Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2013-05-31 · Byla Nr. ATP-383-107/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutarimas · 2013-04-12Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-05-31Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-31
Bylos Nr.
ATP-383-107/2013
Teisminio proceso Nr.
4-06-3-00704-2013-0
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Stasys Valužis
Kategorijos
  • 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-383-107/2013Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00704-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 45.4.3.; 45.4.2.; 79.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. gegužės 31 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs M. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarimo, kuriuo M. V., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 straipsnio 4 dalį nubaustas 2000 litų dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones dvejiems (2) metams, pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį paskirta 20 litų dydžio bauda, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirta subendrinta 2000 litų dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones dvejiems (2) metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-12 nutarimu M. V. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 straipsnio 4 dalį, 124¹ straipsnio 7 dalį už tai, kad 2013-02-10, apie 15.35 val., (duomenys neskelbtini), vairavo I. E. V. priklausantį automobilį „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnams pareikalavus pasitikrinti blaivumą, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14, 16, 18 punktų reikalavimus, to vengė, nepateikė vairuotojo pažymėjimo.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde M. V. nurodo, kad apylinkės teismas turėjo vadovautis ATPK 248, 257, 284 straipsnių nuostatomis. Pažymi, kad teismas, pripažindamas asmenį kaltu dėl šio fakto, iš esmės rėmėsi policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, neatsižvelgė į apelianto rašytinius paaiškinimus, parodymus, duotus teismo posėdyje, kad jis buvo blaivus, transporto priemonės nevairavo, o tik trumpam buvo atsisėdęs į vairuotojo kėdę tam, kad parodytų jaunam vairuotojui, kaip reikia laikyti rankas ant vairo. Apeliantas teigia, kad, kai policijos pareigūnai prisistatė, jis jau buvo iš automobilio išlipęs, policijos pareigūnai neprisistatė, iš karto neteisingai apkaltino jį vairavus automobilį, davė nurodymą sėsti į jų automobilį, liepė prisipažinti, kad jis transporto priemonę vairavo. Tokie neteisėti policijos pareigūnų veiksmai sukėlė M. V. pasipriešinimą – blaivumo nesitikrinti. Tai, kad apeliantas neskundė neteisėtų pareigūnų veiksmų, nėra pagrindas teigti, kad jų veiksmai buvo teisėti. Teismo posėdyje liudytojai L. V., L. P. parodė, kad jis (M. V.) buvo blaivus, transporto priemonės nevairavo. Apylinkės teismas šios aplinkybės neįvertino, motyvavo tuo, kad minėti asmenys suinteresuoti bylos baigtimi. Apelianto nuomone, policijos pareigūnai yra žymiai labiau suinteresuoti, kad administracinėn atsakomybėn trauktinas asmuo būtų nubaustas.

Apeliaciniame skunde rašoma, kad teismo posėdyje policijos pareigūnas M. S. parodė, kad jis su kolega sėdėjo policijos automobilyje, kuris buvo prie įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) , minutę laiko stebėjo automobilį, kuris manevravo ant slidaus kelio, tačiau kiek automobilių tuo metu stovėjo aikštelėje, pasakyti negalėjo. Tiek jis, tiek liudytojas L. V. kategoriškai nurodė, kad automobilį vairavo tik L. V., apie 15–20 minučių mokėsi važiuoti ant slidaus kelio. Jokių policijos pareigūnų nebuvo. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas L. P., kuris tuo metu su šunimi vaikščiojo po aikštelę. Apeliantas pažymi, kad policijos pareigūnų ekipažas stovėjo prie įvažiavimo į aikštelę, kuris yra vingiuotas, apaugęs krūmais ir medžiais, todėl matomumas už 100 metrų, esant prieblandai, yra visiškai prastas. Todėl nustatyti, kas vairavo automobilį, yra neįmanoma. Vien tai, kad apeliantas išlipo iš automobilio ir persėdo į keleivio vietą, fakto, kad automobilį vairavo būtent jis, nepatvirtina. M. V. tvirtinimu, policijos pareigūnų parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi. Ar aikštelėje buvo pašalinių automobilių, M. S. parodyti negalėjo. D. A. paaiškinime nurodė, kad aikštelėje buvo pristatyta automobilių, vaikščiojo pėstieji, o liudytojas L. P. parodė, kad aikštelė buvo visiškai tuščia, pėsčiųjų nebuvo. M. V. įsitikinimu, teismui nebuvo pateiktas vaizdo bei garso įrašas. Policija raštu paaiškino, kad automobilyje įmontuota filmavimo įranga neveikė, nes pateikti filmavimo medžiagą policijos pareigūnams nebuvo naudinga.

