 Alytaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 59-9876 ir 1999 -09-27 Alytaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 59-9877 buvo atkurtos nuosavybės teisės, motina atgavo savo tėvo žemes, ji svajojo ir ketino atstatyti savo tėvo sodybą ir savo vaikystės namus. Tačiau dėl vyresnio amžiaus, sušlubavusios sveikatos, ji nusprendė atgautas savo tėvo žemes padovanoti jai, kad ji atstatytų savo senelio sodybą. Todėl 2004 m. liepos 8 d. dovanojimo sutarties Nr. 4143 pagrindu šiuos žemės sklypus motina R. S. jai pareiškėjai padovanojo. Todėl nuo 2004 m. ji yra šių žemės sklypų, kurie priklausė seneliui ir kuriuose buvo senelio sodyba, savininkė. Vėliau su sutuoktiniu gretimais šių sklypų iš valstybės įsigiję dar vieną žemės sklypą, vėliau šiuos visus sklypus pertvarkę, siekdami juos sujungti į vieną žemės sklypą, tačiau to padaryti nepavyko, nes per šiuos sklypus driekiasi bendro naudojimo kelias, todėl pavyko suformuoti du sklypus t. y. 3.6189 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, ir 1.4656 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, esančius adresu: N. k., V. sen., L. r. sav. Kad šiame 3,6189 ha dydžio žemės sklype buvo jos senelio sodyba matyti iš pridedamų sodybos vietos atvaizdavimo plano bei antstolės faktinių aplinkybių protokolo. Šis žemės sklypas, o kartu ir buvusi senelio sodyba, yra V. regioniniame parke, t. y. saugomoje teritorijoje, todėl pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą, saugomoje teritorijoje - Veisiejų regioniniame parke yra draudžiama statyba, išskyrus buvusios sodybos atstatymą. Kadangi jos tikslas yra atstatyti savo senelio sodybą, todėl šiuo pareiškimu norinti įrodyti, kad šiame 3,6189 ha dydžio žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, esančiame L. r. sav., V. sen., N. k., buvo senelio A. V. sodyba. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3, 5, 6 punktais draudžiama draustinyje statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat kitus minėto įstatymo 9 straipsnyje nurodytus atvejus. Pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 8 punktą, buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi valstybiniuose parkuose draudžiama statyti su valstybinio parko steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus statinius esamose ir buvusiose sodybose, taip pat kitais minėto įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatytus atvejus. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 9 punkte taip pat nustatyta, kad buvusios sodybos atstatymo teisė šioje dalyje nustatyta tvarka įgyvendinama taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnyje išdėstytos sodybos ir buvusios sodybos, sąvokos. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 52 punktą, buvusi sodyba - vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, - nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Remiantis minėto įstatymo 2 straipsnio 55 punktu, sodyba - vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ir su šių statinių, sodybos želdinių, sodo, daržo, aikštelių užimama žeme. Įrodinėjant buvusios sodybos faktą statinių ir sodų fizinio buvimo būdu įrodymais gali būti bet kurie faktiniai duomenys. Tai gali būti ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, specialisto išvada, topografinė nuotrauka, pateiktos vaizdo medžiagos (fotonuotraukų su atitinkamais aprašais ir schemomis), detalus planas. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad buvusi sodyba - tai sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais-archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu. Istoriniu - archyviniu dokumentu gali būti laikomas nustatyta tvarka iš Nacionalinio dokumentų ar kito fondo nustatyta tvarka gauti dokumentai, kuriuose užfiksuota atitinkamo Lietuvos istorijos laikotarpio informacija. Įstatymų leidėjas nurodo tris savarankiškus būdus, kaip yra patvirtinamas buvusios sodybos faktas, suteikiantis teisę statyti saugomoje teritorijoje: 1) statinių ir (ar) sodų fizinių liekanų buvimas; 2) tos teritorijos planai, žemėlapiai ir panašūs dokumentai, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; 3) sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teismo sprendimu, kai nėra išlikę nei archyvinių, nei grafinių sodybos buvimo dokumentų. Sodybos buvimo faktas, kaip suteikiantis galimybę vykdyti statybas nacionalinio parko, draustinio ir miško teritorijoje, gali būti patvirtintas vienu iš nurodytų trijų būdų. Šiuo atveju buvusios sodybos faktas nustatomas kaip juridinę reikšmę turintis faktas, nes jos turimų dokumentų nepakanka statyboms inicijuoti, tačiau jų pakanka šiam teismo sprendimui priimti ir pagrįsti. Kaip jau minėjusi aukščiau, kad jai priklausančiame 3,6189 ha dydžio žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, esančiame L. r. sav. V. sen., N. k. buvo senelio A. V. sodyba, patvirtina šie jos pridedami įrodymai: 1991-08-20 pareiškimas Lazdijų rajono valdybai, 1991-12-13 išrašo iš rajono valdybos potvarkio Nr. 30 priedėlis, 1991-12-13 Lazdijų rajono valdybos pranešimas, sodybos vietos atvaizdavimo planas M 1:2000 bei antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Taip pat šias aplinkybes teisme patvirtins liudytojai, kuriuos prašysianti apklausti teismo posėdyje ( e. b. 1 t., b. l. 1-3).

