Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algimanto Valantino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Rasos Bėkišienės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

– J. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 2 dalį ir jai paskirta 7 500 Eur (150 MGL) bauda. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2019 m. liepos 11 d. iki 2019 m. liepos 12 d. ir nustatyta, kad neatliktoji bausmės dalis yra 7 400 Eur (148 MGL) bauda, kurią įpareigota sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

– D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 7 500 Eur (150 MGL) bauda. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laiką nuo 2019 m. liepos 11 d. iki 2019 m. liepos 13 d. ir nustatyta, kad neatliktoji bausmės dalis yra 7 300 Eur (146 MGL) bauda, kurią įpareigota sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

J. S. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad ji, pažeisdama Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių su vėlesniais pakeitimais 2 punkto reikalavimus, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, t. y. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, tiksliai nenustatytu laiku įgijo ir laikė akcizines prekes, nepaženklintas Lietuvos Respublikos banderolėmis – 5 000 pakelių cigarečių „NZ Gold“ ir 3 000 pakelių cigarečių „Minsk 5 SuperSlims“, kurių bendra muitinė vertė viršija 250 MGL dydžio sumą ir sudaro 26 333 Eur, kurių dalį, – 4 000 pakelių cigarečių „NzGold“ ir 1 000 pakelių „Minks 5 SuperSlims“ realizavo D. M., o likusį kiekį – 2 000 pakelių cigarečių „Minsk 5 SuperSlims“ ir 1 000 pakelių cigarečių „NZ Gold“, iki 2019 m. liepos 11 d. 13 val. atliktos kratos laikė savo gyvenamojoje vietoje, sodyboje esančioje slėptuvėje, adresu (duomenys neskelbtini).

D. M. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių su vėlesniais pakeitimais 2 punkto reikalavimus, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, t. y. 2019 m. liepos 11 d., nuo 08.46 val. iki 9.33 val., J. S. sodyboje, adresu: (duomenys neskelbtini), iš J. S. įgijo 4 000 pakelių cigarečių „NzGold“ ir 1 000 pakelių „Minks 5 SuperSlims“, kurių bendra muitinė viršija 250 MGL dydžio sumą ir sudaro 16 458 Eur, ir jas gabeno automobiliu „Audi A6“, valstybinis Nr. LAF681, per Lietuvos Respublikos teritoriją, (duomenys neskelbtini), kol jo vairuojamas automobilis 2019 m. liepos 11 d., 9.35 val., buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės pareigūnų.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantė skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. S. ir D. M. inkriminuotos veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis apygardos teismas teisingai nustatė J. S. ir D. M. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes bei jų nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 199² straipsnio 2 dalį.

Prokurorė pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ginčija J. S. ir D. M. bendrininkavimo, kaip nusikalstamos veikos padarymo formos, ir jiems paskirų per švelnių bausmių aspektais, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, pasisako dėl šių skunde keliamų klausimų.

Dėl bendrininkų grupės požymio buvimo J. S. ir D. M. veiksmuose

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, padarė išvadą, kad konkrečiu atveju J. S. su D. M. siejo ne bendrininkavimo, kaip inkriminuota jiems kaltinamajame akte, o tiekėjo ir gavėjo santykiai, nes kiekvienas iš nuteistųjų turėjo savarankišką tyčią. J. S. tyčia apėmė cigarečių įgijimą, laikymą ir realizavimą, o D. M. – jų įgijimą ir gabenimą. Apeliantė, nesutikdama su šia teismo išvada, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš J. S. ir D. M. pareikšto kaltinimo pašalino bendrininkų grupės požymį, ir prašo nustatyti, jog jie nusikalstamą veiką, numatytą 199² straipsnio 2 dalyje, padarė veikdami bendrininku grupe. Toks prokurorės prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Taigi, siekiant J. S. ir D. M. inkriminuoti bendrininkų grupę, bylos faktiniai duomenys turi neabejotinai pagrįsti, kad J. S. su D. M. susitarė, jog bendromis ar kurio nors iš vieno lėšomis neteisėtai įsigis 8 000 pakelių cigarečių iš tam tikrų asmenų, visas įsigytas kiekis akcizais apmokestinamų prekių bus laikomas J. S. namų valdoje esančioje slėptuvėje, o vėliau šis kiekis dalimis D. M. vairuojamu automobiliu bus išgabentas tolesnei neteisėtai realizacijai. Tačiau tokių aplinkybių nepagrindžia ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teismo patikrinti bylos įrodymai.

Prokurorė skunde tik deklaratyviai tvirtina, kad bylos duomenys įrodo, jog nutiestieji, veikdami bendrai, iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), visas kiekis cigarečių (8 000 pakelių) bendrininkų buvo laikomas J. S. sodyboje esančioje slėptuvėje, iš kurių 5 000 pakelių D. M. spėjo išgabenti automobiliu, o likęs kiekis cigarečių buvo rastas minėtoje slėptuvėje kratos metu, tačiau konkrečiai neįvardija, kurie būtent faktiniai bylos duomenys pagrindžia bendrininkų grupės požymio buvimą nuteistųjų veiksmuose. Kaip žinia, kiekvieno bendrininkavimo atveju turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka ne tik įstatyme nustatytus subjekto bendruosius ir (ar) specialiuosius požymius, bet ir kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą pačią vertybę, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinė nutartis Nr. 2K-163-648/2015).

