Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Veslava Ruskan, sekretoriaujant Jolitai Varnaitei, dalyvaujant pareiškėjui D. D., jo atstovei Gemai Zapasnykienei, atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei,

viešame teismo posėdyje nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

pareiškėjas D. D. 2008-04-15 teismui padavė skundą, kurį patikslino 2010-01-28 ir 2010-02-19, prašydamas solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato priteisti jo darbo užmokesčio nepriemoką, kuri sudaro 2325,67 Lt (1 t., b. l. 2-4, 39-41, 80).

Nurodė, kad pagal iki 2007 m. spalio 1 d. galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Pagal Valstybės tarybos įstatymo 23 str. 2 d. (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad bendras dydis negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, išliko. Taikant šį reguliavimą, pareiškėjui nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 nebuvo išmokėta 2374,26 Lt priemokų ir priedų. 2009-12-11 Konstitucinis Teismas nutarimu dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai konstatavo, kad aukščiau minėtas reguliavimas neteisėtas. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju taip pat kyla civilinė atsakomybė valstybei, nes dėl neteisėtų Seimo veiksmų atsirado teisinės pasekmės Lietuvos valstybei. Valstybei nustačius minėtą reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t.y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs. Neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolių, kurių dydis lygus jo negautoms pajamoms.

Per teismo posėdį pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą tenkinti.

Be to, svarbi ta aplinkybė, jog valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime nurodė, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė.

Vilniaus apskrities VPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. 2010-01-07 Policijos departamentas raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad „tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų“, todėl minėtų išmokų priteisimo atveju policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas.

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet tvirtinami Vilniaus apskrities VPK skiriami asignavimai, tarp jų – išlaidoms ir turtui įsigyti. Vilniaus apskrities VPK biudžeto asignavimus turi naudoti pagal paskirtį, tikslingai, biudžeto formavimas nepriklauso jo kompetencijai, o valstybę turėtų atstovauti Vyriausybė.

Per teismo posėdį atsakovo atstovė prašė skundo netenkinti.

Pažymėtina, kad LVAT 2003-06-27 nutartimi adm. byloje Nr. A5-264/2003, kurioje buvo reikalaujama žalos, padarytos viešojo administravimo subjekto, taikant antikonstitucinį įstatymą, atlyginimo, skundą atmetė.

Teismo posėdyje atsakovas nedalyvavo.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Nustatyta, kad pareiškėjas yra Vilniaus apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus vyresnysis specialistas. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį. Remiantis pareiškėjo atsiskaitymo lapelių duomenimis, pareiškėjui nuo 2006-01-01 iki 2009-12-31 neišmokėtų priedų ir priemokų suma sudarė 2325,67 Lt (1 t., b. l. 42-44). Dėl laikotarpio, už kurį buvo neišmokėta darbo užmokesčio suma, bei neišmokėtos sumos dydžio ginčo šioje administracinėje byloje nėra.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau - tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Įstatymo 25 str. 7 d. nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Įstatymo 23 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Įstatymo 26 str. 3 d., vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ) buvo pakeistas bei papildytas Įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Taigi paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas – Vilniaus apskrities VPK už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio ir švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui. Kaip minėta, atsakovas fakto, kad su pareiškėju nėra pilnai atsiskaitęs, neneigia ir neginčija skunde nurodomos sumos.

Šiomis nuostatomis remdamasis teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti. Remiantis Darbo kodekso 16, 93 str. ir įvertinus tai, kad tinkamas darbo užmokesčio apmokėjimas yra darbdavio pareiga, atmestini atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad, ribodami darbo užmokesčio apmokėjimą, jie vadovavosi įstatymais. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, t.y. Vilniaus apskrities VPK. Todėl atmestinas atsakovo – Vilniaus apskrities VPK argumentas, jog Vilniaus VPK yra netinkamas atsakovas ir, skundo tenkinimo atveju, sumą galima būtų priteisti tik iš atsakovo – Lietuvos valstybės. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad skundas antrojo atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atžvilgiu atmestinas.

Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi su prašymu apginti jo pažeistas teises dar iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo, t. y. jo skundas teisme gautas dar 2008 m. balandžio 15 d. (1 t., b. l. 2-4), nurodydamas, kad jo teisės dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies buvo pažeistos jau iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir paskelbimo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurioje yra išaiškinta Konstitucinio Teismo aktų teisinė galia neįvykdytiems sprendimams, konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas šioje administracinėje byloje turi ex tunc (atgalinį, galiojantį nuo pradžios) poveikį.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK bei trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Tokio reikalavimo įpareigoti skirti reikalingus asignavimus pareiškėjas skunde nereiškia. Pagal ABTĮ 86 str. 3 dalį, teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu, todėl teismo sprendime nespręstinas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies: D. D. iš atsakovo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteistina 2325,67 Lt darbo užmokesčio nepriemoka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str.,

nuspr endė:

pareiškėjo D. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. D. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2325,67 Lt (du tūkstančiai trys šimtai dvidešimt penki litai šešiasdešimt septyni centai) dydžio darbo užmokesčio nepriemoką.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.