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame savo pozicijos dėl pareiškimo neišsakė, prašė pašalinti iš bylos kaip suinteresuotą asmenį ( e. b. 1 t., b. l. 78-82), tačiau teismas protokoline nutartimi šio prašymo netenkino.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyrius, vykdydamas teismo nutartį, pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškimo, kuriuose nurodė, kad remiantis archyvinėse bylose esančiais dokumentais, Alytaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 59-9877 R. S., kaip T. V. įpėdinei, atkurta žemė - 6,94 ha ir 0,69 ha miško, esanti Alytaus apskrities Lazdijų rajono N.kaime, buvo atkurta natūra T. V. turėtos žemės ribose. Sprendimo 1 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į pilietei R. S. tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 6,94 ha žemės ir 0,69 ha miško, grąžinama natūra 5,06 ha žemės ir 2,57 ha miško. Nuosavybės teisės piliečiui atkurtos į 6,94 ha žemės ir 0,69 ha, į tiek kiek buvęs savininkas ir valdė, tačiau natūroje paženklinus žemės sklypą nustatyta, kad turėtos 6,94 ha žemės dalis 1,88 ha yra apaugusi mišku, todėl Žemės naudojimo plotų 1999 m. gegužės 19 d. eksplikacijoje ir Sprendime nurodoma, kad žemės ūkio paskirties žemę sudaro 5,06 ha žemės, o 2,57 ha (1,88ha+0,69ha) miško naudmenos. Alytaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 59-9877 atkurtas žemės sklypas, remiantis Nekilnojamojo turto registro išrašais Nr. (duomenys neskelbtini), ir Nr. (duomenys neskelbtini),, 2000 m. balandžio 25 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 1208, buvo parduotas ir šiuo metu priklauso kitiems asmenims. Atsižvelgiant į byloje pateiktą medžiagą ir pareiškėjos pareiškimą, darytina išvada, kad pareiškėja buvusią sodybą nori atstatyti ne T. V. buvusioje žemėje, o A. V. valdytoje ir atkurtoje žemėje. Atsižvelgiant į tai, Nacionalinė žemės tarnyba, pažymi, kad į A. V. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisės pilietei R. S. buvo atkurtos Alytaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 59-16601 ir Alytaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 59-22735. Remiantis archyvinėse bylose esančiais dokumentais Lazdijų rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-537/2000, buvo pripažintas juridinis faktas, kad A. V. Lazdijų rajone, Veisiejų seniūnijoje, N. kaime privačios nuosavybės teise valdė 5,49 ha žemės ir 1,05 ha miško. Alytaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 59-16601 į A. V. valdytą 5,49 ha žemės ir 1,05 ha miško, R. S., kaip A. V. įpėdinei, buvo natūra atkurta - 4,60 ha žemės ir 1,05 ha miško, o likusiai 0,89 ha žemės daliai, kuri buvo užimta asmeninio ūkio žeme, buvo parengta 2002 m. sausio 22 d. išvada Nr. 4309 ir Alytaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 59-22735 suteiktas 1,27 ha lygiavertis žemės sklypas, esantis M. kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje. Apibendrinat tai, kas išdėstyta: Alytaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 59-9877, nuosavybės teisės pilietei R. S., į buvusio savininko T. V. valdytą žemę, atkurtos natūra, nekeičiant turėtų žemės ribų; Alytaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 59-16601, nuosavybės teisės pilietei R. S., į buvusio savininko A. V. valdytą žemę, atkurtos natūra į 4,60 ha žemės ir 1,05 ha miško; Alytaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 59-22735 R. S. už buvusio savininko A. V. valdytą, valstybės išperkamą ir asmeninio ūkio žeme užimtą 0,89 ha žemės plotą, suteiktas 1,27 ha lygiavertis žemės sklypas, esantis M. kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje ( e. b. 2 t., b. l. 1-3).

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Veisiejų regioninio parko direkcija į pareiškimą pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškimu nesutiko, kadangi kartu su pareiškimu pateikti dokumentai neįrodo, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype yra buvusi sodyba ( e. b. 1 t., b. l. 94-96).

Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjamas žemės sklypas, unikalus Nr. 4400-5431 -9303, yra valstybės saugomoje teritorijoje - Veisiejų regioniniame parke. Pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 851 ..Dėl Veisiejų regioninio parko, planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) patvirtinimo'' patvirtintą Veisiejų regioninio parko planavimo schemą, šis žemės sklypas patenka į ekologinės apsaugos prioriteto bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (ŽAb) ir apsauginių miškų specializuoto apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (MAs). Sklypas nepatenka į draustinio teritoriją ir taikyti Saugomų teritorijų (toliau -ST) įstatymo 9 straipsnį nėra pagrindo. Vadovaujantis ST įstatymo 13 str. 3 d. 9 p. nuostatomis, kai saugomos teritorijos planavimo schemoje buvusios sodybos vieta nepažymėta, ją galima atkurti pagal Vyriausybės nustatytą tvarką. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-02-12 nutarimu Nr. 106 patvirtinto „Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo“ 2 punktu „Sprendimus dėl buvusių sodybų atstatymo valstybės įsteigtose saugomose teritorijose priima šių saugomų teritorijų direkcijos“, o to paties aprašo 6 punktu „Pareiškėjas prašyme dėl buvusios sodybos atstatymo saugomoje teritorijoje nurodo saugomos teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas ir kuriame norima atstatyti sodybą, pavadinimą, žemės sklypo kadastro numerį ir pateikia žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje ir buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinančius dokumentus (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintas valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijas). Ši tvarka labai konkrečiai ir be interpretacijų nusako tvarką ir konkrečius reikalingus pateikti dokumentus (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintas valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijas). Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje įtvirtinta, kad buvusi sodyba - vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų. tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę - nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaip būtiną (pagrindinį) sodybos elementą ST įstatymas nurodo faktiškai ir teisėtai pastatytą gyvenamąjį pastatą (namą). Kiti statiniai (priklausiniai) galėjo būti arba galėjo nebūti. Pareiškėja teigia, kad teismų praktikoje yra konstatuota, kad buvusi sodyba - tai sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais - archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu. Istoriniu - archyviniu dokumentu gali būti laikomas nustatyta tvarka iš Nacionalinių dokumentų ar kito fondo nustatyta tvarka gauti dokumentai, kuriuose užfiksuota atitinkamo Lietuvos istorijos laikotarpio informacija. Pareiškėja pateikė dokumentus įrodančius, kad jos seneliui, A. V., priklausęs žemės sklypas yra N. k., Veisiejų sen., Lazdijų r. sav., tačiau jie neįrodo, kad R. K. priklausantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausė jos seneliui. Pareiškėja teismui pateikė atliktus žemės sklypo kadastrinius matavimus, kuriuose matininkas T. V. sodybos vietą atvaizdavo pridėtame prie pareiškimo plane (M 1:2000). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bet kuriuo atveju, parengtame žemės sklypo plane matininko nubraižyti vieni ar kiti objektai nėra ir negali būti traktuojami kaip sodybos buvimo fakto įrodymas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos teismui pateiktame pareiškime yra pateikiama informacija, kad jos senelio, A. V., turtas, t. y. sodyba, buvo nugriauta ir išvežta į kitą vietą. Darytina prielaida, kad teise atkurti konkrečią buvusią sodybą jau buvo pasinaudota (realizuota statytojo teisė pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą) ( e. b. 1 t., b. l. 94-96).