Apelianto įsitikinimu, nepaneigti ir jo parodymai dėl vairuotojo pažymėjimo nepateikimo, nes buvo reikalaujama pateikti asmens tapatybės kortelę. M. V. vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, daro išvadą, kad jo atveju administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas neįrodytas. Teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, o visi prieštaravimai turėjo būti vertinami M. V. naudai. Apeliantas prašo skundžiamą nutarimą panaikinti, administracinio teisės pažeidimo bylą M. V. nutraukti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro viršininkas R. Šideikis su apeliacinio skundo motyvais nesutinka, prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-12 nutarimą palikti galioti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde M. V. automobilio vairavimą neigė, tvirtino, kad prie vairo atsisėdo tik trumpam, tam, kad parodytų jaunam vairuotojui, kaip reikia laikyti rankas ant vairo. Kai prisistatė policijos pareigūnai, jis iš automobilio jau buvo išlipęs, policijos pareigūnai jo prašė parodyti ne vairuotojo pažymėjimą, bet asmens tapatybės kortelę.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

2013-02-10 tarnybiniame pranešime Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1–ojo būrio patrulis M. S. nurodė, kad įvykio dieną (duomenys neskelbtini), pastebėjo, jog automobilio „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas automobilį vairavo manevruodamas, stabdydamas rankiniu stabdžiu, slidinėjo po visą aikštelę. Šis automobilis nedingo iš akiračio iki tol, kol prie jo privažiavo. Pastebėjo, kad vairuotojas išlipo ir nuėjo prie keleivio pusės durelių. Ant keleivio sėdynės sėdėjo jaunuolis, kaip vėliau nustatė, vairuotojo sūnus. Policijos pareigūnas vairavusiam asmeniui prisistatė, pasakė sustabdymo priežastį. Bendraujant su M. V., kurio asmens tapatybė buvo nustatyta pagal asmens tapatybės kortelę, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, jo kalba buvo nerišli, akys paraudusios, jis teigė, kad automobilio nevairavo, pasitikrinti alkotesteriu neblaivumą atsisakė, taip pat nepateikė vairuotojo pažymėjimo (b. l. 14).

2013-02-10 tarnybiniame pranešime Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1–ojo būrio vyresnysis patrulis D. A. nurodė analogiškai, papildomai nurodė, kad aikštelėje buvo pristatyta automobilių, vaikščiojo pėstieji (b. l. 15).

2013-02-10 paaiškinime M. V. tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) stovėjimo aikštelėje bandė ką tik gavusiam vairuotojo pažymėjimą sūnui paaiškinti, kaip elgtis su automobiliu slidžiame kelyje. Privažiavę policijos pareigūnai apkaltino automobilio vairavimu, surašė protokolą (b. l. 4–5).

Teismo posėdyje M. V. patvirtino, kad policijos pareigūnai jo prašė pateikti ne asmens tapatybės kortelę, bet vairuotojo pažymėjimą. Policijos pareigūnai pateikė savo dokumentus, kai jis (M. V.) atsisėdo į jų automobilį. Apeliantas parodė, kad įvykio dieną (duomenys neskelbtini) aikštelėje norėjo pamokyti sūnų, kaip laikyti rankas ant vairo slidžiame kelyje. Tą dieną buvo blaivus, mano, kad padarė klaidą, jog nepasitikrino blaivumo. Pareigūnus pamatė išlipdamas iš automobilio, iš vairuotojo pusės (b. l. 30).

Teismo posėdyje liudytojas L. V. teigė, kad, važiuojant į degalinę įsipilti benzino, tėvui nepatiko, kad jis automobilį vairavo viena ranka, todėl nutarė nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini) aikštelę tam, kad tėvas pamokytų kaip tinkamai ant vairo laikyti rankas. Aikštelėje tėvas atsisėdo prie automobilio vairo, bet automobilio nevairavo, parodė, kaip laikyti rankas, kojas. Kai privažiavo pareigūnai, prie vairo buvo tėvas. Aikštelėje zigzagus darė jis (L. V.). Tėvas išgėręs nebuvo. Su tais pareigūnais anksčiau susitikę nebuvo, konfliktų neturėjo (b. l. 32–33).

Tiek nubaustojo M. V., tiek ir liudytojo L. V. parodymai, kad M. V. norėjo pamokyti L. V., kaip laikyti rankas ant vairo, dėl to važiavo į aikštelę, yra visiškai neįtikinami. Važiuoti į aikštelę tik tam, kad pamokytų sūnų, kaip laikyti rankas ant vairo, nebuvo reikalo. Aikštelė buvo reikalinga tam, kad pademonstruotų patį vairavimą, parodytų tai realiu pavyzdžiu.