Remiantis nuteistųjų J. S., D. M., liudytojų V. J., E. P., M. P. parodymais, vaizdo įrašo, automobilio apžiūros protokolais ir kt. rašytiniais įrodymais, kurių apeliantė skunde neginčija, byloje neabejotinai nustatyta, kad J. S. iš nenustatyto Baltarusijos Respublikos piliečio įsigijo iš viso 8 000 pakelių cigarečių. Šį įsigytą kiekį ji laikė paslėpusi sodyboje esančioje duobėje po šuns būda, o vėliau dalį jų – 5 000 pakelių – pardavė D. M., kurio vairuojamas automobilis netrukus po išvažiavimo iš J. S. gyvenamosios vietos ir buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. Taigi, esant tokioms aplinkybėms ir nesant byloje kitų patikimų duomenų, kurie patvirtintų J. S. ir D. M. susitarimą veikti bendrai: įgyti, laikyti, gabenti 8 000 pakelių cigarečių, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad J. S. ir D. M. siejo bendra tyčia. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad jie veikė savarankiškai: J. S. kaip pardavėja, o D. M. – kaip pirkėjas. J. S. įgijo cigaretes, jas laikė slėptuvėje savo namų valdoje ir dalį jų realizavo D. M., o D. M. įsigijo dalį cigarečių iš J. S. ir jas gabeno. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad D. M. vairuojamame automobilyje su neteisėtai gabenamomis cigaretėmis buvo rasta J. S. asmens tapatybės kortelė ir jos mobilaus ryšio telefonas. J. S. ir D. M. galimai siejo tam tikri santykiai, kurie nesusiję su bendrininkų grupei būdingu susitarimu dėl nusikalstamo sumanymo realizavimo bendromis pastangomis. Kaip nustatyta byloje, dalis J. S. sodyboje po šuns būda laikomų cigarečių buvo pakrautos į D. M. automobilį. Taigi, neatmestina, kad cigarečių pakrovimo procese dalyvavo ir J. S., kuri dėl neapdairumo savo daiktus ten ir paliko. Tai paneigiančių faktinių duomenų byloje nėra. Todėl nepagrįstas prokurorės skundo argumentas, kad paminėtų daiktų, priklausančių J. S., suradimo D. M. vairuojamame automobilyje faktas patvirtina nuteistųjų veikimą bendrininkų grupėje.

Patys nuteistieji viso baudžiamojo proceso metu neigė veikę bendrininkų grupe. D. M. aiškino, kad jo vairuojamame automobilyje rastą cigarečių kiekį jis rado miške, o J. S., sakė, kad įvykio dieną pas ją atvykęs D. M., pardavė jai kurą automobiliui. Šias nuteistųjų gynybos versijas apygardos teismas pagrįstai atmetė kaip prieštaraujančias objektyviems faktiniams bylos duomenims, kurie išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir patvirtina teismo nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Be to, iš pačios nuteistosios J. S. ikiteisminio tyrimo metu iš karto po įvykio duotų parodymų matyti, kad ji pripažino cigaretes įsigijusi iš nepažįstamo asmens ir laikiusi, turėdama tikslą jas realizuoti (t.1, b. l. 158–160, 165–167, 170). Nuteistosios J. S. namuose atliktos kratos metu nebuvo rasti pinigai, gauti už cigaretes, tačiau, vertinant kratos protokole užfiksuotą pareigūnų J. S. užduotą klausimą, ar ji turi įstatyme uždraustų, akcizais apmokestinamų prekių, nėra galimybės spręsti, kad kratos metu pareigūnai ieškojo ne tik cigarečių, bet ir pinigų (t. 1, b. l. 48–55). Esant šioms aplinkybėms, pinigų neradimo faktas negali būti vertinamas kaip nuteistųjų bendrininkavimą patvirtinantis įrodymas, juolab, kad byloje nėra kitų, šią aplinkybę patvirtinančių duomenų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog J. S. ir D. M. bendrais suderintais veiksmais ir veikdami vieninga tyčia, neteisėtai disponavo cigaretėmis, rastomis tiek automobilyje, tiek ir sodyboje esančioje slėptuvėje ir tokiais savo veiksmais realizavo bendros nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje, objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius, pagrįstai iš J. S. ir D. M. pareikšto kaltinimo pašalino bendrininkų grupės požymį ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš J. S. ir D. M. pareikšto kaltinimo pašalino bendrininkų grupės požymį, teisėjų kolegija atmeta ir apeliantės prašymą nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, jog jie BK 199² straipsnio 2 dalyje numatytą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl J. S. ir D. M. paskirtų bausmių

BK 199² straipsnio 2 dalies sankcijoje įstatymų leidėjas yra nustatęs alternatyvias bausmes: baudą arba laisvės atėmimą iki aštuonerių metų.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, nes tik visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