Suinteresuotas asmuo Veisėjų regioninio parko direkcija pateikė rašytinę papildomą informacija, kurioje nurodė, kad tiek pareiškėjos, tiek Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriaus pateiktuose dokumentuose yra informacija apie T. V. bei A. V. 1932 m. Seinų apskrities, Leipalingio valsčiaus, N. kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane (pridedama dokumento perfotografuota kopija) pažymėtą turėtą žemės nuosavybę (Nr. 11 ir Nr. 12). 1932 m. plane matosi, kad A. V. nuosavybė atstatyta į dalį žemės sklypo, kuri pažymėta Nr. 10. Šiame žemės sklype 0,62 ha ploto užėmė sodyba. Tikėtina, kad A. V. atstatytai žemės sklypo daliai, kurioje stovėjo sodyba, buvo suteiktas lygiavertis žemės sklypas esantis M. kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje. Direkcija išnagrinėjo viešai prieinamą archyvinę medžiagą geoportal.lt duomenų bazėje. Pareiškėja pateikė informaciją, kad A. V. 1946 m. buvo areštuotas. Arešto metu buvo nugriauti žemės sklype (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini),) stovėję pastatai. Direkcija patikrino 1940 m. ir 1947 m. geoportal.lt archyvinių duomenų bazę. Žemėlapiuose, žemės sklype kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini),), nei 1940 m., nei 1947 m. sodybos nesimato (pridedama fragmentai iš geoportaI.lt archyvinių duomenų bazės) ( e. b. 2 t., b. l. 91-92).

II. Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų teismo posėdyje esmė.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad savo pareiškimą palaikantys, savo poziciją yra išdėstę savo pareiškime. Aiškumą į bylą įnešė Nacionalinė žemės tarnyba, atsiųsdama papildomus rašytinius paaiškinimus byloje. Išsklaidė abejones, kad pareiškėjos senelis A. V. Lazdijų rajone N. kaime žemėje, kuri dabar priklauso pareiškėjai, turėjo sodybą, kuri pavaizduota ir matininko bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Rašant pareiškimą buvo suklysta, buvo nurodytas ne tas apskrities viršininko sprendimas. Ta žemė, kurioje buvo pastatai, šiuo metu neginčytinai priklauso pareiškėjai, tačiau jos nuosavybė į šį žemės sklypą buvo atkurta ne pareiškime nurodytu sprendimu, nes buvo daug tų sprendimų, daug atkurta, bet buvo atkurta nuosavybės teisė į minėtą žemę 2003 m. gruodžio 28 d. Alytaus apskrities viršininko sprendimu. Tas sprendimas yra pateiktas kartu su Nacionalinės žemės tarnybos rašytiniais paaiškinimais. Tą žemę pareiškėjai padovanojo notarine sutartimi jos motina, ten turėjo palikti sprendimo originalą, ir sau jo nepasiliko. Pareiškime padaryta techninė klaida, nurodytas ne tas apskrities viršininko sprendimas, kuriuo pareiškėjos motinai buvo atstatyta nuosavybės teisė į jos tėvui A. V. priklausančią žemę. Bet tai esmės nekeičia, nes kalba eina apie šį sklypą ir žemę. NŽT teigia, kad iš pareiškimo ir pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėja nori atstatyti sodybą ne T. V. buvusioje žemėje, bet A. V. valdytoje ir atkurtoje žemėje pagal 2003 m. apskrities viršininko sprendimą. Iš jų pateiktų dokumentų matyti, kad toje vietoje, kur buvo sodyba, žemė atkurta pareiškėjos motinai, kuri vėliau tą ženę padovanojo pareiškėjai. Kadangi sklypą kerta kelias, jis vėliau buvo suformuotas į du sklypus, jis yra dabar. Atsikirsdamas į Veisiejų regioninio parko paaiškinimus, pateikus NŽT tokius neginčijamus įrodymus, kad būtent toje vietoje buvo A. V. žemė, tikėtina, kad toje vietoje buvo ir tie pastatai. Viesiejų regioninis parkas teigia, kad tikėtina, kad A. V. turėto žemės sklypo daliai, kurioje buvo sodyba, buvo suteiktas lygiavertis sklypas kitoje vietoje M. k. Lazdijų r. sav.. Veisiejų regioninio parko direkcija įrodinėja, kad neva A. V. sodyba buvo toje vietoje, kurioje nebuvo atkurta nuosavybės teisė V. A. žemės sklypą, nes ten yra kaimyno posodybinis sklypas, kuriame neva buvo sodyba. Iš jų pateiktų rašytinių įrodymų akivaizdu matyti, kad sodybos vietos atvaizdavimo plane, kur atvaizduota sodyba, yra atkurta žemė A. V. atkurtos žemės ribose, ką patvirtina ir NŽT, teigdama, kad nuosavybė į A. V. žemę buvo atkurta turėtos žemės ribose. Kad toje vietoje buvo sodyba, patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai: pažyma iš Lietuvos ypatingojo archyvo, kad A. V. 1947 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu buvo kaltinamas ryšio su partizanais palaikymu, buvo nuteistas 6 metams lagerio, bei jam priklausančio viso turto konfiskavimu. Po to pateiktas yra Lazdijų rajono valdybos sprendimas, kuriame nurodoma, kad pareiškėjos motinai už A. V. nacionalizuotą turtą: tvartą, kluoną, gyvenamąjį namą buvo išmokėta kompensacija 3000 rublių. Taip pat matyti iš pateikto Seinų apylinkės taikos teisėjo prašymo, kad toje žemėje, kurioje valdė jo tėvukas, taip pat buvo statiniai. Šie rašytiniai įrodymai, ir liudytojo parodymai neabejotinai patvirtina tą faktą, kad šiuo metu pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, 3,06 ha, esančiame N. k., Lazdijų r. sav., buvo jos senelio A. V. sodyba. Jie neturintys dokumento, patvirtinančio, kad atkurtoje žemėje buvo A. V. sodybos pastatai, kadangi jeigu turėtų, nereikėtų kreiptis į teismą, nes archyvuose negavę jokių duomenų, nes sodyba buvo nugriauta ir išvežta, kadangi tokių dokumentų neturi, todėl ir kreipęsi į teismą. Žmonės kreipėsi, bet jokios kartografinės medžiagos nėra. Susipažinęs su Veisiejų regioninio parko direkcijos pateiktais žemėlapiais, kad vienas žemėlapis 1940 m., kitas 1947 m., jis niekur nerandantis duomenų, kad ten tų metų žemėlapiai. Pati pareiškėja domėjosi archyvuose kartografinių duomenų apie tą sodybą, bet niekur nieko nerado. Jam tie planai nieko nesako, išimti iš kompiuterio, nei metai, nei nieko, kad archyvinės kopijos, jokių duomenų nėra, pačių padaryta, ištraukta, parašyti metai. Raštiško atsakymo, kad kreipęsi dėl kartografinių duomenų, jie neturintys. Veisiejų regioninis parkas teigia, kad tikėtina, jog A. V. sodyba buvo toje žemėje, kuri nebuvo natūra atkurta, o perkelta į kitą vietą. Šalia A. V. atvaizduotų statinių gyvena kaimynas, kuris toje žemėje A. V., kuri nebuvo atkurta, tarybiniais metais pasisatė sodybą, ir turėjo posodybinį sklypą, ir pagal įstatymą jis išsipirko tą sklypą gretimai šalia sodybos. Ten buvo A. V. žemė, bet nebuvo galima atimti iš žmogaus jo nuosavybės, todėl buvo atkurta kitoje vietoje. Sodyba buvo kokia 100-200 m. nuo to žmogaus sodybos (2022 m. sausio 6 d. teismo posėdžio protokolo – garso įrašo 12 min. 38 sek.---32 min. 40 sek.). Veisiejų direkcijos atstovė bando klaidinti teismą, kadangi į direkciją galima kreiptis tik tuo atveju, kai turi pakankamai įrodymų, kad sodyba buvo, yra išlikę topografiniai žemėlapiai, archyviniai dokumentai ir panašiai. O kadangi tokių dokumetų nėra, remiantis tuo Vyriausybės nutarimu privaloma kreiptis į teismą, ir tik su teismo sprendimu po to į direkciją ( 2022 m. sausio 6 d. teismo posėdžio protokolo –garso įrašo 55 min. 40 sek.---56 min. 06 sek.).

