Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-22 · Administracinė byla Nr. I-10939-484/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-22
Bylos Nr.
I-10939-484/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04466-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
L. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-10939-484/2015Proceso Nr. 3-61-3-04466-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 1.21;1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 22d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas L. T. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau - LAVL), 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad laikotarpiais nuo 2014-05-10 iki 2014-05-17, nuo 2015-05-26 iki 2015-06-09 ir nuo 2015-07-14 iki 2015-07-28 buvo laikomas LAVL, neužtikrinant jam, kaip suimtajam, gyvenimo ir buities sąlygų, atitinkančių higienos normų reikalavimų.

Pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus vienam asmeniui LAVL kameroje-palatoje turi tekti ne mažiau kaip 5,6 m² ploto, tuo tarpu kamerose Nr. 30 ir 29, kuriose jis buvo laikomas ir kurių plotas buvo apie 15 m², vienu metu būdavo nuo 6 iki 8 asmenų. Taip pat nurodė, kad kameros plotą užėmė tualetas be durų, stalas, 7 spintelės, kriauklė, 4 dviaukštės lovos, todėl laisvo ploto judėti buvo tik apie 3-4 m². Pareiškėjo teigimu, dėl ploto trūkumo buvo apribota jo judėjimo laisvė, prasidėjo nugaros skausmai. Kamerose nebuvo ventiliacijos, todėl negalėjo normaliai miegoti, numetė daug svorio. Nurodė ir tai, kad dėl stuburo disko išvaržos yra neįgalus, nepaisant to, jis turėjo gulėti lovos antrame aukšte.Lovų pagrindas, ant kurio dedamas čiužinys, yra iš plokštelių, kurios suvirintos kas 5 cm. Šios plokštelės dažnai būdavo sulūžusios, todėl buvo nepatogu miegoti, čiužinys buvo įkritęs į tarpus.

Tai, kad LAVL neužtikrino jam tinkamų suėmimo sąlygų, reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, todėl yra pagrindas atlyginti jam neturtinę žalą. Pareiškėjas skundo reikalavimą grindžia LR suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (b. l. 1-2).

Atsiliepimas

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantiLaisvės atėmimo vietų ligoninėsu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kadpareiškėjas LAVL buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2014-04-15 iki 2014-04-22 Vidaus ligų skyriaus 3 (19,80 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2015-05-26 iki 2015-06-09 Chirurgijos skyriaus 30 (15,45 m², 8lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015-07-14 iki 2015-07-28 Chirurgijos skyriaus 20 (15.45 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje.Informavo, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydomanuteistųjų ir/arba suimtųjų,LAVLneveda, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali.

Paaiškino, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negalibūtimažesnis kaip 5,1 m².Pabrėžė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai)to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Taip pat, pabrėžė, kad LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad LAVL Vidaus ligų skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas pirmuoju laikotarpiu, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl,LAVL manymu, trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniuose sektoriuose ir gyvenamosiose patalpose (laisvuose korpusuose (bendrabutinio tipo palatose).

Nurodė, kad laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V- 82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Eksploatavimo taisyklės) reikalavimų, LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas.Vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 16.5. punktu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens mases plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengia lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Taip pat, vadovaujantis šiuo punktu nėra numatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Unitazo uždengimo nenumato ir HN 76:2010.

Paaiškino ir tai, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai Higienos normai ar normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami minimaliausiais terminais. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL pilnai panaudojamos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos.

Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas yra išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje. Kiekvienoje kameroje yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai.

Taip pat nurodyta, kad LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka HN 76:2010 68 p. reikalavimus.Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę, kas atitinka HN 76:2010 67 p. reikalavimus.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 LAVL išduotas Leidimas-Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti.

Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Akcentavo, kad pareiškėjas į LAVL administraciją su įvairaus pobūdžio skundais nesikreipė. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos suma (6-9 b. l.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiais nuo2014-05-10 iki 2014-05-17, nuo 2015-05-26 iki 2015-06-09 ir nuo 2015-07-14 iki 2015-07-28, kai jis buvo gydomas LAVL.

Nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas šiaislaikotarpiais: nuo 2014-04-15 iki 2014-04-22 Vidaus ligų skyriaus 3 (19,80 m², 6 lovos) palatoje; nuo 2015-05-26 iki 2015-06-09 Chirurgijos skyriaus 30 (15,45 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015-07-14 iki 2015-07-28 Chirurgijos skyriaus 20 (15.45 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje (6-9, 10-12, 13-14, 28, 37 b. l.).