Dėl J. S. paskirtos bausmės

Apeliantė skunde neginčija nuteistajai pirmosios instancijos teismo parinktos bausmės rūšies, tačiau mano, kad nustatytas jos dydis yra per mažas, prašo J. S. paskirtą 150 MGL baudą padidinti iki 300 MGL. Toks prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Iš apskųstojo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, nustatydamas J. S. bausmės – baudos – dydį, atsižvelgė į tai, jog ji, veikdama tiesiogine tyčia, padarė baigtą sunkų nusikaltimą. Byloje nėra nei jos baudžiamąją atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Apygardos teismas taip pat įvertino, kad J. S. ne kartą bausta administracine tvarka, tačiau nėra bausta už administracinius nusižengimus, susijusius su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis. Ji psichiatrinėje įskaitoje ar priklausomybės ligų įstaigoje neregistruota, anksčiau neteista, augina ir išlaiko du nepilnamečius vaikus. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. S. bausmę pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, ir, atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, jai už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis paskyrė BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą minimalią bausmę – 150 MGL dydžio baudą.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertina visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertina netinkamai ir paskiria aiškiai per švelnią, neteisingą bausmę, tačiau tokių aplinkybių šiuo atveju nenustatyta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tas pačias, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kurias tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, ir J. S. pagal BK 199 ² straipsnio 2 dalį paskirtą 150 MGL (7 500 Eur) dydžio baudą, kuri atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį, nuteistosios asmenybę, padidinti iki 300 MGL (15 000 Eur).

Dėl D. M. paskirtos bausmės

Pagrįstas prokurorės skundo argumentas, kad apygardos teismas, parinkdamas D. M. bausmės rūšį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, todėl, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 2 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

Apygardos teismas, parinkdamas nuteistajam D. M. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, vertino, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė baigtą sunkų nusikaltimą, psichiatrinėje įskaitoje ar priklausomybės ligų įstaigoje neregistruotas, nusikalto būdamas neteistas. Byloje nėra jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 2 dalį už 2019 m. balandžio 10 d padarytus nusikaltimus, priimant apskųstąjį nuosprendį, buvo neįsiteisėjęs. Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šios aplinkybės yra svarbios, nustatant bausmės rūšį, tačiau sprendžia, jog jos turi būti vertinamos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, patvirtinančiais, kad nuteistasis administracine tvarka baustas net 15 kartų, iš jų 2 kartus už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. M. būtų sumokėjęs bent dalį jam paskirtų piniginių baudų. Lietuvos teismo informacinės sistemos (Liteko) duomenimis Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 2 dalį, 2020 m. gruodžio 3 d. įsiteisėjo. Tai rodo, kad darydamas šioje byloje nustatytą nusikaltimą, nuteistasis žinojo, jog vyksta ikiteisminis tyrimas dėl ankstesnių jo nusikalstamų veiksmų padarymo, tačiau tai jo nesustabdė. Bylos duomenimis D. M. niekur nedirbo ir toliau veikė nusikalstamai. Šios aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė – bauda yra aiškiai per švelni, nes ji neatgraso jo nuo nusikalstamų veikų darymo ir tokiu būdu neužtikrina bausmės paskirties, įtvirtintos 41 straipsnio 2 dalyje. Todėl nuteistajam skirtina kita baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas. Kadangi D. M. iki šio nusikaltimo padarymo nebuvo teistas, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės trukmė nustatoma artima minimaliai ribai.

Nors D. M. padaryta veika, numatyta BK 199² straipsnio 2 dalyje, priskirtina sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir jo nusikalstamos veikos padarymo metu – 2019 m. liepos 11 d. – galiojusios BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos teismams nesuteikė galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimą: nei dalinį, nei visišką, asmenims, nuteistiems už sunkaus nusikaltimo padarymą, tačiau tokia galimybė atsirado nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam teisiniam reguliavimui.

Naujojoje BK 75 straipsnio 3 dalies (2020 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija Nr. XIII-2263) redakcijoje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad D. M. po paskutinio nusikaltimo padarymo būtų vėl nusikaltęs, šį nusikaltimą padarė neteistas. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymas gali būti atidėtas, o trumpalaikis realus laisvės atėmimas konkrečioje situacijoje užtikrins BK 41 straipsnyje 2 dalyje keliamų tikslų įgyvendinimą.

Todėl D. M. taikytinos BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatos ir nustatytina, kad jis privalo nedelsiant atlikti 6 (šešis) mėnesius iš jam paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymas atidėtinas 1 (vieneriems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant nuteistąjį dirbti arba būti registruotam užimtumo tarnyboje.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje D. M. (D. M.) pagal BK 199² straipsnio 2 dalį paskirta 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2019 m. liepos 11 d. iki 2019 m. liepos 13 d. ir nustatyta, kad neatliktoji bausmės dalis yra 146 MGL (7 300 Eur), ją įpareigojant sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

D. M. (D. M.) pagal BK 199² straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Taikyti BK 75 straipsnio 3 dalį ir nustatyti, kad D. M. privalo nedelsiant atlikti 6 (šešis) mėnesius jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės pataisos namuose, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant jį dirbti arba būti registruotam užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. liepos 11 d. iki 2019 m. liepos 13 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.