Pareiškėja teismo posėdyje paaiškino, kad kai mama buvo gyva, atvažiuodavę į tos sodybos vietą, žinojusi kur buvo, jai parodė kur viskas buvo, taip pat dėdė, mamos pusbrolis J. K.. Tai buvo gal kokiais 2000 metais. Jokių sodybos pėdsakų jau nebuvo, ten dabar yra laukai, dirbama žemė. Jis nuo ten esančios sodybos gyveno kokia 200 m. atstumu nuo gimimo. Daugiau liudytojų nėra, šitas paskutinis likęs gyvas giminaitis. Motina gimusi 1931 m. toje sodyboje, ir gyveno ten. Iki kol tėvą sulaikė, sodybą nugriovė 1947 m. Mama pasakojo, kad buvo gyvenamas namas, kluonas, tvartas, 7 pastatai. A. V. mamos tėtis, o T. senelis. T. V. miręs dar prieš karą. Kada mirė A. nežinanti, nes jis buvo suimtas, dingo, nežino, net kur palaidotas (2022 m. sausio 6 d. teismo posėdžio protokolo –garso įrašo 32 min.40 sek.---37 min.50 sek.)

Atsiliepimas

Suinteresuoto asmens, Veisiejų regioninio parko direkcijos, atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad žemėlapių duomenys yra paimti iš viešai prieinamų duomenų bazių geoportal.lt. Rodyklėmis pažymėję tas vietas, kur buvo sodyba. Yra sukloti žemėlapiai iš Regios apatinis, o ant viršaus uždėti žemėlapiai iš geoportal.lt. atitinkamų metų. Taškai yra pagal pareiškėjos pateiktą sklypo planą, kuriame matininkas įbraižė buvusius pastatus pagal koordinates. Jie nėra patvirtinti. Iš praktikos teismų, šie dokumentai būna ekspertizės metu pateikiami. Yra ir Seinų apskrities, ir lenkiški žemėlapiai archyviniai, keista, kad archyvai nepateikė informacijos. Manantys, kad neįrodyta, kad pastatai stovėjo parodytoje vietoje. Neprieštaraujantys, kad buvo A. V. sodyba, dar būna namų knygos, surašymai įvairūs, galima surinkti informacijos. Kada buvo nustatyta nuosavybė, Veisiejų regioninio parko direkcija nebuvo įtraukta kaip suinteresuotas asmuo, teismas nustatė, kad tas sklypas priklausė A. V., todėl jie neturi dėl to teisės reikšti pretenzijų. Buvo atstatyta į 4,60 ha sklypą nuosavybės teisė, tame sklype sufomuota nauja paskirtis, kad galėjo kurtis ūkininko sodyba. Po padalijimo vienas sklypas tapo 3,62 ha, kitas 1,46 ha. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalimi, sklypas negalėjo būti dalinamas, jeigu viena dalis tampa mažesnė kaip 7 ha. Tačiau yra kiti teisės aktai, kuriais vadovaujasi NŽT, kadangi sklypą kerta kelias, jie tapo du. Yra Regioninio parko planavimo schemos 7 skyriaus 26 punkte yra išimtis, kad ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zonose, kurioje ir patenka šis žemės sklypas, žemės ūkio paskirties sklypuose, jei sklypo dalis ne mažesnė kaip 4 ha, yra galimybė kurti naują sodybą. Jų nesutikimo priežastis yra, kad neįrodo, kad ten sodyba buvo, ir kad archyvuose nėra galimybės rasti dėl sodybos buvimo. Ir matantys dar išimtį, kad atkūrus nuosavybę ir bendras sklypo plotas viršijo 4 ha, būtų galima kurti naują sodybą. Klojant vieną žemėlapį ant kito jie gali būti perslinkti. Čia jų padaryti, kad atkreipti dėmesį. Pagrindas yra paimtas dabartinis žemėlapis su dabartinėmis žemės sklypų ribomis, ir ant vieno iš jų uždėtas 1947 m. žemėlapis, ant kito 1940 m. Ten yra ir daugiau metų, bet čia paimta tik dviejų. Sodyba 1940 m. pažymėta kvadratu ir juodu tašku. Ten matosi šiai dienai esantys pastatai. 1940-1947 m. yra neryškūs pastatų sodybų žymėjimai, taškučiai, senų archyvinių žemėlapių. Jie darė su programa, su ja dirbti sudėtinga, jos kolega IT specialistas tai sudėliojo, tai bendrai informacijai, į ekspertus nesikreipę. Portale yra pilni žemėlapiai. Atskirai neįkėlę, nes yra visos Lietuvos ir pasimes, tai neatspindės. Čia yra iškirpta ta dalis ir uždėta išdidinus. Buvo 1940 ir 1947 m. sodybos, bet ne toje vietoje. Kvadratais pažymėtos buvę sodybos. Aiškiau matosi 1947 m. žemėlapyje, ten buvo tikslesni, geriau susiklojo pagal ežero krantą, nes kelias gerai matosi, mažiau nukrypsta. Sodyba priklausiusi T. V. yra tikrai, stovėjusi arčiau asfalto, kelio Leipalingis-Kapčiamiestis. Matosi apačioje kvadratas, taip tuose žemėlapiuose vaizduojamos sodybos. Ten ne nuotraukos, o žemėlapiai. Kieno toje vietoje dabar žemė, nežinanti, kaimyninis sklypas. Čia buvęs T. V. sklypas. T. V. sodyba yra, o A. V. nėra žemėlapyje. Ekspertizės neprašantys. Mananti, kad neturėjo pareiškėja kreiptis į teismą, kadangi