Iš policijos pareigūnų M. S., D. A. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų duomenų, M. S. parodymų, duotų teismo posėdyje (b. l. 31–32), matyti, kad jie prie M. V. automobilio atvyko dėl to, kad automobilis aikštelėje važinėjo pavojingai manevruodamas. Teismo posėdyje liudytojas M. S. patvirtino, kad su kolega D. A., pamatę pavojingai manevruojantį automobilį, jį nuolat stebėjo iš 50 metrų atstumo. Automobilis sustojo, kai iki jo liko privažiuoti apie 10 metrų. Matomumas buvo geras – nesnigo, nelijo. Privažiavę prie automobilio, M. V. prisistatė, paprašė vairuotojo pažymėjimo. Iš M. V. sklido alkoholio kvapas, jis kalbėjo nerišliai, paprašius pasitikrinti blaivumą, tai padaryti atsisakė. M. V. sūnus buvo blaivus, todėl jo neblaivumo netikrino. Sūnus sakė tėvui nesiginčyti (b. l. 31–32). Kad aikštelėje buvo pavojingai manevruojama, patvirtino ir liudytojas L. V., tačiau teigė, kad zigzagus darė jis. Ši aplinkybė parodo, kad policijos pareigūnai tikrai matė pavojingai važiuojantį, bet ne stovintį vietoje automobilį. Policijos pareigūnai prie automobilio prisiartino tuojau pat, kai šis sustojo. Jeigu prie vairo būtų sėdėjęs L. V., tai policijos pareigūnai būtų jį pamatę vairuotojo pusėje, pretenzijos būtų buvusios pareikštos L. V.. M. V. patvirtino, kad policijos pareigūnus pamatė, būdamas prie vairo. Netikėti policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotais duomenimis, kuriuos M. S. patvirtino teismo posėdyje, nėra jokio pagrindo. Kilus įtarimui, jog vairuotojas M. V. gali būti išgėręs, nes nuo jo sklido alkoholio kvapas, nerišliai kalbėjo, policijos pareigūnai visiškai pagrįstai pareikalavo, kad neblaivumą pasitikrintų M. V.. M. V. tai padaryti atsisakė.

Bendros asmens būklės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505, nurodo atliekamų veiksmų eigą, siekiant nustatyti, ar transporto priemones vairuojantys asmenys blaivūs/neblaivūs (girti), neapsvaigę/apsvaigę. Požymiai, kuriems esant galima įtarti, kad asmuo yra neblaivus ir/ar apsvaigęs: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas; neadekvati elgsena; nerišli kalba; nekoordinuoti judesiai. Esant pagrįstiems įtarimams, kad transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus ar apsvaigęs, jo patikrinimas tęsiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 „Dėl Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (toliau tekste Taisyklės), nustatyta, kad asmenų, vairuojančių antžeminio, vandens transporto priemones, iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu yra 0,4 promilės (išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip) (Taisyklių 3 punktas). Policijos pareigūnai gali tikrinti transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), arba pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininę apžiūrą (Taisyklių 4 punktas).

Policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodyti požymiai, dėl kurių įtarė M. V. esant neblaivų, visiškai atitinka požymius, nurodytus Bendros asmens būklės įvertinimo metodikoje. Policijos pareigūnai reikalavo M. V. pasitikrinti neblaivumą vadovaudamiesi Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452, 4 punkto nuostatomis.

Akivaizdu, kad, jeigu M. V. būtų buvęs blaivus, jam teisintis, kad jis automobilio nevairavo, ir atsisakyti pasitikrinti blaivumą nebuvo jokio reikalo. Ginčyti neblaivumo faktą M. V. būtų galėjęs ir nuvykęs į medicinos įstaigą. Savo blaivumą patvirtinančių medicininių duomenų M. V. nepateikė.

Teismo posėdyje liudytojas L. P. tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) aikštelėje automobiliu važiavo M. V. sūnus. Tai matė iš 30 metrų atstumo, pamojo ranka. Daugiau automobilių žmonių aikštelėje nematė. M. V. išgėręs nebuvo, tai matė, kai jiedu sveikinosi. M. V. kalba, kai jis susijaudina, būna nerišli (b. l. 33).

Liudytojo L. P. parodymais, jis M. V. pamojo ranka iš tolo, tačiau, kad jie aikštelėje būtų susitikę, bendravę, liudytojas neparodė, todėl apie tai, ar M. V. buvo blaivus ar ne, jis žinoti negalėjo. L. P. yra M. V. kaimynas, todėl yra pagrindo manyti, kad L. P. savo parodymais norėjo M. V. padėti.

Aplinkybę, kad prie automobilio vairo sėdėjo L. V., paneigia anksčiau aptarti įrodymai. Tai, ar buvo aikštelėje daugiau automobilių ir ar vaikščiojo aikštele pėstieji, M. V. padarytiems pažeidimams, už kuriuos jis nubaustas skundžiamu nutarimu, įtakos neturi, nes jis šioje byloje už chuliganišką vairavimą administracinėn atsakomybėn nepatrauktas.

Apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino išsamiai ir visapusiškai, ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatų nepažeidė, skundžiamu nutarimu M. V. pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, 124¹ straipsnio 7 dalį nubaudė teisėtai ir pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

n u t aria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-12 nutarimą palikti nepakeistą, M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Stasys Valužis