Skundo argumentai rodo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina išminimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameros tipo palatoje, ir higienos sąlygų (ventiliacijos nebuvimas, netinkama lovų būklė) LAVL kamerų tipo palatose neužtikrinimo. Taigi, byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.4 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir higienos normų reikalavimai, dėl kurių jis teigia patyręsdvasinių ir fizinių kančių, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Pažymėtina, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Pagal EŽTT formuojamą praktiką būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – gydymo LAVL – sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kamerų tipo palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, buvo laikomasi minimalaus ploto ir higienos normų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime nenurodė ir nepateikė įrodymų, kiek asmenų buvo laikoma kameros tipo palatose kartu su pareiškėju ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl teismas neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl kameros tipo palatų užimtumo jo buvimo ten laikotarpiais, iš kurių bei atsakovo pateiktų duomenų apie kamerų tipo palatų plotą bei lovų skaičių, galima spręsti apie vienam asmeniui tenkantį plotą. Pareiškėjas skunde, paaiškino, kad visais atvejais kartu su juo palatoje Nr. 3 (19,80 m²) ir kamerų tipo palatose Nr. 30 (15,48 m²) ir Nr. 29 (15,45m²) buvo laikoma 6-8 žmonės. Pareiškėjo nurodytas skaičius atitinka LAVL pateiktus duomenis apie šiose patalpose įrengtų lovų skaičių (28, 37 b. l.). Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į vienam asmeniui LAVL baudos izoliatoriuje tenkantį plotą laikotarpiais nuo 2014-04-15 iki 2014-04-22 (7 paras), nuo 2015-05-26 iki 2015-06-09 (14 parų) ir nuo 2015-07-14 iki 2015-07-28 (14 parų) buvo pažeista, nes pareiškėjui 2014-04-15 iki 2014-04-22 teko apie 3,3 m², o laikotarpiais nuo 2015-05-26 iki 2015-06-09 ir nuo 2015-07-14 iki 20145-07-28 – nuo 1,93 iki 2,58 m² kameros tipo palatos ploto. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjui, kuris gydėsi ligoninėje, tekęs gyvenamasis plotas buvo mažesnis ir už Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, t. y. 3,6 m², kai asmuo yra sveikas. Bylos duomenys patvirtina ir pareiškėjo skundo teiginius, kad dėl stuburo problemų (10 b. l.) ir ploto trūkumo jis patyrė papildomą diskomfortą ir nepatogumus, kamerose Nr. 29 ir 30 gulėdamas viršutiniame dviaukštės lovos aukšte.

Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.Atsakovo atstovo atsiliepimo argumentas, kad LAVL administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje besigydančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas. Pabrėžtina, kad byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad LAVL nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų. Nurodė, kad kameros tipo palatose nebuvo ventiliacijos, trūko oro,miegojo ant netvarkingų, sulūžusių lovų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustato laisvės atėmimo vietų, įskaitant ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1, 5 p.). HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

LAVL išduotas leidimas – higienos pasas (35 b. l.) patvirtina, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

Higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

LAVL atsiliepime į skundą nurodė, kad palatose ir kamerose-palatose yra langai, pritaikyti vėdinimui, be to, kiekvienoje kameroje yra ventiliacinė vėdinimo šachta, užtikrinanti oro cirkuliaciją ir vėdinimą. Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Pareiškėjas nekėlė ginčo dėl to, kad LAVL nesudarė sąlygų jam vėdinti kamerų per langus, o oro trūkumą, judėjimo galimybių apsunkinimą kameroje iš esmės siejo su ploto trūkumu, kurį teismas jau įvertino.

Kaip nurodė atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, LAVL palatos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimo. Visi atsiradę pažeidimai ir neatitikimai Higienos normoms dėl suimtųjų ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami minimaliausiais terminais. LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolat remontuojamos, tai patvirtina atsakovo pateikti darbų priėmimo aktai (50-51, 52-53 b. l.). Pareiškėjas nekonkretizavo, kurioje iš palatų ar visose lovos buvo sulūžusios, o apsiribojo tik šių pažeidimų abstrakčiu įvardinimu.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją dėl laikymo sąlygų pagerinimo, ar kad dėl HN 76:2010 reikalavimų nesilaikymo pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikatos būklė. Taigi, pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl HN 76:2010 reikalavimų nesilaikymo teismas laiko neįrodytomis. Nenustačius neturtinės žalos padarymo fakto, susijusio su HN 76:2010 reikalavimų laikymusi, valstybei civilinė atsakomybė nekyla.

Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui LAVL palatoje/kameroje. Vadinasi, šiuo aspektu valstybė neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Įvertinus pažeidimo trukmę, mastą, intensyvumą (35 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali ploto norma), galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų (minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje-palatoje), administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Dėl žalos dydžio

Vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į LAVL administraciją, kad jo sveikatos būklė jam būnant LAVL būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 250 Eur, kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo L. T. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti L. T. iš Lietuvos valstybės 250 (du šimtus penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėja Ina Kirkutienė