nuo 2020 m. jau yra Vyriausybės nutarimas, kad pareiškėja turėjo pirmiausia kreiptis pas juos, tai dokumentai, eskpertizės būtų jau atkeliavę į direkciją, būtų nekilę reikalo kreiptis į teismą. Atsiliepime nurodę, kad 2020 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublkikos Vyriausybės nutarimu Nr.10 yra aprašas. Sudėjus žemėlapius vieną ant kito, gaunasi nukrypimas, todėl sodybos 1940 ir 1947 m. yra skirtingose vietose. Ji gal iškirpusi, vieną žemėlapį truputį padidinusi, kitą sumažinusi, bet tai esmės nekeičia, nes kalba eina apie tą sklypą. Ji nesiginčys dėl neaiškių žemėlapių, nes ji pati pripažįstanti, kad jie nėra atitinkamai pasirašyti, ne ekspertų, ne archyvų duomenų bazių, klausimų nekiltų, jeigu kalba eitų, čia yra jos nuomonė. Jos nuomone A. V. sodyba galėjo būti tame jo žemės sklype, kuris nebuvo natūra gražintas jo įpėdiniams. Pagal 1932 m. išrašą iš Leipalingio valsčiaus, kad dalis arų priklausė sodybai. Šiuos žemėlapius darė jos kolega, kuris geriau juos supranta. Ji neprašanti juos traktuoti kaip įrodymą, tai jų tikėtina prielaida, nėra įrodymas, todėl prašanti jų nevertinti kaip įrodymų. ( 2022 m. sausio 6 d. teismo posėdžio protokolo –garso įrašo 38 min. 00 sek.---1 val. 3 min. 00 sek.).

Liudytojas J. K. teismo posėdyje parodė, kad pareiškėja yra puseserės dukra. Jis žinantis, kad stovėjo A. V. namas, buvo tvartas, kluonas. Sodybos vietą parodė matininkui, prašė parodyti R. K., dar jos mama tuo metu buvo gyva. Tos sodybos neliko 1946-1947 metais. N. V. ir konfiskavo. Jis pats matęs kaip griovė. Jis gyvenęs N. kaime, apie pusė km atstumu, iš jo sodybos matėsi V. sodyba. Jis ten buvo gimęs ir augęs šalia, gyvenęs iki 1978 m. A. V. namą pasisatė prieš pat karą. Sodyba stovėjo žemės sklypo krašte, atokiau nuo kelio, o pastatai stovėjo link ežero, toliausiai buvo kluonas. Žemė ribojosi nuo kelio iki ežero. Plane nurodytą sodybos vietą jis pats parodęs. Sodyba buvo netoli šermukšnio, tačiau jo dabar nėra, rodant jau nebuvo. Vietą atsimenantis atmintinai, aplinka nepasikeitusi. Pastatus atsimenantis nuo tada kai jam buvo 5-6 metai. Kai į mokykla ėjo, dar buvo pamatai. Pastatai stovėjo arčiau asfaltinio kelio Leipalingis - Kapčiamiestis. (2022 m. sausio 6 d. teismo posėdžio protokolo –garso įrašo 1 val. 05 min.19 sek.---1 val. 20 min.23 sek.)

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Pareiškimo tenkinimo pagrindai, motyvai, teismo padarytos išvados.

Ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

Juridinę reikšmę turinčiam - sodybos buvimo faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba. Ši aplinkybė - sodybos buvimo žemės sklype faktas, yra esminė ir suteikianti statybos teisę, nustačius juridinę reikšmę turintį faktą. Tokią praktiką, statybos galimybę siejant su sodybos fakto nustatymu, formuoja Lietuvos A. T. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009).

Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame 3,6189 ha dydžio žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, esančiame Lazdijų r. sav. Veisiejų sen., N. k., buvo jos senelio A. V. sodyba, susidedanti iš vieno gyvenamojo namo, dviejų tvartų ir kluono. Ji teigia, kad ši sodyba buvo saugomoje teritorijoje Veisiejų regioniniame parke, ir iki šių laikų nėra išlikusi, ją norinti atstatyti, dėl ko ir prašanti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Kad minėtas žemės sklypas priklauso pareiškėjai nustatyta VĮ ,,Registrų centras“ pažymėjimais (e. b. 1 t., b. l. 37-38).

1993 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 (toliau - Saugomų teritorijų įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad saugomos teritorijos yra taip pat valstybiniai parkai – nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos – biosferos rezervatai ir biosferos poligonai. Veisiejų regioninis parkas – saugoma teritorija Pietų Lietuvoje, įsteigta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios T. A. Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913 ,,Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo" (Žin., 1992, Nr. 30 – 913), į kurią įeina N. kaimas, Lazdijų r. sav., kur ir yra pareiškėjai priklausantis žemės sklypas, kuriame jos teigimu buvo jos seneliui A. V. priklaususi sodyba.

Suinteresuotas asmens Veisiejų regioninio parko direkcijos atsiliepime nurodyta, kad sklypas nepatenka į draustinio teritoriją ir taikyti Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnį nėra pagrindo. Teismas sutinka su šia suinteresuoto asmens pozicija, kadangi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnis reglamentuoja veiklą draustiniuose. To paties įstatymo 2 straipsnio 8 punkte pateikta draustinio sąvoka, taip pat to paties įstatymo 8 straipsnyje išsamiau išvardinta, kas yra draustiniai. Remiantis to paties įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi yra išskiriamos kompleksinės saugomos teritorijos; šiai kategorijai priskiriami šie saugomų teritorijų tipai: valstybiniai parkai – nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos – biosferos rezervatai ir biosferos poligonai. Šio įstatymo 12 straipsnyje yra apibrėžta, kas yra valstybiniai parkai, kurių viena rūšis yra regioninis parkas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Valstybinių parkų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) išskiriamos šios funkcinio prioriteto zonos: konservacinio (rezervatai ir draustiniai), ekologinės apsaugos, rekreacinio bei ūkinio (žemės, miškų ar vandenų ūkio) ir kito prioriteto zonos. Tai reiškia, kad draustinis yra viena iš regioninio parko funkcinių prioriteto zonų. Suinteresuoto asmens Veisiejų regioninio parko direkcijos atstovė teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad pareiškėjos žemės sklypas, kuriame ji nori atkurti sodybą, nėra draustinyje, o yra vienoje iš funkcinio prioriteto zonų, t. y. ekologinės apsaugos prioriteto zonoje, dėl ko Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio nuostatos byloje netaikytinos.

Veiklą valstybiniuose parkuose reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 3 dalies 2 punkto, 4 punkto, 5 punkto nuostatos leidžia buvusios sodybos vietoje atkurti sodybą: 4 punkte teigiama, kad leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos); 5 punkte teigiama, kad leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus. To paties straipsnio 9 punkte nustatyta, kad sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė. Šiuo atveju tokia tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106, kuriuo patvirtinta „Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašas“.

Suinteresuoto asmens Veisiejų regioninio parko direkcijos atstovė teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad pareiškėja turėjo pirmiausiai kreiptis į juos, ekspertizės būtų jau atkeliavę į direkciją, būtų nekilę reikalo kreiptis į teismą. Atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 patvirtinto „Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo“ 2 punktu „Sprendimus dėl buvusių sodybų atstatymo valstybės įsteigtose saugomose teritorijose priima šių saugomų teritorijų direkcijos“, o to paties aprašo 6 punktu „Pareiškėjas prašyme dėl buvusios sodybos atstatymo saugomoje teritorijoje nurodo saugomos teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas ir kuriame norima atstatyti sodybą, pavadinimą, žemės sklypo kadastro numerį ir pateikia žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje ir buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinančius dokumentus (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintas valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijas). Su šia pozicija pareiškėjos atstovas teismo posėdyje nesutiko, teigdamas, kad į direkciją galima kreiptis tik tuo atveju, kai yra pakankamai įrodymų, kad sodyba buvo, yra išlikę topografiniai žemėlapiai, archyviniai dokumentai ir panašiai, o kadangi tokių dokumentų nėra, remiantis tuo vyriausybės nutarimu privaloma kreiptis į teismą, ir tik su teismo sprendimu po to į direkciją. Teismas su tokia pareiškėjos atstovo pozicija sutinka visiškai, kadangi to paties aprašo 3 straipsnyje nustatyta, kad tvarkos aprašas netaikomas tais atvejais, kai yra priimti teismo sprendimai dėl sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kas rodo, jog tam tikrais atvejais galima kreiptis į teismą siekiant patvirtinti sodybos buvimo faktą, ir tais atvejais ši tvarka netaikoma, o vadovaujamasi CPK nuostatomis (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis, Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalis). Tame pačiame apraše nėra įvirtinta nuostata, kad pirmiau reikia kreiptis į direkciją, o tik po to į teismą. Aprašo 6 punktas nurodo, kad besikreipiantis asmuo privalo pateikti buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinančius dokumentus, o sodybos vietą patvirtinančių dokumentų kaip nurodė pareiškėjo atstovas jie neturi, ir jų nepavyko gauti iš valstybės archyvų. Remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalimi, sodybos buvimo ir jos vietos buvimo nustatoma pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, - nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Kad pakankamai nebuvo dokumentų įrodo ir tas faktas, kad nuosavybės teisė į A. V. valdytą žemę buvo atkurta nustatant valdymo faktą 2000 m. birželio 6 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimu, todėl akivaizdu, kad nėra ir dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti ar buvo sodyba, ir kurioje vietoje ji buvo.

Suinteresuoto asmens Veisiejų regioninio parko direkcijos atstovė teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad pareiškėjai priklausantis žemės sklypas, kuriame buvo sodyba, yra ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zonoje, todėl remiantis Regioninio parko planavimo schemos 7 skyriaus 26 punkte nurodyta išimtimi, kad ekologinės apsaugos funkcinio prioriteto zonose, kurioje ir patenka šis žemės sklypas, žemės ūkio paskirtie sklypuose, jei sklypo dalis ne mažesnė kaip 4 ha, yra galimybė kurti naują sodybą. Tačiau šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjos sklypo plotas, kuriame jos teigimu buvo sodyba, yra mažesnis -3,6189 ha, todėl teismo vertinimu pareiškėjai negalėjo pasinaudoti šia išimtimi, ir jos kreipimasis į teismą yra teisėtas.

Teismas , įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, daro išvadą, kad kitokiu būdu gauti įrodymų, kad pareiškėjos žemės sklype buvo jos senelio A. V. sodyba, kaip tik kreipiantis į teismą su prašymu nustatyti juridinį reikšmę turintį faktą, pareiškėja neturėjo (CPK 445 straipsnis). Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjai sukels teisines pasekmes, kadangi neturėdama teismo sprendimo dėl sodybos buvimo fakto nustatymo, negali įgyvendinti statybos teisės – atstatyti senelio sodybos jos buvimo vietoje (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimas yra teisėtas bei nagrinėtinas teisme.

Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje pateiktas buvusios sodybos apibrėžimas - tai vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, - nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. To paties įstatymo 55 straipsnyje apibrėžta, kad sodyba – vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ir su šių statinių, sodybos želdinių, sodo, daržo, aikštelių užimama žeme. Pagal šias įstatymo nuostatas sodyboje turi būtinai būti gyvenamasis namas, kad ją pripažinti sodyba.

Pareiškėja, jos atstovas, bei liudytojas J. K. teismo posėdyje patvirtino, kad A. V. žemėje, kuri šiuo metu priklauso pareiškėjai, buvo sodyba ir joje buvo gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais. Prie pareiškimo pateiktu rašytiniu įrodymu R. V. gimimo liudijimu nustatyta, kad pareiškėjos motinos R. V., gimusios (duomenys neskelbtini),., tėvas A. V., ji gimusi N. kaime, Leipalingio valsčiuje, Seinų apskrityje (e. b. 1 t., b. l. 10-12). Lietuvos archyvų departamento Lietuvos ypatingojo archyvo 2000 m. gegužės 18 d. pažymėjimu nustatyta, kad KGB archyve yra baudžiamoji byla, iš kurios matyti, kad A. V., Tamošiaus, gimęs (duomenys neskelbtini),, gyvenęs Lazdijų apskr. Leipalingio valsč. N. k., 1946 m. lapkričio 4 d. buvo suimtas ir nuteistas darbų lagerio 6 metams su viso jam priklausančio turto konfiskavimu, jis mirė kalėjime (duomenys neskelbtini),. (e.b. 1 t., b. l. 13). 1991 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjos motinos R. S. pareiškimu Lazdijų rajono valdybai, nustatyta, kad ji nurodė, jog dėl tėvo A. V. arešto, buvo nugriautas ir išvežtas gyvenamasis namas, tvartas, kluonas, sunaikinti kiemo įrenginiai, tarp jų šulinys, bei paimti gyvuliai ir žemės ūkio technika. Šis visas turtas buvo, ir tėvo arešto metu ji gyvenusi N. k., Lazdijų rajone. Šiuos faktus gali patvirtinti trys liudytojos, iš kurių dvi gyvena N. kaime. Už tai prašė priteisti atitinkamą pinigų sumą (e. b. 1 t., b.l. 14). Pateiktu išrašu iš rajono valdybos 1991 m. gruodžio 13 d. potvarkio nustatyta, kad prašymas buvo tenkintas ir išmokėta kompensacija, kas rodo, jog jos prašymas buvo pagrįstas (e. b. 1 t., b. l. 15-16). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pareiškėja įrodė, jog jos senelio A. V. žemėje N. k., Lazdijų r. sav. buvo sodyba, kurią sudarė gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai.

Sodybos buvimo fakto suinteresuoti asmenys neginčijo. Tačiau suinteresuotas asmuo Veisiejų regioninio parko direkcija savo atsiliepime, bei jo atstovė teisminio nagrinėjimo metu ginčijo sodybos buvimo vietą, teigdami, kad sodyba buvo šiuo metu kitam savininkui priklausančiame sklype, t. y. ne pareiškėjai priklausančioje žemėje. Suinteresuotas asmuo atsiliepime teigė, kad pareiškėjos pateikti dokumentai, įrodantys, kad jos seneliui A. V. priklausęs žemės sklypas yra N. k., Veisiejų sen., Lazdijų r. sav., neįrodo, kad priklausantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),) priklausė jos seneliui ( e. b. 1 t., b. l. 94-96). Tačiau suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyrius rašytiniuose paaiškinimuose motyvuotai paaiškino, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 59-16601 į A. V. valdytą 5,49 ha žemės ir 1,05 ha miško, R. S., kaip A. V. įpėdinei, buvo natūra atkurta - 4,60 ha žemės ir 1,05 ha miško, o likusiai 0,89 ha žemės daliai, kuri buvo užimta asmeninio ūkio žeme, buvo suteiktas 1,27 ha lygiavertis žemės sklypas, esantis M. kaime, Lazdijų rajone. Suinteresuotas asmuo Veisiejų regioninio parko direkcija atsiliepime teigė, kad pareiškime yra pateikiama informacija, kad A. V. sodyba buvo nugriauta ir išvežta į kitą vietą, dėl ko darytina prielaida, kad teise atkurti konkrečią buvusią sodybą jau buvo pasinaudota (realizuota statytojo teisė pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą) ( e. b. 1 t., b. l. 94-96), tačiau teismo vertinimu tai visiškai neatitinka tikrovės, kadangi prie pareiškimo pateiktas Lietuvos archyvų departamento Lietuvos ypatingojo archyvo 2000 m. gegužės 18 d. pažymėjimas (e.b. 1 t., b.l. 13) patvirtina, kad sodybą nugriovė ne pats savininkas, ar jo įgalioti asmenys, o turtas buvo konfiskuotas valstybės ir priverstinai nugriautas. Nors padaryta žala įpėdiniams buvo atlyginta, tačiau tai niekaip nepaneigia jų teisės į sodybos atstatymą. Suinteresuotas asmuo Veisiejų regioninio parko direkcija papildomame paaiškinime teigė, kad tikėtina, kad A. V. atstatytai žemės sklypo daliai, kurioje stovėjo sodyba, buvo suteiktas lygiavertis žemės sklypas, esantis M. kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje, kadangi direkcija patikrino 1940 m. ir 1947 m. geoportal.lt archyvinių duomenų bazę, žemėlapiuose, žemės sklype kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (unikal. Nr. (duomenys neskelbtini),), nei 1940 m., nei 1947 m. sodybos nesimato ( e. b. 2 t., b. l. 91-92). Tą patį suinteresuoto asmens atstovė patvirtino ir teismo posėdyje, teigdama, kad jos nuomone A. V. sodyba galėjo būti tame jo žemės sklype, kuris nebuvo natūra gražintas jo įpėdiniams, tačiau pateiktus rašytinius įrodymus - 1940 ir 1947 m. planus prašė nevertinti kaip įrodymus, o jų nuomonę. Ypatingos teisenos byloje teismas yra aktyvus, todėl savo iniciatyva vertina šiuos planus kaip įrodymus, kadangi CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie įrodymai nėra oficialūs rašytiniai įrodymai CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi nėra išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos. Suinteresuoto asmens atstovė teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad ji net ne pati darė šiuos žemėlapius, kadangi ji pati nemoka dirbti programa, o kitas darbuotojas, informatikas, kurio nenurodė. Pareiškėjos atstovas teigė, kad negalima šių planų laikyti rašytiniais įrodymais, kadangi jam tie planai nieko nesako, išimti iš kompiuterio, nei metai. nei nieko, kad archyvinės kopijos, jokių duomenų nėra, pačių padaryta, ištraukta, parašyti metai. Teismas sutinka, kad šie planai nelaikytini byloje įrodymais, kadangi juos padarė ir pateikė pati suinteresuoto asmens atstovė, kuri neturi kompetencijos tokius planus daryti, o ne yra pateikti atitinkamų specialistų, ar išduoti atitinkamų įstaigų, jų pasirašyti. Be to kaip matyti pateikti skirtingų metų – 1940 m. ir 1947 m. žemėlapiai, kurių mastelis yra skirtingas, be to jie uždėti ant šiuo metu esančio vietovės žemėlapio, keičiant žemėlapio mastelį. Atkreiptinas dėmesys, kad uždėti žemėlapiai yra vaizduojami juodomis figūromis, nėra aiškus jų tikslumas, bei patikimumas, kadangi skirtingų metų žemėlapių vaizdavimas skiriasi: 1940 m. žemėlapyje yra pavaizduota sodyba aukščiau pavaizduotos buvusios A. V. sodybos, tačiau dalis pirmosios vaizduojamos sodybos vis dėlto patenka į pareiškėjos žemės sklypą, o 1947 m. žemėlapyje toje vietoje sodybos visai nėra, taip pat nėra apačioje kito savininko žemėje esančių sodybų, kurios buvo 1940 m. žemėlapyje. Kadangi A. V. buvo suimtas 1946 m., o jo sodyba nugriauta, darytina išvada, kad jos nebuvo todėl 1947 m. žemėlapyje, o 1940 m. žemėlapyje akivaizdu, kad ji yra pažymėta, jos didžioji dalis yra pareiškėjos – žemės sklypo dalyje, visai netoli liudytojo J. K. parodytos vietos, o įvertinant tiek žemėlapio netikslumus, tiek asmens, dariusio žemėlapių persidengimus, galimai padarytus netikslumus, teismui nėra pagrindo abejoti, kad tokia sodyba buvo pareiškėjos sklype ir maždaug toje vietoje, kurioje parodė liudytojas J. K.. Kadangi jokie sodybos fiziniai objektai nėra išlikę, iš nuotraukų matomi toje vietoje dirbami laukai, teismo vertinimu galimi ir liudytojo J. K. netikslumai, parodant konkrečią sodybos vietą, tačiau šie netikslumai nėra esminiai, sodyba akivaizdžiai buvo žemės sklype, dabar priklausančiame pareiškėjai. Antstolės Svajonės Žukaitienės 2021 m. birželio 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nustatyta, kad pareiškėjos prašymu, dalyvaujant matininkui T. V., antstolė konstatavo faktą, kad liudytojas J. K. parodė vietą kurioje stovėjo A. V. sodyba N. k., Veisiejų sen., Lazdijų r. sav., bei apibūdino stovėjusius pastatus, nurodydamas, kad buvo gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Buvo padarytos fotonuotraukos ir vaizdo įrašas (e. b. 1 t., b. l. 47-67).

Teismas , išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius aukščiau nurodytus įrodymus, konstatuoja, kad jais patikimai nustatyta, jog pareiškėjai R. K. nuosavybės teise priklausančiame 3,6189 ha dydžio žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, esančiame Lazdijų r. sav. Veisiejų sen., N. k., buvo jos senelio A. V. sodyba, susidedanti iš vieno gyvenamojo namo, dviejų tvartų ir kluono.

Prašomą nustatyti faktą pareiškėja sieja su teisės atstatyti sodybą įgijimu, todėl nagrinėjamoje byloje prašomas nustatyti faktas siejamas su turtinių teisių, nustatytų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, atsiradimu, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukels pareiškėjai teisinius padarinius (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas tikslu pareiškėjai įgyvendinti statybos teisę, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka gauti leidimą rengti atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą, suformuoti žemės sklypą buvusiai sodybai atstatyti, bei gauti statybos leidimą sodybai atstatyti (CPK 448 straipsnio 1 dalis).

IV. Bylinėjimosi išlaidos

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš pareiškėjos valstybei priteistinos, nes jos (8,96 Eur) viršija minimalią 5 eurų dydžio valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (nauja redakcija nuo 2015-01-01: Nr. 1R-298/1K-290, 2014-09-23, paskelbta TAR 2014-09-24, i. k. 2014-12793).

Teismas , remdamasis išdėstytu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 270, 275, 296, 442, 444, 448 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti visiškai.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiame 3,6189 ha dydžio žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, esančiame Lazdijų r. sav. Veisiejų sen., N.k., buvo jos senelio A. V. sodyba, susidedanti iš vieno gyvenamojo namo, dviejų tvartų ir kluono.

Faktą nustatyti su tikslu įgyvendinti teisę atstatyti buvusią sodybą pareiškėjai priklausančiame žemės sklype.

Priteisti iš pareiškėjos R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8,96 Eur (aštuonis eurus 96 euro ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; išaiškinti, kad bylinėjimosi išlaidos privalo būti sumokėtos į vieną pasirinktiną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: „Swedbank AB Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Citadele banka" Nr. (duomenys neskelbtini), L. B. AS Lietuvos skyrius Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas Nr. (duomenys neskelbtini), Akcinė bendrovė Šiaulių bankas Nr. (duomenys neskelbtini), Uždaroji akcinė bendrovė Medicinos bankas Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą - 188659752, įmokos kodą - 5660, mokėjimo paskirtį - procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, nurodant civilinės bylos numerį Nr. e2YT-177-1021/2022. Kai bylinėjimosi išlaidos valstybei mokamos po sprendimo įsiteisėjimo ir vykdomojo rašto išdavimo, nurodomas įmokos kodas – 5661.

Sprendimo kopiją ne vėliau kaip per tris darbo dienas išsiųsti byloje dalyvavusiems asmenims.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmuose.

Teisėjas Jonas Abraitis